2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Domas Šniukas. Žurnalisto šeima amžiams sugrįžo į jaunystės Kauną. 1. Jų kelio pradžia ir pabaiga...

D.ŠNIUKAS, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys


Sniukas_II_d._d..jpg








Railos__antkapis__II.jpg

Lietuvos žemė priglaudė dviejų iškilių lietuvių – Bronio Railos ir Danetos Janulaitytės-Railienės palaikus. Sunkią, bet garbingą kelionę per laiką ir du žemynus užbaigė meile ir bendru gyvenimu susieta pora, tarpukario Lietuvos inteligentai, aktyvūs lietuvių išeivijos veikėjai, patriotai.

Gyvenimo kelionė buvo ilga – Broniui ji truko 88, o Danetai visą šimtą metų, – bene Apvaizdos dovana už jų pasiaukojančią darbuotę Lietuvai.


(Žodžiai, tarti 2015 06 26 Maironio lietuvių literatūros muziejuje Bronio ir Danetos Railų palaikų (urnose) palaidojimo Petrašiūnų kapinėse proga)











Bronys Raila (1909–1997) ir Daneta Janulaitytė (1910–2010) kilę iš Šiaurės Lietuvos. Jų tėviškės – Plaučiškių ir Malavėnų kaimai – tiesiu taikymu nutolusios vos per 30 kilometrų. Jie gimė po baudžiavos panaikinimo ekonomiškai prakutusiose ir tautiškai susipratusiose, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadintose šeimose.




Railos_abu_II_d..jpgVienas iš Bronio giminės – Stanislovas Raila (1844–1918) buvo ir vienas pirmųjų lietuvių advokatų Kaune, dalyvavo slaptuose susibūrimuose, rėmė „Aušros“ leidimą, joje bendradarbiavo, rašė „Varpui“, „Vilniaus žinioms“, kalbėjo Didžiajame Vilniaus seime.

 Dėdė ar pusbrolis Stasys Raila (1896–1941) savanoriu kovojo Nepriklausomybės karuose, dalyvavo Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos. Giminėje yra ir daugiau Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Garsi, Lietuvai ypač nusipelniusi ir Danetos giminė. Malavėnų kaimo, kuris šalia Šiaulių, šalia Ginkūnų ežero, ūkininkai Motiejus ir Agota Janulaičiai išaugino devynis vaikus. Kalikstas, Jurgis, Petras ir Ona liko ūkininkauti, o kitus tėvai iš paskutiniųjų leido į mokslus, jie tapo žymūs atgimusios Lietuvos mokslo, medicinos, sielovados veikėjai.

Augustinas – teisėtyrininkas, teisėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, politikos veikėjas. Pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ aktorius. Ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro, Vyriausiojo tribunolo pirmininko, Kauno ir Vilniaus universitetų dekano, katedros vedėjo pareigas, išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu. Pranciškus – kunigas, už lietuvybę tremtas caro valdžios, sovietų valdžios nukankintas Vladimiro kalėjime, kur kalėjo kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu ir vyskupu Teofiliu Matulioniu. 



Juozas Janulaitis taip pat buvo kunigas. Veronika – pirmoji lietuvaitė-akių gydytoja, Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, pasaulinio garso mokslininkės, mama. Julija, dantų gydytoja, rašytojo Jono Biliūno, vėliau pedagogo Stasio Matjošaičio-Esmaičio žmona. Jos dukters – Meilės Matjošaitytės-Lukšienės, aktyvios Lietuvos Atgimimo veikėjos, švietimo reformatorės, taip pat plačiau pristatyti nereikia. Taigi Jurgio Janulaičio duktė Daneta Railienė, Marija Gimbutienė ir Meilė Lukšienė buvo pusseserės.





Susibėgę Bronio ir Danetos gyvenimo keliai


Railos__seima__II.jpgBronio Railos kelias į Lietuvos universitetą ėjo per Rozalimo keturklasę mokyklą ir Panevėžio gimnaziją. 1927 m. jis įstojo į Humanitarinių mokslų fakultetą. Dar lankė teatro seminarą, Kauno konservatoriją. 

Šis laikotarpis buvo ypač audringas ir prieštaringas. Pasaulėžiūros ir estetinių kriterijų paieškos, reikštos eilėraščių rinkinyje „Barbaras šaukia“ ir dalyvaujant kairuoliško žurnalo „Trečias frontas“ leidime, baigėsi tautiškosios ideologijos pasirinkimu. Tautininku jis išliko visą gyvenimą, tik vėliau pabrėždavo esąs liberalus tautininkas.


Daneta baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją ir, sekdama tetų Veronikos ir Julijos keliais, pasuko į medicinos mokslus. Deja, paskaitos lavonų ir kraujo akivaizdoje, sklindant formalino tvaikui, jai buvo nepakeliamos, tad dėdės Augustino patarimu perstojo į Humanitarinį fakultetą. 






Railos__paroda__II.jpgČia jauni žmonės susipažino, pamilo vienas kitą ir 1934 m. susituokė. Jaunavedystės idiliją pagadino šaukimas į kariuomenę, po kurios Bronys nebegrįžo į universitetą. Šeima susilaukė pirmosios dukters – Neringos. 

1937–1939 m. Raila, gavęs stipendiją, studijavo Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institute ir dirbo „Lietuvos aido“ korespondentu Vakarų Europoje.







Baigęs studijas, jis su Daneta, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui (rugpjūčio pabaigoje), grįžo į Kauną. Metų gale ar kitų pradžioje jiems gimė antra mergaitė Undinė. Bronys tuo tarpu dirbo „Lietuvos aido“ dieninės laidos ir užsienio politikos skyriaus redaktoriumi.

Po sovietų invazijos 1940 m. birželio 15 d. „Lietuvos aido“ redaktoriumi paskirtas Jonas Šimkus (pažįstamas iš „Trečio fronto“ laikų) aiškia užuomina pasakė, kad jam geriau kažkur išnykti. Ilgai negalvojęs, Bronys su kolega ir draugu žurnalistu Antanu Valiukėnu birželio 20 d. išvyko valstybės sienos link ir atsidūrė Berlyne, kur įsijungė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą.

Daneta su vaikais pasitraukė į tėvų sodybą, kur po kelių dienų pasirodė saugumiečiai, reikalavo Bronio Railos, net penkiametę Neringą nusivedę už daržinės tardė. Netrukus Daneta ir Valiukėno žmona su vaikais (pusės metų Undinė liko pas senelius) taip pat praspruko pro sovietų pasieniečius ir susijungė su vyrais.





Pard._Raila_Artim_II.jpgVokietijos – Sovietų Sąjungos karo frontui nugarmėjus į Rytus, Railų šeima grįžo ne į Kauną, o į Šiaulius.

 Visą nacmetį dirbo Simo Miglino redaguojamoje „Tėviškėje“, kur vedė teatro skyrių, nors rašė gana įvairiais literatūros, kultūros, net kalbos klausimais, sekė Kauno ir Vilniaus kultūrinį gyvenimą, jį apžvelgdavo. Jis dalyvavo antinacinėje veikloje, buvo Lietuvos laisvės armijos narys.







Antrosios sovietinės okupacijos išvakarėse Bronys šeimai ir artimiesiems išsirūpino leidimą išvykti darbams į Vokietijos okupuotą prancūziškąjį Elzasą, kur iškentė alkį ir sąjungininkų-vokiečių fronto mūšių siaubą. Prancūzų kalbos mokėjimas Railų šeimai leido išvengti deportacijos į Sovietų Sąjungą. Ji kurį laiką gyveno Paryžiuje, 1947 m. įveikė Atlantą, metus pagyveno Niujorke, o po to iki savo gyvenimo odisėjos pabaigos įsikūrė Los Anžele.   
(Bus tęsinys)

Nuotraukose: (viršutinėje) Prisiminimų autorius vilnietis žurnalistas, LŽS ir NŽKA narys Domas Šniukas; (apatinėje) Bronio ir Danetos dukros Neringa (iš dešinės), Undinė, anūkės Nida, Gina; (kitose) vaizdai iš Maronio lietuvių literatūros muziejuje surengtos parodos apie žurnalisto gyvenimą ir jo kūrybą




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)