2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Rita Šemelytė. Du vienodi - trečias skirtingas

Rita Šemelytė, žurnalas ,,Šeimininkė"



Semelyte_II_a_1.jpg
Jau visos raganos sudegintos. XVI a. Nyderlandai pirmieji Europoje įteisino draudimą persekioti žmones dėl tikėjimo, bet dar didesni tolerancijos iššūkiai laukė žmonijos ateityje. Iki šiol sprendžiame rebusą: ką daryti, kai du vienodi, o trečias skirtingas?

1995 metais lapkričio 16-ąją UNESCO paskelbė Tarptautine tolerancijos diena. Su netolerancija susiduriame kasdien. Statistika rodo, kad lietuviai dažniausiai nepakantūs kitų amžiui, rasei, tautybei, lyčiai, seksualinei orientacijai, priklausomybei nuo ligų, fiziniam ir psichiniam neįgalumui.

Visuomenėje, kurioje vyrauja jaunystės kultas, nėra vietos pagyvenusiems žmonėms. Lietuvoje moterys, sulaukusios tam tikro amžiaus, pradeda trauktis kaip Šagrenės oda: mažėja, mažėja, kol tampa perregimos lyg voratinkliai. Eidamos gatve jaučiasi tarsi jų visai nebūtų: praeivių žvilgsniai praslysta pro šalį. Teko girdėti, kaip garbingo amžiaus vyras sakė tą patį: jaunystėje buvo labai išvaizdus ir traukė moterų žvilgsnius. Išlepintas tokio dėmesio senatvėje pasijuto tarsi gyventų vakuume. Plonytė netolerancijos gija nutraukia socialinį gyvenimą anksčiau, negu ištinka fizinė mirtis.

Mažos mūsų provincijos bliūde audringiausios bangos kyla dėl seksualinės orientacijos. Akivaizdu, kad neatitinkantieji standartų patys pila benzino į ugnį išsidirbinėdami viešose eitynėse. Kol vieniems tai sodoma ir gomora, kiti tik pečiais trauko - netrukdo, jei neperžengia viešumo ir padorumo ribų. Tarsi miegamąjį dalytis su kita lytimi, bet mušti žmoną yra mažesnė blogybė?

Lietuvių nepakantumą kitataučiams kaip lakmuso popierėlis parodė mažos mūsų gatvelės gyventojai. Teko išnuomoti kambarį libaniečiui, medicinos studentui. Tada rytietiškos išvaizdos jaunuolių Kaune dar nebuvo daug. Kaimynas (jaunas, išsilavinęs!) iš karto pareiškė, nors ir juokais, kad apgyvendinau teroristą, kuris susprogdins namą. Mano mama bandė sušvelninti padėtį ir paskleidė gandą, kad gyvena studentas iš Izraelio. Tai išgirdusi kaimynė, priklausanti kažkokiai religinei sektai, pakėlė rankas į dangų - mūsų namai palaiminti Dievo. Bet tokia žinia neįtiko vyrukui, kuris ateidavo į mūsų gatvelę nusipirkti ūkininko atvežamo pieno: „Ką, žydas?!“ Pastaruoju metu Kaune libaniečių ir kitų tautybių studentų jau tiek daug, kad neliko nei naujienos, nei intrigos.

Jei norite sužinoti savo tolerancijos lygį, atlikite paprasčiausią testą. Kitaip atrodančių, gyvenančių, besielgiančių žmonių toli ieškoti nereikia. Man pakanka nueiti į prekybos centrą, kuriame prie vienos kasos dirba dvimetrinis, raumenis prisipumpavęs, nuožmiu veidu kasininkas, labiau tinkantis į apsaugininkus. Visada atsistoju į eilę priėjo kasos ir smaginuosi stebėdama žmonių reakciją. Ne visi iš karto supranta, kas čia vyksta: gal koks socialinis eksperimentas, realybės šou ar žmogus gavo parų?

 Vyrukas nevengia paspardyti dėžių nuo stiklo taros, trankydamas mėto prekių skirtukus, garsiai nusikeikia. Kai jis staiga kyšteli pirkėjui po nosim „Teleloto“ ir grėsmingai sudundena: „Gal bilietą?“, tas klausimas panašus į mafijos tėvo pasiūlymą, kurio negali atsisakyti, tada prasižioja burnos ir visi stovi sustingę. Tik vienas kitas nusisukęs prunkščia, bet daugumai neįmenama mįslė yra tokia paradoksali situacija: pagal stereotipinį supratimą darbuotojas visiškai neatitinka savo kuklios darbo vietos. Bet jeigu jis gerai atlieka savo darbą, kodėl gi ne?

Visi ko nors nemėgstame, tik svarbu, ar taikomės įspirti kitam į užpakalį, ar šypsomės bereikšme, abejinga šypsena. Tolerantiškas žmogus supranta, kodėl esame kitokie ir kad niekada nebūsime vienodi.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, žurnalo ,,Šeimininkė" korespondentė, LŽD Kauno apskrities skyriaus ,,Gintarinio parkerio" laureatė Rita Šemelytė

Ričardo Šaknio nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)