2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

SKAUDI TIESA APIE POKARIO NEGAILESTINGUMĄ. DETEKTYVUI PRILYGSTANTI PAIEŠKA

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Vaclovas_II.jpgVaclovui Slivinskui renkant medžiagą apie Vyčio apygardos partizanų vadą Danielių Vaitelį – Briedį ir lankantis Ramygalos gimnazijos muziejuje, jo vadovė I. Zubauskienė parodė visą surinktą archyvą apie pokarį. Vaclovo dėmesį atkreipė dar nematyti Alfonso Smetonos – Žygaudo laiškai, partizano Balčio dienoraštis ir eilėraščiai. Deja, tik kopijos...

Greitai išsiaiškino kad originalus saugo Vadoklių kaime gyvenanti istorijos mokytoja Eugenija Naulickienė. Paprašyta juos parodyti, mokytoja ant stalo surovė žymiai daugiau nuo laiko pageltusių neįkainuojamos vertės dokumentų ir papasakojo, kad visą šį turtą jai atnešė irgi čia, Vadokliuose, gyvenančios Zofijos Burokienės anūkė Simona. Ir prisiminė, kad visą, anot jos, šią medžiagą, partizanai Balčius ir Čigonas buvo patikėję saugoti jos vyrui Vladui, kuris irgi palaikė glaudžius ryšius su partizanais, buvo jų ryšininku. V. Burokui mirus, šie dokumentai taip ir liko paslėpti už krosnies. Tik labai neseniai juos surado anūkė Simona ir, supratusi, kokius dokumentus laiko rankose, nedelsiant nunešė istorijos mokytojai.

Partizano dienoraštis, rašytas tą pačią dieną tik po įvykių, net tą pačią valandą, yra neįkainuojamas tų akimirkų liudytojas. Jo negalima lyginti net su vėliau, po prabėgusių dešimtmečių, tegul ir nuoširdžiai, bet, pripažinkime, jau ne tiek objektyviai užrašytais likusių gyvais partizanų prisiminimais, todėl V. Slivinskas ryžosi bet kokia kaina tą dienoraštį paruošti spaudai. Bet... kokia buvo to Balčius tikroji pavardė? Apie partizaną, turėjusį tokį slapyvardį, jam dar neteko nei skaityti, nei girdėti. Vadoklių gyventojai irgi apie jį nieko nežinojo. Tik teigė, kad partizanas tokiu slapyvardžiu jų apylinkėse tikrai buvo. Todėl atkaklusis Vaclovas rankų nenuleido. 

Bet tegul apie savo tiriamąjį darbą, dienoraščio autoriaus paieškas jis pats mums ir papasakoja:
– Įdėmiai skaitant dienoraštį, pirmiausia dėmesį patraukė įrašas: „1947.III. 1. Pirma kovo, šiandien mano vardinės...“. Vadinasi, jo vardas Albinas, – pradeda pasakojimą Č. Slivinskas. – Ir dar du įrašai: „Pravažiuoju Viliukų mišką. Paleidžiu pastotę prie Lokėnų dvaro ir einu pėsčias namo“, „Sužinojau, kad Deltuvoje gulėjo Rymantas. Ach, kaip gaila. Paskutinis žuvo mano klasės draugas“. Iš šių užrašų tapo aišku, kad Balčio tėviškė buvo kažkur prie Lokėnų, ir kad jis mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, nes ten mokėsi ir prie Deltuvos žuvęs partizanas Rimantas – Petras Pociūnas. Tačiau šios gimnazijos muziejuje nepavyko rasti duomenų, kad joje būtų mokęsis koks nors nuo Lokėnų kilęs Albinas. Kaip vėliau paaiškėjo, pokario metais klasių žurnalai būdavo perrašyti ir, siekiant išvengti represijų, į juos neįrašyti mokiniai, kurie išėjo partizanauti.

– Todėl pradėjau ieškoti Deltuvos apylinkėse žmonių, kurie galėtų ką nors žinoti apie partizaną, slapyvardžiu Balčius, – toliau pasakoja Vaclovas. – Ir pastangos nebuvo visiškai bevaisės– iš Jakutiškių kaimo gyventojų Juliaus Gavėno ir Liudvikos Suchockienės pavyko sužinoti, kad Balčius – tai Albinas Bilinkevičius, kurio tėvas Antanas gyveno Kanciškių kaime. Albinas dar turėjęs jaunesnį brolį Julių ir seserį Genę. Šiuo metu Kaune gyvenantis ukmergietis Povilas Žlioba prisiminė, kad su Antanu Bilinkevičiumi kartu mokėsi Deltuvos pradinėje mokykloje, vėliau – Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje, iš kurios 1944 metais daug gimnazistų išėjo partizanauti. Tai Albinas Bilinkevičius, Petras Pociūnas, Balys Eglinskas, Jonė Jelinskaitė ir daugelis kitų.
Kur palaidotas Albinas Bilinkevičius – iki šiol nežinoma.



Prezidentura_2_II.jpgGYVENIMAS BE IŠLYGŲ

Apie partizaninę kovą pokaryje parašyta daugybė straipsnių, prisiminimų, knygų. Nemažiau yra ir teisingų neteisingų svarstymų, kaip išties ten buvo. O kiek purvo išlieta ant šių vaikinų galvų, kurie, vedini tauriausių jausmų – meilės ir ištikimybės savo tėvynei – atsisakę ateities ir ramaus gyvenimo, pasirinko negailestingą kovą ir net mirtį! Taip pasielgė ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos didelis būrys moksleivių kartu su Albinu Bilinkevičiumi. 
Kad susidarytumėte kuo teisingesnį vaizdą apie to meto įvykius, partizanų šviesias akimirkas ir juodas naktis, pateikiu tik keletą ištraukų iš Balčio dienoraščio:

1946. XII.15. Atėjom į Šilus. Žydas (Jonas Dumšys) su Skaliku (Alfonsas Gritėnas) turėjo nueiti pas vieną ūkininką. Prieina prie namo. Ramu. Padaužo langą. Šeimininkas išeina įleisti. Iš tarpdurio šūvis. Žydas rikteli ir krinta. Antras, trečias šūviai į Skaliką. Nepataiko. Skalikas pabėga. Atbėga pas mus, praneša apie įvykį. Nubėgam mes, apsupam namus, nieko nėra. Žydas guli negyvas. Įnešam į vidų. Paguldom ant lentos. Ateina viso to kaltininkai – du Vienuolio būrio vyrai. Be šautuvų. Vaikšto be parolio (slaptažodžio). Pasikarščiavo ir paleido tris šūvius iš nagano, iš kurių vienas tiesiai kliudė Žydui į krūtinę.(...) Štai šiandien stovime vėl prie duobės, prie aukos, nors netiesioginės, nes ne nuo priešo žuvo, bet nuo draugo. Tas mums dar skaudžiau.

1947. I. 20. Praėjusią savaitę mūsiškiai sugavo skrebo vaiką. Vaikas slankiojo pakiemiais ir šnipinėjo. Šnipelis buvo likviduotas ir ant kelio numestas.

1947. II. 9. Šiandien rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Nuo ankstaus ryto pradėjo ūžti ir skraidyti lėktuvai. Štai du karijolai (lėktuvai) sukinėjasi ant Šilų. Žmonės kaip išmirę. Niekas balsuoti neina. Miestelis tuščias. Skrebai su ruskiais laksto po miestelį, varinėja balsuoti. Žmonės neina. Tai jie patys sudeda į urnas balsus. Žmones visus baugina uždaryti į kalėjimus ir išvežti į Sibirą. Žmonės nebijo. Tik atsiranda vienas kitas, kuris balsuoja (...) Naktį rusai su skrebais pagiria Šilus, kad geri žmonės, ir sako, kad balsavo 96 % visų turėjusių teisę balsuoti žmonių.

1947. III. 7. (...) Paimu nuo Viliukų miško pastotę ir važiuoju į Atkočius. Paleidžiu pastotę, paimu kitą. Noriu važiuoti pro Sarosčius per Armonos tiltą, bet perspėjo žmonės, kad čia siesikiečiai skrebai pasalauja.

1947. III. 10. (...) Žmogus pasakojo, kad šeštadienį važiavo mitingavę: Ukmergės „Tarybinio kelio“ redaktorius Zajančkauskas ir trys skrebai. Juos netoli Deltuvos užmušė partizanai. O sekmadienį, per pamaldas, atnešė užmuštą partizaną ir paguldė miestelyje. Įdomu, ką užmušė ir kaip.

1947. III. 11. Šiandien sužinojau, kad Baravykuose užpuolė partizanus ruskiai. Per susišaudymą žuvo Survila. Jį nuvežė į Taujėnus ir paguldė miestelyje. Šalia jo, pažastyse pakišo du litrus, o ant krūtinės pastatė stikliuką. Koks išjuokimas ir gėda. Bet ką padarysi, ne gėda mum, kad miesteliuose guli mūsų broliai, ir ne gėda, kad mus taip išjuokia.

1947. III. 23. (...) Šią savaitę Šapyje žuvo Tyla (Bronius Sauliūnas) . Nušovė vieną skrebą. Vadokliuose dar tebeguli Vilis (vokietis Vilius, gerai kalbėjęs lietuviškai, manoma, kad jis buvo kilęs iš Klaipėdos krašto) ir Lelijavas (vienas iš aktyviausių ir patikimiausių D. Vaitelio – Briedžio partizanų). Juos fotografuoja. Skrebų žmonos sako, kad jų kiaulės nuo banditų apsirgs ir padvės. Šunys ir kiaulės graužia lavonus. Skrebai spardo.

1947. III.25. Vakar buvo valymas. Atėjo septyni ruskiai. Apkratė. Patikrino šeimininkų dokumentus, apvogė ir išėjo. Kiekvieną kiemą apkratė ir nuslinko į Šapį. Sako, kad tai Taujėnų, Raguvos ir Vadoklių garnizonai.

1947. V. 4. (...) Mergaitės veda mane šokti. Aš atsiprašau, kad negaliu šokti. Esu pasižadėjęs Didžiosios Kovos metu nešokti. Ir kaip galiu šokti, kaip galiu savo pažadą sulaužyti, kai tiek žuvo klasės, bendrojo mokyklos suolo draugų, tiek žuvo pažįstamų ir nepažįstamų partizanų, tiek žuvo mano būrio ginklo draugų (...)

1947. V. 6. (...) Aš su Čigonu einu pas Saulenio (Balys Eglinskas) tėvus. O kaip seniai aš čia buvau. Buvau tik prieš Balio žuvimą. Balio motina labai gaili sūnaus. Bet ne taip gaili, kaip kitos: ji neverkia ir nedejuoja. Sako: “Puikus buvo mano sūnus, puikus buvo vyras. Jis didvyriškai žuvo už tėvynę. Sužeistas dar nušovė kelis ruskius ir ramiai patraukė degtuvą pasidėjęs granatą po savo jauna krūtine. (...) Ką gi padarysi, kad toks likimas, toks gyvenimas mūsų mažos tautos ir tautiečių“.

1947. V. 17. (...) visi keikia bolševikus, dar labiau anglus ir amerikonus. Tarias, tarias, tęsia (pradėti karą), o čia bolševikai žudo žmones. Čia kraujas upeliais liejasi (...) sušneka prie stovyklos Jonas. Jis atsivaro ruskį. (...) Aš su juo ilgai kalbu. Klausinėju apie Rusiją, apie jo gyvenimo praeitį, kada ką veikė, kur mokės, kur ir kada tarnavo kariuomenėje. Jis viską labai miglotai nupasakojo. Prašosi paleisti, nes nujaučia kas jam bus. Gal ir geras ruskis(...) Bet kaip žmogus dabar atrinksi, kas prisipažins kaltas, o kas ne. Visi, kai mirtis žiūri į akis, nekalti, visi prašosi. O kiek mūsų tautiečių nekaltų žuvo, kiek sušaudyta ir pakarta, kiek kalėjimuose pūsta pasmerkti bado mirčiai? O kuo gi mes prastesni? Esam niekuo nekalti, o sėdime miške, kenčiame ir mirštame, aimanuojame ir verkiame. Mūsų nekaltų brolių kraują lieja ir lavonus tąso po miestų ir miestelių gatves. Kai mūsiškius sugauna bolševikai, ar pakalba gražiai, ar paduoda duonos riekę. Ne. Tuojau keiksmai, mušimai, kančios. Mes to nedarome ir nedarysim. Šį ruskelį nušausim, ir tvarka (...) Paleisti negalima, nes jis suės ūkininką ir mus užves ruskiais.

1947. VI. 10. (...) Tik žiūriu Kadžys su Minsku už šautuvų ir eina į krūmų kraštą. Atsivaro sugavę rusioką. Iškratome. Randame komjaunuolio bilietą. Pradedu rusiškai tardyti. Bemeluodamas susipina. Pasirodo, kad šnipelis, paleistas iš Vadoklių šnipinėti. Verkia ruskelis ir prašosi, kad paleistumėm, žadu paleisti, o Kadžys jau atsineša lopetą ir virvę. Kadžys su Čigonu nusiveda tolyn į krūmus ir pakorę užkasa.

1947. VI. 12. (...) Vieni miega, kiti taip ką veikia. Aš rašau dienoraštį. Dabar stengiuos kuo daugiau parašyti, nes gal ateityje bus labai svarbus dokumentas apie partizanus, jų gyvenimo įvairumą ir nuveiktus darbus...

1947. VI .18. Visą dieną pragyvenę, ruošėmės eiti į krūmus. Jau susirengėm, pasiėmėm ginklus, bet atėjo Barauskaitė Verutė ir pranešė, kad apie Užugojus, Giedraitynę, Debikonis slankioja skrebai, apsivertę partizanais. Kai kurie žmonės apsigavo. Palaikė juos nepažįstamais partizanais, davė maisto (...) skrebai, tariamieji „Partizanai“ (...) ieško Vaitelio užmegzti ryšį. (...). Tik laukiame karo. Laukiame baisiai išsiilgę. Tik karas mus išvaduos. Apie karą mes kiekvieną dieną kalbame, ir sklinda iš gyventojų visokiausi gandai.



Preziddentura_3_II.jpg1947. VI. 22. Ach, koks sunkus gyvenimas. Griovys, griovys, gulėti, gulėti ir dar kartą gulėti. Bet iš kitos pusės imant, ir gerai gulėti, nes ruskis nesėdi ant kaklo, maištauti taip pat nereikia. Atneša žmonės į vietą mėsos, sviesto, sūrių, pieno. Daržovių, viso ko, ko tik nori ir ko reikia.

1947. VI. 25. (...) Krūmais einam į Daniūnų vnk. Užeinam pas Šalapką. Randame Tėvą (Antanas Truska, Vyčio apygardos partizanų būrio vadas) su 3 partizanais. Tėvas rengiasi nušauti vieną savo partizaną – Karandzevičių, kuris gyveno per žiemą pas Šalapkus ir kartu vogė. Turi prisivogę dviračių, arklių ir dar daug ko. Žada sušaudyti visą šeimą 
Netrukus ir Karandzevičius ir Šalapka už vagystes partizanų vardu jų buvo sušaudyti. Gyva atsitiktinai išliko tik viena Šalapkų mergaitė.

1947. VI. 29. Po pietų vėl sėdime ir žiūrime į gražų birželio mėn. orą. Oras tikrai gražus. Taip traukte traukia išeiti į žaliuosius laukus, braukyti žalias rugių varpas, vaikščioti sužėlusiomis vasarojaus ežėmis. Taip norėtųsi braidyti po žydinčias pievas, rankioti gražiausius pievų žiedus ir skinti iš rugių rugiagėles – savo mylimajai. Ach, bolševizmas, tas bolševizmas – jis mus pavertė lavonais. Gyvaisiais lavonais, be laisvo kūno, be laisvos dvasios ir be laisvės. Kas mes? Mes esam tik žmonių šešėliai, tik vidurnakčio vaiduokliai, kaip prakeiktieji vienuoliai slankiojame naktimis, slankiojame miškais, krūmais, grioviais, niekieno nevaikštomomis vietomis, bijome susitikti žmogų ir vengiame, kad mūsų kas neužmatytų. 

Mes it atsiskyrėliai, it atgailautojai merdime miškų tankumynuose, žvalgomės kaip vagiai ar plėšikai, paslaptingai iškišę galvas iš krūmų į palaukę, mes išdžiūvusiom nuo saulės gerklėm, suprakaitavę ir sušilę alpstame kelias dienas saulės atokaitoje, rugiuose ar griovyje. Mūsų keliai – tai nesibaigią žvėrių takai miškų tankumynuose, o tėvynės plentus ir vieškelius važinėja dainuodami prispaudėjai – burliokai, mindo savo kruvinomis kojomis mūsų šventą tėviškės žemę.

... Tik juokai, linksmos kalbos nublaško visą nusiminimą, nuveja šalin visą melancholiją. Jeigu būtume nusiminę, mes tuojau nustotume viltį, o nustojus vilties, kova pralaimėta. Taip, partizane, su juoku, šypsena, su nauja viltimi pirmyn ir pergalė bus (...) kovą laimėsime mes.


* * *

Baigėsi partizano Balčio dienoraščio, laiškų ir eilėraščių “…PERGYVENTŲ JAUSMŲ ATOGARSIS” pristatymo miesto visuomenei įspūdingas vakaras.

– O kuo toliau mus džiuginsi? – linkėdami tokio pat entuziazmo ir sėkmės kūrybiniame bei tiriamajame darbe klausė vakaro dalyviai.

Česlovas Slivinskas buvo konkretus, neslepiantis tolimesnių savo planų:
– Dabar noriu paruošti girdėtų ir dar negirdėtų Lietuvos partizanų dainų rinktinę.


Nuotraukose: Knygos autorius Vaclovas Slivinskas (nuotr. autorė Renata Mikalaūnaitė) Publikacijos autoriaus) ; Dienoraštis ir knygos faksimilė (nuotr. autorius Povilas Antanas Kaunas)


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)