2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. Tik epitafija Barborai?

Savaitraštis ,,Nemunas"


Janjus_G_II.jpgIr mirtis nebus nugalėta.
Algimantas Mackus


Jonas Jurašas Kauno nacionaliniame dramos teatre pastatęs „Barborą“, regis ėmėsi lietuvių nacionalinės dramaturgijos klasikos – juk Juozo Grušo ‚Barbora Radvilaitė“ ne tik vienas įtaigiausių J. Grušo kūrinių, sovietmečiu tapęs tam tikru ženklu, tikrosios Lietuvos simboliu. Šis veikalas ypatingai svarbus ir paties režisieriaus kūryboje – juk prieš daugiau nei 40 metų jis režisavo šioje scenoje legenda tapusį spektaklį, ypatinga vidine jėga ir tikėjimu sujaudinusį visus mačiusius. Sujaudinusį tikėjimu Lietuva, jos paskirtimi, laisvu apsisprendimu. Spektaklis tapo tikru intelektualiniu iššūkiu to meto sovietinei tvarkai, ideologijai ir cenzūrai. Žinoma, ir draustas, ir kupiūruotas, ir partinio aktyvo visais lygiais pasmerktas... 

Šis spektaklis ženklina aiškiai ir atvirai tada pasirinktą Jono Jurašo poziciją – drąsią, nesitaikstančią su jokiais varžymais ir ideologiniais nurodymais. Atsisakęs keisti sumanymą bei finalinę sceną (itin pakylėjančią, su nušvintančiu Aušros Vartų šventuoju paveikslu), režisierius patyrė pažeminimus ir persekiojimą. Beliko galimybė emigruoti į Vakarus...

Belieka atsidusti. Taip, tai buvo taip seniai, tačiau iki šiol prisimenu tą jaudulį ir virpulį, kurį jautėme, žiūrėdami spektaklį. Bet neverta apsigaudinėti – dabar J. Jurašas neturi nei noro, nei galimybės kartoti ar improvizuoti kažkada jaudinusius atradimus. Galų gale tai tebūtų blyškus ir ko gero, visiškai neįtaigus praeities ir rezignacijos šešėlis. Režisierius pastatė visiškai naują spektaklį, kuriame, kaip nekeista, klasikui J. Grušui bent teoriškai skiriamas pagalbinis vaidmuo. Pagalbinis, matyt, todėl kad J.Jurašui ir dramos adaptacijos autorei A. M. Sluckaitei rūpi kiti dalykai, kuriuos jie nori akcentuoti ir padaryti pagrindiniais vyksmo varikliais. 

Taigi, adaptuotas, scenai naujai pritaikytas dramaturgas, kurio legendinį veikalą, be abejo, nesenstančiu ir dar aktualiu buvome pratę matyti. Tai ir privertė kiek suklusti – juk A. M. Sluckaitė, scenai perdirbdama prozos kūrinius (S. Oksanen „Apsivalymas“, A. Škėmos „Balta drobulė“, kurie J. Jurašo buvo pastatyti Kauno scenoje), siekė dramatinio efekto ir sceninio vyksmo, neapkrauto beletristiniais nuokrypiais. Tačiau J. Grušo atveju dramos adaptacija jau skamba kaip kažkoks nesusipratimas. Siekiant tai paaiškinti, pasipila aiškinimai apie „sumanymo grūdą“ – „tai istorija apie Aktorę, kuri miršta palaužta ligos, kaip ir Barbora Radvilaitė“. 

Graži ir kilni idėja – parodyti mirštančią aktorę, kuri vaidina iki paskutiniojo atodūsio, tikėdama... kuo? Kilnia meno misija? Savo paskirtimi? Ar savo herojų išgyvenimais? Tačiau ką bendro su šia idėja turi J. Grušas? Tik tai, kad Aktorė vaidina būtent Barborą, vieną iš personažių savo sceninėje ir gyvenimiškoje dramoje? 

Manau, kad čia ir slypi viso spektaklio neįtaigumas ir anemiškumas. Užsimojęs, kaip ankstesniuose savo pastatymuose, atskleisti egzistencinės būties dramą, parodyti ribinėje situacijoje atsidūrusį herojų, tąjį S. Kjergegoro ‚Arba-Arba“, režisierius nepasiekia tikrojo tragizmo aukštumų. Kodėl? Atsakymas paprastas – su J. Grušu taip lengvai nepasigalynėsi ir A. M. Sluckaitė, adaptuodama dramaturgą, akivaizdžia pralaimi prieš jo Barborą su savo sukurta Aktore. Tos Aktorės monologai lėkšti, tik blyškūs Barboros skausmo, meilės ir vidinio tragizmo šešėliai, liguistas pasąmonės srautas, beje, tik karts nuo karto įsiterpiantis į tikrosios J. Grušo dramos tėkmę. Aktorė kartais ilgam apskritai dingsta, jos vietą užima .J. Grušo herojė, ir scenoje matome pseudovyksmą – neoistorinį neva modernų reginį. 

Pati drama gerokai sutrumpinta, atsisakyta daugelio scenų, paliktos kūrėjų manymu, svarbiausios linijos. Tos linijos, mano galva, tada turėtų itin tampriai sietis su sergančios Aktorės likimu, deja, šito nėra. Bandymas susieti Aktorės ir jos personažo likimus tikrai neįtaigus, deklaratyvus. Matyt, tikėtasi, kad tuos scenarinius riktus ir trūkumus nesunkiai nugalės, viską meistriškai susiuvinės talentingoji Eglė Mikulionytė, kūrusi pagrindinius vaidmenis visuose J. Jurašo pastaruosiuose pastatymuose. 

Akivaizdu, kad E. Mikulionytei be galo sunku perteikti silpstančios ir mirštančios Aktorės kančią, kurios charakteris apskritai nenužymėtas, tai visiška abstrakcija, be praeities, be artimųjų, be meilės. Belieka dūsauti, vaidinti kančią ir skausmą, graibytis scenoje grėsmingai besimakaluojančių kraujo perpiltuvių. Ši silpstanti scenos kaukė nukrinta, jai tik Eglė persikūnija į Barborą – štai čia pajunti gyvastį, tikrus jausmus, pasiryžimą ir kovą. Ne už sostą, ne už karūną – už savo Meilę. 

Iš tiesų – J. Grušo Barbora scenoje gyvena, jaučia ir myli, ji čia ne viena, supama karaliaus Žygimanto Augusto (Dainius Svobonas) meilės ir tvirtumo. Manau, kad šių aktorių duetas vienas įsimintiniausių visame spektaklyje. Tasai šviesus ir kilnus pradas akivaizdžiai pirmauja ir nugali priešus ir rūmų intrigantus – visų pirma Boną (Ugnė Žirgulė), Papagodą (Vaidas Maršalka). Šių aktorių pora, be abejo, randa originalių, neklišinių sprendimų, tačiau kai kurios scenos (ypač su Barbora) tampa deklaratyvios, atsietos nuo viso veiksmo. Tad nejučia pagalvoji, ar režisūrai nevertėjo išradingiau traktuoti šių blogio simbolių? 

Apskritai, išradingumo tikrai mažoka. Tradiciškai šūkaloja ir maištauja grubūs bajorai, tradiciškai žodžiais kapojasi su jais ir karaliene Bona Žygimantas Augustas, kai kurie dalykai, regis, atkeliavę iš kitų J. Jurašo spektaklių – visi tie personažų „praplaukimai“ scenos gilumoje, jų nusileidimai ir pakilimai iš scenos duobės, iškylantis styginių trio su širdį veriančiom muilo operų melodijom etc, etc. 

Pati idėja pasakoti istoriją apie Aktorę, mirštančią nuo vėžio scenoje, vaidinant Barborą, ko gero, kilo dėl kai kurių istorikų tvirtinimo, kad karalienė Barbora ir mirė nuo tos nepagydomos ligos. Žinoma, kai kurios mūsų Schreibende frau (Rašinėjančios poniutės, taiklus literatūrologo Vytauto Kubiliaus terminas) suskubo pranešti, kad spektaklio idėja skirta šviesiosios Rūtos Staliliūnaitės, vaidinusios J. Jurašo jaunystės maištingajame spektaklyje, atminimui. Visų pirma, abejoju, kad tokios profanacijos ir manipuliacijos Aktorės vardu buvo sumanyme. Antra, R. Staliliūnaitė mus paliko visai kitomis aplinkybėmis. Trečia, ne ji viena liko amžininkų atmintyje kaip legendinė Barbora. Neužmirštama iki šiol ir garsioji Nijolė Lepeškaitė, grožio ir talento etalonas, itin įtaigiai vaidinusi Barborą. Aktorė ir šiandien džiugina savo kūryba ir vidine šiluma.

Tad esu tikras, kad siužeto perdirbinys, susietas su Aktorės ir personažo ta pačia liga, padiktuotas daugiau istorinėmis aplinkybėmis, šit tada ir iškyla kitas klausimas – kiek tikrojo istoriškumo liko spektaklyje? Aktorės, vaidinančios Barborą, liga ir kančia pakimba erdvėje, ji neturi į ką atsiremti, neturi paguodos ir vilties. Vienintelės, lyg slaugės, lyg viltingos mintys ar emocijos šalia nuolat budi tokios Viešnios (Eglė Grigaliūnaitė ir Martyna Gedvilaitė). Suprasčiau, jei jos budėtų tik prie A. M. Sluckaitės Aktorės. Tačiau jos lydi ir Barborą. Scenose su Bona, dvariškiais, Radvilomis tos plastiškos mergaitės tampa kažkokiomis replikomis, mimais, gan primityviai pabrėžiančiais kokį teiginį ar sušukimą. Čia jos nupuola, vaizduodamos nunuodytus šunis, čia šokčioja, čia žiopčioja, čia vėl išsitiesia... Atrodo, kad taip tempiamas laikas, nes negailestingai sutrumpinta drama palieka erdvės režisūros dominantei. Deja, daugeliu atveju režisūra neįtikina. 

J. Jurašas ryžtingai demonstruoja, kad kuria visiškai naują, modernų, apie nūdienos kančią ir meilę pasakojantį spektaklį. Todėl ir sprendimas toks – su itin modernia scenografija ir dar modernesniais kostiumais. Man atrodo, kad ir čia slypi nesėkmės priežastis. Režisūra, leidusi scenografams išraiškos laisvę, tik sugadino visą sumanymą ir labai apsunkino aktoriams perteikimą. Scenografas Mindaugas Navakas, pateikdamas visą dramą, kaip sąlyginį šachmatų žaidimą, bandė veiksmą koncentruoti kilstelėtoje didžiulėje lentoje. Sutinku, toks sprendimas gan įdomus, tačiau autorius sugebėjo taip primarginti ir tuos langelius, tiek prikaišioti spalvingų kaleidoskopų ir viršuje, ir apačioje, kad ne tik personažams – visų pirma žiūrovams mirgu margu akyse. 

Ir dar. Sena tiesa, kad gausybė neįprasmintų simbolių scenoje tampa tuščiomis abstrakcijoms, pamiršo ir režisierius, ir scenografas. Niekuo nepateisinamų simbolių ir atributų gausa tik trikdo ir svarbiausia, vienas kitam prieštarauja. Svarbiausia, jie nieko bendro neturi su kostiumais. 
Nes dar toliau nužengė kostiumų dailininkė Jolanta Vazalinskienė. Jau ji surengė tikrą putoplasto ir guminukų fiestą. Gal tikrai aktoriams sunkoka vaikštinėti nuožulnia M.Navako konstrukcija, bet apauti juos „kosmoso karų“ tipo storapadžiais putopadžais tikrai nevertėjo. Kostiumai lyg iš šiuolaikinių medžiagų, tokie šiugždantys ir nelankstūs, kokių nors dūžtamų daiktų pervežimui skirti. Aktoriai juda kaip japonu NO teatre, mažyčiais žingsneliais, nes bateliai labai „patogūs“, o jau lankstytis su apranga tikrai sunkiai begali. Tik vienintelis Juokdarys (Saulius Čiučelis) liko basas, kuklia mantijuke, tad gali laisvai sau vartaliotis ir pamokančiai „juokauti“. Stebina ir nesuvokimas jau mano minėtų simbolių prasmingumo ir būtinumo – šalia tų putoplastinių surogatų nelauktai nusileidžia tikrų metalinių šarvų imitacijos, grėsmingais natūralistiniais šalmais nei iš šio, nei iš to pasidabina personažai, ir nežinai, ar čia daugiau patyčios iš J. Grušo sukurtos dramos ar iš istorinės patirties?

Sąlygiškumas, moderni traktuotė su pseudoistorizmu spektaklyje kertasi ne tik scenografijoje ar kostiumuose. Daugiau sąlygiškai, lyg atsiribodami nuo savo herojų, juos kuria abu Radvilos (Juozas Erbrėderis ir Gintaras Adomaitis), tik bendraudami su Barbora, jie suranda charakteringesnių bruožų). O šit Egidijus Stancikas - arkivyskupas Dzierzkovskis – tikrai netikėtas, originalus ir ne tik povyza ar laikysena. Giliai pajustas personažas antroje dalyje tampa vos ne centrine spektaklio figūra, sujaukdamas režisūrinį ir libretinį sumanymą. O juk galėtų toks personažas būti ir šalia klejojančios ir mirštančios scenoje Aktorės, lyg palydovas į Anapilį, lyg guodėjas, lyg viltis...

 Dabar E.Mikulionytės Aktorė daugiau panaši į vienišą, klejojančią ir ko gero, nunuodytą (tai net per įkyriai akcentuojama ir nuolat primenama) Elzbietą (Inga Mikutavičiūtė).  
Linas Rimša, talentingai sukompiliavo, atsiprašau, sukomponavo tam tikrose vietose jaudinančią muziką, kurios, manau, tikrai buvo per daug kiekvieno krepštelėjimo ar atsidūsėjimo proga. Todėl spektaklis vietomis priminė muzikinį reviu, gal miuziklo lygio nepasiekė, pavadinčiau jį „Ko pageidaujate? 
Akivaizdi eklektika, modernas su pinasi su tradicija, J. Gružas su Aušra Marija, J. Jurašas su Piteriu Bruku... 

Išvados? Gal vis tik J. Jurašas grįžo prie garsiosios Ezopo kalbos scenoje? Gal per sudėtingą scenografiją, kostiumus, muziką ir apskritai visą sprendimą norima kažkas labai svarbaus nūdienos žiūrovui pasakyti? Gal iššifravimo reikia scenos gilumoje nušvintančioje mandaloje?
Gal. Tačiau legenda apie Žygimanto Augusto ir Barboros meilę man šį kartą priminė vietomis kaupų groteską. Pakylėjanti istorija apie visanugalinčią, aukštinančią Meilę, apie Atmintį, pavirto kančios ir mirties apologija. Viena, ką galima pajusti spektaklyje – tai mirties dvelksmą. Atrodo, kad J. Jurašas šį kartą sukūrė spektaklį ne pagal Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“. Epitafija Barborai vietomis tampa epitafija Lietuvai. Tai romantinei, mūsų jaunystės Lietuvai..
Tai spektaklis, labiau įprasminantis poeto Algimanto Mackaus ištarmę – „Ir mirtis nebus nugalėta“. 

Nuotraukoje: Publikacijos autorius rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)