2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Arnoldas Aleksandravičius. Sukurti kariuomenę sekėsi sunkiau negu atkurti valstybę

Laikraštis ,,Ūkininko patarėjas"



Kovo_II.jpg

Seimo archyvinė nuotrauka: Beveik neturėdami ginklų, pirmieji Lietuvos savanoriai 1990-1991 metais rengdavo daug paradų, vietoj automatų nešdamiesi trimitus ir būgnus.  


Prieš 25 metus drąsiai patvirtinusi Lietuvos nepriklausomybės aktą ir daug valstybingumą sustiprinančių įstatymų, Aukščiausioji Taryba (AT) 1990 m. kovo 23 d. staiga sudvejojo - aplink parlamentą važinėjant rusų lengviesiems tankams pabūgo atkurti Krašto apsaugos ministeriją (ji atsirado beveik po dvejų metų, kai Lietuvą diplomatiškai pripažino pasaulis). Ir parlamento rinkimus laimėjęs Sąjūdis, ir jo varžovė savarankiška komunistų partija Atgimimo laikais tiek ilgai šnekėjo, net savo rinkimų programose rašė apie amžiną Lietuvos neutralitetą, kad šią sąvoką visuomenė pradėjo tapatinti su valstybės nusiginklavimu. Tokio požiūrio atgarsiai neišnykę iki šiol: šalia grobikiškų karų takais einančios Rusijos esanti Lietuva – viena iš prasčiausiai savo kariuomenę finansuojančių NATO valstybių, o per Seimo pavasario sesiją dėl privalomosios karo tarnybos politologai parlamente pranašauja tokius pat karštus barnius kaip dėl Krašto apsaugos ministerijos Aukščiausiojoje Taryboje 1990-aisiais.

 „Ūkininko patarėjo“ kalbinti istorikai neabejoja, kad lietuviai – karių tauta, nes kitaip Europos kryžkelėje tūkstančius metų nebūtų išsaugoję savo kalbos, papročių ir tapatybės. 

Lietuva labiau apginama negu Rusija

1990 m. kovo 23-iosios plenariniame posėdyje AT deputatai žaibiškai patvirtino ir plojimais pasveikino beveik tuziną pirmosios Vyriausybės ministrų (kiek pasijaudinti teko tik žemės ūkio ministrui Vytautui Knašiui, už kurį balsavo mažiau nei pusė AT deputatų, bet konstitucinės teisės specialistai išaiškino, kad ir tokios paramos užtenka). Tačiau pradėjus svarstyti kauniečio deputato Vidmanto Povilionio, premjerės Kazimieros Prunskienės pasirinkto vadovauti dar net nepradėtai kurti Krašto apsaugos ministerijai, kandidatūrą (1988-1990 metais K. Prunskienė ir V. Povilionis dirbo tame pačiame Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo institute), AT balsų skaičiavimo komisijos prireikė tik paskelbti, kad klausimas atidėtas. Dabar, pasakodami žurnalistams apie pirmuosius nepriklausomos valstybės žingsnius, buvę AT deputatai aiškina, kad V. Povilionis norėjęs sukurti vos ne izraelietiško pavyzdžio kariuomenę, kuri, net būdama vidutinio dydžio, galėtų sėkmingiau apginti nedidelę Lietuvą negu milijardas kinų - neaprėpiamas Kinijos stepes ir dykumas ar 140 mln. rusų - didžiausią pagal plotą pasaulio šalį Rusiją.

Aukščiausias siekis - nusiginklavimas?

AT deputatams atrodė, kad kandidatas „menkai išmanė karinius dalykus, painiojo sąvokas (privalomąją karo tarnybą ir mobilizaciją)“. Pats V. Povilionis prisipažino, kad nuolat už pogrindinę tautinę veiklą sovietų saugumo persekiotas ir dvejus metus kalintas daugiausia karybos žinių sėmėsi iš knygelės „Baltasuomių kariuomenės ginkluotė“ (rusų kalba), bet ir tą vadovėlį 1973 m. konfiskavo sovietų slaptoji tarnyba.

Labiausiai AT deputatus supykdė V. Povilionio pastaba, kad 1988-1990 metų Atgimimo politikams (dabar - karščiausiems Vakarų kolektyvinės gynybos principo šalininkams) tiek daug prišnekėjus apie Lietuvos neutralitetą visuomenė šią sąvoką pradėjo sieti (iki šiol) su valstybės nusiginklavimu.

AT deputatas liberalas Jonas Tamulis (šiandien - klestintis investicijų konsultantas) panašiai, kaip ir dabartiniai liberalai, besipriešinantys šauktinių kariuomenei, garsiai priminė, kad Sąjūdžio rinkimų programoje buvo įrašytas „aukščiausias Lietuvos užsienio politikos siekis - valstybinis neutralitetas“.

Neprisipažįsta išsigandę

Vilniaus 6-ojoje Kalvarijų apygardoje į AT išrinkta aktorė, savarankiškos komunistų partijos centro komiteto narė, bet jau beveik perbėgusi į parlamento rinkimus laimėjusio Sąjūdžio stovyklą Nijolė Oželytė-Vaitiekūnienė siūlė steigti taikos ministeriją, ragino visiškai nevartoti terminų „kariuomenė“, „mobilizacija“, o deputatas teisininkas Vidmantas Žiemelis būgštavo, kad apsiginklavusios ir privalomąją karo tarnybą įvedusios Lietuvos nepripažins pasaulis.

Būsimasis garsus diplomatas Albinas Januška apskritai pareikalavo nesvarstyti Lietuvos gynybos doktrinos, atkakliai įtikinėjo AT kanceliariją netransliuoti per radiją Lietuvos žmonėms nereikalingos diskusijos ir pagrasino, kad priešingu atveju bus deputatų, kurie balsuos kojomis ir sukels „kvorumo krizę“. 
Tačiau nė vienas Nepriklausomybės akto signataras iki šiol neprisipažįsta, kad paprasčiausiai siaubingai išsigando Kremliaus demonstruojamos karinės jėgos. 

1990 m. kovo 23-iosios vidurnaktį rusų karinės technikos kolona (60 lengvųjų tankų, 50 karinių sunkvežimių,1500-2000 sovietų desantininkų), iš Kauno turėjusi važiuoti į Trakus, netikėtai pakeitė įprastą maršrutą ir visu greičiu pasileido į Vilnių, o kai Aukščiausioji Taryba nusprendė nesvarstyti V. Povilionio kandidatūros ir nutarė palūkėti, nekurti krašto apsaugos struktūrų, rusų tankai, jau beveik įvažiavę į Nepriklausomybės aikštę, staigiai, darniai, tarsi paklusdami įsakymui apsisuko ir grįžo į savo nuolatinės dislokacijos vietas.

Kitiems neprivalomas neutralitetas

Anot ilgametės Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vyriausiosios muziejininkės dr. Aušros Jurevičiūtės, prieš 25 metus politikų propaguotas Lietuvos neutralitetas visuomenei nebuvo patrauklus - patriotiškai nusiteikusiems žmonėms labiau rūpėjo, kad mūsų valstybė vėl nuolankiai nepasiduotų Maskvai kaip 1940-aisiais.

 „Beginklė valstybė negali pati apsaugoti savo neutraliteto. Pasiskelbti, kad su niekuo nekariausi ir nestosi į jokias gynybines sąjungas - dar nieko nereiškia. Tada galingos valstybės turi globoti tokią „taikos oazę“. Lietuviško neutraliteto, nustatyto vien Lietuvos vidaus įstatymais, kitos šalys neprivalo gerbti. Bent jau tarptautinė teisė dėl to tyli“, - „ŪP“ aiškino istorikė A. Jurevičiūtė, drauge vadovaujanti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriui.

Kariuomenės priedanga

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto prodekano, Istorijos katedros docento, karybos istoriko Jono Vaičenonio, ir 1918-aisiais Lietuvai sunkiai sekėsi kurti savas ginkluotąsias pajėgas, kai kurie aukšti politikai prieš 97 metus taip pat galvojo, kad kariuomenė turėtų atlikti policijos funkcijas, o Lietuva „su niekuo karo neveda ir nė vienas iš kaimynų neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“. Vengta erzinti valstybes, kurių kariuomenės buvo okupavusios Lietuvą: 1918-aisiais - kaizerinę Vokietiją (po 1918 m. lapkričio revoliucijos Berlyne - Veimaro Respubliką), 1990-aisiais - Sovietų Sąjungą.

„Tačiau 1990 m. balandžio 25 d. Vyriausybė įsteigė tarpinę struktūrą - Krašto apsaugos departamentą (KAD), kuris turėjo parengti valstybės gynybos strategiją ir pakloti Lietuvos kariuomenės pamatus. KAD buvo puiki priedanga visoms mūsų jėgos tarnyboms - pasieniečiams, vėliau savanoriams. Departamentas, jo vadovybė ne kartą tapo sovietų smurto, provokacijų taikiniais, o 1991 m. rugpjūtį, per nepavykusį valstybės perversmą Maskvoje, SSRS Pabaltijo karinės apygardos generolai pareikalavo nuginkluoti Krašto apsaugos departamento instruktorius, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos narius, šaulius, užrakinti ir antspauduoti jų būstines. Vadinasi, prabėgus mažiau nei pusantrų metų, kai buvo įkurtas KAD, ši struktūra jau buvo gana grėsminga okupantams“, - „ŪP“ įrodinėjo profesorius J. Vaičenonis.

Galėjo tapti tautiškumo mokykla

KAD negalėjo šaukti naujokų į privalomąją karo tarnybą. Lietuvos reguliarioji kariuomenė (pirmieji šauktiniai) atsirado tik 1991 m. spalio mėnesį. Priesaiką Lietuvai sulaužę Maskvos pakalikai nebaudžiami daug mėnesių degino mūsų muitines ir galų gale visiškai suįžūlėję išžudė Medininkų pasienio posto budėtojus. Reguliari Lietuvos kariuomenė būtų galėjusi kovoti bent jau su muitinių vagonėlių padegėjų eskadronu - ypatinguoju sovietų milicijos būriu (OMON), kurio išsižadėjo SSRS vidaus reikalų ir gynybos ministerijos. Panašiai, kaip šiandien Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „savais“ nelaiko rusų kareivių ir karininkų, žūnančių Ukrainoje. Tačiau Aukščiausioji Taryba 1990 m. neišgirdo deputato V. Povilionio siūlymo Lietuvos pasienio apsaugos dalinius sudaryti teritoriniu princi
pu - kur naujokas gyvena, ten ir tarnauja. 

Taip buvo sukomplektuota tarpukario Lietuvos pasienio policija. Pasieniečiai, kilę iš Šalčininkų ir Maišiagalos, pašaukti į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, būtų labiau pažinę lietuvių kultūrą, geriau išmokę valstybinę kalbą, nesusidėję su „Vilnijos lenkų autonominio regiono ginkluotosiomis pajėgomis“ (OMON`u) ir pagaliau supratę, kad tikrieji jų, jotvingių palikuonių, broliai - ne rusai, gudai ir lenkai, bet iš to paties baltiško kamieno kilę žemaičiai, dzūkai, suvalkiečiai.

Policininkai buvo geriau aprengti

1990-1991 metais Lietuvos karių apranga - vokiškų Antrojo pasaulinio karo „Feldmütze“ („lauko kepurių“) atitikmenys, vientisa žalsva uniforma, apdribusios kelnės arba juodi statybininkų kombinezonai, didelės beretės ir dryžuoti jūreivių marškiniai, pirmiausia krentantys į akis pro prasegtas pirmųjų krašto apsaugos savanorių apykakles. Nieko panašaus į gražią tarpukario Lietuvos karių aprangą. Net jaunalietuviai 1989 m. sugebėjo pasisiūti puošnesnes uniformas. O Lietuvos policiją Vyriausybė puikiai aprengė pagal vakarietiškus pavyzdžius pasiūtomis „jūros bangų“ spalvos uniformomis.

Kepurė - kariška, skranda - valstietiška

„Juodos savanorių uniformos darė stiprų įspūdį visuomenei. 1990 m. lapkričio mėnesį žmonės gėrėjosi pirmosiomis Lietuvos karių rikiuotėmis Kauno Rotušės aikštėje, prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę Karo muziejaus sodelyje. To meto uniformos buvo patogios, tiko ir paradams, ir kasdienėms užduotims. Uniformų kokardos ir sagos buvo pagamintos laikantis tarpukario kariuomenės tradicijų. Karinė apranga keitėsi, tobulėjo pagal valstybės išgales. Nelengva buvo rasti gamintojų, užsakyti medžiagas. Juk Lietuvai teko atlaikyti ir Maskvos ekonominę, energetinę blokadą“, - tvirtino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius J. Vaičenonis, laikomas autoritetingiausiu tarpukario Lietuvos kariuomenės uniformų ir antsiuvų stiliaus žinovu.

 Istorikas priminė, kad 1918-1919 metais tik dalis savanorių vilkėjo labdara gautas amerikietiškas uniformas, daugelis Lietuvos gynėjų su priešais kovėsi dėvėdami tas pačias skrandas, su kuriomis atėjo į kariuomenę iš savo sodžių, o nuo civilių kaimiečių skyrėsi tik uniforminėmis kepurėmis.

Paskutinis vien lietuvių laimėtas mūšis

Prieš 25 metus pirmasis kandidatas į krašto apsaugos ministrus V. Povilionis kalbėjo, kad po ilgų sovietų okupacijos dešimtmečių lietuviai tapo vidutinių tarnautojų tauta, pašaipiai kalbančia apie savą kariuomenę. „Atvirkščiai, ne darbininkai, o vidurinysis visuomenės sluoksnis 1990 m. buvo patriotiškiausias. 1990 m. savanoriai, Sąjūdžio „žaliaraiščiai“ (beveik 3 tūkst. žmonių) iš jo kilę“, - prieštaravo istorikė A. Jurevičiūtė. Muziejininkė A. Jurevičiūtė nesutinka, kad lietuviai yra ne karių, bet partizanų tauta, dėl valstybės aukotis mūšių laukuose nemėgsta, o ginklą paima tik tada, kai pavojus ima grėsti jų šeimoms ir turtui.

Vis dėlto paskutinės vien etninių lietuvių ir kitų baltų genčių laimėtos garsios viduramžių kautynės tikriausiai buvo 1260 m. Durbės mūšis. Vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo vadai, kareiviai buvo rusėnai, o lietuviai tik dirbo žemę, lenkė nugaras sulenkėjusiems savo ponams, jų vadovaujami 1831 m. ir 1863 m. nenoriai ėjo mirti nuo rusų kazokų kardų, kulkų dėl Lenkijos Karalystės nepriklausomybės.

Tik kovodami išsaugojome tapatybę

1920 m. per Širvintų ir Giedraičių mūšius, 1923 m. per Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos Respublikos operaciją pagaliau vėl išryškėjo visais laikais, anot profesoriaus J. Vaičenonio, lietuviams į kraują įaugę, genuose užkoduoti drąsių, gudrių karių bruožai.

A. Jurevičiūtės nuomone, negalima užmiršti, atmesti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karvedžių rusėnų Jono Karolio Chodkevičiaus-Katkaus ir Konstantino Ostrogiškio (nors šis netgi buvo ne katalikas, o stačiatikis) - jie ištikimai tarnavo Lietuvos valstybei, o bajoro ar kario tautybė prieš 400 metų nebuvo labai svarbi (bent jau ne tokia reikšminga kaip išpažįstama religija). „Jeigu lietuviai šioje teritorijoje, prie Baltijos, išlaikę savo kalbą ir papročius gyvena tiek tūkstančių metų, vadinasi, esame narsi tauta. Tik kovodami, gindamiesi, priešindamiesi svetimiesiems išsaugojome savo tapatybę“, - tikino Vytauto Didžiojo karo muziejaus mokslo darbuotoja A. Jurevičiūtė.




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)