2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adomas SUBAČIUS. Rimtai ir juokais: Įkvėpkime Kauno Laisvės alėjai dvasios!

Adomas Subačius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir senjorų klubo MES narys

subacius_paskutine_II.jpg


Nuotraukoje: Publikacijos autorius, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys Adomas Subačius Ričardo Šaknio nuotr.

Ir be apklausų aišku, jog daugelis Lietuvos gyventojų žino, kad Lietuvoje yra Kauno miestas. Iš to daugelio daugelis yra girdėję, kad Kaune, Kauno mieste, yra Laisvės alėja. Kai kas iš pastarojo daugelio yra įsitikinę, kad tai pagrindinė, centrinė miesto gatvė, o kai kas bent viena ausimi yra girdėję, kad tai miesto pėsčiųjų zona. Iš pačių kauniečių dauguma žino tokią gatvę esant, o tos daugumos dauguma yra šioje gatvėje, taigi Laisvės alėjoje, vaikštinėję. Daugiau kaip šešiasdešimt metų gyvenu Kaune, todėl laikau save tikru kauniečiu, ne tik daug vaikščiojusiu šia alėja, bet ir nemažai apie ją girdėjusiu ir kai ką iš jos gyvenimo mačiusiu. Paskutinį kartą ja nuo vieno galo iki kito (1621 m) perėjau 2014-ųjų gruodžio mėnesį...



Gyvenu Kalniečių rajone, todėl į Senamiestį ir Naujamiestį troleibusu važinėju Savanorių prospektu. Važiuoti tenka netrumpai, tai užtenka laiko ir pamąstymams, ir pasižvalgymams. Taigi pamąstęs sėdi ir žvalgaisi, žvalgaisi ir skaitai: “Žaliakalnio verslo centras”, “Verslo centras”, “Laisvalaikio centras”, “Interjėro dizaino centras”, “Švaros centras”, “Oktodonties centras”, “Topo centras”, “Spintų centras”, ”Dažų centras”, “Kubo prekybos centras”, “Centrinis kompiuterių įgaliotinis”.



Prie centrų skoningai derinasi salonai: “Užuolaidų salonas”, “Vestuvinių ir proginių drabužių salonas”, “Prekės grožio salonas”, “Erikos grožio salonas”. Kai važiuodamas turi laiko, tai ir pamąstai, ar toji Erika yra to salono savininkė, ar tai jos grožio salonas. Kartais net užeina noras išlipti ir ją pamatyti, deja, mano amžius jau ne tas. 

Visa tai pagyvina pasauliai: “Spynų pasaulis”, “Spintų pasaulis”. Pro akis šmėstelėja ir “Įvairios spintos”. Priminimui, kad vaikščiojame grindimis, skaitome “Grindų arsenalas” ir “Grindų gama”, “Dangų studija”. 

Skaitinėji skaitinėji, ir galvoje ima knibždėti mintis, kad Savanorių prospektas, turintis tiek centrų ir juos papildančių salonų bei pasaulių, yra centrinė miesto gatvė. 
Be šių reprezentacinių centrinės gatvės elementų, turime ir visus kasdieninius gyventojų poreikius tenkinančias įstaigas bei organizacijas. 

Pirmiausia prekybos centrai. Veikia pirmoji, bene didžiausia mieste MAXIMA su keliais maksiukais, visą kvartalą užima RIMI, nuo jų neatsilieka IKI su keliais ikiukais. O prekybos centras SAVAS užima du ar net tris kvartalus. Tai vis į plotį. O “Batų kalnas” pirkėjus kelia į viršų.

Visa tai, gyventojų patogumui, papildo dešimtys mažesnių parduotuvių ir parduotuvėlių, turgų ir turgelių, tarp jų ir kažkuo prekiaujančios “Fresh market”, “Sabelijos prekyba”. Veikia ir erotinių prekių parduotuvė. Kol kas erotinių, ne sekso, bet vis dėlto...

Čia gyvendamas ne tik badu nemirsi, bet ir pilvą užsiauginsi. Be tradicinių lituviškų maitinimo įstaigų, gali užsukti į visokias picerijas: “Čili pica”, “Arena pizza”, “Piza Jazz”...O jei nenori pilvo užsiauginti, gali užsukti į “Picukę”. Gatvę puošia vienas iš nedaugelio Kaune esančių Makdonaldų.

Klesti keletas lengvųjų automobilių salonų, kuriuose galima įsigyti įvairiausių markių ir įvairiausio komfortabilumo automobilių. Automobilistus aptarnauja keli autocentrai, automobilių atsarginių dalių galima nusipirkti moderniškose automobilių dalių parduotuvėse. Natūralu, kad gatvėje veikia benzino kolonėlės su automobilių plovyklomis ir tualetais (mąstančiam žmogui nereikia aiškinti, kad tualetai skirti ne automobiliams, bet vairuotojams). 
Gyventojų patogumui visokios priklausomybės bankų apstu ir abiejuose gatvės galuose, ir per vidurį, nes dabar kone visi atsiskaitymai vyksta per bankus. 

Kaip ir dera, Prospekte veikia bent penketas Casino. Saviems ir užsieniečiams. Didesnės ir mažesnės galios. Senesniems ir jaunesniems. Vyrams ir moterims. Pagal oficialius duomenis, juose daugiau išluošiama nei praluošiama.

Svečiams ir saviems, išvarytiems iš namų, netrūksta keliomis žvaigždutėmis pasidabinusių viešbučių. Stokojant pinigo ar žybtelėjus šykštumo kibirkštėlei, galima išsimiegoti ir viešbučiuose be žvaigždučių.

Sveikata čia nepalikta likimo valiai. Turime ne tik modernią Kalniečių polikliniką, bet taip pat Motinos ir vaiko kliniką, Veterinarijos kliniką, “bmp klinką”, Odontologijos kliniką, o kitų gydymo įstaigėlių ir vaistinių be skaičiaus.
Laisvalaikį galima leisti minėtame Laisvalaikio centre, Pramogų centre “Nautilius”, Baulingo, Biliardo, Fitneso klubuose, Jogos akademijoje, Kalniečių parke, kuris šliejasi prie Prospekto, o vaikams skirtas visas “Vaikystės miestas”.

Tvarką Prospekte prižiūri ir nusikaltėlius bei kenkėjus tramdo policija, kuri čia turi savo būstinę. Skaitome ir iškabą “Kenkėjų naikintojai”, kurie, pagal girdus, naikina visokius parazitus, pradedant tarakonais ir baigiant valstybės kenkėjais bei užsienio šnipais. 

Savanorių prospekte įsikūrusi Kauno rajono savivaldybė, dirbanti organizuotai, sumaniai, veiksmingai, rezultatyviai, metai iš metų pirmaujanti Respublikoje. Kadangi įsikūrusi Kaune, labai norėtųsi, kad ji imtųsi taip vadovauti Kauno miestui. 



Laisves_aleja_3_II.jpgŠitaip važinėjant šešių eismo juostų Savanorių prospektu, dairantis ir mąstant, žvelgiant į Prospekto link gravituojančias Prisikėlimo bažnyčią ir sinagogą, kyla noras galvoti, kad Savanorių prospektas yra ne tik centrinė miesto gatvė, bet ir miesto centras.

Ką padarysi, žmogui įgimta klysti, nusidėti ne tik žodžiais bei darbais, bet ir mintimis. Todėl troleibusu leiskimės Savanorių prospektu nuo kalno ir išlipkime per pirmąjį sustojimą, autobusų ir troleibusų “Laisvės alėjos” stotelėje, taigi prie tikrosios miesto centrinės gatvės.

Kaip pagrindinė miesto gatvė Laisvės alėja suplanuota 1847 metais. Apstatyta XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Maskoliai ją suplanavo ir apstatymui vadovavo. Aišku, ja spaceravo ir spaceruodami lietuvių rusinimo planus koregavo. Atsigavo ji, tik iškovojus nepriklausomybę. 

Nepriklausomoje Lietuvoje Laisvės alėja tikrai tapo pagrindinė miesto gatvė. Buvo pastatyta nemažai naujų, modernios architektūros pastatų, iš jų “Pažangos” rūmai, “Pieno centro” rūmai, Taupomųjų kasų rūmai, Centrinis paštas.Ją mėgo pavaikštinėti ir susitikinėti visų visuomenės sluoksnių veikėjai: ir politikai, ir literatai, ir menininkai, ir žurnalistai... 

Nuo žymiausiųjų ir žinomiausiųjų iki pradedančiųjų. Vaikštinėdavo visokių prabų kariškiai ir kariūnai. Kūrybinio sluoksnio diskusijų šventovė buvo Konrado kavinė, valdininkų elitas smagiai laiką leisdavo “Metropolio” restorane ir gretimai esančiame “Versalyje”. Alėjoje pasimatymus skirdavo jaunimas, pulkuodavosi netoliese esančio universiteto studentai. Čia galėjai išvysti ir poną prezidentą, pėdinantį su ponia Zofija. Apibendrintai sakant, Laisvės alėja turėjo savo aurą, traukė žmones spinduliuojama vidine šiluma, kilnino juos ir skatino dideliems ir geriems darbams. Šiandien šias tradicijas puoselėja tik Gintaras Patackas. Deja, jam nelabai sekasi Laisvės alėjoje sutikti bendramintį pašnekovą. 

Po Antrojo pasaulinio karo reikalai pasikeitė. Visa tai, kuo gyveno Laisvė alėja, buvo pasmerkta. Žurnalistams nereikėjo susitikinėti ir žinių aptarinėti. Kaip kada ką rašyti, griežtai reglamentuota. Rašytojai turėjo atsiduoti socialistiniam realizmui, nors menkai suprato, kas tai per patiekalas. Senoji kariškių karta išvežta ar sušaudyta, dalis virto patrankų mėsa. Apskritai į visokius susirinkimus, organizuojamus ne partijos, buvo žiūrima įtariai, jų dalyviai suiminėjami ir teisiami. Buvo persekiojami net mirusiųjų pagerbti į kapines Vėlinių dieną atvykę piliečiai. Šitaip senoji Laisvės alėjos dvasia buvo taip išpolitizuota, kad jos nė menkiausio kvapo neužsiliko.


Suprantama, kad, išpusčius senąją dvasią, reikėjo įpūsti naujos, bolševikinės. Sunkiai tai sekėsi, bet po visokių atšilimų Alėja pradėjo gyvėti. Pašalintas mašinų eismas - visa erdvė palikta pėstiesiems. Sutvarkytas grindinys ir apšvietimas. Įrengtas fontanas. Iškilo keletas naujų pastatų, iš jų bene didžiausias Kaune prekybos centras “Merkurijus”. Gyventojus ir svečius į Laisvės alėją pradėjo traukti rekonstruoti restoranai ir kavinės. Ji iš tikrųjų ėmė virsti pagrindine miesto gatve.

Šis virtimas apsivertė viršum kojom, atgavus nepriklausomybę. Daug kas privatizuota, daug kas atiduota. Bolševikai rekonstravo Konrado kavinę ir išvaikė joje buvusią buržuazinę dvasią, perkrikštrijo “Tulpe”, bet ji turėjo pasisekimą, buvo populiari. Jos neliko. Metropolyje įsikūrė picerija. “Merkurijus” nugriautas. Skaudžiausią ir galutinį smūgį tėškė trumparegiai Kauno valdžios vyrai ir moterys, leidę netoli Alėjos statyti Akropolį.



laisves_aleja_II.jpgKą šiandien vaikštinėdamas po Laisvės alėją gali paskaitinėti? Centrų ne kas, trejetas; dar praačiau su salonais ir studijomis. Pėsčiųjų zona, čia reikia pėdinti, o “Pėdos priežiūros salonas”, gerokai keista, Vytauto prospekte. Dėmesį patraukia “Audinių alėja”, “Mados linija”. Gražiai žiūrisi ir gražiai skaitosi. Labai sąžininga baro iškaba “Lūžtanti banga”, kuri atvirai ir tiesiai įspėja, kad jame gali palūžti. Neblogai atrodo ir “Laukinis gepardas”, tik baisoka eiti į vidų - smagiau įeitum, jei tai būtų “Naminis gepardas”. Ir visai prasti reikalai su “Vilko kailiu”. Vilkų medžioklė griežtai limituota, jų negalima naikinti, net aptikus dorojant avis. Taigi vilko kailis čia visai ne vietoj. Jį reikėj pakeisti lapės kailiu - jas jau senokai galima neribotai šaudyti. Šiuo metu klientus pritrauktų ir Alėją gyvintų iškaba “Šerno kailis ir ne tik”. Aišku, pritrauktų ne kailis, bet ne tik. Pastarojo neturėtų trūkti, kai už šernų nudobimą net premijas moka.

Bet Laisvės alėjoje yra ir gražių dalykų, net labai gražių. Veikia net trys teatrai, Centrinis knygynas, du Pegaso knygynai, VDU menų galerija, Kavinė “Miesto sodas”. Kauniečiai turi didžiuotis, kad Laisvės alėjoje įsikūrusi Kovotojų už Lietuvą sąjunga, kai politikai ir valdžia Lietuvą pardavinėja ir išdavinėja. Paminėti būtina ir seną Šv. Gertrūdos bažnyčią, pastatytą 15-ame amžiuje, kurioje malda nuoširdesė, todėl geriau išklausoma.

Marios prišnekėta, šusnys prirašyta, kad Laisvės alėją reikia pagyvinti, išjudinti, kad ji taptų tikras miesto centras. Net jos sutvarkymo konkursai buvo skelbiami. Bėda ta, kad į Alėjos atgaivinimą žiūrima ribotai, senamadiškai, rutiniškai. Ribojamasi platesne ar siauresne jos kosmetika, visai neliečiant jos stuburo, išleidžiant iš akių laiko bėgsmą.

 Šiandien naivu puoselėti mintį, kad kosmetika - apšvietimo, suolų, grindinio atnaujinimas ar panašūs padailinimai - prikels Laisvės alėją naujam gyvenimui. Juokinga ir graudu skaityti architekto žodžius, jog jam svarbiausia, kad neliktų vandens nutekėjimo grotelių. Jis kategoriškai nusistatęs prieš jas. Tai ir turim, ką turim. Vienas specialistas tikėjosi grotelėmis pagyvinti gatvę ir suteikti jai dvasingumo, kitas tikisi tą patį padaryti, jas pašalindamas.

Laikas lekia ir keičia gyvenimą. Pažangos kryptimi. Materialaus ir dvasinio praturtėjimo kryptimi. Kai ką keičia staigiai, kai ką pamažėl. Per ilga nieko sena nelieka. Pjautuvu javus nuimdavo senovės egiptiečiai, rytų aukštaičiai jį vartojo dar dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, dabar jo apyvartoje neliko, jį pakeitė kombainas. Ilgus amžius plūgą tempdavo jaučiai ir arkliukai, dabar vienu metu kelis plūgus velka traktorius. O kokie dabar greiti ir veiksmingi kibernetiniai poslinkiai! Tuo tarpu niekas nesusimąsto, kad ir Laisvės alėją reikėtų pritaikyti prie gyvenimo ritmo.

Kas dabar linkęs pėdinti?! Visi nori važiuoti, taisosi automobilius. Jei reikia eiti pėsčiam, traukia į artimiausią autobusų stotelę. Nors tik vieną tarpustotę, bet važiuoja. Tai kas gi trauks iš miesto laisvai pavaikštinėti Laisvės alėja, nesibijant būti partrenktam automobilio! Kas? Tik tas, kas turi čia reikalų. Arba dirba, arba ketina pasinaudoti čia teikiamomis ne itin plataus asortimento paslaugomis.

Pamėginkim pereiti centriniu Laisvės alėjos taku tarp liepų. Nesiseks. Nelabai norėsis pėdinti per paukščių išmatas. Ir ant galvos gali leptelėti. Ir prisėst neprisėsi, visi suolai apvaryti. Nebijant pasekmių galima sakyti, kad tai didžiausias Kauno gatvių mėšlynas. Nebent čia reikėtų atvesti vaikus ir parodyti, kas darosi, kai nežiūrima tvarkos ir apsileidžiama. Tegul vaikai pasimokytų, kaip negalima apsileiti.

Aukščiau geru žodžiu minėjau Savanorių prospekte įsikūrusią Kauno rajono savivaldybę.To negaliu pasakyti apie Kauno miesto savivaldybę, esančią Laisvės alėjoje. Dieve mano, kasdien mato tą mėšlyną, ir nieko! Pakenčia. Kodėl pakenčia, galima tik spėlioti. O gal net nemato, kaip nematė palangėj balnojant karvės ir balne sėdinčio raitelio. Greičiau tai ne miesto saviavaldybė, o vietinė, vidinė klerkų savivalda, nes net miesto tarybos nariai negali išreikalauti nei finansinės apskaitos, nei ateities veiklos duomenų. 

Atsižvelgiant į laiko reikalavimus, Laisvės alėją reikėtų pertvarkyti kardinaliai - mėšlyno vietoje įrengti aotomobilių stovėjimo liniją. Dviejų eilių, statant automobilius įstrižai. Alėją ir toliau būtų galima laikyti pėsčiųjų zona, automobiliai ja, kaip ir iki šiol, negalėtų ištisai važinėti, galėtų tik atvažiuoti, stovėti ir išvažiuoti. Liepos būtų geras biokuras, gal net kokia bent šimtąja eurocento dalimi atpigintų šildymą. 



lasives_aleja_2_II.jpgŠalinant liepas, tektų pašalinti ir R. Meilutytės liepaitę. Iš tikrųjų ne pašalinti, bet išgelbėti. Čia, pašalintos liepos vietoje, gožiama greta augančių dviejų liepų, ji negali augti. Tą patvirtina ir netoliese savo skurdžias dienas baiginti panašiai atsodinta liepaitė. Taip atsainiai pagerbti plaukikę galėjo tik mero pavaduotojas S. Buškevičius. Gal todėl čia, priešais savivaldybę, pasodino, kad metalo vagys neištemptų dedikacinės plokštės. Argumentas gana rimtas. Vis dėlto manyčiau, kad, be Savivaldybės panosės, Kaune atsiras vietos ir liepaitei vešėti, ir plokštei saugiai R. Meilutytę priminti.


Nereikia būti dideliu mąstytoju, kad suvoktum, jog pašalinus liepas, neturi likti ir apšvietimo stulpų. Kaip dieną saulė apšviečia gatvę be apšvietimo stulpų, taip ją reikia apšviesti ir naktį. Manyčiau, kad mūsų inžinieriams, sukūrusiems Žemės palydovą, tai nebūtų neįveikiamas sunkumas.

Automobilių linijos formavimą reikėtų gerai apmąstyti. Gal ją rengti grindinio lygyje, o gal paaukštinti pusmetriu? Gal įtaisyti dvi - antžeminę ir požeminę? Gal pelningiau būtų liepas ne sudeginti, bet eksportuoti? O gal iš jų gaminti suvenyrus? Čia jau specialistų reikalas, man sunku ką tvirtai tarti. 

Tūlas gali sakyti, kad po tokio pertvarkymo automobiliai gali per daug pagyvinti gatvę, kad prasidėtų tikros peštynės dėl stovėjimo vietų. Neužbėkim į priekį. Automobilių parkavimą reikėtų reglamentuoti ir detaliai detalizuoti. Pirmiausia, parkavimo vietą skirti tik tiems, kurie svariai ar net labai svariai prisidės prie Alėjos naujos dvasios ugdymo. Įsileisti tik aukščiausių klasių automobilius, kainuojančius ne mažiau kaip šimtą ar net du šimtus tūkstančių litų. Neįsileisti vyresnių nei trejų ar penkerių metų. Stovėjimo vietas rezervuoti, atsižvelgiant į tai, kiek ir kokio kraujo pilietis žada įlieti ir įlieja į gatvės kūną. 

Gal kai kam atrodys, kad tai per dideli reikalavimai. Bet ir vėl neužbėkim į priekį. Pamėginkim įsivaizduoti, kaip atrodytų toji mašinų virtinė. Tikras prabangių automobilių paradas! Minios žmonių eitų to parado apžiūrinėti. Plūstų ekskursantai. Pavieniui ir grupėmis. Iš artimesnio ir tolimiausio užsienio. Bosai ant savo automobilių galėtų skelbti savo firmų pavadinimus, ir tai būtų didžiausia firmos reklama. Lankytojai būtinai prisimintų, kad tokiu ir tokiu automobiliu važinėja tokios ir tokios firmos savininkas. Taigi parkuoti atomobilį buvusiame mėšlyne būtų prestižo reikalas. Toks bosas, nuvykęs į kokią Argentiną ar Japoniją, galėtų didžiuodamasis sakyti: “Mano vairuotojas automobilį parkuoja Kauno Laisvės alėjoje”. Va ir atsakymas dėl didelių reikalavimų. Maži reikalavimai verslą gali jį tik sužlugdyti. 



laisves_aleja_liberty_II.jpgŠitaip kardinaliai pertvarkant Alėją, nereiktų sukti galvos, ką ir kaip daugiau joje daryti. Patys bosai, nerdamiesi iš kailio, teiktų visokius pasiūlymus. Prasidėtų konkurencija, kas įspūdingiau ir ilgaamžiškiau čia įsiamžins. 

Tereiktų sudaryti komisiją, kuri vertintų projektus ir duotų leidimus juos įgyvendinti. Sunku būtų jai surasti dorų ir sąžiningų lietuvių patriotų, kurie pajėgtų atsispirti šias pareigas einančius užgulsiantiems korupciniams gundymams, bet seniai pasakyta, kad sunkumai atsiranda tam, kad juos įveiktume. Tikėtina, kad per visą respubliką tokių dešimtukas susidarytų. Beje, aukščiau paminėti ir kiti geri Alėjoje esantys dalykai turėtų likti, tik juos pritaikant prie klostančiosi situacijos.

Atgytų ne tik Laisvės alėja. Iš gausių turistų gausios naudos turėtų ir visas miestas. Prakustų viešbučiai, atsigautų maitinimo įstaigos, padidėtų casino įplaukos. Beje, visienms gerai žinoma, kad retas turistas, miesto svečias, neišsiveža iš aplankytos vietos atminčiai suvenyro ar lauktuvių savo bičiuliams. 

Įžvalgus pilietis iškart pasakys, kad reikės pasirūpinti tokių automobilių aptarnavimu.Tiesą sakant, ne tik jų. Aplinkinėse gatvėse už automobilio stovėjimą reikia mokėti, ir nemažai, o patarnavimo ir aptarnavimo jokio. Todėl reikės pastatyti ištisą automobilių aptarnavimo kompleksą, kurį sudarytų visų vartojamų degalų kolonėlė, moderniška automobilių plovykla, šiuolaikiškas autoservisas, operatyviai aptarnaujanti atomobilių dalių parduotuvė. Gal dar atsirastų kas iš šios srities naujesnio ir pažangesnio. 

Tada kils klausimas, kur visa tai dėti. Klausimas rimtas, tai ir atsakymas turi būti rimtai apgalvotas. Eikime į Nepriklausomybės aikštę ir pamedituokime. Ne cerkvėje, bet aikštėje. Apeikime pastatą, apžiūrėkime jį iš visų pusių. Kolosas. Pravoslavų cerkvė, net aukščiausio lygio - soboras. Maskolių pastatytas carinės priespaudos laikais. Jis turėjo savo dydžiu ir svoriu gniuždyti lietuvį, akivaizdžiai rodyti, kad mes, rusai, čia atėjome visiems laikams, kad tavo spardymais yra betikslis, verčiau mokykis pravoslaviškai žegnotis ir eik į vidų melstis mūsų Dievui.

Aišku, kad cerkvėje buvo meldžiamasi. Meldėsi valdininkai rusai, tiesioginiai lietuvių niekintojai, vargintojai ir persekiotojai; meldėsi iš Šančių atvesti kareiviai, pasirengė kiekvieną akimirką užgniaužti ir menkiausią lietuvybės pasireiškimą; neabejotinai meldėsi ir pats Kauno gubernatorius, privalėjęs savo gubernijoje maskolišku bizūnu nuslopinti lietuvišką dvasią. Ir visi maldavo Dievo, kad jų rusinimo darbas būtų kuo vaisingesnis. Ne sykį čia giedotas himnas “Bože, caria chrani”, prašant Dievą sveikatos carui valdyti imperijos pavergtas tautas. 


Laisves_al._antra_II.jpgMedituoji ir stebiesi, kaip iki šiol šitas monstras stovi. Ne kur, bet Kaune! Vilniečiai reiikalauja pašalinti nuo Žaliojo tilto bolševikinius paminklus, o kauniečiai nekelia balso prieš carinį paminklą. O juk nė kiek ne mažesnė už bolševikinę buvo carinė priespauda. 

Lietuvišką raštą uždraudė, raštų lietuvių kalba platintojus ir vartotojus persekiojo, viešose vietose kalbėti lietuviškai uždraudė, už mažiausią nepaklusnumą korė, šaudė, trėmė, sodino. Bolševikai nedraudė lietuvių kalbos, lietuviškų mokyklų, bent artimiausiu metu neturėjo tikslo sunaikinti lietuvių tautą. Jie visais būdais stengėsi ją subolševikinti. 

Tuo tarpu caro valdininkų armijos pirmiausias, pagrindinis tikslas buvo kuo greičiau lietuvius surusinti. Bolševikai Lietuvos nesunaikino, tik pakeitė jos pavadinimą ir statusą. Ją galėjai rasti Tarybų Sąjungos žemėlapyje. Caro administracija iš viso panaikino Lietuvą kaip geografinį ir politinį objetą. Jos vietoje atsirado Rusijos vakarinės gubernijos - Vilniaus, Kuno, Suvalkų. Ir paminklas, pastatytas visiems šitiems laimėjimams įamžinti, tebestovi. Kartoju - Kaune. Galvoje netelpa... 

Kauniečiai, persiėmę Patriarcho šūkiu “Mes Ivano prie vamzdžio neprileisim”, težino už visus negerumus kaltinti Maskvą, bet nesugeba suformuoti miesto valdybos, kuri ne šūkaliotų, bet deramai rūpintųsi miestu ir jo žmonėmis.(Jau minėjau, kad Savivaldybė užsiima tik vidine savivalda.) Jei Kaunui būtų vadovavusi tikra tautinė Valdyba, seniai šito carinio monstro nebūtų likę ant žemės paviršiaus. Kaip ir bolševikų laikais pradėtų ir nebaigtų statyti miestą teršiančių monstrų bei akis badančių nenaudojamų ir apleistų pastatų.

 Aiškinamasi, kad nėra įstatymo, pagal kurį būtų galima su šitais miestą bjaurojančiais pastatais susidoroti. Neteko girdėti, kad antrą kadenciją mero pareigas einantis pilietis Andrius Kupčinskas būtų važinėjęs į Seimą ir mėginęs tokį įstatymą prastumti. Gerai žinome, kaip svaiginamųjų gėrimų gamintojai zuidavo Seime ir sugebėdavo jiems palankius įstatymus “pramušti” skubos tvarka. Graudu, juk aš irgi kaunietis!

Beje, kai atsiranda interesas, visokie sunkumai nesunkiai įveikiami. Neliko Laisvės alėjoje maskolių įkurtos seniausios Lietuvoje Raudonojo kryžiaus ligoninės. Ir teisingai. Joje buvo gydomi maskoliai valdininkai, caro kareiviai, gal net pats gubernatorius gulėjo su atsipalaidavusiais ar užkietėjusiais viduriais. Tos lovos tikriausiai neišliko, bet jei ir būtų išlikusi, nelabai kas ją aukcione būtų pirkęs, nes gubernatoriaus palikuonis tikriausiai iššaudė Leninas, o pribaigė Stalinas. 

Kai kas gali prieštarauti, jog dabar čia bažnyčia ir apie jos griovimą negali būti nė kalbos. Nesuprantu, kaip ją galima vadinti bažnyčia. Apžiūri išorę, pasižvalgai viduje - cerkvė, ir gana. Nė vieno katalikų bažnyčios elemento neišvysti nei išoriniame, nei vidiniame interjere. Nei šis, nei tas, kai žmogus sakosi einąs į bažnyčią, o eina į cerkvę. O cerkvėje katalikiška malda esti ne tokia nuoširdi, ne tokia veiksminga, gal net iš viso per cerkvės lubas neprasimuša ir nenuplaukia dangop. Sutinku, kad melstis ir pamaldas laikyti galima visur, nes ir Dievas yra visur. Bet tik ne cerkvėje, pastatytoje kitam Dievui, prisisunkusioje kito tikėjimo dvasios, prisigėrusioje maldų į cerkvės Dievą, kad šis laimintų lietuvių surusinimo darbą.

Atsiras teigiančių, kad katalikų ir pravoslavų Dievas yra tas pats. Girdi, vienodai gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė. Maskoliai niekada su tuo nesutiko ir nesutiks. Nuo pat Lietuvos užgrobimo 1895 m. carinė valdžia, cerkvės net ne remiama, bet iniciuojama, visomis išgalėmis kovojo su katalikų bažnyčia. Uždarinėjo jos maldos namus, statė cerkves, naikino katalikiškus vienuolynus ir steigė pravoslaviškus, persekiojo tikinčiuosius. 

Tereikia prisiminti Kražių skerdynes. Todėl nebūkime naivūs ir pravoslavų Dievo netapatinkime su katalikų Dievu. Jie netapatūs. Pravoslavai ir jų Dievas turi savus šventuosius. Jie šventuoju paskelbė ir lietuvį, pabėgėlį, išdaviką, padėjusį maskoliams kovoti su Lietuva. Tuo ir pelnė pravoslavišką šventumą. Pskovo Sobore moteriškės eina ir bučiuja karstą su jo palaikais. Negi lietuvis katalikas patriotas didžiuosis tokiu šventuoju ir jį garbins! Stovi, žiūri ir greičiau išeit norisi. 

Beje, akivaizdu, kad nei vienas, nei kitas Dievas nejaučia sentimentų šitam pastatui. Rodos, taip neseniai jis buvo apsuptas grandioziškų pastolių, nudažytas, išgražintas. Bet jau apsilupo, nušiuro, vėl reikia kalti pastolius. Nors mano kaimynas, pripažįstantis abu Dievus, yra įsitikinęs, kad dėl pastato nutriušimo kalti ne Dievai, bet dažai ir dažytojai. Deja, jis negali pateikti konkrečių įrodymų. 

Va ir atsakymas, kur reikėtų statyti automobilių aptarnavimo kompleksą. Užuot vėl apstačius pastoliais, šį carinės priespaudos paminklą reikia iš čia pašalinti visiems laikams. Aikštėje atsirastų erdvės visiems minėtiems automobilių aptarnavimo komplekso statiniams.

Patiems griauti šio koloso nevertėtų, brangiai atsietų. Išmaningiausia būtų jį be konkurso parduoti pravoslavams rusams. Deja, pinigų jie neturi, todėl reikėtų padovanoti. Tegul išsiveža ir džiaugiasi. Gal dėl to santykiai su Maskva kiek atšiltų, embargas sumažėtų. Jeigu šios cerkvės atsikratytume su aiškia nauda, tai gal ir kitas pravoslavų kulto reikalams nenaudojamas cerkves reikėtų padovanoti. 

Šitaip rekonstravus Laisvės alėją, reikėtų sudaryti sąlygas ja pasigrožėti iš aukštumos. Tam reikėtų jos gale, tiksliau sakant, pradžioje, Vytauto parke, įrengti apžvalgos aikštelę. Alėją su aikštele sujungti eskalatoriumi. Tai prikeltų naujam gyvenimui ir patį parką. Dabar einant per jį ašaros byra. Kažkada laukinį kapitalizmą įgyvendinanti Kauno valdžia šį nuostabų Kauno gamtos kampelį perleido kažkokiam nevalai, o dabartinė valdžia nepajėgia priversti tą nevalą bent kiek pasitvarkyti. Šitaip atgaivindami Laisvės alėją, atgaivinsime ir parką. Gal nauja valdžia pajėgs tą nevalą iš viso nuo kalno nuspirti.

Norėdamas pasitikrinti, kiek mano Laisvės alėjos rekonstravimo idėja yra racionali, surengiau abstrakčią apklausą. Klausimą formulavau šitaip. Pagrindinėje miesto gatvėje yra trys teatrai, trys bibliotekos, trys kepyklėlės, cerkvė, teismas, bažnyčia. Trūksta vietos, vieną jų reikia griauti. Kurį? Apklausos rezultatai: 83,3 % griautų cerkvę, 8,3 % griautų teismą, 8,3 % negali apsispręsti. Apklausiau man gerai pažįstamus, rimtus, mąstančius žmones. 


Lasives_aleja_3_II.jpgCerkvę griautų mano žmona su drauge, sūnus su žmona, sesuo su vyru, anūkė su vyru, šeimos draugai vyras ir moteris. Teismą iš gatvės išvarytų kaimynas, pripažįstantis abu Dievus. Proanūkis nežinojo, nei kas tas teismas, nei kas toji cerkvė, tai pažymėjau, kad neapsisprendė. 

Šiais visuotino pesimizmo laikais, kai didžiausia prošvaistė yra euro įvedimas, likime optimistai. Tikėkime, kad Kaunas susilauks darbščios ir nekorumpuotos valdžios, kad pagaliau išsirinksime tikrą merą. Tokia patriotiškai ir darbingai nusiteikusi komanda pajėgs atgaivinti ne tik Laisvės alėją, bet ir visą Kauną.

Mano Laisvės alėjos atgaivinimo idėja nėra dogmatiška, nesvartytina ir nekoreguotina. Atvirkščiai, ją pateikiu visuotinam aptarimui. Svarstykime, ginčykimės, plėtokime mintį, priimkime bendrą nekorumpuotą sprendimą ir nepagailėkime pastangų, kad jis būtų įgyvendintas. Gal tai bus pirmasis įgyvendintas tikrai demokratinis sprendimas pseudodemokratijos jūroje.

Juk ir Dievas savo sukurtąjį pasaulį plėtė, tobulino ir toliau tobulina. Parašyta: “Taigi Dievas padarė du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taip pat ir žvaigždes. Ir jis jas patalpino dangaus tvirtumoje, kad žibėtų viršum žemės ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsybių.” Šiandien matome, kad Dievas už dangaus tvirtumos po to dar sukūrė Visatą su milijonais galaktikų, o mokslininkai astronomai teigia, kad šie darbai nesustoję, kad Visata plečiama.

Tobulina ir patį žmogų. Sukūrė vyrą ir moteriškę, bet, matyt, apsigalvojo, kad nelabai gerai, kai šeimą sudaro du skirtingų lyčių asmenys. Dažnai barasi, mušasi, pavyduliauja, kartais paišdykauja ar net ištvirkauja. Todėl pradėjo leisti į pasaulį belyčius padarus. Tegul poruojasi, trejuojasi ar net dešimteriuojasi. Tik bėda ta, kad iš to trejuojimosi neatsiras prieauglio, kuris paaugęs garbintų Dievą. Tačiau tai, kaip įprasta sakyti, nėra neišsprendžiama problema. Ne belyčiams padarams, bet Kūrėjui.

Būkime optimistai, bet kartu ir realistai. Nėra nieko, kas atsispirtų laiko bėgsmui. Šitaip rekonstruotoje Laisvės alėjos būties upėje laiko tėkmė pradės plauti rėvas, graužti krantus, želdinti pakrantėse žilvičius, drumsti vandenį, dumblinti dugną. Neužteks kosmetinės priežiūros. Vėl reikės vagą valyti, gilinti, iš pagrindų formuoti. 

Aišku, jeigu nekils pasaulinis karas ir neatslinks paskutinio teismo diena.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)