2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Kun. Vaclovas Aliulis. Žurnalistų šventasis ir šventas žurnalistas šiandien

www.lzinios.lt


Aliulis_II.jpg2015-ųjų sausio 24 dieną, viso pasaulio katalikai paminėjo ir pamaldomis pagerbė šventąjį Pranciškų Salezą, gyvenusį Prancūzijoje ir Šveicarijoje 1567-1622 metais.  Jis pasižymėjo ne tik dideliu mokslingumu ir pamaldumu, bet ir ypatingu kalbos bei elgesio švelnumu. Vadovavosi šūkiu „Viskas iš meilės ir nieko iš prievartos!“ Buvo paskirtas Ženevos vyskupu, bet negalėjo ten apsigyventi dėl mieste valdžią turinčių protestantų reformatų priešinimosi, todėl įsikūrė Ansi mieste. 



Su šiais atsiskyrusiais krikščionimis gražiai bendravo, buvo jų gerbiamas ir nemažai patraukė atgal prie Katalikų bažnyčios. Nereikalavo prabangos, parapijas dažnai lankydavo ne karieta, o paprasčiausiai raitas. Prancūzijos valdovų kviečiamas ne kartą dalyvavo ir valstybės reikaluose, pavyzdžiui, padėjo Liudvikui XIII susitaikyti su motina Marija Mediči (Marie de' Medici). Vyskupas Pranciškus daug darbavosi plunksna, todėl yra paskelbtas rašytojų ir žurnalistų dangiškuoju globėju. Jo straipsniai ir laiškai plisdavo nuorašais, buvo išleistos dvi knygos: „Įvadas į maldingą gyvenimą“, trumpiau - "Filiotėja – Dievo mylėtoja" (1609 m.), ir „Traktatas apie Dievo meilę“, "Timotiejus – Dievobaimingasis" (1616 m.). 

Pirmoji jų, galima sakyti, sukėlė tikrą šventumo sampratos perversmą. Dauguma tikinčiųjų ir dvasininkų iki tol manė, jog šventumas yra kunigų ir vienuolių monopolis, o Pranciškus įrodė ir parodė, kad jį galima pasiekti kiekvieno luomo atstovui, vykdant bet kurį profesinį pašaukimą, neišskiriant pirklių ir karių. Visur pagrindas - tikėjimas ir veikli artimo meilė. Jis rašo: „Bitė taip renka medų iš gėlių ir nedaro joms skriaudos. Palieka jas nepaliestas ir gaivias, kokias rado.

 Tikras maldingumas daro dar daugiau. Ne tik nekenkia jokiam pašaukimui ir jokiam užsiėmimui, bet priešingai - viską tobulina ir puošia. Panašiai kaip taurieji akmenys, įmesti į medų, skaisčiau sušvinta savo spalva, taip kiekvieno žmogaus pašaukimas tampa naudingesnis, kai su juo susijungia maldingumas. Maldingumas padaro, kad vadovavimas šeimai pasidaro ramesnis, sutuoktinių meilė tampa nuoširdesnė, klusnumas valdžiai - pilnesnis, visi kiti užsiėmimai darosi malonesni ir patrauklesni.“ 

Komunikavimo priemonių (žurnalizmo) dienai, kuriai šiemet numatyta gegužės 15-oji, popiežius Pranciškus sausio 24-ąją, šv. Salezo minėjimo dieną, pasiūlė temą - „Skelbti šeimą, kuri yra išskirtinė susitikimo ir dovanojamos meilės vieta“. Ar mūsų dienomis yra šventų žurnalistų? Be abejo, yra ir tikrų pašaukimo kankinių. Kasmet po porą dešimčių žurnalistų netenka gyvybės vykdydami savo pašaukimo pareigą informuoti visuomenę apie tautų gyvenimą ir jo įvykius, ypač karų ir sąmyšio apimtuose kraštuose. Ir kasdienis žurnalisto darbas kilnus, kai jis tarnauja tiesai, teisingumui, taikai ir gėriui. 

Prieš keletą metų Lietuvoje stebėjome gražų valdžių pasikeitimą. Atėjusieji į valdžią padėkojo už kūrybingą raišką opozicijai: „Buvome priešininkai, bet ne priešai.“ Ir iš tiesų tikras Lietuvos mylėtojas džiaugiasi viskuo, kas daroma jos labui, vis tiek, ar tai padaryta jo, ar kitų rankomis, ir neskuba prikaišioti: „Ne jūs, o mes tai sumanėme.“ Tai būtų pagal N. Gogolio Bobčinskio ir Dobčinskio pavyzdį, kurie amžinai ginčydavosi, katras pirmas pasakęs „o“. 

Žurnalistai pirmi turėtų pastebėti valstybės, visuomenės gyvenimo tęstinumą ir jį skatinti. Deja, ne vienas redaktorius mėgina jam dirbančius žurnalistus paversti klapčiukais: įvykius ir idėjas nušviesti vien pagal jo partinį kurpalį ir momentines užduotis. Arba stumti savo leidinį į pornografijos pakraščius. Taip atsiranda pavojus žiniasklaidai tapti purvasklaida. Kaip sąžiningam žurnalistui išlaikyti laisvą erdvę? Pirmiausia savo darbo kokybe: pastabumu, įžvalgumu, gyvu stiliumi. Tegu varžosi redaktoriai.

Nuotraukoje: Publikacijos autorius kunigas Vaclovas Aliulis

Laikraščio ,,Lietuvos žinios|" nuotr.





Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)