2019 m. lapkričio 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Televizija – šou, kuriame neverta ieškoti realybės

Agnė Smolienė, www.kaunodiena,lt



linas_slusnys_II.jpgNetrukus prasidės naujasis televizijos sezonas žiūrovams, siūlantis įvairių pramogų ir neva žurnalistinių laidų. Kiek jose iš tikrųjų yra žurnalistikos, ir kaip žiūrovą formuoja tokia televizinė realybė, papasakojo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas, psichiatras Linas Slušnys.
– Artėjant naujam televizijos sezonui iš eterio nedingsta vadinamosios žurnalistinių tyrimų ir pagalbos laidos, besimėgaujančios svetimu skausmu ir smurtu. Kaip jos veikia žiūrovą?

– Amžini klausimai, kuriuos sau nuolat užduodu: kas ką iš tikrųjų veikia ir kas ką turi ugdyti? Kodėl žiūrovas taip atkakliai tas laidas žiūri? Ko gero, jam jų reikia. Kita vertus, žurnalistui mes tarsi nuolat keliame aukštesnius reikalavimus ir tikimės iš jo etiško elgesio. Bet tada kyla klausimas, o kiek to etiškumo tikrai norime išsireikalauti ir kiek mums jo reikia? Manau, kad etikos standartus visi išmano ir žino, ką galima ir ko negalima daryti. Dėl tokių laidų, apie kurias dabar kalbame, kur mėgaujamasi kito skausmu, skundų sulaukiame labai retai. Kodėl? Juk pagal tai, kaip stipriai tas vaizdas mane paveikia ir kaip šiurpiai jis atrodo realybėje, tikrai turėtų skųstis patys realios situacijos dalyviai. Todėl man kyla įtarimas, kad dauguma tų situacijų yra suvaidinta pasiremiant tikru atveju, bet panaudojant kitus personažus. Tos paviešintos istorijos būna tokios asmeniškos, kad abejoju, ar televizija drįstų rodyti realius žmones. O žiūrovams tokių situacijų norisi ir jos kažkaip pavaizduojamos.

– Kodėl žmonėms to norisi? Ką jie atranda toje istorijoje?

– Manau, vieni atpažįsta save, kiti piktinasi žurnalistais: "kaip jie negražiai čia rodo" ar "kas čia tokio, kad tai dabar turi televizija rodyti". Bet kokiu atveju, tokios laidos žaidžia su žiūrovų emocijomis. Ir aišku, daro jiems poveikį. Galima sakyti, kad kuo stipriau žurnalistui ar žiniasklaidos priemonei pavyksta užvaldyti žmogaus emocijas, tuo sėkmingesni jie tampa. Taigi iš tiesų pagrindinis dalykas čia yra emocijos.

– Vis dėlto ar neatrodo, kad tos visiems žinomos ribos televizijoje beveik neribojamos?

– Man visą laiką taip atrodo. Tai mano subjektyvus požiūris, bet manau, kad nuo šiol į televiziją reikia žiūrėti kaip į šou. Apžvelgiant visas televizijas matyti, kad rimtų analitinių laidų beveik nėra. Aišku, LRT televizija bando tai daryti, tačiau jų posūkis į debatų laidas yra tik paprasčiausiais ir pigiausias kelias. Tad televiziją šiandien reikia priimti labai kritiškai, suvokiant, kad tai, kas rodoma, yra netikra, kad tikrus dalykus galima rasti visai kitur. Aišku, lengviausia būtų pasakyti – nebežiūrėkite televizoriaus, tačiau tai padaryti ne taip ir paprasta. Vis dėlto vis dažniau išgirstu neigiamų atsiliepimų apie televiziją arba girdžiu žmones, atsisakančius televizoriaus. Nors tai susiję su informacijos persikėlimu į kompiuterį, tačiau faktas, kad televizorių mažėja.

– Turbūt reikėtų nustoti tokias laidas vadinti žiniasklaida?

– Tikrai taip. Pirmiausia dėl to turėtų susitarti pačios žiniasklaidos priemonės. Taip pat man norėtųsi, kad tikrieji žurnalistai pradėtų labai griežtai pasisakyti, ką jie vadina žiniasklaida. Ir žinoma, žurnalistai turėtų nustoti kurti laidas, kurios nieko bendro neturi su tuo, kas yra vadinama žurnalistika.

– Kurias pažiūrėję žmonės nebesusivokia, ką iš tiesų veikia žurnalistai?

– Manau, kad žmogus jau nebeskiria ir tikrų šou laidų, nes į jas yra įtraukiami net žurnalistai, kurie dalyvauja žinių laidose. Puikiai suprantu, kad tai yra rinkodaros dalis, tačiau tai yra labai pavojinga. Juk ilgainiui Lietuvoje nebeatskirsime žurnalisto nuo šou vedėjo, ir žmogui bus sunku susivokti, kas yra tikroji žinia.

– Gal atsvarą galėtų sukurti pozityvios laidos?

– Šiuo atveju labiau pagelbėtų ne pozityvios, bet objektyvios laidos. Kalbėjimas apie pozityvius dalykus situacijos televizijoje neišgelbėtų. Čia labai trūksta objektyvių, analitiškai svarbių laidų, trūksta situacijos analizės, kurioje dalyvautų ne vienas, o keli pašnekovai. Be "pasidraskymų" ir be tų tikrai kartais labai keistų veiksmų. Ko gero, visi turime suvokti, kad televizijoje svarbiausia yra atsirinkti, ką žiūri.

– Tad ar televizija jau yra pasmerkta? Ar gal kas nors priverstų komercinius kanalus sukurti ir kokybiškos produkcijos?

– Ne, ji tikrai nėra pasmerkta. Gyvavo ir gyvuos, visada bus kam nors svarbi ir turės savo žiūrovą. Ar kas nors pagelbėtų? Nepamirškime, kad visi vaikosi reitingo. Tas reitingo vaikymasis yra kartais ant katastrofos ribos. Čia yra paminami visi vertybiniai elementai, išardomas pagrindinis stuburas ir reitingų siekiama bet kokiu būdu. Pavyzdžiui, toks visiškas niekalas laida "Aktualai". Vien keiksmažodžiai ir nieko daugiau. Žinoma, ji yra platinama internete, tačiau konkrečios televizijos portale. Matyt, tam, kad į tą portalą pritrauktų kuo daugiau žmonių. Tokios priemonės nėra garbingos žurnalistikos pavyzdys. Tai apskritai ne žurnalistika. Kyla klausimas, kaip žmogui susivokti, kaip atskirti, ar tai yra kažkas, kuo galima patikėti ir pasitikėti, ar ne?

– Gal ir patys žurnalistai nesistengia ginti savo profesijos?

– Mane yra labai išgąsdinęs vieno žurnalisto pasakymas: "O ką daryti? Valgyti tai reikia." Pamaniau, žinoma, valgyti visiems reikia, bet tuo prisidengę darome bet ką: elgiamės netinkamai, dirbame bet kaip. Toks pasakymas yra labai liūdinantis, nes tuomet galima daryti bet ką. Profesionalumas tampa labai žemas. Tarsi etikos visi laikosi, apie jos normas žino, tačiau nuolat balansuoja ant jų ribos. Pasuka viską kitu kampu: paverčia humoru ar šlykščiu sarkazmu. Tarsi pakeičia žanrą. Iš tiesų tai yra tiesiog labai prastas skonis.


Nuotraukoje: LŽLEK pirmininkas Linas Slušnys




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)