2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigitas Krivickas. KADA LIMUZINAI BAUBIA PELNĄ?



Ilgą gamybos ir prekybos kelią įveikia maisto produktai, kol pasiekia mūsų stalą. O ant jo, nežiūrint karingųjų vegetarų pastangų, dažnas nori matyti ir mėsos. Perfrazuojant kino dokumentiką – be mėsos nėr drąsos, kurios ypač daug reikia imantis mėsinės gyvulininkystės. 


Gyv_o_II_n.jpg

Atrodytų, Lietuvoje seniausiai valgoma jautiena, tačiau po šiuo bendru pavadinimu dažniausiai slypi mėsa ne iš jaučių, bet iš karvių. Tų, kurios, po keliolikos apsiveršiavimų būna baigusios savo „aktyvią veiklą“. 

Nuotraukoje:  Prancūziškų aubrakų banda





Tikrieji didkepsnių mėgėjai nevertina „karvienos“, o nori kramsnoti tikrus jaučių pjausnius. Bet ir jautis jaučiui nelygu. Geriausia mėsa tų, kurie tinkamai auginami ir šeriami, o dar svarbiau – jų genetika, tai yra – prigimtinės savybės. Jas per šimtmečius yra išpuoselėję Prancūzijos galvijų augintojai.

Žemaitija tinka aubrakams

Ši veislė išvesta Prancūzijos kalnuotoje skurdokos augmenijos zonoje. Todėl tokios veislės gyvuliai yra nereiklūs ir gerai prisitaiko įvairiomis sąlygomis. Bręsta neanksti, vėlai kaupia riebalus. Jų liemuo vidutinio ilgumo arba ilgas. Raumenys išvystyti neblogai. Mėsa skani. Dvyli, gelsvo atspalvio. Bulių galvos ir kaklo plaukai tamsesnės spalvos. Skerdienos išeiga 62 – 63 proc. Svoris nujunkant (7-8 mėn.) 235-270 kg., suaugusių gyvulių - 680-950 kg . 


Gyv_7_II.jpgAubrakai nėra plačiai paplitę pasaulyje. Tačiau Lietuvoje jie jau gana populiarūs. Veisiami grynuoju veisimu ir naudojami kryžminimui su smulkesnėmis karvėmis. Aubrakų veislės galvijai priskiriami prie pusiau intensyvios gamybos veislių ir gerai auga ganant vidutinio derlingumo ganyklose. Tai patvirtina ir žemaitis Vidmantas Jonika sakydamas, kad išvestiems ganytis kalnuose tarp kerpių ir akmenų aubrakams Žemaitijos sąlygos yra net per geros, nors čia „ant kalno smėlis, o pakalnėje durpės, ir normali augalininkystė neįmanoma.“ 


Nuotraukoje: Aubrakų augintojas Vidmantas Jonika

Išsamią aubrakologijos paskaitą turėjome progos išklausyti vos atvykę į Almos Jonikienės ūkį prie Šarnelės upelio Plungės rajone. Lektorius prisistatė esąs ūkio savininkės samdinys, tik kad ta pačia pavarde (pagal dokumentus – teisėtas vyras Vidmantas Jonika). Jis sakė, kad ūkis buvo įkurtas 2003 metais ir šiuo metu užima beveik 400 ha žemės – pusė šio ploto yra išsinuomojama, o kita priklauso šeimai. 280 ha atiduota ganykloms. Žiemą galvijai yra laikomi šaltuosiuose tvartuose, o vasarą gali laisvai ganytis laukuose. Būtent tokie pasivaikščiojimai padeda vystytis galvijų raumenims ir taip pasiekiama didelė mėsos išeiga.
Galvijai šeriami vien tik ūkyje užaugintais ir paruoštais pašarais. Jautiena iš Jonikų ūkio parduodama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pernai pavasarį Almos Jonikienės ūkyje vyko mėsinių galvijų paroda - konferencija, sukvietusi pusantro šimto šio verslo atstovų į Plungės rajoną. Joje didžiausias dėmesys buvo skirtas mėsinių galvijų vertinimui, auginimo ypatumams, produkcijos rinkodarai. „Mūsų tikslas – kad būtų kuo daugiau mėsinės galvijininkystės ūkių, tuomet sulauktume geriausių, stipriausių pasaulio pirkėjų. Tikiu, kad ateityje ši sritis ir toliau vystysis“, – kalbėjo Vidmantas Jonika.

Jonikų šeima pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos teikiama parama ir gavo 794 960 Lt. Už šias lėšas įsigyta geros technikos Šiuo metu ūkyje dirba ne tik šeimos nariai, bet ir dvylika samdomų darbuotojų, kurie padeda prižiūrėti didelius žemės plotus ir gausią bandą. Jonikų ūkis yra pelnęs apdovanojimų už pažangiausią mėsinės galvijininkystės plėtotę.

Ministras – ne prašalaitis

Tarp klausytojų, įsitaisiusių pusapvalės auditorijos raudonose kėdėse, pirmoje eilėje sėdėjo ir tikras profesorius iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademijos. Mokslininkas Vigilijus Jukna yra ne tik vienas didžiausių galvijininkystės specialistų, bet šiuo metu, pasak vienos kolegės žurnalistės, vaikšto „nešinas politinių akmenų prikrautu žemės ūkio ministro portfeliu.“ Tačiau į Šarnelę ministras Vigilijus Jukna atvyksta ne prašalaičiu, o kaip geras pažįstamas ir patarėjas. Jam nekartą yra tekę čia lankytis ir matyti, kaip augo ir tvirtėjo šis pavyzdinis ūkis.


Gyv._Jon_II.jpg „Noriu padėkoti Vidmantui ne tik už gražią ir įdomią ekskursiją po jo ūkį, bet ir už požiūrį į mėsinę galvijininkystę. Šis ūkis vystėsi, augo mano akyse. Aišku, ne iš karto atėjo tas supratimas, tačiau buvo nuoseklus darbas ir šiandien tikrai matome puikų to darbo rezultatą. Tai yra vienas geriausių ūkių Lietuvoje, kuriame laikomos geriausios bandos. Galima nusipirkti brangiausią gyvulį, bet be darbo nebus jokio rezultato“, – pažymėjo ministras V.Jukna.


Nuotraukoje: Vidmanto Jonikos aubrakologijos paskaita

Pradėta buvo nuo keliolikos galvijų, dabar jų turima iki poros tūkstančių, o iš jų 230 yra aubrakai. Ministro iniciatyva bei pritarimu, šį kartą į Žemaitiją atriedėjo visas desantas žiniasklaidos atstovų, kurie neabejingi šiandieniniam kaimui – jo problemoms ir naujovėms. Pažintinė mūsų išvyka buvo pagrįstai pavadinta „Gerosios praktikos pavyzdžiai Lietuvos žemės ūkyje“. Kvietėjai (Žemės ūkio ministerija ir Kaimo rėmimo fondas) nubrėžė renginio tikslą – „kad informacija apie Lietuvos žemės ūkio aktualijas, inovacijas visuomenei būtų pateikiama be tarpininkų. Jums suteikiama galimybė užduoti drąsius klausimus ir gauti tiesius, tikrus bei išsamius atsakymus.“ 

Kvietime būta ir tokio retorinio klausimo: „Ar iš tikrųjų kaimas yra toks atsilikęs, nykus ir niūrus? Ar tikrai gyventi ūkyje yra taip nuobodu ir tokį gyvenimo būdą renkasi tik neišsilavinę žmones, tikri kaimiečiai?“ 

Taip, iš tiesų daugelis televizijų, kai kurie „pageltonėję“ dienraščiai ir portalai ypač „pasistengė“, kad prieš žiūrovų ir skaitytojų akis kuo dažniau šmėžuotų kraupūs kaimo vaizdai. Kaip diedukas su kirviu vaikosi bobutę, o jų girtas anūkas, užmigęs su neužgesinta cigarete, supleškina lovą su visa troba, kaip beširdžiai niekadėjai apiplėšia atokiai pamiškėje gyvenančius pensininkus.. Tokius stereotipus savo gyvenimu ir darbu paneigia tie Lietuvos ūkininkai, kurie, pasitelkdami mokslinį ir praktinį patyrimą, kuria savo asmeninę ir šalies gerovę. Pasak jų, kaimas – tai geriausia vieta gyventi ir dirbti.


Pramonininką Įveikė kaimietis

Gyv._1_II.jpgGali kilti klausimas: kodėl buvęs pramonininkas Vidmantas Joniką ėmėsi nelengvo žemės ūkio verslo? „Atsakymas labai paprastas - mano tėviškė Šarnelės kaime, prie Mileiko ežero“, - atsako V. Joniką. Pasirodo, Vidmanto prosenelis Grinius, gimęs Sarnelėje, nusipirko Mileiko ežerą ir Šarnelės piliakalnį (tada dar buvo galima). Jis turėjęs nedidelę dirbtuvėlę, iš vietinio vaško liejęs žvakes ir pėsčias nešiodavęs jas j Karaliaučių, pasiekdavęs net Sankt Peterburgą. Jo vyresnioji dukra Marijona ištekėjusi už Jonikos iš Vabalių kaimo, Skuodo rajone. Marijonai likęs Griniaus ūkelis. Vidmanto senelis buvęs kaimo muzikantas, bet vertęsis žemės ūkiu. Šeima turėjusi 12 ha savo žemės, o kitą nomojusi iš kaimynystėje gyvenusių Mačernių, garsiojo poeto tėvų. Seneliams mirus, sodyba likusi Vidmanto mamai - Joanai Jonikaitei, kuri sovietmečiu dirbo kolūkyje. Mamai mirus, ūkelis atiteko Vidmantui. Sumanus verslininkas entuziastingai ėmėsi žemės ūkio verslo ir sėkmingai jį plėtoja.

Apsilankymo pradžioje buvome pakviesti j gražiai suremontuotus Almos Jonikienės ūkio bendruomenės namus. Kava, arbata, sumuštinukai, sausainiai ir... jokio alkoholio. Tiesa, po mažą šlakelį vyno ant taurės dugno gavome per pietus Žemaičių Kalvarijos parapijos salėje. Bet juk ir Evangelijoje Kristus vyno neatsisako, jeigu saikingai vartojama. Po pietų, Telšių seminarijos kanauninko Andriejaus Sabaliausko pakviesti aplankome Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Baziliką ir susipažįstame su joje saugomomis sakralinio meno vertybėmis. Jos visada skatino žemaičių pamaldumą, o jis - neišsenkantį darbštumą.



Gyv_4_II.jpgGražūs baubiantys limuzinai 

– O dabar važiuosime pasižiūrėti limuzinų į Trimėsėdžius, - tarė mūsų išvykos vadovė Birutė Stanevičienė. Mažiau susipažinusiems su dabartiniu kaimu miestiečiams toksai kvietimas galėtų pasirodyti pernelyg technokratinis ar net pikantiškas.




Nuotraukoje: Vilma Šakienė savo keptos duonos kepalą įteikia ministrui prof. Virgilijui Juknai



 Kam vienai kaimo šeimai keli limuzinai? Ką ir sakyti, pasidaro visai įdomu, kai paaiškėja, kad Vilma ir Antanas Šakiai jų turi net daugiau šimto.

Gyv._trise_II.jpgTaigi - patraukiame į kaimyninį Telšių rajoną. Atvykstame į Antano Šakio ekologinį ūkį. Vėl kava. Vėl, kaip sako žemaičiai, „anei veina butelia“. Šiame ūkyje auginami mėsiniai galvijai limuzinai. Svečius sutikusi Vilma Šakienė pasakojo, kad pirmuosius dvidešimt hektarų jiedu su vyru įsigijo dar 1990 metais. 




Nuotraukoje:  Ūkininkai Vilma ir Antanas Šakiai su ministru prof. Vigilijumi Jukna

Šakiai mėgino laikyti melžiamų karvių, bet, smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms, per porą dienų išpardavė visas karves. Prieš dešimtį metų smarkiai surizikavo. 


Gyv_5_II.jpgDar nežinodami, ar atgaus kompensaciją, už susiskolintus šimtą tūkstančių litų iš Prancūzijos įsigijo dvylika limuzinų veislės telyčių. Per dešimtmetį veislinė banda išaugo iki pusantro šimto mėsinių galvijų, iš jų - 59 karvės žindenės. 





Nuotraukoje: Svečiai B. Stanevičienė, V. Jukna ir žurnalistai G. Zemlickas , V Vaitkus




Gyvulių banda gali laisvai ganytis dideliame 120 ha plote. Limuzinų veislė yra viena brangiausių ir paklausiausių. Antano Šakio ūkis taip pat yra pelnęs apdovanojimą už pažangiausią mėsinės galvijininkystės ūkį.

Visi keturi Šakių vaikai, kas kiek galėdamas, padeda tėvams ūkio darbuose. Tačiau didžiausias jų talkininkas yra jaunylis penkiolikmetis Antanas.

Nuotraukoje: Būsimasis veterinaras Antanas Šukys

Gyv._2_II.jpg
Jis ne tik pažįsta „iš veido“ visas žindenes, jų „vyrus“ ar jauniklius, bet ir gali priimti veršiavimąsi. Nesunku atspėti, kad tėčio bendravardžio sūnaus ateitis – veterinarijos studijos.


Po metinių jautukų „viešbučio“ šeimininkai kviečia pavažiuoti septynetą kilometrų iki ganyklos ir pasigėrėti limuzinų banda. Priartrėję prie vos akimis aprėpiamos pievos, nebūdingai lygios Žemaitijai, gyvulių neišvystame. Jie pasirodo tolumoje ir pamažu tvarkingai artėja. 


Už bandos matome jaunąjį Antaną, kuris lyg koks dirigentas trumpais šūksniais valdo kokio tuzino žindenių su veršiukais bandą. Joje matosi ir du „vyrukai“, bet raguočiai po Antano teklauso vienos brandžios žalosios vedlės. Limuzinų spalva išties artimai primena mūsų žaląsias, tačiau jie kiek šviesesni su balsvais snukiais ir subtiliais atspalvių perėjimais. 

Vedlė tarytum pasisveikindama subaubia svečiams, o šeimininkams tas gilus mūkimas reiškia gerą ateities pelną. Neveltui Antanas Šakys lengviau atsidusdamas pasakė: „Skolų jau nebeturime“. Tai reiškia, kad dvidešimt ūkininkavimo metų nenuėjo veltui, o per šeimos uždirbamas pajamas tvirtėja ir valstybės ekonominis stabilumas.



Gyv._karves_II.jpg„Gyvulininkystė - tai Lietuvos žemės ūkio ateitis“, - įsitikinęs žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna. Gerai, kad Vyriausybė kalba apie paramą gyvulininkystei, mėsinių galvijų augintojams tai teikia vilčių. Žmonės vis labiau domisi galimybėmis įsigyti geros veislinės medžiagos.

Nuotraukoje: Artėja limuzinų banda





Lietuvoje išaugintų galvijų mėsą dažniausiai valgo šveicarai, olandai, belgai, vokiečiai, nes lietuviams geros kokybės jautiena sunkiai įperkama. Net ir šiandien, smarkiai kritus šviežios galvijienos supirkimo kainoms, parduotuvėse ir turgavietėse šios mėsos arba nėra, arba ji labai brangi. Tie Lietuvos ūkiai, kurie gali patys skersti galvijus, turi išsikovoję tam tikrą vietą vidaus rin¬koje. Tačiau bendrauti su prekybininkais jiems vis tiek sudėtinga. „Nenorime sugadinti savo gero vardo, nes prekyboje šalia tikros jautienos kažkodėl atsiranda karvienos. O dėl tokių prekybininkų gudrybių dažniausiai kalti lieka paprasti ūkininkai“, - sako elitinių galvijų augintojai.


Publikacijos autoriaus Povilo Sigito Krivicko nuotraukos




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)