2020 m. rugsėjo 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

AŠ, ARTŪRAS ZUOKAS


Zuokas_12_II.jpg
Žurnalisto profesija man visuomet atrodė labai romantiška. Tikėjau, kad ji suteiks galimybę patirti daugybę įspūdžių, pamatyti pasaulį ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Vos įstojęs į pirmą kursą, degiau noru kuo greičiau pradėti dirbti.

Taip nutiko, kad kaip tik tuo metu, iškart po stojamųjų, prasidėjo pirmasis konfliktas tarp Gruzijos ir Abchazijos. Aš nubėgau į ,,Sąjūdžio žinių" redakciją.

- Noriu nuvažiuoti ir pažiūrėti, kas ten vyksta, - dėsčiau savo planą vyriausiajam redaktoriui, kurio žvilgsnyje aiškiai matėsi abejonė dėl mano sveiko proto. - Jeigu nu-pirksite bilietą ir dar duosite truputį pinigų pragyvenimui, būsiu jūsų korespondentas.

- Vaikine, ar suvoki, kur nori važiuoti? - tėviškai pasitikslino pusamžis vyras. Tačiau išsiaiškinęs, kad puikiai suvokiu ne tik pavojų, bet ir atsakomybę, sutiko nupirkti bilietą.

Gruzijoje lankiausi ne pirmą kartą. Vietos, į kurias vykau, man buvo pakankamai gerai pažįstamos - čia vaikystėje net kelis kartus atostogavau su vieno draugo šeima. Tuomet čia viską išlandžiojome skersai išilgai, todėl tikėjausi, kad mano žinios ir senos pažintys šįkart labai padės.

Konfliktą stebėjau dvi savaites ir pirmą kartą pamačiau, kaip tarpusavyje kariauja daugybę metų šalia pragyvenę skirtingų tautybių kaimynai, ką išdarinėja kariškiai. Bet sunkiausia buvo stebėti, kaip griuvėsiais virsta žmonių gyvenimai. Dar vakar jie sukosi, regis, nuobodžiame kasdienybės rate, o šiandien baimingai žvalgėsi nežinodami nei kuo baigsis ši diena, nei kas laukia rytoj...

Grįžęs sužinojau, kad „Sąjūdžio žinių" spausdinimas dėl popieriaus trūkumo pristabdytas, todėl kelis straipsnius, kurie net ir po kelių dienų liktų aktualūs, palikau šiai redakcijai, o karščiausias naujienas atidaviau tuometinei „Komjaunimo tiesai". Pamenu, kaip krūtinę užliejo pasididžiavimas, kai viename didžiausių laikraščių per visą trečią puslapį puikavosi didžiulis straipsnis mano pavarde.

Beje, nuo jo iš dalies ir prasidėjo mūsų su Agne romanas. Ji matė mano pavardę, įrašytą studentų sąrašuose, ir labai nustebo: „O, juk čia būsimas mano bendrakursis ir jau kepa tokius straipsnius! Tikriausiai ne šiaip koks vėjavaikis..."

Man toks darbas labai patiko - pradėjau važinėti po vadinamąsias karštąsias vietas: Baku, Kalnų Karabachą, Čečėniją, Moldovą, Maskvos pučą, Irako karą, Iraną... Man visur būdavo be galo jdomu įsigilinti į esmę, nors dažniausiai vienos tiesos nebūdavo.

Būdamas studentas, kelionėse praleisdavau po pusę metų. Daug kas iki šiol stebisi, kaip man pavykdavo išvažiuoti, bet jokios paslapties čia nėra. Tiesiog niekada nebijodavau klausti ir bandyti.

Pamenu, kai sugalvojau, kad turėtų būti įdomu nuvažiuoti į Iraką, kur atmosfera buvo įkaitusi iki maksimumo, būtinai reikėjo šios šalies vizos. Nors visi vienu balsu tvirtino, kad jos gauti nepavyks, Maskvoje įsikūrusios ambasados darbuotojai manęs neišvarė -paėmė pasą ir pasiūlė ateiti atsakymo po dviejų dienų. Net pats nustebau, kai paaiškėjo, kad leidimas vykti į šią uždarą šalį buvo duotas. Bet kelionei dar trūko pinigų ir kameros.

- Sveiki, aš turiu Irako vizą, noriu ten padirbėti karo korespondentu ir galėčiau atstovauti jūsų agentūrai, - tarptautinės naujienų agentūros ITN Maskvos biuro vadovas žiūrėjo į mane pro ant nosies nuleistų akinių viršų.

- Ten jau yra mūsų komanda, - tai buvo atsakymas, kurį mažiausiai norėjau išgirsti. Matyt, mano akyse išvydęs nusivylimą, jis staiga pridūrė: - Na, jei jau vis tiek važiuoji, kokios pagalbos tau reikia?

- Kameros...

- Gerai, susitarkime: mes tau duosime kamerą, bet neapmokėsime nei kelionės, nei komandiruotės. Vis dėlto, jeigu tau pavyks nufilmuoti ką nors verto dėmesio ir mes tuos reportažus panaudosime, už juos atsiskaitysime, - taip laimingai pasibaigęs pokalbis man iki šiol primena stebuklą.

Įsivaizduokite, gavau skaitmeninę kamerą, kuri tais laikais man buvo tikras turtas -kainavo per tris tūkstančius dolerių, o tas žmogus net nepaprašė manęs pasirašyti, kad ją gavau!

Taigi trūko tik bilietų, o juos man už būsimus straipsnius nupirko „Respublikos" laikraštis.

Prisipažinsiu nuoširdžiai: nelabai įsivaizdavau, į kokią šalį vykstu. Kišenėje turėjau bilietus ir du šimtus dolerių. Tikėjausi, kad nakvoti pas ką nors įsiprašysiu, o kelias savaites prasimaitinti tokios sumos turėtų pakakti.

Tačiau, didžiausiai nuostabai, Bagdado oro uoste mane iškart pasitiko Užsienio reikalų ministerijos atstovas ir nuvežė į penkių žvaigždučių viešbutį, kuriame galėjau nemokamai valgyti, gerti ir net vaišinti svečius. Jau šiek tiek vėliau, apsipratęs ir susiradęs reikiamų pažinčių, vakarienės buvau pasikvietęs dešimt rusų ambasados darbuotojų, mat jie buvo mano vienintelė galimybė išsiųsti filmuotą medžiagą į agentūros biurą. Pamenu, vakarojome tikrai linksmai, nesikuklindami vaišinomės skaniausiais patiekalais ir gėrimais, o kai padavėjas atnešė sąskaitą, aš ją tiesiog pasirašiau - ir viskas!

Maža to, gavau mašiną su vairuotoju ir neva gidą, kuris turėjo prižiūrėti, kad nekiščiau nosies, kur nereikia. Netrukus sužinojau, kad tokių žurnalistų, tapusių šalies svečiais, buvo gana daug. Begalinis vaišingumas iš pradžių stebino, bet netrukus supratau, kad taip Saddamas Husseinas vienu šūviu ketino nupilti du zuikius: jis tikėjosi, kad matydami viešbučiuose knibždančius užsienio žurnalistus amerikiečiai atsisakys planų bombarduoti Bagdadą. Kita vertus, diktatorius norėjo, kad žiniasklaida paskleistų žinią po visą pasaulį, neva irakiečiai jį labai remia ir gyvena geriau, nei visur pasakojama.

Husseino viltys žlugo - karas vis dėlto prasidėjo. Kariškiai visus žurnalistus susodino į automobilius ir išvežė į Jordanijos sostinę Amaną. Tokia galimybė man būtų kainavusi tuo metu fantastišką sumą - tūkstantį dolerių. Susimokėti negalėjau, todėl likau Bagdade.

Situacija buvo nepaprasta: Irako sostinėje iš viso liko tik trys kameros: ukrainiečių elevizijos, Irakui draugiškos Jordanijos žurnalistų ir manoji. Slavai buvo linksmi vyrukai ir filmavimas jiems nelabai rūpėjo. Arabai bijojo ir visą laiką lindėdavo savo kambariuose.

0 mane pagavo azartas. Nuolat stengiausi gauti kuo geresnių kadrų, pažeis-davau visas įmanomas taisykles - lipau ant viešbučio stogo, neidavau į slėptuvę, o jeigu ten ir patekdavau, tai tik tam, kad galėčiau viduje pasisukioti su kamera. Pažeidimas buvo net tai, kad filmuodavau atsidaręs viešbučio langus, pro kuriuos matydavosi griuvėsiais virstantis miestas. Keletą kartų net sugebėjau pro saugomas užtvaras ištrūkti j karo zoną.

Už mano pastangas buvo atlyginta -pavyko nufilmuoti išties unikalių kadrų, kuriuos rodė visi didžiausi pasaulyje televizijos kanalai. Vienas tokių - kai filmuodamas pastebėjau į mano kamerą atlekiančią amerikiečių raketą. Sekiau ją, kol sprogo sugriaudama nepaprasto grožio nacionalinės bibliotekos, kurioje buvo saugomi neįkainojami pasaulio kultūros šedevrai, bokštą.

Griūvantys pastatai, žūstantys žmonės, kraujo klanai, likusių gyvųjų sielvartas, perpildytos ligoninės sužeistųjų, tarp kurių - daugybė vaikų... Kai matai tokius baisumus, save pamiršti. Nuoširdžiai pasakysiu, kad atsidūręs karo zonoje baimės dėl savo gyvybės niekuomet nejutau. Tai nereiškia, kad stovėdavau atstatęs kulkoms krūtinę, bet išgirdęs šūvius į krūmus nesprukdavau. Susišaudymų ar bombardavimų metu instinktyviai jausdavau, kada reikia pasilenkti, o kada galima perbėgti į kitą vietą, kad pagaučiau dar geresnį kadrą.

Supratimas, kaip tai pavojinga, persmelkdavo tik viskam aprimus, kai virš galvos nebešvilpdavo kulkos, o medžiaga sėkmingai pasiekdavo darbdavius.

Ir dar tuomet, kai sužinodavau, kad praradau kurį nors iš bičiulių. Feliksas Titovas dingo be žinios Čečėnijoje, Peteris Martinas, taip pat fotoreporteris Vladimiras iš Maskvos žuvo Abchazijoje.

Neretai ir pats atsidurdavau per plauką nuo mirties. Kartą-tikrąja šio žodžio prasme. Kalnų Karabacho pasienyje filmavau rimtą susišaudymą. Žinojau: jeigu girdi švilpimą, vadinasi, kulkos skrenda į tavo pusę. Viena kulka praskrido taip arti, kad net palietė plaukus. Tuo metu nesupratau, kas įvyko, pamaniau, gal kokia šaka kliudė. Tik peržiūrėdamas ir montuodamas filmuotą medžiagą išgirdau garsą, kurį įrašė kameros mikrofonas, kai kulka skriejo pro šalį. Tą kartą labai aiškiai pajutau, kad riba tarp gyvybės ir mirties yra be galo trapi. Jau vėliau patyriau, kad taip yra ne tik fiziškai, bet ir geografiškai.

Kai išvažiuodavau į eilinę komandiruotę, Agnė jausdavosi labai vieniša. Ištisomis valandomis kalbėdavomės telefonu, tačiau tai neatstodavo buvimo kartu. Kai 1992-ųjų spalį vėl turėjau išvykti j Abchaziją, kur tuo metu buvo įsiplieskę nuožmiausi mūšiai tarp gruzinų ir vietos gyventojų, nusprendžiau Agnę pasiimti kartu. Žinoma, neketinau musų pirmagimę Gabrielę po širdimi nešiojusios žmonos tempti j karo zoną. Iš pradžių nuvykau vienas ir išsiaiškinau situaciją. Pasirodė, kad visai šalia sienos esančiuose Rusijos kurortuose yra saugu. Agnę apgyvendinau Adleryje, šalia Sočio esančiame miestelyje, iš kurio kasdien žinodamas, kad ji yra saugi, važiuodavau į karo veiksmų zoną.

Kelias dienas filmavau ties pačia fronto linija. Kartą mane su vienu čečėnu ir kolega iš Maskvos, laikraščio „Izvestija" fotokorespondentu Vladimiru, einančius pafrontės keliu, kažkas iš gruzinų pusės ėmė tiesiog medžioti - šaudyti iš automato. Griuvome ant žemės. Kulkos zvimbė ir lakstė visai šalia, išmušdamos asfalto gabalus, o mes raičiojomės stengdamiesi pasiekti pakelę ir pasislėpti griovyje. Pasisekė. Nežinau, kiek laiko išgulėjome nepakeldami galvų, bet po kurio laiko šaudyti baigė. Dar gerokai luktelėję sprukome iš tos vietos.

Vakare, grįžęs į Adlerį, išsimaudžiau dar šiltoje jūroje ir išėjome su Agne pasivaikščioti apytuštėmis kurorto gatvelėmis. Buvo neįtikėtinai tyku-oras kvepėjo kava ir pamažu vystančiomis gėlėmis, tingiai slampinėjo keli poilsiautojai.

Nuotraukoje: Prisiminimų autorius Vilniaus meras, žurnalistas Artūras Zuokas

Vido Mačiulio nuotr.










Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)