2020 m. lapkričio 28 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

LŽS narys, prof. Aleksandras VITKUS. Kur buvo sušaudyti Kauno priemiesčio žydai


Holok_5_II.jpgPetrašiūnai – dabartinė Kauno dalis prie marių yra rytiniame miesto pakraštyje. Petrašiūnų dvaras ir kaimas minimi jau XVIII a. pradžioje. 1934 metais čia  įsikūrė kapucinai, kurie pagal architekto Nikolajaus Mačiulskio projektą pastatė mūrinę Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. 1937 metais buvo įsteigta biblioteka, o 1939-1940 metais - kapinės. 

Kadaise Petrašiūnai buvo nuo Kauno miesto gerokai nutolusi pakaunės gyvenvietė. Apie 1930 metus čia pradėjo kurtis pramonė – pastatyta elektrinė, popieriaus fabrikas, plytinė. Kartu su besikuriančia Kauno darbininkų gyvenviete  apsigyveno ir žydai, kurie daugiausia buvo amatininkai bei prekybininkai. Jie buvo malūnų, lentpjūvės, plytų fabriko, kalkių dirbtuvių savininkai.
1941 metų karo įvykiai pirmiausia palietė Kaune gyvenančius žydus: vyko pogromai ir žudynės miesto fortuose. Kauno getas pradėtas kurti 1941 metų liepos 10-ąją, kai Kauno komendantas išleido įsakymą, nurodantį žydams iki rugpjūčio 15 dienos išsikraustyti į Vilijampolę. 
Petrašiūnuose žydų žudynės priskiriamos ne miesto, bet Kauno apskrities žudynėms, nes tik po karo, 1946 metais  buvo prijungti prie Kauno ir tapo stambiu  pramoniniu rajonu. Todėl nacių ir baltaraiščių neapykantą neapykantą  petrašiūniečiai tuomet pajuto kiek vėliau.

 G.Mikėnaitės knygoje „Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai“ (Kaunas, 2011, 74-77) pateiktas V.Ambrazevičienės straipsnis „Vokiečių 1941-1944 m. okupacija“, kurioje smulkiai aprašytas nacių vykdomas teroras ir žudynės ne tik prieš sovietinius aktyvistus, bet ir prieš žydus. 

1941 metų liepos mėnesio pirmomis dienomis visos žydų šeimos (gana daug buvo atbėgusių iš Klaipėdos ir kitų vietovių buvo iškeldintos iš savo butų) ir apgyvendintos ant Nemuno kranto, netoli geležinkelio vadinamajame ,,gete" esančiose  lūšnose bei tvartuose. 

Kaip nurodo liudininkas Pr.Uldys, pagrindinai žydai buvo laikomi, taip vadinamoje Kalkinėje. Volfo (mokyklos sargo), gydytojo Goldbergo ir pirklio Jašopano šeimos pirmiausia buvo sušaudytos šalia „Bituko“  gamyklos, prie Nemuno. 

Gete buvo uždaryti 154 asmenys. Jiems nebuvo duodamos maisto kortelės, nebuvo leid eiti į parduotuves, net užeiti pas vietos gyventojus. Žydai turėjo būti prisisegę šešiakampę, taip vadinamą Dovydo, žvaigždę.

1941 m. rugpjūčio 15-20 dienomis iš geto darbingus vyrus atskyrė ir uždarė mokyklos rūsyje (dab. R.Kalantos g. 80), kuriame  žmonių kankinimui iki kelių buvo pripilta vandens. Manoma, kad Petrašiūnų žydai  tikriausiai buvo sušaudyti 1941 metų rugpjūčio 30 dieną, nes yra išlikęs Kauno apskrities viršininko V.Bortkevičiaus raštas, kuriame nurodyta, kad tądien karo belaisviai Petrašiūnuose užkasė sušaudytus žmones.

Žudynių dieną apie 40 Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono 3-iosios kuopos kareivių, vadovaujami 3-iosios kuopos leitenantų Anatolijaus Dagio ir Broniaus Pauliukonio (vadas - Jonas Daukša) dviem sunkvežimiais išvyko į Petrašiūnus. Akcijai vykdyti kareivių pavardes pagal sąrašą paskelbė viršila Z. Arlauskas.

Kaip nurodo V.Ambrazevičienė „apie 12 val. (1941 m. rugpjūčio 31 d.) visi žydų tautybės žmonės buvo nurengti ligi marškinių ir pro valsčiaus būstinę (dabartine „Bituko“ gatve) varomi prie duobių, kur ir buvo sušaudyti 154 žmonės. Masinėms žudynėms duobes kasė karo belaisviai“. 

Remdamasis apygardos komisaro įsakymu, Kauno apskrities viršininkas pavedė valsčių viršaičiams iki 1941 m. rugpjūčio 28 d. informuoti jį, kiek kiekvieno valsčiaus teritorijoje yra žydų vyrų, moterų ir vaikų. Vykdydami apskrities viršininko įsakymą, valsčių viršaičiai pateikė reikalaujamą informaciją. Tuo metu (1941 m. rugpjūčio 28 d.) žydų nebuvo tik Aukštosios Panemunės ir Lapių valsčiuose. 1941 m. rugpjūčio 28 d. duomenimis, Kauno apskrityje buvo 3220 žydų. Dauguma Raudondvario valsčiaus žydų 1941 m. rugpjūčio viduryje persikėlė į Vilijampolės getą. Ten pat buvo iškelti ir visi Lapių valsčiaus žydai (20 žmonių).

1941 m. rugpjūčio 28 d. visoje Kauno apskrityje pradėtos masinės žydų žudynės. Didžioji dalis ne tik Kauno apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) įvykdytų žydų žudynių yra siejamos su SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno skrajojančiu (mobiliuoju) būriu (Rollkommando Hamann). Šis būrys buvo nacių–sovietų karo išvakarėse sukurtos vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kuri okupuotuose kraštuose privalėjo žudyti nacių priešus, padalinys. Tačiau Kauno Petrašiūnų žydams šio būrio paslaugų „ neprireikė“.


Daugiau informacijos apie Petrašiūnų žydų žudynes galima rasti A.Bubnio straipsnyje „Žydų žudynės Kauno apskrityje 1941 m.“. 
„Sunkvežimiai atvažiavo į netoli Petrašiūnų esančią krūmokšniais apaugusią žemumą. Joje buvo iškasti du keliolikos metrų ilgio grioviai. Į lauką jau buvo atvaryti žydų tautybės vyrai, moterys ir vaikai. Juos saugojo civiliai apsirengę vietiniai ginkluoti vyrai. Pasmerktieji grupėmis buvo vedami prie duobių krašto ir statomi nugaromis į šaudytojus. Po ltn. A. Dagio ir viršilos Z. Arlausko komandų žydai buvo šaudomi vienu metu prie abiejų duobių. Šaudė 3-iosios kuopos kareiviai, o vietiniai saugojo žudynių vietą ir savo eilės laukiančias aukas. Pasibaigus žudynėms, savisaugininkai sunkvežimiais sugrįžo į Kauną. Petrašiūnų žydų žudynėse vokiečių gestapininkai nedalyvavo. Pagal K. Jegerio raportą, Petrašiūnuose buvo nužudyti 125 žydai: 30 vyrų, 72 moterys ir 23 vaikai“. (lit.).

Gydytojas Petras Federavičius, matęs žydų žudyne, liudija: „Šaudymas vyko dviem etapais. Pradžioje  apie 11-12 val. sušaudė vyrus, o vėliau ir moteris ir vaikus, Tiksliai žinau, kad tą dieną sušaudė 126 žydus“. (lit.) 
Knygoje „Masinės žudynės Lietuvoje“ pažymėta, kad žydai buvo šaudomi „netoli Petrašiūnų esančioje, krūmokšniais apaugusioje žemumoje“. 

Pradėjome nelengvas paieškas. Mums aktyviai talkino Kauno keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas“ narė,  Petrašiūnų gyventoja  Veronika Špokauskaitė, kuri vis kartodavo: ,,Negi nieko nedomina, kur buvo nužudyti Petrašiūnų žydai“. Ji prisiminė, kad žmonės sakydavo, jog žydus šaudė prie pratekančio upelio. Sako, kad viena moteris šaudymo metu buvo pasiėmusi du žydų vaikus ir vedėsi juos namo, tačiau vienas iš baltaraiščių tai pamatė ir atėmė. 

Kita petrašiūnietė Bronė Sinkevičienė pamena tą dieną, kai jos mama kepė blynus ir kažkas pranešė, kad šaudo žydus, apsiverkė. Prieš sušaudymą, kaip pasakoja Bronė, žydai buvo suvaryti į senąją Petrašiūnų mokyklą, o iš ten varomi į žudynių vietą. 

Ypač daug informacijos mums suteikė Stasė Skorokodienė, kuri domėjosi šiais įvykiais, nors Petrašiūnuose apsigyveno tik 1954 metais. Ji papasakojo, kad kai kurie žmonės iš tolo stebėjo žydų žudynes. Žmonės matė, kad ir žydų moterys buvo varomus su vežimėliuose esančiais kūdikiais, nes po sušaudymo vežimėliai buvo palikti tiesiog netoli duobės. Net vaikų nepagailėjo, žudė dėl to, kad buvo žydai. Taip skelbė nacių doktrina.

Stasė Skorokodienė parodė apytikslę vietą, kur buvo šaudomi žydai – už garažų esančią plynumą. Ši medžiaga buvo perduota Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, kurio direktorius Markas Zingeris kreipėsi raštu į LR Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų paveldo apsaugos skyrių, prašydamas išsiaiškinti, ar tikrai šioje vietoje 1941 metais buvo nužudyti Kauno Petrašiūnų žydai. 

Buvusio „Centrolito“ gamyklos (dabar Kauno ketaus liejyklos) direktoriaus Evaldo Majausko dėka, mums pasisekė surasti Praną Uldį bei Praną Gulbinevičių, kurie, būdami penkiolikamečiais, savo akimis matė žydų sušaudymą.

„Buvo dar šiltos rugpjūčio dienos Mes, vietiniai berniukai lietuviai, draugavome su žydų vaikais, juos pažinojome, kartu žaisdavome. Dažnai rinkdavomės šioje smėlingoje ir kalvotoje vietovėje, kuri 1941 m. dar vadinosi Žemaisiais Amaliais. Iki šiol atsimenu kai kuriuos žydukus: Berčiką, Šochotą, Ratmaną, Chondovičių, Litovičių, Knerkę. Tą rugpjūčio diena mes maudėmės prie Nemuno, kai mums kiti lietuvių vaikai pranešė, kad Žemuosiuose Amaliuose rusų belaisviai kasa duobę“, - prisiminimais dalijosi P. Uldys. (P.Uldžio liudijimas).

„Žydai buvo laikomi Kalkinėje, o po to visi buvo nuvesti į žvyrduobę“ - tęsė pasakojimą Pr. Uldys. – „Po kurio laiko visi nuvesti pro „Bituką“ link netoli mokyklos esančių Smėlio kalnelių, nuo kurių mes šokinėdavome. Tada vyrus pro šiuos kalnelius nuvedė link pušynėlio, o moterys su vaikais paliktos vietoje. Pasigirdus šūviams, moterys suprato, kad šaudo vyrus, ir jos tada savo papuošalus, laikrodžius ėmė slėpti tame smėlio kalnelyje“. 

Nors praėjo jau 70 metų po žydų žudynių, Pr.Uldys gerai jas prisimena: „Atbėgomė į vietą, pamatėme didelę, kaip ji atrodė mums, vaikams, duobę“ – dabar ją iš abiejų pusių riboja išlikusios didžiulės pušys, kurios anuomet tebuvo pušelės, – „Pagal jas aš ir žinau, kur buvo sušaudyti žydai. Pirmiausia sušaudė atvestus vyrus. Tuomet atvedė žydes moteris su vaikais ir norėjo juos taip pat sušaudyti., tačiau, išvydusios savo vyrus, brolius duobėje, jos pačios su vaikais šoko į ją – ten visi buvo sušaudyti nuo duobes krašto. Rusų belaisviai, kurie iškasė duobes, stovėjo saugomi atskirai. Po sušaudymo, jie ir užkasė duobes“.(lit.).

Praėjus penkiolikai metų po žydų sušaudymo Petrašiūnuose veikusios „Bituko“ gamyklos ekskavatorius šioje vietoje kasė smėlį ir netyčia prisėmė žmonių kaulų. Žinia apie tai greitai pasklido. Tačiau niekas po to nepasikeitė – žudynių vieta nebuvo pažymėta, tik buvo uždrausta kasti smėlį toje vietoje.

2011 metais  Kultūros paveldo centro vyresnysis paminklotvarkininkas, istorikas Valdas Striužas apklausė liudytoją Praną Uldį, užfiksavo nusikaltimo vietos koordinates ir visą surinktą informaciją perdavė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybai.

 Apie šios žudynių vietos atradimą, žurnalistė Virginija Skučaitė paskelbė straipsnį „Atrado dar vieną žydų žudynių vietą“ (laikraštis „Kauno diena“, 2011 08 05, Nr. 179 (19437), p.5). Ši informacija pasiekė Izraelį; ja susidomėjo ir prof. St.Sužiedėlis iš JAV, tačiau niekas iš esmės nepasikeitė. 

Buvo tikėtasi, kad bus atlikti išsamūs tyrimo darbai, o Taryba, kurioje dirba įvairių sričių specialistai, pateiks galutinę išvadą dėl žudynių vietos patvirtinimo. Jeigu tai pasitvirtintų, tai šioje vietoje būtinai turės atsirasti paminklas Holokausto aukoms. Tačiau nuo 2011 metų niekas tyrinėjimų neatliko. Kultūros paveldo departamentui buvo siūloma rūpintis, kad būtų pastatytas bent nedidelis akmuo su atitinkamu užrašu. Ir to tikrai pakaktų priminti žmonėms, kad čia 1941 m
etais  buvo sušaudyti Petrašiūnų gyventojai žydai. 

Holok_4_II.jpgMūsų surastos žydų žudynių vietos įregistravimas užtruko, nes reikėjo patikrinti ir identifikuoti kauniečių Aleksandro Vitkaus, Chaimo Bargmano, Antano Zinkevičiaus, Veronikos Špokauskaitės, Evaldo Majausko, Prano Uodžio pateiktą informaciją dėl žydų žudynių vietos Petrašiūnuose. Specialistų atlikti tyrimai pasitvirtino, todėl žudynių vieta buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą. 

Po dviejų metų, pasirodžius Lietuvos ryto“ žurnalisto Nerijaus Povilaičio straipsniui (laikraštis „Laikinoji sostinė“ 2013 09 28, Nr. 39 (3761), 3p.), procesas pajudėjo. Petrašiūnų seniūnui Algimantui Vilkevičiui pritariant, Kauno miesto savivaldybė išskyrė pinigų paminklo statybai. Aktyviai ėmėsi veiklos Kauno architektai ir Petrašiūnų žydų žudynių vietoje atsirado paminklas. 

Stelos atidengimo ceremonijoje dalyvavo užsienio valstybių ambasadų atstovai, Kauno savivaldybės meras A.Kupčinskas, žydų bendruomenės nariai, Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos atstovai, Petrašiūnų bendruomenės aktyvistai, Kauno humanitarinės  mokyklos mokytojai ir mokiniai. 

Nenorėdami prasilenkti su tiesa, turime pasakyti, kad Kauno miesto savivaldybė dar nesuskubo pastatyti kelio rodyklių į masinių žudynių vietą. Be to, paminklo hebrajiškame tekste atsirado netikslumų užrašant žudynių datą.

Nuotraukose:  (viršuje) Evaldas Majauskas (kairėje) ir Pranas Uldis žydų žudynių vietoje; Prof. Aleksandras Vitkus su petrašiūniete Stasele (Stanislova) Skorokodiene ir Kauno keliautojų kultūros klubo nare Veronika Špokauskaitė Petrašiūnuose ieškant žydų žudynių vietos

Antano .Zinkevičiaus, Raimundo Kaminsko ir Julijos Iškevičienės nuotr.









Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)