2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

DOMAS ŠNIUKAS. Žurnalisto šeima amžiams sugrįžo į jaunystės Kauną. 2.Tik B.Railai pavyko išlaikyti aukštą produktyvumą ir profesionalumą.

Domas ŠNIUKAS, LŽS ir NŽKA narys


Sniukas_II_d._d..jpg


Bronys Raila yra norėjęs būti politiku, diplomatu, net operos solistu, tačiau jo gyvenimo tikslu ir būdu tapo žurnalistika. Raila – itin unikalus reiškinys lietuvių žurnalistikoje.
Nežinau, kas galėtų su juo lygintis produktyvumu, įvairių politikos ir kultūros sričių aprėpimu, publicistikos žanrų įvairove, polemikos aistra. Žinynuose, enciklopedijose jis vadinamas žurnalistu, publicistu, literatūrologu, rašytoju, poetu, vertėju, kultūrologu, ideologu ir pan. Talentas jame kartais draugavo, kartais lenktyniavo, o kartais ir pasibardavo su temperamentu. Jis rašė dienraščiams, žurnalams, kalbėjo per radiją.





Pard._Raila_4_II.jpgDaugumą savo darbų išleido rinkiniais,– bibliografai suskaičiuoja net 18 knygų. Čia būtina pastebėti, kad tai padarė ne dirbdamas profesionalioje aplinkoje – už redakcijos stalo, iš žurnalistikos pelnydamas duoną.

 Šiuo komfortu jis trumpai pasinaudojo tik praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės Lietuvoje, kai dirbo „Lietuvos aide“ ir skaitė spaudos ir politikos apžvalgas per Lietuvos radiją. 





Emigracijoje Raila, kaip ir dauguma lietuvių intelektualų, šeimą išlaikė sunkiu fiziniu darbu. Jis apie du dešimtmečius dirbo aliuminio gamykloje Reynolds Metals Co, net dalyvavo streike dėl atlyginimo padidinimo. 

Jungtinėse Valstijose ėjo daug lietuviškos periodikos, plunksną miklino daug išeivijos autorių, tačiau iš vyresniosios kartos žurnalistų, vietinių ir atvykusiu su karo banga iš Lietuvos, tik Railai pavyko išlaikyti aukštą produktyvumą ir profesionalumą. Jo pagrindinė tribūna buvo Vytauto Gedgaudo redaguojama „Dirva“, vėliau „Akiračiai“, radijo stotys „Laisvė“, „Laisvoji Europa“, kur komentavo lietuvių kultūros ir Lietuvos politinius įvykius. 






Pard._Raila_3_II.jpgRaila buvo ir politikas. Prieškaryje priklausė Tautininkų partijai, nuo sovietų invazijos pasitraukęs į Berlyną buvo Lietuvių aktyvistų fronto propagandos komisijos pirmininkas, 1950 m. Londone įsteigtos Lietuvos rezistencinės santarvės – VLIK‘o oponento–vyriausiojo komiteto narys. Šiuos jo žingsnius, kaip ir publicistiką, įvairūs autoriai, politikai vertina nevienareikšmiškai.

Suprantama, neklystančių žmonių nėra. Vienas dalykas gyventi ir veikti sudėtingomis tėvynės okupacijos sąlygomis, kitas – po pusšimčio ar daugiau metų vertinti sėdint už akademinio stalo ar stovint politiko tribūnoje. Vienas dalykas yra pabrėžti, ką žmogus tėvynei nuveikęs gero, kitas – visų pirma kapstytis, kur jis klydo. 

Nors žurnalistika buvo Bronio Railos alfa ir omega, kaip rašo prisiminimuose, prie Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos jis mažai teprisidėjo. Paradoksalu, bet šios sąjungos istorijoje paliko kur kas gilesnį pėdsaką, negu ilgamečiai valdybos nariai. Per muziką.







Bronys buvo bene vienintelis prieškario žurnalistas profesionalas, Kauno konservatorijoje mokęsis dainuoti. Tai žinodamas, sąjungos valdybos narys Vincas Kemežys jį spaudė parengti tada garsiems Spaudos baliams originalius numerius. Tokių prašymų buvo trys.

Pirmiausia paprašė sukurti Spaudos baliaus maršą ir sudainuoti „Metropolio“ salėje. Raila nutarė, kad baliaus dalyviams labiau patiks ne maršas, o valsas, nes vakaro svečiai galės ne tik klausyti, bet ir šokti. Pagrindu jis pasirinko liaudies dainos „Tris dienas, tris naktis“ melodiją su sumodernintu tekstu.

Nepasitikėdamas savo kaip kompozitoriaus jėgomis, pasikvietė į talką pažįstamą „Metropolio“ orkestro akordeonistą Josifą Banką. Šis liaudies dainą „suvalsino“, sukūrė originalią priedainio melodiją. Nenorėdamas pats dainuoti, Raila įkalbėjo pradėjusį reikštis Antaną Šabaniauską. Publika buvo sužavėta, o valsas gyvas iki šiol ir vadinasi Spaudos baliaus valsu.

Kitam Spaudos baliui Kemežys iš Railos vėl pareikalavo muzikos. Pamąstęs, kad „Trijų dienų“ tekstas buvo naivokas, o melodija per lengva, jis, kaip prisimena, parašė labai rimtą ilgų eilučių poeziją, kupiną aukštų ir kilnių minčių. Muziką sukurti paprašė savo gerą draugą jauną kompozitorių Antaną Račiūną. Šis taip pat pasistengė sukurti vos ne vagnerišką melodiją. Valsą sudainavo populiarus Jono Byros kvartetas, bet išėjo šnipštas: publikai nereikia komplikuotų melodijų.





Parod._Raila_9_II.jpgKemežys ir po šios „katastrofos“ neatstojo. Trečiasis Spaudos balius turėjo vykti Karininkų ramovėje, žadėjo dalyvauti net Prezidentas. Avarijų neprivalėjo būti. Pasirinko „klasikinį“ estradinės muzikos tekstą – apie meilę, sielą veriantį ilgesį, aistrą.

 Visa tai galėjo būti įkūnyta tik tango žanre. Į talką pasikvietė vėl Banką. Tango „Rožių ilgesys“ buvo sukurtas pagal visus ano meto šlagerių reikalavimus. Jį puikia sudainavo būsima operos solistė Prane Radzevičiūtė ir konservatorijos studentas-bosas. Pasisekimas vėl triuškinantis, kūrinys bisuotas.

Kai vėliau šį tango į plokštelę ruošėsi įdainuoti Šabaniauskas, dainininkas kreipėsi į Railą leidimo panaudoti jo žodžius ir pavardę. Bronys tuo metu studijavo Paryžiuje. Pagalvojo, kad žurnalistui profesionalui, rašančiam rimtomis vidaus ir užsienio politikos temomis, būtų nesolidu su šlagerine lyrika lįsti į patefono plokšteles. Atsisakė.

 Nenukrypdama nuo Railos sumanymo, žodžius plokštelei sukūrė Adelė Junelevičiūtė-Lenartavičienė. 







Nuotraukose: Publikacijos autorius Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Domas Šniukas (viršuje) ir a.a. žurnalistas Bronys Raila bei jo parašytos knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)