2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Arnoldas Aleksandravičius. Atgimimo karta – ne pienburniai

Laikraštis ,,Ūkininko patarėjas"


Landsb_II.jpgAtkurtos valstybės istoriją dažniausiai skaičiavome 1990-aisiais gimusių Lietuvos piliečių nugyventais metais. Sakydavome: „Mūsų Nepriklausomybė jau eina į mokyklą, gavo pasą, baigė gimnaziją“. Po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės karta jau turi brandos atestatus, universitetų diplomus ir daug naujų idėjų. Tačiau senoji politinė ir verslo gvardija to nepastebi.

Politinės organizacijos prieš visuotinius rinkimus kaip masalą visuomenei į savo partinius sąrašus ir toliau mobilizuoja kažkada garsius, bet jau prikimusius dainininkus, nusipelniusius sporto veteranus, iš azartinių lošimų turtus susikrovusius milijonierius. Po pralaimėtų rinkimų partijos siūlo aukščiausius postus perbėgėliams iš kitų organizacijų. Tačiau patys lietuviškų partijų senbuviai nenori ir nesugeba ugdyti savo pamainos.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti Nepriklausomybės kartos atstovai, Kovo 11-osios bendraamžiai tvirtino, kad dar po 5-erių metų, sulaukę trisdešimties, bus pasirengę vadovauti ministerijoms, kariuomenės daliniams, mokslinių tyrimų laboratorijoms. Bet seni Nepriklausomybės akto signatarai vengė atsakyti, ar lengvai perduos valstybės vairą jaunimui.


1990-aisiais jaunystė buvo privalumas

Kultūros istorikas 27 metų Darius Kuolys 1990 m. nebuvo per jaunas tapti pirmuoju atkurtos Lietuvos kultūros ministru, o nedidelė gyvenimo patirtis nesutrukdė 29 metų Aukščiausiosios Tarybos deputatui Audriui Butkevičiui prieš 25 metus balsuoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Šiandien jaunimui priekaištaujama, kad jis išsisukinėja nuo visuomeninės, politinės veiklos, tačiau tuo pat metu sparčiai politikos ar verslo laiptais kopiantys jauni žmonės vadinami karjeristais, išsišokėliais. Kristaus amžiaus europarlamentaras Gabrielius Landsbergis, pasiryžęs vadovauti didžiausiai opozicinei partijai, kalamas prie kryžiaus, kad yra nieko nevertas, tik naudojasi „garsia pavarde“, tarsi kritikai nebūtų kažkieno vaikaičiai.

Užsimerkę balsuotų už veteranus

„Siūlau nepainioti dviejų dalykų: kovos dėl valstybės, partijos posto ir kartų konflikto. Per partines batalijas „muštas“ dažniausiai būna naudingesnis už „žalią“. Žmogus, pasirinkęs politiką, turi žinoti, kas jo laukia. Ir jeigu šis žmogus turi lyderio savybių, jos bus pastebėtos. Juk sakoma - auksas ir pelenuose žiba“, - „Ūkininko patarėjui“ aiškino leidėjas, UAB „Kalendorius“ vadovas Aurelijus Noruševičius.

Anot 1990 m. kovo 11-osios nepriklausomybės akto signataro europarlamentaro krikdemo Algirdo Saudargo, jo kolega iš Europos Parlamento G. Landsbergis „joks kartų konflikto simbolis“. „Už jį nebalsuosiu. Ne dėl to, kad blogas. Jis – puikus jaunuolis. Žinoma pavardė. Be abejo, žinomumas partijai irgi labai svarbus. Visi argumentai suveikė. Kodėl ne, suteikime galimybę jaunajai kartai. Gabrieliaus asmeniškai nepažįstu, nežinau, kokią įtampą jis gali atlaikyti. G. Landsbergis drįsta imtis atsakomybės kritiniu partijai laikotarpiu. Gal jis susitvarkytų, bet rizika per didelė. Aš visada statysiu už Ireną Degutienę. Užsimerkęs“, - „Ūkininko patarėjui“ prisipažino A. Saudargas.

Pamokos be valstybės himno

Valdiški paveldosaugininkai neleidžia nugriauti sovietų ke­rėplų (taip pat ir okupantų kareivių statulų) nuo Vilniaus Žaliojo tilto ir vilkina paminklo Lietuvos partizanams statybas Vilniaus Lukiškių aikštėje. Rengiama nauja literatūros dėstymo vyresnėse klasėse programa pasipiktinusi „pažangių lituanistų bendruomenė“ rašo ilgiausias peticijas Švietimo ir mokslo ministerijai - bando apsaugoti jaunimą nuo Lietuvos partizanų dienoraščių nagrinėjimo per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas (esą tokie „sunkūs, nešiuolaikiški tekstai“ neleis paaugliams patirti „skaitymo malonumo“).

JAV mokyklose vaikai gieda nacionalinį himną „Žvaigždėta vėliava“ („The Star-Spangled Banner“) kiekvieną dieną kaip maldą ir niekas neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. O Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija „apgynė“ mūsų mokinius nuo „Tautiškos giesmės“.

Jaunimas išsilieja tribūnose

Bet tai netrukdo viduriniajai, sovietų laikais subrendusiai kartai, dabar laikančiai valstybės ekonomikos, politikos, kultūros, mokslo vadžias, moralizuoti laisvoje Lietuvoje gimusiam jaunimui, kad jis apolitiškas, nepatriotiškas.

„Pirkite abonementą į Kauno „Žalgirio“ krepšininkų rungtynes, ir matysite būrius jaunimo susikaupus, labai nuoširdžiai giedant Lietuvos himną. Gal ne kas savaitę, bet kartą per mėnesį tai tikrai. Net „Žalgirio“ arenos stogas dreba, kai mes užtraukiame „Tautišką giesmę“. Nemokantys teksto švieslentėje gali skaityti bėgančią eilutę“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Liudas Mažylis.

Patriotizmas – kaip žolė

Pasak A. Saudargo, nereikėtų versti jaunimo, kad jis būtų patriotiškas nuo galvos iki kojų ir viešai demonstruotų pilietiškumą. „Jau seniai, gal prieš 5 metus susidūriau su roko grupe „Skylė“, soliste Aiste Smilgevičiūte ir partizaniškų dainų autoriumi Roku Radzevičiumi. Kartu rengdavome koncertus prie partizanų žeminių. Ir Vilniaus laisvalaikio, sporto, verslo rūmuose „Forum Palace“ vyko gyvas koncertas tarsi miško tankmėje. Jaunimas ošė, dainavo, šoko, vėliavomis mojavo... Nes tai merginoms ir vaikinams iš tiesų patiko. Patriotizmas atželia kaip žolė“, - galvoja A. Saudargas.

Širdis linksta į didingus dalykus

„Esu 1990-ųjų kartos vaikas – gruodį sukaks 25-eri. Kai dar visai mažas buvau, senelis pasakodavo laisvės kovų istorijas, daug skaičiau apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Todėl nebuvo sunku pasirinkti, ką studijuosiu, kokios profesijos sieksiu – baigiu Lietuvos istorijos magistro studijas. Su bendraamžiais ne kartą ėjome partizanų kovų takais. Kiekvienas renkamės širdimi. Protui gal svarbesni argumentai, o širdis linksta į teisingus, didingus dalykus. Tada savaime stengiesi apsaugoti mūsų istoriją nuo provokacijų, bandymų apjuodinti. Reikia ieškoti gerų gyvenimiškų pavyzdžių, atsirinkti žmones, su kuriais verta bendrauti, ir prasmingus renginius“, - „Ūkininko patarėjui“ karštai kalbėjo Kauno miesto muziejaus edukatorius Simonas Jazavita.

Ne vaikai, bet patirties trūksta

Kitas Nepriklausomybės bendraamžis, Kauno IX forto muziejaus darbuotojas Vytautas Jurkus svarsto, ką reiškia būti 25-erių. „Nebesi vaikas, bet negali sakyti, kad turi daug patirties. Eidamas Kauno gatvėmis nematau svetimų kareivių, jokių eilių parduotuvėse dėl „deficitinių“ prekių. Mūsų kartai saviraiškos, pasirinkimo laisvė šiandien savaime suprantamas dalykas. O mano seneliams prieš 30 metų tai buvo sunkiai įsivaizduojama svajonė. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusiems ir okupacijos nepatyrusiems žmonėms svarbu suvokti, kas yra svetimos valstybės priespauda, kaip išsaugoti savigarbą, dvasinę nepriklausomybę net ir nelaisvės sąlygomis“, - mintimis su „Ūkininko patarėju“ dalijosi V. Jurkus.

Jaunimas renkasi madingus universitetus

Apie Nepriklausomybės laikais užaugusį, subrendusį jaunimą daug mitų sukurta. Dalis tiesos yra, bet nemažai ir akivaizdžių prasimanymų: esą jaunieji lietuviai individualistai, egoistai, vienodai abejingi ir skaudiems, ir šlovingiems Lietuvos istorijos puslapiams, norėtų mūsų rimtas valstybines šventes paversti žaismingais, pašėlusiais reginiais, pirmai progai pasitaikius linkę lėkti į užsienį studijuoti, o gavę diplomus – negrįžti į tėvynę. Naujasis Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas pažadėjo, kad universitetas sieks patekti tarp 400 stipriausių pasaulio universitetinių mokslo įstaigų. Labai ambicingas tikslas – 399 vieta... Garsiausio Lietuvos universiteto tarptautinė reikšmė apgailėtina, o jaunimas, vaikinai ir merginos, yra maksimalistai, stengiasi rinktis tai, kas geriausia ir madingiausia. 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas senesnis už garsųjį Jungtinių Valstijų Harvardo universitetą, įsteigtą 1636 m., bet atsilieka net nuo Estijos Tartu universiteto, pirmuosius studentus priėmusio 1632-aisiais. Kai Vilniaus universitetas taps ketvirtas-penktas Europoje ir penkioliktas–dvidešimtas pasaulyje, tada jaunimas tikriausiai studijuos Lietuvoje.

Lietuvoje netrūksta gabių absolventų

„Jeigu iš anksto nusiteiksime, kad niekada mūsų aukštosios mokyklos nebus pirmajame pasauliniame šimtuke, ieškokime požymių, pagal kuriuos pirmaujame. Ir daugiau nesukime galvos dėl reitingų. Niekur darbdavys nepriiminėja į darbą pagal tai, 399-ąjį ar 1999-ąjį pasaulio universitetą baigėte. Absolvento sugebėjimus išugdo aukštosios mokyklos akademinė dvasia, asmeninės žmogaus savybės. Ir nebūtinai gabaus specialisto reikia ieškoti tarp Harvardo bakalaurų ar magistrų. Dėsčiau Tartu universitete – geras, nieko nepasakysi, bet toks pat kaip VDU ir VU. Ir užtenka kasmet prieš valstybines šventes stengtis iš Kovo 11-osios signatarų iškvosti, koks dabar jaunimas nevykęs, nors nėra priežasčių dejuoti, priekaištauti jaunajai kartai, kad ji „nepateisina lūkesčių, užmiršo idealus“. Nesinori skaityti ir girdėti nuvalkioto klausimo, ar apie tokią ateities Lietuvą prieš 25-erius metus svajojo signatarai. Nieko jie neįsivaizdavo! Nežiūrėdami į laikrodį dirbti privalėjo, dėl įstatymų, stiprinančių valstybingumą, balsavo“, - piktokai samprotavo profesorius L. Mažylis.

Neteisingos „velnio advokatų“ pranašystės

Nemažai „velnio advokatų“ pranašauja, kad dabartinis jaunimas ginklu negintų valstybės nuo rusų okupantų. Įtemptą, artėjančios sovietų agresijos nuojautos persmelktą 1990 m. gruodžio mėnesį tuometėje „Kauno tiesoje“ kai kurie kultūrininkai irgi rašė, girdi, dabartinis jaunimas (šiandieniai 45-mečiai) nepuls po rusų tankų vikšrais kaip didvyriška „kalantininkų“ karta. Loretos Asanavičiūtės ir kitų Sausio 13-osios didvyrių pasiaukojimas paneigė anas abejones. Ir dabar dėl būtinybės atkurti privalomąją pradinę karo tarnybą labiausiai priešinosi kai kurie Seimo politikai, o ne jaunimas. Šauktiniai būdavo kviečiami į kariuomenę 1991-2008 metais, ir niekam tai netrukdė nei studijuoti, nei susituokti, nei kurti verslą. Niekieno jaunystės niekas nesužalojo.

Konstitucinė pareiga vienoda vaikinams ir merginoms

„Vieni bendraamžiai atsargūs, abejoja. Pasikalbėję su kariškiais, kai kurie, atvirkščiai, buvo labai užsidegę. Turiu ne vieną pažįstamą ir draugą, kurie tarnauja arba savanoriauja, o gal savaitgaliais mokymus lanko. Stenkimės sukurti palankų kariuomenės įvaizdį. Didžiojoje Britanijoje tarnyba kariuomenėje laikoma garbe. Tarpukario Lietuvoje požiūris į kariuomenę netgi buvo virtęs karininko kultu. Bet šauktinių loterija kelia abejonių. Pašaukus pirmuosius naujokus, prasidės kalbos, kodėl tas išsipirko ar anas išsisuko. Tikiuosi, užteks savanorių, daug šaukiamųjų nereikės. Man britiškas modelis patrauklesnis nei izraelietiškas“, - prisipažino Kauno miesto muziejaus edukatorius S. Jazavita.
Jaunos žurnalistės Skirmantės Javaitytės manymu, į konstitucinę pareigą netinka žvelgti kaip į jungą, prievolę. „Dažniau prisiminkime JAV prezidento Johno F. Kennedy žodžius, ką mes valstybei duosime, o ne iš jos gausime. Eičiau į šauktinių kariuomenę. Jeigu iš visų gyvenimo sričių stengiamės pašalinti diskriminaciją, tai šiuo atveju nereikėtų vyrų ir moterų atskirti. Turėtų būti demokratija“, - „Ūkininko patarėjui“ pareiškė Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus pirmininkė S. Javaitytė.

Kariškas istorinis tęstinumas

IX forto muziejaus darbuotojo V. Jurkaus nuomone, tokiai šaliai, kaip mūsų, šauktinių kariuomenė privaloma. „Didelė garbė tarnauti nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Mūsų, ne sovietinė. Imtis atsakomybės už save, visuomenę, valstybę dar tik mokomės. Labai gera proga pratęsti tuos mokslus kareivinėse ekstremaliomis sąlygomis. Gerai, kad pradedama kalbėti apie karybos pradmenų pamokas mokyklose. Moksleiviams tai įdomu. Norėčiau, kad ir universitetai neatsiliktų. Prieškario Vytauto Didžiojo universitete majoro Vytauto Bulvičiaus karinius kursus baigę studentai vėliau įstojo į 1941 m. birželio sukilėlių dalinius, o per antrąją sovietų okupaciją kovėsi su okupantais partizanų būriuose“, - pabrėžė jaunas muziejininkas V. Jurkus.

Dailininko Algimanto SNARSKIO (laikraštis ,,Ūkininko patarėjas") piešinys


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)