2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Antanas Kaunas. ATLEISK JIEMS, MAIRONI...

Povilas Antanas KAUNAS, ,,Alio, Raseiniai

Maironis_1_II.jpgDar likusi širdies dalelė

Pirmiausia žvalgausi Maironio tėviškėje, Bernotuose, kur poetas praleidęs nemažą vaikystės ir jaunystės tarpsnį. O jau išvykęs semtis mokslų, vėliau tapęs dvasininku, čia vėl sugrįždavo – tokia didelė buvo tos tėviškės trauka!

Per pirmąjį pasaulinį karą čia stovėjusius Mačiulių namus negailestingai pasiglemžė ugnis. Tik neįstengė įveikti iš akmenų ir kalkių statytos ledainės. Po kurio laiko namą vėl atstatė jau Maironio sesuo Kotryna. Gerai, kad jo sienose dar yra ir autentiškų rąstų...

Tvarkinguose, labai gerai prižiūrimuose kambariuose eksponuojama per tūkstantis kaimo žmonių įvairių buities daiktų, surinktų ne tik Raseinių krašte, bet ir iš visos Lietuvos. Tarp jų yra ir poeto rankų liestų – ant stalo, užtiesto drobine staltiese, puikuojasi prieš 127 metus Maironio išdrožta rašalinė. Stovi verpimo ratelis, kuriam anais laikais nuolat dūzgiant, verpiant siūlus, pirmųjų raidžių mokėsi būsimas poetas. Yra dubenėlis, iš kurio Jonukas valgydavo pyragėlius su varškės įdaru. Prie sienos stovi sesers Kotrynos spinta, ant sienos pakabintos tėvų nuotraukos. Ir paveikslas „Kristaus laidotuvės“, kurį Maironis padovanojo staliui Gediminui, pagaminusiam karstą mirusiai motinai.

O kieme tebestovi dar sesers Kotrynos laikais statytas, dabar restauruotas svirnelis. Išlikęs Maironio taip pamėgtas senas sodas ir... dar vis ošia pušis, kurią prieš 150 metų pasodino tėvelis Jonuko gimimo dienos proga. Dar žaliuoja paties poeto sodintos eglės.

Gimtinėje Pasandravyje irgi yra akcentų, dar menančių poetą – stovi 1825 metais pastatyta ir jau restauruota akmens mūro arklidė pavalkinė (pakinktinė), iš nemažų akmenų suręstu rentiniu svirtinis šulinys, išlikę dvarelio pamatai...



Maironis_5_II.jpgBrangus ir atminimas

Tauta stengiasi išsaugoti ir Maironio labiausiai pamėgtas vietas. Dar 1987 metais, minint poeto 125 – ąsias metines, nuo Sandravos iki Luknės upelių įrengtas pėsčiųjų takas (jis turėjo sujungti Pasandravį su Bernotais) ir abejose jo pusėse pradėti sodinti ąžuoliukai. Dabar jų pasodinta tiek, kiek ir sukako poetui metų – 150. Maironio jubiliejų proga juos sodina kultūros, meno, mokslo žmonės, žinomi respublikos poetai, rašytojai. Pasandravio ir Bernotų aplinką, takus, senąsias kapines puošia 1991 metais Lietuvos tautodailininkų medžio drožėjų išdrožti įspūdingi kryžiai ir koplytstulpiai. Pastatyti tilteliai per Sandravos ir Luknės upelius.
Leidžiuosi akmenimis grįstu takeliu į Luknės upelio slėnį. Čia, dar vaikystės metais, paties poeto į žemę įkasta statinaitė, kurioje rinkdavosi šaltinių gruntinis vanduo ir tapo garsiuoju Maironio šaltinėliu. Tais laikais poetas dažnai lankydavosi prie jo. Ir ne tik semdavosi vandens čiobrelių arbatai išsivirti arba nusiprausti, bet, paprasčiausiai, atsisėsdavo atsikvėpti, pasiklausyti skardenančių paukščių balsų. Ir, pagautas įkvėpimo, ne vieną eilėraštį parašė.

Atsisėdu pailsėti ant šalia esančio liaudies meistro Zigmo Janušaičio meniškais raižiniais papuošto suolelio. Ir staiga kažkokia gaivi, net širdį verčianti suspurdėti, vėsa dvelkteli visiškai šalia. Netrukus pajuntu svaiginantį neužmirštuolių kvapą – šias gėles labai mėgdavo poetas, todėl, jam atvykstant į Bernotus, artimieji neužmirštuoles rinkdavo Luknės pievose ir pamerkdavo kambaryje ant stalo.

 „Nejaugi vėl Maironio sugrįžimas?..“– pagalvojau. Ir man pasidaro labai, labai gėda žvelgiant į to paties liaudies meistro iš dekoratyvių ąžuolo lentelių padarytą šaltinėlio rentinėlį. Į begėdiškai apleistą, suterštą, net išgerto alaus bambaliu „papuoštą“.

Dar akimirka, ir kažkokia paslaptinga jėga mano žvilgsnį kreipia nuo šaltinėlio į šlaitą, kiekvienais metais vis labiau Sandravos upelio išplaunamą. Viršuje vingiuojantis pėsčiųjų takas artėja ir artėja prie jo. O juk tuo taku dažnai bėgioja vaikai, praeina moksleiviai, atvykę aplankyti Maironio... Ir pasąmonėje vėl kažkas kužda, kad tą šlaito slinkimą sutramdyti labai nesunku – reikia tik gero vežimo, na, gal šiek tiek truputį daugiau, akmenų. Riedulių, surinktų Maironio gimtinės laukuose.



Maironis_3_II.jpgAkibrokštas. Ir ne vienas...

Liūdna, kad ši nepagarba poeto atminimui – ne vienintelė. Muziejus neapsaugotas nuo ilgapirščių. Buvo atvejų, kai vagys, įžūliausiu būdu išplėšę duris ir susikrovę daugelį eksponatų, jau mėgino nešdintis. Gerai, kad juos pastebėjo, išgąsdino ir privertė sprukti palikus grobį. Bet po kurio laiko ( gal tie patys, o gal ir kiti ) vėl laužėsi į muziejų. Dabar išplėšė langą. Bet ir vėl žlugo jų kėslai. Net sunku įsivaizduoti, kokias vertybes būtume praradę, jeigu ne laimingi atsitiktinumai, nors... tų pačių lankytojų jau yra pavogtos trys labai vertingos maldaknygės.

Pamokos labai skaudžios, bet kažkodėl iš jų nepasimokėme – signalizacija į muziejaus pastatą dar ir iki šiol neįvesta...Bet didžiausias akibrokštas mūsų genijui – Telšių vyskupo Jono Borutos nutartis. Palangos bažnyčioje buvo iš anksčiau numatytas „Ave Maria“ sakralinės muzikos festivalis „Maironio skaitymai“. Tačiau jis ( o Dieve! ) Maironio poeziją skaityti ir giedoti bažnyčioje uždraudė! Motyvas – ne visi jo kūrybos posmai atitinka bažnyčios kanonus. O tame sąraše buvo įrašyta ir lietuvių tautos labai pamėgta, iškiliausiose valstybinėse šventėse nuolat giedama „Lietuva brangi“. Nuostabiausi posmai, tapę antruoju Lietuvos himnu.

 Sulaukėme neįtikėtino kontrasto – šie Maironio žodžiai, jo begalinė meilė Lietuvai bus įprasminama ir kaip niekad pagerbta šiais metais, birželio mėnesį, vykstančioje Respublikinėje dainų šventėje. Iškiliausia ir ypač prasminga tautos šventė prasidės suaugusiųjų choro atliekama Juozo Naujalio harmonizuota (ir žemaičių vyskupo uždrausta Palangos bažnyčioje giedoti) būtent Maironio „Lietuva brangi“!

Lietuvoje daug krikščionių. Nemažai pravoslavų, sentikių, musulmonų, Bet visus juos vienija vienintelė Dievo dovana – nuoširdi ir besąlygiška MEILĖ. Skirtingų tikėjimų į tą pati Dievą žmonės labai gerai supranta, kad čia gyvena, čia ir mirs. Todėl jų meile Lietuvai – jų tėvynei – net negalime abejoti. O jeigu yra tikėjimų, kurių dogmos šiai nuostabiai Dievo dovanai yra konservatyvios ir ją šiek tiek supranta kitaip, tai yra jau tų tikėjimų asmeninė problema. Bet ne visuomenės ir jos genijaus. Ne žmogaus, kurio misiją žemėje lėmė pats visagalis Dievas.


Maironis_6_II.jpgGal tai tik smulkmenos?

Pirmą kartą lankausi Maironio tėviškėje. Bernotuose pastatęs mašiną jai skirtoje aikštelėje, kelis šimtus metrų einu pėsčiomis iki Maironio sesers Kotrynos namų. Dabar čia įrengto Maironio muziejaus. Posūkyje, dešinėje keliuko pusėje, žvilgsnis užkliūva už jau baigiančio vandens žolėmis užakti tvenkinėlio. O taip neseniai internete skelbtose nuotraukoje jis atrodė visiškai kitaip – vandenyje atsispindėjo net danguje plaukiantys debesys!

Sodyba ir jos prieigos aptvertos gal dviejų kilometrų ilgio kartine tvora – ji žymi Mačiulių buvusią nuosavybę. Priėjęs paliečiu ją ranka, ir viena kartis vos nenukrinta... Vėliau šio muziejaus atsakinga darbuotoja tikina, kad ta tvora, nors jau visiškai sutręšusi, bet nuolat ramstoma, tvirtinama. Tikisi, kad tos kartys greitai bus pakeistos.

Už kelių dešimčių metrų, kairėje takelio pusėje, staiga išnyra didžiuliai kažkada ten buvusio pastato, pamatai. Apeinu juos ir nusiviliu – priešingoje nuo takelio pusėje jie jau visiškai išvirtę, iširę. Išsiaiškinu, jog Maironio laikais ant jų stovėjo ūkiniai pastatai! Nedelsiant skambinu Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorei. Nors buvo jau gęstanti diena ir direktorė atostogavo, bet, laimei, telefonas atsakė. Direktorė patikino, kad šių objektų rekonstrukcijai projektas paruoštas.

Projektas paruoštas, bet kiek praeis laiko iki jo įgyvendinimo žinant tą mūsų lietuvišką „spartumą“? Be to čia ne Raseinių hipodromo statyba, kur sukosi milijonai ir ne vienam biurokratui buvo galimybė tuose Europos finansuose rankas pasišildyti. Čia tik paveldas, kurį, norint išsaugoti, laiku restauruoti, reikia vos kelių šimtų litų...

Visiškai neseniai kieme nupjauta žolė. Dar liko nešienauto ploto, bet šiandien, vėliausiai ryt, vėl atvažiuos vietinis ūkininkas su didžiule šienapjove, ir darbas bus baigtas. Atvykę ekskursantai galės tik gėrėtis, atrodo, tiesiog neaprėpiamomis Mačiulių pievomis, kuriose kadaise, džiaugsmingai krykštaudamas, basas bėgiodavo Jonukas, vėliau tapęs visos lietuvių tautos pasididžiavimu.

Jau nušienautame kieme sutikau šio muziejaus šeimininkę Ritą Paškauskienę bei du socialinę paramą gaunančius vyrą ir moterį. Moteris lankstėsi prie pat naujintėlaitės irgi svirtinį šulinį tarsi įrėminusios tvoros. Rankomis skabė prie pat jos likusią, traktorinės šienapjovės nepasiektą, žolę. Tų žolės „barzdų“ matėsi ir tolėliau, prie ūkinių pastatų pamatų.

– Čia trimerio reikėtų, – sakau R. Paškauskienei. – Darbas šimtąkart paspartėtų. Sutikdama su mano mintimis, ji tik linkteli galvą.

Atsisėdame už nemažo stalo, prie kurio kadaise, gal būt, sėdėdavo ir Maironis. Prisimename poeto jubiliejaus garbei skirtus renginius. Jau septynioliktus metus dirbanti ekskursijų vadovė neatsimena panašaus šurmulio ir nuolatinės įtampos.



Maironis_2_II.jpg– Tuomet galvojau, kad jau kojas ištiesiu, – prisipažįsta.
Bet kad ir dabar beveik kiekvieną dieną lankytojų netrūksta. Štai pernai – R. Paškauskienė suskaičiavo – čia jų lankėsi per aštuonis tūkstančius!

Vartome svečių padėkos ir palinkėjimų jau kažkelintą knygą. Ir kas tik joje nepasirašęs – moksleiviai, studentai, eiliniai kaimo žmonės ir miesto inteligentai, mokslininkai, kultūros darbuotojai, rašytojai, poetai, Seimo nariai. Net vyskupas, čia atvežęs didelį būrį bažnyčios klerkų. Šią akimirką, būsimiems kunigams pasakodamas apie Maironį, jis tikrai ne apie tikėjimo dogmas kalbėjo... Yra įrašų lenkų, vokiečių, kitomis kalbomis.

Atsisveikindamas su R. Paškauskiene palinkėjau jai tolimesnės sėkmės šiame kilname darbe ir stiprybės. Taip, ypač stiprybės jos sielai reikia šią akimirką, nes tik prieš keletą savaičių palaidojo vieną brangiausių šeimos narių, giminės ramstį tėvuką. Liko viena ligota motina, nenorinti palikti trobos, kurioje darnoje pragyventa dešimtmečius. Net negalvojanti susitaikyti su netektimi. O Ritai šį skausmą pergyventi padeda tik kiekvienos dienos susitikimai su Maironiu...

Vos išvažiavus į pagrindinį kelią Raseinių link, šalikelėje akį patraukia irgi, matyt, tautodailininko iš medžio išskopta rodyklė. Ir joje užrašas „Senosios kapinės“. Kaip gi neužsukti ir į jas. Neabejoju, kad taip elgiasi kiekvienas Maironį aplankęs.

Einu per suvešėjusią žolę vos įžiūrimu takeliu, leidžiuosi nedidelėn pakalnėn ir džiaugiuosi, kad šiandien nelietinga diena. Antraip tikrai būčiau net tarpukojį sušlapęs. Ech, kaip čia reikėtų tuo nelemtu trimeriu praeiti! Užtruktų ne daugiau dešimt minučių.

Liko tik į kalvelę pakilti, bet ant tiltelio, apžergusio nedidelį čiurlenantį upeliūkštį, staiga kažkokia nesuprantama, nepaaiškinama jėga sustabdė. Ir privertė pažvelgti kairėn. Į čia pat stovintį didžiulį ąžuolą, kurio liemens trys vyrai neapkabintų. Neabejoju, kad jis net Vytauto Didžiojo laikus mena, ir kad Maironis, žvelgdamas į jį, tą praeitį prisiminęs, savo talento įkvėptas, ją nuostabiausiai apdainavo.

Bet…Šis miško galiūnas, galėjęs dar šimtus metų ošti, jau pasmerktas mirti. Tas mažytis upeliūkštis jau daugiau kaip pusę šaknų paplovęs, iš kurių daugelis sudžiūvusos ir bejėgiškai nukarusios. Ir vėl ta pati mintis, kaip ir prie Maironio šaltinėlio, galvon stuktelėjo – čia gal ir vežimo akmenų nereikėtų, kad nors kiek būtų galimą vandens tėkmę pakreipti ir ąžuolą išgelbėti.

Vos pakilus į saulės nutviekstą kalvelę, mane pasitiko tiesiog svaiginantis paukščių čiulbėjimas. Tame nuostabiame jų chore gerai atskyriau ir jų begalinį džiaugsmą, kad čia apsilankiau, ir… priekaištą, kodėl atėjau be to, jau atrodo, visagalio trimerio (žoliapjove į šią kalvelę nepakilsi). Todėl nedelsiant ir kreipiuosi į Raseinių verslininkus ir Maironio gerbėjus, kurių daugiau nei šimtą suskaičiavau.– padėkite muziejui šią “neišsprendžiamą” problemą, kainuojančią tik kelis šimtus litų, išspresti!



Maironis_4_II.jpgČia, nedidelėje laukumėlėje, tautodailininkai pastatė didžiulį kryžių ir koplytstulpį. Kiek kairiau, jau medžių paunksnėje, amžinan poilsin atgulusius žymi supilti tik keli nedideli žemių kaburėliai ir pastatyti paminklai. Ant vieno iškalti užrašai lenkų, ant kito – lietuvių kalba. Taip, aname – dvasių – pasaulyje nėra tokio susipriešinimo kaip čia, žemėje, nėra rūpesčių. Ten visi lygūs ir laimingi.
O kryžiaus ir koplytstulpio papėdėje puslankiu suguldyti apsamanoję didžiuliai akmenys žymintys, kad šioje vietoje stovėjo Pasandravio bajorų Astrauskų koplytėlė. Todėl net neabejotina, kad čia palaidota bajoro Astrausko vyriausioji duktė Katerina Astrauskaitė, Maironio krikštamotė…





***
Raseinių krašto istorijos muziejus labai daug padarė ir šiuo metu daro saugant Maironio palikimą, skleidžiant ir įamžinant jo tiesiog neįkainuojamą indėlį į mūsų tautos istoriją, kultūrą. Labai daug daro ir kitos visuomeninės organizacijos, kad tautos genijaus vardas visam laikui išliktų ateinančioms kartoms. Todėl, rašant šias eilutes, net suabejojau, ar reikėjo viešumon kelti vieną kitą nemalonią smulkmeną. Bet juk visas mūsų gyvenimas – nuo gimimo iki mirties – ir susideda iš tų nelemtų smulkmenų…

Publikacijos autoriaus Povilo Antano Kauno nuotraukos














Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)