2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LIKIMO KIRTIS – DAR NE GYVENIMO SAULĖLYDIS

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys

zemaitis_II.jpg1. Lemtingas apiplėšimas

Virginijų Žemaitį, draugų vadinamu tiesiog Virgiu, pažinojo beveik visa Kauno jaunuomenė. O ypač sporto entuziastai, nes Virginijus, tuomet žaidęs miesto jaunimo futbolo rinktinėje, buvo vienas iš perspektyviausių, ateityje daug žadančių, jos narių.

 Daugelis, žavėdamiesi jo žaidimo technika, tiesiog į akis sakydavo: „Tu, Virgi, kojomis viražuoji geriau, negu tai darytum rankomis“.

Viražuoji... O kiek reikėdavo įdėti pastangų įsisavinant tą žaidimo techniką, kiek išlieti prakaito norint įgyvendinti pagrindinę svajonę, apie kurią dar nedrįso net artimiausiems draugams prasitarti – jis siekė, kad ateityje būtų pakviestas žaisti ir į respublikos futbolo rinktinę!

Kaip sporte, taip ir darbe (dirbo statybose, autobusų parke) jam sekėsi labai gerai ir todėl dažnai į namus pareidavo nors ir pavargęs, bet visada geros nuotaikos. Vyro sėkme buvo patenkinta ir žmona Asta.

Tą lemtingą vakarą, lyg tyčia, ilgiau užtruko darbe. O dar reikėjo aplankyti tėtį, gyvenantį šeštojo forto rajone. Todėl, skubėdamas Eigulių mikrorajonu, mėgino trumpinti kelią eidamas penkiaaukščių gyvenamųjų namų kiemais.

Svilino septyniolikos laipsnių šaltukas. Bet skubėjimas ištuštėjusiais kiemais ir mintis apie artėjantį futbolo turnyrą uždarose patalpose, kad pagaliau bus galimybė išbandyti dar vieną jo jau perprastą derinuką, šildė vidų. Ir netikėtai viename kieme jis sutiko gal šešiolikos - septyniolikos metų keturių paauglių grupelę. Jau prasilenkiant su jais, staiga pajuto stiprų smūgį beisbolo lazda į sprandą, ir akimirksniu aptemo sąmonė...

Daugiau kaip keturias valandas pragulėjęs be sąmonės ir dar tokiame šaltyje, pagaliau blakstienas atvėrė... traumatologinėje ligoninėje. Gydytojų teigimu, į gyvenimą sugrįžo labai ir labai sunkiai, nes kūno temperatūra jau buvo nukritusi žemiau kritinės ribos.

... Iš kišenės buvo pagrobta trylika litų ir jau baigiantis atgyventi mobilusis telefonas.

2.Žiauri tiesa ir dar žiauresnis patarimas

Tačiau pirmąją sąmonės prašviesėjimo akimirką gydytojai jam ne viską pasakė, nors jau buvo beveik tikri... Tik po kelių dienų ir atliktų visų tyrimų pagaliau ištarė verdiktą – būtina ir nedelsiant amputuoti abi kojas!
....
Palatoje gulėjo dviese – jis, Virginijus, ir gal kiek vyresnio amžiaus Kauno miesto gyventojas.
Pirmomis dienomis Virginijus norėjo būti tik vienas – su savo skausmu, nelaime ir žlugusiomis viltimis.

„Kaip toliau gyventi?“ – ruseno pasąmonėje. 
Lankė draugai, pažįstami, giminės. Jie apie kažką pasakojo, kalbėjo, patarinėjo. Bet Virginijui tai buvo maža atspirtis, stengiantis visapusiškai suprasti ir įvertinti savo būtį. Kiekvieną dieną į neviltį jį vis giliau skandino tolimesnio gyvenimo, kaip tuomet jam atrodė, beprasmybė. O dar žmonos Astos kategoriškas pareiškimas, kad tokio invalido jai tikrai nereikia! Ir ryžtingas nuo jo nusigręžimas.

Virginijui neegzistavo paros sąvoka. Jam buvo vis tiek, ar už lango saulėta diena, ar juoda, tarsi gedulas, naktis. Valanda kita gilaus miego, ir vėl akys tiesiog įsmigusios į lubas...
Tai matydamas palatos kaimynas neiškentė:
– Man tik vienos kojos kaulas rūdija, bet turiu kitą, sveiką. O tu? Aš vietoj tavęs tuojau pat pasikarčiau.
Tokie kaimyno žodžiai, tarsi elektros iškrova, sukrėtė Virginijaus ir taip pertemptas smegenis. 
– Su tokia nelaime pasaulyje ne aš vienas, – sunkiai pakėlęs galvą ir, pažvelgęs į „patarėją“, pasakė. – Bet jie juk gyvena...
O kiek patylėjęs, pridūrė:
– Gyvensiu ir aš! Įrodysiu, kad likimui įmanoma nepaklusti.

3. Atkaklus stiprybės ieškojimas

Pasakyti, pažadėti nesunku, bet pradėti kitokį gyvenimą, turint net žemaitišką charakterį, ne taip jau paprasta. Todėl Virginijus nuolat budindavo atmintį. Joje nuolat ieškodavo panašių pavyzdžių, kaip žmogus, atrodo, beviltiškiausiose situacijose, įprasmina tolimesnį savo gyvenimą. Ir ne tik.

 Paneigdamas likimo iššūkį, tolimesne savo veikla ir atkakliu tikslo siekimu, sukuria net stebuklus. Atgimstančiais prisiminimais, tarsi granito plytomis, jis grindė tą atspirties pagrindą, nuo kurio galėtų nesunkiai pakilti jo vilties ir svajonių paukštė...

... Aleksejus Meresjevas. Priešui pašovus lakūno lėktuvą, jis nukrinta į taigos glūdumą, kur, atrodo, žmogus net kojos neįkėlęs. Tik laukinių plėšrių žvėrių tarp medžių kamienų išmintos brydės. Bet jis, nors ir sulaužytomis kojomis, vilties nepraranda. Savaitėmis šliaužia sniegu į priekį, į gyvenimą. Ir nugali likimą.

Nušalusios kojos amputuojamos. Bet jis sugeba ir su protezais įvaldyti sudėtingą techniką. Vėl pakyla į orą ir numuša dar septynis priešo lėktuvus.

... Buvęs CART čempionas ir F – 1 lenktynininkas Aleksas Zanardi siaubingoje avarijoje, susidūrus su kitu lenktynininku A. Tagliani, netekęs abiejų kojų, vėl sės prie „Champ Car“ bolido vairo! Tiesa, jam kol kas suteikiama galimybė atlikti tik keletą demonstracinių ratų. Bet A. Zanardi, atkakliai siekdamas užsibrėžto tikslo neabejoja, kad ateityje šiose prestižinėse lenktynėse tikrai vėl pilotuos, tiesa, tik jam specialiai pritaikytą „Reynard“ ar „Lola“ gamybos „Ghamp Car“ bolidą!

... Pietų Afrikos sprinteris Oskaras Pistoriusas pagarsėjo kaip greičiausias pasaulyje bekojis bėgikas (amputavus abi kojas, jam pritaikyti anglies pluošto lankstūs plokšti protezai). 2004 metais Atėnų parolimpinėse žaidynėse 200 metrų bėgime jis iškovojo aukso, o 100 metrų bėgime – bronzos medalius. 2008 metų Pekino olimpiadoje jau laimėjo net keturis aukso medalius. Bet labiausiai jis išgarsėjo 2011 metais pasaulio lengvosios atletikos čempionate Pietų Korėjoje gavęs leidimą oficialiai varžytis ir su sveikais varžovais!

Ir štai dar vienas netikėtumas – neseniai vykusiose Londono parolimpinių žaidynių lengvosios atletikos 200 metrų rungties finale tik keliomis šimtosiomis sekundės dalimis jį aplenkė jau kitas bekojis sprinteris – Alanas Oliveiras iš Brazilijos.

... 1994 metais prancūzas Filipas Kruazonas mėgino ant savo namo stogo iš vienos vietos į kitą perstatyti televizijos anteną. Staiga nuo gretimai nutiestos elektros linijos į jį smogė net 20 tūkstančių voltų išlydis! F. Kruazonas išliko gyvas, bet... jam reikėjo amputuoti abi rankas ir kojas.
Po tokios didžiulės nelaimės net gydytojai neįžvelgė prasmės šiam žmogui toliau gyventi. O jis pasiryžo! Ir įrodė, kad jeigu likimas pajėgus traumuoti fizinį kūną, tai prieš sielą yra bejėgis.

Atkaklus psichologinis ir fizinis pasiruošimas ir... 2007 metais jis sėkmingai iššoko parašiutu iš lėktuvo. O 2010 – taisiais vėl nauja sensacija, apskriejusi visą pasaulį – prie kojų protezų prisitvirtinęs specialius plaukmenis, irdamasis rankų begėmis ir kvėpuodamas prie lūpų pritvirtintu vamzdeliu, išplaukęs iš Anglijos pietinio miesto Folkštono, beveik per 14 valandų pasiekė Prancūzijos krantą netoli Visano miestelio. Berankis ir bekojis Filipas įveikė 34 kilometrus turintį Lamanšo sąsiaurį!

Simboliška, jog ilgą laiką, plaukdami greta, drąsuolį lydėjo... trys delfinai. Tarsi saugodami jį nuo nelaimės, o tuo pačiu ir stebėdamiesi tokiu žmogaus atkaklumu, jo beprotiška drąsa. Nejaugi ir juos sužavėjo ryžtas žmogaus, kurio neįstengė palaužti net, atrodo, visagalis Likimas? 

4. Grįžimas į gyvenimo sūkurį

Kelias į savarankiškumą buvo nelengvas. Net pusės metų reikėjo kol įprato prie vežimėlio ir, pasiremdamas lazdele, žengti kelis žingsnius. Keturi mėnesiai Kauno Petrašiūnų slaugos ligoninėje. Po to – Raseinių rajono Blinstrubiškių socialinės globos namai.

Pirmą kartą pravėręs jam skirto kambario duris Virginijus buvo maloniai nustebintas jo jaukumu, švara ir tvarkingumu. Prie lango stovinti baltu užtiesalu padengta lova, nemažas stalas, televizorius, šaldytuvas... Tikri apartamentai ir tik jam vienam!

Netrukus susipažino su kaimynais, naujais likimo draugais. Kartą irgi čia gyvenantis Ignas Kanopka jam pasiūlė apsilankyti Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre. Žadėjo gerų įspūdžių. Virginijus pasinaudojo pasiūlymu ir neapsiriko. O šiandieną net dėkoja likimui, kad ten sutiko sveikatingumo organizatorę, parolimpiadų dalyvę, rutulio stūmimo ir disko metimo pasaulio čempionę Ireną Perminienę, savo pavyzdžiu ir atkaklumu jį vėl gražinusią į aktyvųjį sportą.

Krepšinis, tinklinis, smeiginis, penkiakovė, maratonas vežimėliuose... Dar ir šiandien jis prisimena įspūdingesnes akimirkas iš maratono vežimėliuose, kai teko važiuoti nuo Pakruojo net iki Vilkaviškio. Trys šimtai kilometrų įveikta per penkias dienas, miegota palapinėse... 

Įspūdingos išvykos į Klaipėdą, Šventąją, Druskininkus. Pabuvota prie jūros. O sportinių varžybų ir juose iškovotų prizų! Štai kad ir smeiginio pasaulinėse žaidynėse, 2012 metais suruoštose Šiauliuose, Virginijus laimėjo net pirmą vietą. 

Šiemet šiauliečiai jį kviečia krepšinio varžybose atstovauti jų miestui. Bet, turbūt, geriausiai apie Virginijaus pasiekimus įvairiose sporto šakose gali liudyti apdovanojimai. Per prabėgusį dešimtmetį, pragyventą Blinstrubiškėse, įvairaus lygio sportinėse varžybose jis iškovojo keturias taures ir net 46 įvairių spalvų medalius.

Aktyviai dalyvaudamas Socialinės globos namų kultūriniuose renginiuose, jis dažnai prisimena ir artimuosius. Štai ir šiemet per šventas Velykas skubės į Alytų, kur gyvena vieniša mama Stanislava. Ir ne tik paviešėti, bet talkinti – jau silpnos sveikatos 74 metų motinai labai reikalingos vyriškos rankos... 

Susirašinėja su buvusios žmonos seserimi ir pussesere. Visiškai neseniai, penkiasdešimtmečio proga, lietuvis Eugenijus Stravinskas, gyvenantis Vokietijoje, jam padovanojo nešiojamąjį kompiuterį, todėl dabar galės artimiau bendrauti su tais, kurie jį prisimena ir gerbia. Na, o Asta? Jau seniai, seniai ji net iš prisiminimų ištrinta.

Pokalbio metu ne vieną kartą norėjau, bet vis nesiryžau klausti paties svarbiausio – nejaugi per tą prabėgusį dešimtmetį taip jau ir niekas neprivertė jo širdį labiau suspurdėti? Nejaugi nesutiko žmogaus, kuris padėtų pažeistiems sparnams tvirtėti ir skleistis, o sielai dar aukščiau kilti?

Vos pastebimas raudonis pasirodė Virginijaus veide, ir jis man pasakė tik kelis žodžius. Bet tegul tie žodžiai lieka mūsų paslaptimi. Galiu pasakyti tik tiek – atsisveikindamas su Virginijumi, aš buvau labai patenkintas tuo, ką išgirdau.

Nuotraukoje: Virginijus Žemaitis prie savo iškovotų trofėjų

Povilo Antano Kauno nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)