2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A.KAUNAS. SKAUSMO IR ATJAUTOS AŠARA

Povilas Antanas Kaunas, LŽS narys, savaitraščio ,,Alio Raseiniai" žurnalistas



Alio_Ras_1_II_n.jpgVaidas nori bendrauti/?

Man dar neužkopus laiptais, ji plačiai atvėrė laukujas duris. Ir ta šypsena veide... Ne, tai buvo ne deklaratyvi šypsena sutinkant svečią, bet nuoširdumo išraiška. Tarsi sutiktų seniai pažįstamą ir lauktą žmogų. Tokia Genovaitės dvasios būsena, atsispindėjusi veide, ir manyje ištirpdė bet kokius familiarumus – pasijutau, tarsi mes iš tikrųjų jau seniai, seniai pažįstami ir susitinkame tik pakalbėti apie kasdienybės rūpesčius.
– Eikime į saloną, ten vėsiau, – ji pasiūlė.

Ir aš, tarsi seniai žinodamas kur tas salonas, iš daugelio kambarių nužingsniavau būtent į jį, esantį nemažo namo šiaurinėje dalyje. Tik peržengus kambario slenkstį, dėmesį patraukė dešinėje pusėje, prie sienos, stovintini didžiulė sekcija, kupina tvarkingai išrikiuotomis knygomis ir brangiausiomis šeimos relikvijomis. O viduryje –nemažo formato juodai baltos spaudos vaikino nuotrauka. Jo skvarbiame žvilgsnyje įžvelgiau sustingusį net skausmingą ilgesį ir ... norą bendrauti!
– Tai mano vyriausias sūnus Vaidas, – pastebėjusi, kad ilgai žvelgiu į nuotrauką, pasakė Genovaitė Franckevičienė. – Yra dar vienas, jaunėlesnis, Mindaugas. Bet Vaidas...

Kasdienių rūpesčių sūkuryje

– Šiandieną pas mus, Carite, kaip niekad lankėsi mažai žmonių, todėl turėjau progą paruošti medžiagą naujos servetėlės siuvinėjimui, – ji parodė stačiakampio formos nemažą medžiagos skiautę ir pakraščiais jau išsiuvinėtą juostelę. – Na, o kas guls viduryje, tai jau bus kūrybinio užmanymo realizacija. Daug priklausys nuo nuotaikos ir vidinės būsenos, arba dvasios, suderinamumo... O tai – sunkiausia. Kartais šis procesas tęsiasi ne vieną ir ne dvi dienas.

Bet šiam kūrybos procesui ne tik pradėti, bet ir sėkmingai užbaigti dažniausiai labai trūksta laiko – jau daugelį metų Genovaitė Franckevičienė neatlyginamai sukasi visuomeninio darbo verpete: ji rajono žmonių su negalia sąjungos valdybos narė, organizacijos veiklos koordinatorė Girkalnio seniūnijoje, parapijos „Caritas“ vadovė. Jos konkrečios pagalbos reikia ir socialinės rizikos šeimose augančiam mažyliui, neįgaliesiems, ir iš įkalinimo įstaigos sugrįžusiam, dabar norinčiam į kažką atsiremti, kad galėtų vėl atsitiesti naujam gyvenimui, žmogui.

 Neseniai pas Genovaitę į namus atėjo iš Žvirgždžių kaimo socialinės rizikos šeimoje auganti mergaitė ir tiesiai šviesiai pasakė:
– Turbūt nežinote, kad aš vėl turiu mažą broliuką?
– Kaipgi nežinosi, – mergaitę nuramino Genovaitė. – Jau visas kaimas kalba... Todėl labai gerai, kad atėjai. Dabar eisim į Caritą. Ten turiu net du maišus mūsų žmonių suaukotų drabužėlių mažyliams. Savo broliuką nuo kojyčių iki galvos aprengsi!

Kartą Genovaitė sutiko Girkalnio gatvelėse šlitinėjančius, miestelyje jau visiems gerai pažįstamus, stikliuką pamėgusius du vyrus. Girdėjo, kad jie ruošiasi laidoti išvakarėse mirusį trečiąjį nelaimėlį.
– Nejaugi jūs, taip apsileidę, ir į kapus eisite? – užkalbinusi paklausė. – Ateikite į Caritą. Kaip tik turiu kelis padoresnius kostiumus, išlygintų baltinių, kelias poras barų. Išsirinksite, apsirengsite. Šiek tiek padoriau atrodysit žmogų į paskutinę kelionę lydėdami. Bet jie neatėjo. G. Franckevičienės nuomone, vyruose, matyt, pabudo dar tūnoję sąžinės likučiai dėl tokio savo, kaip degrado, gyvenimo.

Dar steigiantis Caritui, Genovaitė su keliomis kitomis moterimis nusižiūrėjo seną klebonijos pastatą. Kunigas Juozas Kaknevičius maloniai leido joms įsikurti dviejuose kambarėliuose, kuriuos, žinoma, reikėjo kapitaliai remontuoti. Jau gerokai sutrūnijusias lubas padėjo pakeisti Girkalnio mokykla, moterys pačios nusipirko dažų, nudažė sienas. Jas nuolat rėmė ir visokeriopai padėjo seniūnė Justina Šaulienė, seniūnijos socialinio darbo organizatorė Aleksandra Škudžinskienė, atliekant kai kuriuos darbus talkino ir pats klebonas. 

Šiuo metu parapijos Caritas jau šeimininkauja klebonijos net keturiuose kambariuose. Didžiausią paskyrė įvairiems renginiams, pokalbiams, didesniems susibūrimams. Jau tradicija tapo čia ruošti šv. Kūčių vakarienę, į kurią visuomet susirenka daug žmonių ne tik iš miestelio, bet ir iš aplinkinių kaimų. 

Genovaitė visą gyvenimą neužnirš lemtingos akimirkos, ją pastūmėjusios į šios labdaringos veiklos sūkurį ir sieloje pasėjusios pirmąjį atjautos grūdą pagalbos ieškančiam žmogui. Net neabejoja, kad dabar kitaip jau negalėtų gyventi. Juolab, kad pritaria, visokeriopai ją remia ir kiek gali padeda vyras Česlovas, toje pačioje sekcijoje greta sūnaus Vaido nuotraukos pakabinęs 2008 metais rajone jai įteiktą nominaciją „Metų gerumas“.
O gal likimas jau tuomet ją ruošė dideliems išbandymams, kad artėjančios tragedijos akimirkoje nepalūžtų, kad išliktų gyventi kitiems? 

Kito kelio pradžia

Genovaitės rūpestis ir gerumas ją suvedė su gydytoja Violeta Šagždavičiene, turbūt, jau visam likusiam gyvenimui. Nuo įtempto darbo, nuolatinio bėgimo, rūpesčių kitų likimais pradėjo skaudėti krūtinę. Pradžioje skausmas buvo nedidelis, bet vėliau stiprėjo. „Tai nuovargio pasekmė, –pagalvojo. – Truputį pailsėsiu, ir praeis“.

Bet skausmai neatlyžo ir ji ryžosi aplankyti jau gerai pažįstamą gydytoją. Po pirmų tyrimų paaiškėjo, kad ne juokais sušlubavo širdis. Todėl V. Šagždavičienė ją nedelsiant išsiuntė į Kauno klinikas ir pasirūpino, kad kolegos paguldytų į vienutę. „ Ką aš ten viena veiksiu? – įpratusi kiekvieną dieną suktis tarp žmonių, pradžioje G. Franckevičienė buvo nepatenkinta. Bet gydytoja nuramino:
– Tau neblogai sekasi siuvinėti. Todėl vienutėje, niekieno netrukdoma, pabūk tik su savimi ir siuvinėk sau į sveikatą.

Šiandien Genovaitė net neabejoja – gydytojos Violetos rūpestis ir jos paskata tapo dar viena svarbia jos tolimesnio gyvenimo dalimi, nes toje nedidelėje drobės skiautelėje atsirado didelė galimybė ne tik nusiraminti, laikinai užmiršti visus rūpesčius, bet ir išreikšti save. Viena po kitos ant stalo gulė įvairiaspalvės, nepakartojamų raštų servetėlės, stalo papuošimai. Jau pradėjo akute siuvinėti net... siužetinius paveikslus!

Tas puikus ir... negailestingas gyvenimas!

Franckevičių šeimoje buvo didelė šventė, kai Vaidas ryžosi sukurti šeimą. Tėvai džiaugėsi, kad jų vyresnysis sūnus sutiko darbščią, rūpestingą ir jį labai mylinčią žmoną Vilmą. Greitai gimė sūnelis Arnas.
Vaidas irgi buvo darbštus, mėgo baldų gamybą, net nedidelę sekciją namuose sumeistravo. Kurį laiką dirbo Kauno bendrovėje „Mitnija“. Bet iš kuklaus uždarbio šeimos neišlaikysi. Juolab savo verslo nesukursi. Todėl su bendradarbiu, labai geru draugu Vitalijumi Jasinsku ryžosi išvykti į Šiaurės Airiją ir ten laikinai padirbėti. Dauno apygardos Naurio miestelyje kartu su kauniečiais aštuoniolikmečiu Juliumi Aguoniu ir dvidešimt vienerių Vitalijumi Sedovu nuomavo namą. Dirbo grybų perdirbimo fabrike. Viskas sekėsi puikiai – ir gerus bendraminčius, atvykusius iš Kauno, sutiko, ir gerai uždirbo. Todėl viltis, sugrįžus į namus pradėti ir savo išsvajotą verslą, atrodė nesunkiai bus įgyvendinama.

2002 metų gegužės pradžioje prie Varenpointo vietos gyventojas, vedžiodamas šunį, pakelėje rado žiauriai nužudytus ir išniekintus (subadytus peiliu ir perpjautomis gerklėmis) dviejų vyrų lavonus. Netrukus paaiškėjo, jog jie – V. Jasinskas ir… V. Franckevičius! Greitai buvo išaiškinti ir nusikaltėliai, po tokių žiaurių egzekucijų pabėgę į Londoną – tai… draugai iš Kauno, su kuriais labai gerai sugyveno. Tą lemtingą šeštadienį, kai Vaido jau nebuvo gyvųjų tarpe, Vilmai kažkas skambino vyro mobiliuoju telefonu, bet nekalbėjo. Tik girdėjosi muzika ir vyrų neaiškūs balsai. Ji net neabejoja, kad, nužudę jos vyrą ir draugą, tuomet žudikai linksminosi. Gal būt net kraujo nuo rankų nenusiplovę... 

Kai įamžinamas skausmas ir įprasminama atjauta

Teigiama, kad gyvenimas gydo žaizdas. Tik ne motinai. Jau dvylika metų kai Vaido nėra, kai ji negirdi jo nuotaikingo balso, nejaučia švelnių apkabinimų. Bet tvirtai tiki, kad jis visuomet ir visur yra greta. Todėl ir dabar mintyse su juo kalbasi, tariasi. Kartu džiaugiasi ir liūdi. Ji laiminga, kad jau penkioliktus metus žingsniuojantis anūkėlis tarsi du vandens lašai panašus į tėvą – ir išvaizda, švelnumu, meile artimam žmogui, ir bręstančiu charakteriu.

Po tragedijos Genovaitė siuvinėjo paveikslą „Žirgai su žmonėmis“. Sūnus Mindaugas paskaičiavo, kad jame – net devyni tūkstančiai akučių! O kiek dar reikės laiko atrenkant siūlus, derinant spalvas? Bet jam Genovaitė neprisipažino, kad tai bus labai nesunku padaryti, nes kiekvieną akutę, gedint sūnaus, ji vilgo skausmo ašara ir... atjauta nusikaltėliams. Gal būt tik todėl, po sūnaus netekties praėjus net dvylikai metų, dar nė vieno siuvinėjimo nepardavė, nors pirkti norinčiųjų buvo. Visus paliko (ir ateityje paliks) giminei – vaikams, anūkams, proanūkiams, nes savo darbuose įamžino ( ir įamžina) didelį savo, motinos, širdies skausmą. Tiesa, du paveikslus ryžosi padovanoti. Vieną – „Pakalnučių puokštė“ – už nuolatinę pagalbą Girkalnio mokyklai, ir kitą – „Kūdikėlio gimimas“ –savo angelui sargui gydytojai Violetai Šagždavičienei.

Per prabėgusį daugiau kaip dešimtmetį dideliu ir mažu formatu ji jau išsiuvinėjusi per 30 paveikslų! Ypač prasmingas jau po Vaido žūties jos išsiuvinėtas „Gyvybės medis“, vaizduojantis etapais augančią gėlę ir viršuje, iš žiedo, išskrendantį gyvybės simbolį – paukštelį. Baigia siuvinėti „Spalvingus vilkdalgius“. Po to eilės laukia irgi didelis darbas „Šokantys delfinai“. Bet didžiausia jos svajonė ryžtis siuvinėti ypač didelio formato paveikslą „Jėzus Kristus su avinėliu lankoje“. Gal būt tai ir bus jos gyvenimo ir kūrybos skambiausias akordas.

Genovaitė džiaugiasi, kad jau turi pasekėjų. Neseniai kelios mergaitės pageidavo išmokti taip kaip ji siuvinėti. Jau įvyko keli užsiėmimai. G Franckevičienė net neabejoja, kad jų sielose irgi išugdys meilę grožiui ir pasiaukojimą atjautai.

Alio_Ras_2_II.jpgVaido žudikai vienas buvo nuteistas trims, kitas – aštuoniems metams, nes Šiaurės Airijos pareigūnai pagrindinį dėmesį skyrė ne žmogžudystės faktui, bet... imigracijos taisyklių pažeidimams. Todėl Genovaitei dabar yra galimybė net pažvelgti šiems žmogžudžiams į akis.
– Tragiškiausią gyvenimo akimirka Vaido žmona Vilma juos viešai, per „Lietuvos rytą“, prakeikė. O jeigu kuris nors iš jų pasibelstų į jūsų duris ir paprašytų stiklinės vandens, ar ištiestumėt? – paklausiau. 
– Taip, – net nedvejodama atsakė. – Taip padaryti būtų mano, kaip krikščionio, pareiga... Tegul šie žmonės ir toliau džiaugiasi gyvenimu. Bet bus dar kitas – Aukščiausiojo – teismas...

Publikacijos autoriaus P.A.Kauno nuotraukose: G. Franckevičienė jau baigia siuvinėti „Spalvingus vilkdalgius“; Kelios iš daugybės Genovaitės išsiuvinėtų servetėlių. 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)