2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Sveta Vitkienė. Visų mūšy šventė tebūnie startas ateities darbams

Laikraštis ,,Gimtasis Rokiškis"


Rokiskis_II.jpgMielieji, gerbiamieji mūsų skaitytojai, šiandien rankose jūs laikote 100-ąjį šių metų „Gimtojo Rokiškio“ numerį. Dėl kažkada įveltos klaidos, deja, negalime pasakyti, kurį rajoninio laikraščio numerį išleidome. Manome, šis skaičius artėja prie dešimties tūkstančių. Tai per 70 redakcijos metų sukurtas, sukauptas ir su jumis pasidalintas turtas.

Sunku net įsivaizduoti, kiek milijonų žodžių metai iš metų stojo vienas šalia kito, kiek valandų bendrauta su herojais, kiek informacijos surinkta ir pateikta, pagaliau - kiek laiko praleista prie popieriaus lapo, prie monitoriaus... Ir kiek nesuskaičiuojamų kartų dažais kvepiantis laikraštis beldėsi į skaitytojų namus.


Sukaktis - it slenkstis, ties kuriuo pravartu atsigręžti į pradžių pradžią, atsiminti žmones, klojusius tvirtus pamatus, ant kurių vėliau buvo stipru stovėti nuolat besikeičiančios redakcijos žmonėms, ir jiems padėkoti.

Rajono laikraštis gimė sunkiu metu. Buvo 1944-ieji, naciai danginosi iš Lietuvos, atėjo nauji okupantai. Lietuva, kaip ir kitos sovietų interesų zonai priklausiusios valstybės, okupantų kaitoje negavo nė dienos nepriklausomybės. Buvo išties tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas.

Norėtųsi sakyti, kad susirinko drąsių, veržlių, permainų nebijančių žmonių kolektyvas ir pradėjo darbą, kurį tęsiame mes. Tačiau buvo kitaip: laikraštis tais laikais galėjo būti išleistas tik su valdžios leidimu. Vien tik Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas pokariu leido laikraščius, steigė radijo ir televizijos stotis ir davė daug valios Glavlitui - spaudos cenzūros įstaigai, kuri formaliai saugojo valstybės paslaptis, o iš tiesų užsiėmė ideologine ir politine žiniasklaidos priežiūra. Beveik visų pirmaisiais pokario metais pasirodžiusių leidinių pagrindinis uždavinys buvo būti ideologijos ruporu, ir „Gimtojo...“ pirmtakas - ne išimtis.

Tokiomis sąlygomis, vos prieš mėnesį per Rokiškį praūžus karo frontui, 1944 metų rugsėjo 7 dieną pasirodė ant plonyčio vyniojamojo popieriaus išspausdintos „Rokiškio žinios“ - rajono „apkomo ir apskrities trikdomojo komiteto organas“, rengtas ir redaguotas anoniminės redakcinės kolegijos. Redakcija įsikūrė Sodų gatvės 6-ajame name, laikraštį dažais, kokių turėjo, raudonai, žaliai, mėlynai spausdino vietinė „Naudos“ spaustuvė. 

Pirmieji numeriai buvo leidžiami 1 tūkst. 500 egzempliorių tiražu. Amžininkai prisimena, kad iš pradžių, dažniausiai turgaus dienomis, laikraštis buvo dalinamas veltui. Tik kiek vėliau paskelbta pirmoji „Gimtojo...“ pirmtako kaina -10 kapeikų.

10 kapeikų už žinias iš frontų, informacinių biurų ir kelias aktualijas apie žemės grąžinimą, medikų registraciją ir slaugytojų paieškas...

Tai buvo lygiai prieš 70 metų.

Septyni dešimtmečiai laikraščiui - nemažas laiko tarpas. Per tą laiką blaškomas ideologinių vėjų, laikraštis nesyk keitė ir vardą, ir veidus. „Rokiškio žinios“, „Žinios“, „Tarybinis Rokiškis", „Po spalio vėliava“, „Spalio vėliava“ ir pagaliau — nuo 1989-ųjų - „Gimtasis Rokiškis“. Keitėsi vardai ir , užduotys, tačiau redakcijos žmonės visais laikais dirbo iš esmės vieną ir tą patį darbą - rinko įr teikė informaciją savo skaitytojui.

Tikiu, jog kitas dešimtmetis bus greičiausiai kitoks, todėl - įdomus. Žinias- klaida transformuojasi ir šioje transformacijoje būtent laikraščių žurnalis¬tų puoselėjamos vertybės išliks, esu tuo tikra. „Kad ir kaip technologiškai ar techniškai keistųsi pasaulis - svarbiausiu žurnalisto instrumentu išlieka ŽODIS“, - tai Rokiškio krašto žmogaus, žurnalisto Vlado Vaicekausko įžvalga.

Laikraštininkai vis gąsdinami: prognozuojama, kad greitai bus piliečių žurnalistika, kai vieni kitus informuosime apsieidami be redakcijų, kad žurnalistus pakeis socialinių tinklalapių veikėjai. Bet laikraštininkai apie savo dienų pabaigą jau girdėję, ir ne kartą. Išradus radiją spaudai prognozuotas greitas galas - neva su operatyviuoju radijumi nepakovosi. Paskui atsirado televizija ir vėl baimintasi tų pačių grėsmių - greito žodžio, pagrįsto vaizdu, ir vėluojančio popierinio žodžio konkurencija atrodė neįmanoma. Bet vėl - neįvyko. Dabar internetas laikomas popierinės spaudos duobkasiu. Bet kad tik tiek tų baimių...

Kažkas yra pasakęs, kad dabartinis knygnešys turėtų būti nepriklausomos šalies valdžia. Kaip valdžia „neša“, iliustruoja vos keli skaičiai: Nepriklausomybės aušroje, 1990-aisiais, Lietuvoje buvo leidžiami 324 laikraščiai, su bendru vos ne šešių milijonų tiražu. Per metus vidutiniškai 152 egzemplioriai visiems - nuo kūdikio, nepažįstančio raidžių, iki senuko, nebematančio teksto. 1995 m. šalyje buvo leidžiama iki 477 skirtingų lai¬kraščių, vienkartinis laikraščių tiražas buvo 3,4 mln. - kiekvienam gyventojui po vieną laikraštį. 

Pernai leisti 252 pavadinimų laikraščiai, kurių vienkartinis tiražas - 1,5 mln. Taip spaudai kirto politikai su savo mokesčių reformomis. 
Užtat pernai internete naujienas skaitė 62 proc. visų žmonių nuo 16 iki 74 metų amžiaus. Štai jums ir atsakymas į klausimą, ko iš tikrųjų reikia bijoti popierinio laikraščio leidėjams - neskaitančio žmogaus. Tačiau tai - kitų dienų temos. Šiandien mes švenčiame.

„Gimtojo Rokiškio“ redakcijos žmonės dėkingi savo skaitytojams, ge¬riausiems mūsų darbo vertintojams, be kurių mūsų triūsas iš esmės netektų prasmės.

Esame dėkingi pašto darbuotojams, padedantiems leidiniui rasti kelią į jūsų namus. Atskiras ačiū patikrintos ir patikimos „Titnago“ spaustuvės darbuotojams. Esame dėkingi visiems mūsų pagalbininkams, bičiuliams, partneriams. Taip pat leidinio maitintojams - reklamos užsakovams. Ir, žinoma, mano asmeninis nuoširdus ačiū kiekvienam „Gimtojo Rokiškio“ žmogui - mūsų komandai. Visiems, kurie šiuo spaudai ne pačiu lengviausiu tarpsniu prisideda kuo gali ir kuria pagarbos vertą produktą.

„Gimtojo Rokiškio“ jubiliejus tebus visų mūsų šventė, startas ateities darbams, įkvėpimo ir jėgų šulinys kelionėje per kitą dešimtmetį.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)