2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Milda Palilionytė. Molinio puodelio ,,psichologija

Žurnalas ,,Aš ir psichologija"


Lietuviai ištižėlius negailestingai vadina molio Motiejais, olandai storžieviams gali mestelti, kad šie iš molio ištraukti, na, o britai frazeologiniu junginiu molinės kojos primena, kad nėra tobulų žmonių – visi turime ydų. Ydingas ir pats molis, ypač dėl savo savybės prilipti net ir prie, iš pažiūros atrodytų, atsparių psichologų.



Karamikos_parodoje_2_II.jpg(Ne)paprastos įžvalgos prie žiedimo rato

Kas būtų draugėn suėjus puodžiui ir psichologui? To savo tinklaraštyje klausia JAV Oklahomos Connors valstybinio koledžo psichologijos instruktorius dr. Gary Grady. Remdamasis į pensiją išėjusio psichologijos profesoriaus Džeimso ir savo patirtimi, jis pateikia kiek netikėtą atsakymą.


Taigi, minėtasis profesorius Džeimsas prie vienos Kolorado valstijos meno galerijos pastebėjo keramikę Polę. Įsitaisiusi medžių pavėsyje ji ramiai sau žiedė. Kol darbas vyko sklandžiai, minčių filosofuoti, žiūrint į jos rankose sparčiai formą ir tūrį keičiantį molį, nekilo. Staiga, per giliai įspaudus žiedinio šoną, atsirado iš pažiūros dailus verpetas. Tačiau Polė tą žiedinį negailestingai suardė ir savo darbą pradėjo iš naujo: „Verpetai atrodo gražiai, bet tai defektas. Niekada negali žinoti, kaip tat atsilieps gaminiui degimo metu.“

To pakako, kad profesorius puodininkystėje įžiūrėtų... psichologiją: juk kai kurie asmenybės bruožai ir elgsenos modeliai savitarpio santykiuose ir apskritai gyvenime nepasiteisina, ir tiek!

„Šį irgi turėsite peržiesti“, – pastebėjo profesorius, keramikės rankose išvydęs neidealiai apskritą indą. Jo nuostabai, Polė pakratė galvą: „Ne viskas gi turi būti apvalu. Pailgos formos indai atlieka tokių funkcijų, kokių apvalūs negali, pavyzdžiui, lengvai lieti vandenį.“ Ir, pažnaibiusi šlapio molio kraštus, suformavo padažinę.



Keramikos_parodoje_II.jpgTaigi, kaip keramikoje nėra vieno tobulo indo, taip ir psichologijoje nėra vienos tobulosasmenybės, į kurią kiti turėtų lygiuotis. Visi turi stipriųjų ir silpnųjų vietų: svarbu ne tik pažinti savo stipriąsias vietas ir mokėti jomis naudotis, bet ir pripažinti silpnąsias ir mokytis jas kompensuoti. Tokių minčių psichologijos profesoriui Džeimsui įkvėpė susidūrimas su keramike.

Visa tai stebėjęs psichologijos instruktorius dr. Gary Grady įsigijo keletą Polės keraminių darbų. Pabaigtų, kaip jis pastebi, kurių praktiškai nebegalima pakeisti, ir prieš išdegant krosnyje tebuvusių trapiu minkytinu moliu. „Mes visi atsirandame iš žaliavos: genetika turi įtakos mūsų įgimtam temperamentui. Prie to pridedame savo patirtis ir sprendimus ir taip sulaukę ankstyvos pilnametystės tampame asmenybe, kuri visą gyvenimą iš esmės nepakinta.“ Būtent dėl šios priežasties asmenybės sutrikimus, anot G. Grady, yra labai sunku gydyti.

Nežemiška molio trauka

Jei pasakojimas apie glaudų psichologijos ir keramikos ryšį neįtikino, tada štai dar vienas. Veiksmas vyksta toje pačioje Amerikoje, tik dabar – Niujorko valstijoje, Trojos mieste. Pagrindinė herojė – 36 metų Bianca Dupuis, Hobart and William Smith koledže įgijusi psichologijos bakalaurą, vėliau Rensselaer politechnikos institute – industrinės ir organizacinės psichologijos magistrą. Baigusi studijas B. Dupuis dirbo pagal specialybę visą darbo dieną tol, kol ją pradėjo kamuoti iš kažin kur atsiradęs nuobodulys. Tą nuobodulį turėjo įveikti naujas hobis, tačiau jis galiausiai įveikė... pačią psichologę. Prilipo prie jos it koks molis, tiesa, žodelį „it“ iš šio sakinio reikėtų išmesti.

Kaip rašoma Niujorko apygardos dienraštyje timesunion.com, B. Dupuis užsirašė į netoli namų vykusius keramikos kursus ir netrukus jos rankose ėmė gimti įvairiausi puodeliai, indai ir vazos – visko buvo tiek, kad pakakdavo parduoti Niujorko apygardos rankdarbių mugėse. Naujasis hobis jaunąją psichologę taip pakerėjo, kad ji nutarė pagal profesiją tedirbti pusę darbo dienos, kitą pusę skirdama keramikos užsiėmimams, bet taip buvo neilgai.



Keramikos_parodoje_5_II_a.jpg„Iškart supratau, kad tai mano kelias“, – prisipažįsta Bianca Dupuis, galiausiai tapusi profesionalia keramike. Moteris teigia, kad dėl tokio pasirinkimo, kaip ir dėl įsigytų patalpų nuosavai studijai ir parduotuvėlei Trojoje atidaryti, nė kiek nesigailinti. Abejonių nekyla net ir tuomet, kai jos mama retsykiais atsiunčia žmogiškųjų išteklių darbo skelbimų – jai daug maloniau kūrybos procesui pasibaigus nuo stalų surinkti molio likučius, kurie vėliau bus dar kartą panaudoti, ar organizuoti mergvakarius, kurių metu būsimosios nuotakos su bičiulėmis gali pasidaryti mielų keraminių niekučių.



Tiesa, psichologijos amerikietė visiškai neišsižadėjo: jos atviroje studijoje, kur ištisus metus mokoma keramikos paslapčių, kartu su Trojos ne pelno agentūra organizuojamos pamokos žmonėms, turintiems vystymosi negalią.

„Kartais sunku patikėti, kad kai kurie žmonės gali nužiesti tokių gražių dalykų, – sako B. Dupuis. – Darbas prie žiedimo rato ramina – tereikia neskubėti ir susikoncentruoti.“



Keramika_1__II_a..jpgMolį minko, mintis iškinko

Norint susipažinti su Liuksemburgo lietuviais, laisvalaikiu noriai minkančiais molį ir galbūt ateityje paseksiančiais Biancos Dupuis pėdomis, tereikia užsukti į vienos keramikės, dažnokai organizuojančios keraminių gaminių išdegimą japoniškąja raku technika, studiją. Arba užeiti į Keramikos klubą, įsikūrusį Europos Sąjungos institucijų kultūros centre Foyer européen.

„Molis – savotiška terapija, – teigia vertėja raštu Virginija Zabotkaitė, neseniai Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate suorganizavusi savo parodą „Raku“. – Liesdama, spausdama, minkydama molį nusiraminu, atsitraukiu nuo kasdienybės ir pasineriu į savo pasaulį. Man įdomiausias yra pats procesas, o ne rezultatas.“

Europos Sąjungos leidinių biure dirbanti Živilė Dulevičiūtė darbą su moliu vadina atsipalaidavimu, kurį galima prilyginti meditacijai: „Visas procesas – lipdymas, glazūravimas, degimas – užima daug laiko. Turi tam tikra prasme jam atsiduoti – kartais pradinis ketinimas pasikeičia darbo metu.“

Europos Komisijos terminologas Egidijus Zaikauskas įžvelgia molio ir viešos vienatvės panašumą.
„Pasiėmei gabalą, rankomis minkai, mintis iškinkai – lai laisvai šuoliuoja, o pasaulis tegu sau eina velniop. Tada molis valdovas – tarsi ne tu jį, o jis tave minkytų. Tiesa, kartais pagaunu įkvėpimą, galimas dirbinys tarsi atsiranda galvoje – tada projektuoju, piešiu eskizus, ieškau formos vingių nuotraukose. Tuomet jau aš šeimininkas, galintis moliui paliepti, kaip tame Čiurlionio paveiksle Stan się („Tebūnie“).“



Keramika_4a_II.jpgVirginija Zabotkaitė prisimena, kad molį atrado dar vaikystėje kaimo laukuose, Živilė Dulevičiūtė – vidurinėje mokykloje Anykščiuose, o Egidijaus Zaikausko, kuris prisipažįsta buvęs uolus plastilino minkytojas, mama dirbo Kauno eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“.

Nenorintiesiems teptis rankų žeme, bet mėgstantiesiems laisvalaikiu kurti rankomis tikriausiai kiltų klausimas: kodėl keramika, o ne, pavyzdžiui, juvelyrika, tapyba arba šiais laikais toks madingas drabužių ar aksesuarų dizainas? Juk gražiausių keraminių dirbinių šiais laikais galima įsigyti palyginti nebrangiai, neretai – tiesiai iš pačių keramikų.

Virginija: Prisirinkusi pilną dubenį molio ir išrinkusi iš jo akmenukus, nulipdžiau pirmuosius dirbinius: lėkštes, skulptūrėles, paveiksliukus, juos išdžiovinusi saulės spinduliuose nudažiau... guašu. Darbai trapūs, tačiau labai mieli širdžiai. Nesvarbu, kad iš kai kurių kūrinėlių dar styrojo neišrinkti šiaudai ar trupėjo žemė. Kol jie tyliai gulėjo namų palėpėje, 2008 aisiais atverčiau kitą keramikos puslapį Liuksemburge. Netrukus keramika tapo ne tik savotiška terapija po sėdimo darbo biure, bet ir saviraiška, galimybe mintis padaryti apčiuopiamas, atspindinčias pasaulėjautą.

Živilė: Kiekvieną pavasarį važiuodavau į Kaziuko mugę Vilniuje, stoviniuodavau prie keramikų stendų. Traukė. Domino. Pagalvodavau, kad patiktų tiesiog lipdyti. Po ilgos pertraukos, gyvendama ir dirbdama Londone, sutikau profesionalią keramikę, kurios darbai man padarė įspūdį. Atvykusi į Liuksemburgą radau Keramikos klubą, jo narė esu jau keletą metų. Greitai suvokiau, kad dirbdama su moliu atsipalaiduoju ir galiu save išreikšti.



Keramikos_p._1_II.jpgEgidijus: Kai prispiria vidinis poreikis sukurti ką nors materialaus, imi tą medžiagą, iš kurios, žinai, gali ką nors padaryti. Muzikuoti, šokti nemoku, piešiu nekaip, rašyti tingiu. O molį sau minkai – vis tiek kas nors išeis. Bet man gal net svarbiau ne rezultatas, bet procesas. Tik mažiausiai patinka molį dažyti. Turbūt, kad nemoku, o gal dėl įsitikinimo, kad keramika – natūralus būdas išgauti, ištraukti į paviršių žemėje jau esamas formas. Juk dažas – svetimkūnis ant tų natūralių formų. Nors kai spalvas gerai pavyksta parinkti ir sėkmingai dirbinį išdegti, širdis džiūgauja.



Nauda – keleriopa

Kuri iš daugybės keramikos gamybos proceso dalių sukelia daugiausia malonių minčių, leidžia geriausiai perteikti savąjį Aš, realizuoti sumanymus?

Virginija: Dažniausiai prieš lipdydama neturiu aiškios idėjos, bet tai ir nuostabiausia, kai matai, kaip iš nieko sukuri ką nors ir suteiki formą, kūrinys perima tavo nuotaiką, vidinę būseną, pradeda tarsi kalbėti.

Živilė: Pradinė mintis, ketinimas ir paskui pats procesas, rezultato įsivaizdavimas, laukimas. Kiekvienas darbas yra unikalus, rezultatas priklauso nuo daugybės veiksnių: ketinimų, nuotaikos, molio, degimo, glazūros ir kitko... Kitaip tariant, rezultatas visuomet nustebina.

Su kuo galėtumėte palyginti keramiką – specialybę arba specialistą?

Živilė: Kokios nors konkrečios profesijos ar asmens negalėčiau priskirti. Tam tikra prasme tai ir atsidavimas procesui, ir fizinis darbas, ir estetinių užmojų patenkinimas, laukimas, tikėjimasis, galiausiai – tai asmeninis galutinio rezultato įvertinimas ir pritaikymas.

Egidijus: Su kuo palyginti? Turbūt su rašymu. Molis – kaip tekstai: jie yra pasaulyje išsibarstę tūkstančiais žodžių, kaip tik rašytojas, tekstų kūrėjas, juos surenka, „suminko“ ir pateikia savo sumanytu pavidalu. Vieni keraminiai dirbiniai – kaip publicistiniai rašiniai – vienaplaniai, vienaspalviai, kiti – kaip eilėraščiai – minties ir jausmo koncentratas, dar kiti – kaip epai – galybė siužetų, motyvų, veikėjų, jų negali iškart suvokti.

***

Keramika_2_a_II.jpgKalifornijoje įsikūręs PCH gydymo centras (PCH Treatment Center) primena meno naudą žmonėms: menas skatina saviraišką, savimonę ir savigarbą, padeda stiprinti savireguliaciją, gebėjimą kovoti su stresu, traumomis ir praradimais, duoda pagrindą neverbalinei komunikacijai ir emociniam atsipalaidavimui, stimuliuoja ir sistemina mąstymo procesus, skatina socialinius gebėjimus ir šeiminį bendravimą.

Piešti ir tapyti, megzti ir kurti dainų tekstus, kūrybingai gaminti valgyti ir kurti iš molio PCH gydymo centre keramikos terapijos užsiėmimų metu moko ne gydytojai terapeutai, bet menininkai. Darbas su moliu, nepaisant galutinio rezultato, laikomas intuityviu ir raminamąjį poveikį turinčiu menu, kuriam būdingas susitelkimas, kantrybė, atidumas ir problemų sprendimas. Keramika – ne tik menas, bet ir specifinių žinių reikalaujantis amatas, todėl dirba tiek kairysis, tiek dešinysis galvos smegenų pusrutuliai: degto molio dirbinių, kuriuos kasdien naudojame buityje ir kurie iš pažiūros tokie paprastučiai, „psichologinių“ niuansų – galybė.


Nuotraukose: Keramikės, žurnalistės Virginijos Zabotkaitės kūriniai


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)