2018 m. gruodžio 13 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

1. Izidorius Tamošaitis. VERTYBIŲ SARGYBOJE



Metrasti_II.jpgŽurnalisto misija labai kilni, bet ir be galo atsakinga. Žurnalistas kartu su dainium - poetu, su rašytoju, su filosofu yra erelis. Jis iš pilkos kasdieninės tikrovės pakyla į idealizmo dausas, o iš ten žvelgia atgal į pilkąją tikrovę. Žvelgia į pilkąją tikrovę, norėdamas ją pakelti, pakeisti, suidealinti. Žurnalistas registruoja realaus gyvenimo faktus. Bet jo noras yra nepalikti užregistruoto fakto, kaip kad jis yra aptiktas realybėje: žurnalisto troškimas yra esamąją realybę pakelti į turimąją būti idealybę.

Žurnalistas yra pranašas. Jo misija tikrai pranašiška. Jis gyvena dabartyje ir dabartimi, bet jo akys nuolat atkreiptos į ateitį. Žurnalistas - pranašas niūkiai dabarčiai rodo gražesnę ir šviesesnę ateitį. Jis nuolat skelbia Kudirkos pakilk, pakilk, pakilk. Jo visa žmogiška esmė eina linkme: sursum corda. Žurnalistas, gyvendamas šioje ašarų pakalnėje, visus kelte kelia į idealizmo dausas.

Žurnalistas yra tautos auklėtojas. Jis blogiu piktinasi, o gėriu žavisi; jis gyvenimo negeroves nupeikia, o gyvenimo teigiamąsias puses į padanges kelia. Žurnalistas pirštu prikišamai rodo kelius, kuriais tauta turi eiti. Jis moko gėrio, grožio, tiesos.

Kilni žurnalisto misija jam uždeda labai atsakingas pareigas. Nenorėdamas iš mokomųjų išgirsti: medice, cura te ipsum, žurnalistas tur būti augte suaugęs ir su gėriu, ir su grožiu, ir su tiesa. Tarp žurnalisto ir gėrio, tarp žurnalisto ir grožio, tarp žurnalisto ir tiesos neturi būti ne tik tarpo, bet ir plyšio. Juk tarpas arba plyšys sudaro tai, kas paprastai gyvenime yra vadinama dvilypumu, farizieizmu. Žurnalistas turi būti tikslus žmogus, kurs sako ir rašo tik tai, ką jis galvoja, o daro tik tai, ką jis rašo.

Ypatingai didelių reikalavimų žurnalistui stato dabartis, palinkusi, pairusi, sumaterialėjusi, suekonomėjusi, subestialėjusi dabartis. Rodos, mūsų gyvenamas dvidešimtasai amžius dar ir dabar yra vadinamas kul
tūros, civilizacijos amžiumi. Rodos, ir graikų ir romėnų garbintąjį tei-singumą ir mes keliame į padanges. Rodos, dar ir dabar mūsų ausyse skamba gražus, idealus šūkis: geriau dešimts kaltų išteisinti, kaip vieną nekaltą nuteisti. 

O ką mato mūsų akys? Jos kasdieninėje spaudoje skaito, kad vienur buvo įgyvendintas ne tik Senojo Įstatymo šūkis: akis už akį, dantis už dantį, bet apie septyniasdešimts kartų daugiau. Kitur be jokio teismo išterioti visi nepageidaujami vadui vadai bei vadokliai, patikimiausi vakar dienos bendradarbiai.

Senasis akis už akį, ausis už ausį pradas - ne žurnalistų pradas, nes jis neapykantos, keršto pradas. Žurnalistas neapykanta, kerštu nesivadovauja. Jis gerai žino ir giliai supranta Maironio pamokymą: „Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva, o juodvarniai tąso jo pakirstą krūvą“.

 Žurnalistams kur kas artimesnis kitas pradas, kuriuo, prieš keletą metų grįžęs iš Italijos, taip buvo susižavėjęs prof. Čepinskis. O jis buvo susižavėjęs šv. Pranciškum Asyžiečiu, kurs nenuilstamai kartojo: duokit man kibirkštėlę meilės, ir aš atnaujinsiu visą pasaulį.

Pasaulis šiandien atnaujinimo reikalingas. Be atnaujinimo jis gali pražūti, nes stovi ant prarajos kranto. 
Senovės žmogaus tipas buvo išminčius, filosofas. Viduramžių žmogaus tipas buvo šventasis ir ritierius. Naujųjų laikų žmogaus tipas buvo mokslininkas. Dabarties žmogaus tipas yra homo oeconomicus. Ekonomika - tai dabarties žmogaus, marksisto ir ne marksisto, alfa ir omega. Visa ekonomiškojo dabarties žmogaus nelaimė ir pražūtis yra ta, kad jis, jeigu ir ne visada teoretiškai, tai bent visada praktiškai tepripa¬žįsta tik ekonomiškas vertybes, bekonais ar kaip kitaip vadinamas.

Senovėje buvo vertybių ierarchija. Vertybių ierarchija buvo ir viduriniais amžiais. Ta senovės ir vidurinių amžių vertybių ierarchija prasidėdavo kosminiu pasauliu, mūsų laiko terminologija betariant, ekonomika, ir siekdavo, per kultūrines vertybes, idealiojo pasaulio, platoniškai bekalbant, Dievo - krikščioniškai betariant. Šiandien visas gyvenimas, visa vertybių ierarchija, jeigu taip galima pasakyti, prasideda ir baigiasi ekonomika. 

Teisybė, kai kada dar pakalbama apie kultūrines vertybes. Betgi jos šiandien yra ekonominių vertybių tarnyboje. O idealiojo pasaulio dabarties suekonomėjęs žmogus nemėgsta. Dievo nepripažįsta, nes juk dabarties žmogus yra homo autonomicus. Autonomiškas žmogus aukštesnių vertybių nepakenčia, nes nenori nuo jų priklausyti ir savo autonomiškumo nustoti. Dabarties ekonomiškasai žmogus nepakenčia nė kitų žmonių. Jis juos įtarinėja, jais nepasitiki, kad jie kai kada jam, Dieve gink, nepakenktų, kojos, kaip sakoma, nepakištų.

Įtarimas gimdo įtarimą, nepasitikėjimas — nepasitikėjimą. O be pasitikėjimo bendro, tai yra, visuomeninio arba socialinio, gyvenimo nėra ir būti negali. Be pasitikėjimo vienas žmogus kitam yra vilkas. Jeigu kada, tai ypatingai šiandien homo homini lupus. Vienas vilkas su baisiausiu pavydu žiūri į kitą vilką ir kiekvienu momentu pasirengęs jį sudraskyti. Nepasitikėjimo, pavydo pagimdyta jau paskirų žmonių, jau paskirų klasių bei luomų kova yra pražūtinga kova ir socialiniam ir politiniam gyvenimui. Šitokią atmosferą visi supranta ir jaučia. Visi kalba apie talką, o galvoja apie baisų karą, susirinkę Ženevoje prašmatnūs vyrai kalba apie nusiginklavimą, o visi ginkluojasi.

Pavojingoje atmosferoje atsidūręs dabarties žmogus išgyvena nerimastį, baimę. Manydamas negalėsiąs atsispirti gresiantiems pavojams ir nepasitikėdamas savomis jėgomis, dabarties žmogus buriasi į kolektyvus. Mūsų gyvenamoji gadynė ne individualinė, bet kolektyvinė gadynė. Vieni valstybių kolektyvai buriasi prieš kitus valstybių kolektyvus. Vieni luomai bei klasės mobilizuojasi prieš kitus luomus bei klases. 

Oras pakvipo paraku. Parako kvapas reikia išsklaidyti, socialinis ir tarp
valstybinis gyvenimas gydyti. Be abejo, tai sunkus darbas. Į jį turi įsikinkyti ir žurnalistai, nuo galvos iki kojų apsišarvoję mokslu įstabiu, kaip pasakytų Maironis: žurnalistai, tiesos sužavėti, grožio ir taikos pakerėti, etoso pagauti ir į devintąjį dangų pakelti. Kalnų gyventojas - žurnalistas yra persiėmęs dausų idealais. Pats idealiai atgimęs, atsinaujinęs, jis reformuoja, taiso, skaidrina sergantį dabarties ekonominį, socialinį, politinį, kultūrinį gyvenimą.

Serga, sunkiai serga ir dabarties homo oeconomicus. O kas yra žmogus, klausiama šiandien kartu su šv. Augustinu: et direxi me ad me, et dixi mihi: tu quis es? Et respondi: Homo (Confessiones X, 6.). Kas yra žmogus, ta pati didžioji paslaptis, apie kurią Augustinas sako: nos non possumus capere nos (De An. IV, 6,8). Platonas degraduoja žmogaus kūną, vadindamas jį kalėjimu.

 Renesansas sudaro optimistinį tikėjimą žmogumi. Reformacija jį vėl degraduoja, darydama tik nusidėti tegalinčiu. Genialiam Pascaliui žmogus yra nei angelas, nei gyvulys (L’Homme n’est ni ange ni bête). Kovodamas su geometriniu protu, keldamas l’esprit de finesse ir pats jį turėdamas, Pascalis labai gerai žino ir žmogaus ribas. Ne protas, bet širdis yra žmogaus egzistencijos vidurys. Širdis yra meilės šaltinis. L/on aime tousjours. Mylima visada.

Gamtos ir dvasios, proto ir valios įtemptis, poliarumas sudaro žmogaus esmę. Bet kartu sudaro ir tą rūpesnį, tą nerimą, kurs yra dabartinės mūsų egzistencijos pradas. O gamtos ir dvasios, proto ir valios harmonija, darnumas sudaro šiandien būtinai reikalingą žmogaus tipą. Ir jeigu tas harmoningas, tas darnus žmogus nebus stuobrys, jeigu jame plaks meile plasnojanti širdis kosminiam, socialiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui, tada jame bus ir būtiniausias šiandien objektingu- mas. Su objektingumu ranka į ranką eina tiesa, o su tiesa - grožis ir gėris.

 Tiesos, grožio ir gėrio sargyboje stovi žurnalistas - budėtojas. Tiesa, grožis ir gėris - žurnalisto vyriausias ginklas. Tiesa, grožiu ir gėriu, meile persiėmęs žurnalistas praskaidrins niūrią dabarties gyvenimo padangę.

Vladimiras BERESNIOVAS:
EPIGRAMOS


Aleksui DABULSKIUI
Skundžias Alekso žmona, –
Vien satyros negana...

Jurgiui GIMBERIUI
Rašo, paišo ir kitaip kuria
Jurgis ne pagal kepurę.

Vidmantui KIAUŠUI
Lyrikos „biškis“, satyros „biškis“, –
Ir še tau Elmiškis.

Eimantui KLUSUI
Susigaudo ne kiekvienas glušas
Iš ko šaiposi Rimantas Klusas.

Vyteniui NEVERDAUSKUI
Lengviau ūkininkui, šeimininkei, meistrui
Patarti nei pačiam žemę arti.

Gintarui PATACKUI
Kalta ne lyrika, o kavinė,
Kad paaky mėlynė.

Laimonui INIUI
Kai Lietuvoj
Slapta veikė
Knygnešys
Jurgis Bielinis
Buvo aišku,
Kad greitai gims
Rašytojas
Laimonas Inis
- - -
Su „Nemuno“
Vardu
Prabėgo
Metai...
Net graudu.

Kas yra kas
Truputį aukštaitis,
Truputį žemaitis,
Truputį dzūkas,
Truputį suvalkietis.
Kartu sudėjus –
Esu kaunietis.

Būsiu teisingas ir doras
Keisčiau lytį į Vytį,
Tėvynę į kavinę,
Bet... kad toks geras oras –
Būsiu teisingas ir doras...

Pasirinkimas
Kam – kairieji,
Kam – dešinieji,
Kam – centristai,
O kam – aferistai.

Buvo rimta priežastis
Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo,
gerdavom iš nevilties.
Kai laimėdavo – iš džiaugsmo...

Katinas – „Miau“,
Šuo – „Au, au“.
Jis – „Aū- ū !
Ji – “ I love You!“







KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)