2019 m. lapkričio 12 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rasa Bačiulienė. Emanuelio Katiliaus knyga „Laiškai, parašyti naktį“



Laiskai_II.jpgDailininkas, poetas Emanuelis Katilius (1926–1997) gimė spalio 28 d. Kaune. Buvo vyriausias iš keturių vaikų. Tėvas Juozas Katilius (1902–1984, nuo 1945 m. Vytautas Vaitiekūnas) buvo teisininkas ir politikas, aktyvus antisovietinės rezistencijos dalyvis. Vėliau įsitraukė į antinacinę veiklą, vos išliko gyvas nacių mirties lageryje Vokietijoje, 1949 m. likimas nubloškė į Niujorką ir ten iki pat mirties aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių, VLIK’o veikloje ir nuolatiniais siuntiniais rėmė net 28 šeimas, vargusias sovietinėje Lietuvoje. Motina Anelė Katilienė (Šaltenytė; 1897–1986) – filologė, iš prigimties inteligentiška, meniškos sielos moteris, nors jai buvo skirta nepaprastai sunkių išbandymų našta. Dirbo Teisingumo ministerijoje, vėliau referente Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seime. 

Nuo vaikystės Emanuelis buvo nepaprastai gabus – vos septynerių per metus baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. 1941 m. birželio 14 d., būdamas keturiolikos, kartu su mama, jaunesniuoju broliu Algimantu ir dviem sesutėm – Rūta ir Irena – buvo ištremtas į Altajaus kraštą. [Sovchoze dirbome įvairiausius darbus, ganėme tūkstantines avių bandas, vilkams staugiant, audroms siaučiant... Karo metai buvo itin žiaurūs. <...> 1944 m. rudenį nuo bado išgelbėjo siuntinėliai iš Lietuvos.] 1946 m. Emanueliui pavyko ištrūkti į Novosibirską mokytis. 1947-aisiais dvidešimtmetis jaunuolis, netikėtai gavęs pasą, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus dailės institutą, Grafikos fakultetą. 

Iš trečio kurso buvo pašalintas, areštuotas, apkaltintas pabėgimu iš tremties (kaip ir motina, brolis ir seserys, kurie buvo nelegaliai grįžę į Lietuvą) ir už akių nuteistas trejus metus kalėti. [MGB „Ypatingasis pasitarimas“ po beveik metus trukusio tardymo mums atseikėjo po trejus metus lagerio, paskui – atgal į tremties vietą. Paskutinius lagerio metus nubraukė Stalino mirtis, po to teko pasirašyt ant lapelio, kad esu ištremtas AMŽINAI, o už pabėgimą – 20 metų katorgos darbų... Bet, anot saugumo kapitono, – jūs žinote, kad nieko nėra amžina.] 

Emanuelis kalėjo Burepolomo lageryje, Gorkio srityje, o 1953 m. buvo grąžintas į senąją tremties vietą. Iš čia užsiverbavo į Tolimuosius Rytus tikėdamasis, kad po trejų metų privalomo darbo Raičichinsko kalnakasių mieste gaus leidimą grįžti į Lietuvą. Į Lietuvą grįžo 1958-aisiais, vos panaikinus trėmimą. Deja, studijas teko pradėti vėl nuo pirmo kurso. Vilniaus dailės institutą baigė 1963 m., dalyvavo parodose, už knygų apipavidalinimą buvo apdovanotas sąjunginiais ir respublikiniais diplomais. Dailininkas iliustravo per 50 poezijos knygų, tiek pat prozos, piešė plakatus, kūrė ekslibrisus ir iliustravo žurnalus. Mirė eidamas septyniasdešimt pirmuosius metus.

Ką tik pasirodžiusioje ypatingo likimo, tremtį išgyvenusio dailininko ir poeto E. Katiliaus knygoje „Laiškai, parašyti naktį“ (leidykla „Gimtasis žodis“, Vilnius, sudarytoja R. Bačiulienė) pateikiami menininko paauglystės ir jaunystės dienoraščiai, rašyti Lietuvoje ir Sibire; jo laiškai mamai, sesutėms ir broliui; eilėraščiai lietuvių ir rusų kalbomis, apsakymai, KGB dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo.

Kai kurie užrašai nutrūksta kone vidury sakinio. Tačiau nereikėtų stebėtis: kadangi daugybę kartų teko keisti gyvenamąją vietą (jos amplitudė siekė nuo Kauno iki Tolimųjų Rytų kalnakasių miesto Raičichinsko), Emanuelis, aišku, būdavo priverstas pamiršti dienoraščių rašymą. Kartais pertrauka būdavo trumpa, kartais užtrukdavo kelerius metus. Kai kurie dienoraščiai neišliko, galbūt pasimetė tolimajame Sibire, o gal, nespėjus paslėpti, per kratas buvo saugumo konfiskuoti. Vaikystės užrašų likęs tik trumpas fragmentas. 

Sibiro dienoraščio, kurį keturiolikametis paauglys rašė kiekvieną dieną, išliko vienas vienintelis lapas, atsitiktinai rastas prilipęs prie šeimos albumo su nuotraukomis. Kaip tas lapas ten atsidūrė, vienas Dievas težino. Jaunystės dienoraščiai baigiasi tuomet, kai Emanuelį areštavo ir apkaltino pabėgimu iš tremties. Keli apsakymai irgi neužbaigti, nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje.

Emanuelio paauglystės ir jaunystės dienoraščiuose atsiskleidžia ne tik spalvinga menininko asmenybė, juose taip pat atsispindi Nepriklausomos Lietuvos metų dvasia, sibiriečių buitis ir papročiai, sovietinio jaunimo gyvenimo ir darbo realijos. Užrašuose Emanuelis užfiksuoja išgyvenimus, patirtus, kai buvo pašalintas iš Vilniaus dailės instituto už tai, kad nuslėpė tremtinio praeitį. Jaunesniems Vilniaus dailės instituto studentams Emanuelis tam tikra prasme buvo autoritetas, matyt, dėl didelės per prievartą įgytos gyvenimiškos patirties.

Ypatingą vietą knygoje užima E. Katiliaus eilėraščiai, kuriuos jis pradėjo rašyti tremtyje lietuvių ir rusų kalbomis. Jaunajam poetui, kaip pats pripažįsta, didelę įtaką turėjo B. Brazdžionio, V. Majakovskio, V. Briusovo kūryba. Katiliaus eilėraščiuose juntama stipri futurizmo įtaka. Tačiau tremties eilėraščiai išsiskiria ypatingu švelnumu, begaliniu Tėvynės ilgesiu. Vėlyvieji eilėraščiai pasižymi giliaprasmėmis, sukrečiančiomis, priverčiančiomis susimąstyti filosofinėmis potekstėmis.

Emanuelio talentas piešti pasireiškė jau mokykloje, tačiau kelias į dailę nebuvo rožėmis klotas. Kai jaunuolį pašalino iš trečio kurso dėl „nuslėptų faktų apie šeimą“, dienoraštyje brūkštelėjo: Po velnių, aš tikiu į ateitį ir žūtbūt pasieksiu savo. Nebebūt dailininku! Ne, tai neįmanoma. Aš juo būsiu! Net ir atšiauriausiomis sąlygomis gyvendamas, dirbdamas itin sunkų fizinį darbą tremty Emanuelis nepraranda vilties tapti dailininku. Laiške mamai rašo: Paskutiniu laiku mėginu treniruotis – piešt ir tapyt. Labai jau užleidau šį dalyką, tiesiog viską vėl iš pradžių reikia pradėt, net nuotaika genda, kai pasižiūri, kad pieši pieši, o gaunasi blynas... Treniruojuosi, kad nors neužmirščiau visiškai. <...> Žinot, mama, kad galėtum žmogus pasišvęst menui ar literatūrai – tam reikia sąlygų, bent pačių elementariausių: vietos ir laiko. Ir to, ir kito beveik neturiu. Be to, per 8 darbo valandas 90 proc. energijos žmogus jau išeikvoji, vakare norisi ne dirbt, o pailsėt arba tiesiog – miegot... Visgi rankų dar nenuleidžiu, mėginu palaikyt neužgęstančią žiežirbą, kad, laikui atėjus, iš jos būtų galima išpūst bent liepsnelę.

Vos grįžęs į Lietuvą Emanuelis vėl stoja į Vilniaus dailės institutą. Priimamas tik į pirmą kursą. Pradžia itin sunki, tačiau mamai rašo: Nepamanykit, kad čia viskas taip jau bloga. Ne. Tiktai juk kiekviena pradžia yra sunki ir niekas lengvai nesiduoda. O čia dar žmogus jautiesi gerokai vienišas ir žinai, kad vienintelis tavo pagalbininkas – tai tu pats.

Tačiau greitai ateina pripažinimas: jau antrame kurse už plakatą „Atverk akis“ gauna pirmąją premiją, už raižinį konkursui „Mūsų Vilnius“ – paskatinamąją premiją, nes, anot Emanuelio, „raižinį dariau labai skubėdamas“, už dėžutes (suvenyrines) – dvi respublikines premijas – pirmąją ir trečiąją, pasipila nuolatiniai užsakymai iliustruoti knygas ir kurti knygų viršelius. Vėliau, pradėjęs dirbti redakcijose su „geležiniu leidybos grafiku“, tapo „sekmadieniniu“ dailininku, nes kitomis dienomis visą laiką surydavo darbas. Lino raižiniuose, cinkografijos darbuose, kūriniuose tušu ir plunksna dailininkas jautriai perteikia suvokiamą pasaulį. „Pavasario vėjas“, „Senojo miesto pavasaris“, „Jūros legenda“, „Žiedai“ – tai tik keli darbai iš daugelio, kurie žiūrovą įtraukia į subtilų, filosofinį, giliamintį pasaulį, kuriame tiek daug neatrastų prasmių.

Tiek dienoraštis, tiek eilėraščiai parašyti plunksną puikiai valdžiusio žmogaus, turėjusio dovaną pastebėti ir taikliai apibūdinti. Tekstų visuma – ir vaikiškas dienoraštis, ir eilės, ir studento meilės užrašai, ir Raičichinsko etapas – labai paveiki, be to, tai reikšmingas, įtaigus istorinis liudijimas, ką epocha, santvarka, politika gali padaryti su jautriu kuriančiu žmogumi. Ir labai nuoširdus asmeninis atsivėrimas, toks įvairiapusis – per dienoraštį vienoks, per laiškus mamai kitoks, per eilėraščius dar kitoks. Sujaudina ta jautri, subtili siela, nelaiminga, nes teko patirti tokių išbandymų.

Ši knyga – ne tik unikalus istorinis dokumentas, ne tik biografinis albumas, bet kartu ir grožinis kūrinys. Jame atsiskleidžia spalvinga talentingo dailininko ir poeto asmenybė, charakteris, savastis.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)