2020 m. lapkričio 28 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Arnoldas Aleksandravičius. Tarpukariu - devynios tonos aukso, dabar - skolos iki ausų

Laikraštis ,,Ūkininko patarėjas"

Vasario_16_oji_II.jpgŠimtmečio programą nustelbė rinkimai.

Praėjusios kadencijos Seimas 2012 m. balandžio 26 d. nutarė 2018-uosius paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais, buvęs premjeras Andrius Kubilius 2012 m. liepos 19 d. sudarė darbo grupę, turėjusią parengti šimtmečio renginių programos metmenis.

 Ši komisija iki 2012 m. rugsėjo 24 dienos 15-ajai krikdemų ir liberalų Vyriausybei privalėjo parodyti, ką nuveikė. Bet šimtmečio programą paskandino prasidėjusi Seimo rinkimų ir atominio referendumo agitacijos karštligė. 

16-osios Vyriausybės premjeras Algirdas Butkevičius 2013 m. rugsėjo 13 d. darbo grupę dvigubai praplėtė. Minėjimo programą naujoji darbo grupė iš pradžių turėjo sudaryti iki 2013 m. gruodžio 16 d., bet jau gruodžio 17 d. A. Butkevičius atidėjo šią datą iki 2014 m. balandžio 30 d., o vėliau – iki 2014 m. spalio 1 d.

Nuspręsta skubėti lėtai

„Mano nuomone, šiuolaikinės Lietuvos šimtmečio sukakčiai pradėta rengtis pačiu laiku. Dar liko net (!) ketveri metai. Nuspręsta sudaryti išsamią, turiningą, kruopščiai, o ne galvotrūkčiais sudėliotą minėjimo programą. Visi Lietuvos žmonės galės išsakyti savo mintis, pastabas. Tikimės, kad visuomenė padės sukurti pagrindinę valstybinę, nacionalinę Lietuvos Respublikos šimtmečio idėją, kuri vienytų tautą 2018-aisiais”, - „Ūkininko patarėją” tikino Lietuvos Respublikos šimtmečio minėjimo programos rengėjų darbo grupės narys, Ugdymo plėtotės centro Neformaliojo ugdymo skyriaus metodininkas Paulius Mieželis.

Visuomenei kyla įtarimų

Buvęs premjeras A. Kubilius, o įkandin ir dabartinis ministras pirmininkas A. Butkevičius leido darbo grupei „prireikus pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų“. Vienas toks patarėjas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas profesorius Zenonas Butkus „Ūkininko patarėjui” tvirtino, kad „ta komisija nieko neveikia, nei pinigų turi, nei ką“. „Jubiliejaus organizatoriams reikia pasitempti”, - priekaištavo istorikas Z. Butkus.

„Kyla įtarimas, kad kai kurie Lietuvos istorikai, susibūrę Kauno Vytauto Didžiojo universitete (dar reikėtų pridėti ir visuomeninės televizijos pramoginių laidų vedėją Alfredą Bumblauską), iš viso jau abejoja, ar 1918 m. vasario 16-ąją teisingu keliu pasukta, gal verčiau reikėjo stoti į Lenkijos maršalo Jozefo Pilsudskio siūlytą federaciją su lenkais, gudais ir ukrainiečiais. Bet istorikams populistams visai nė motais, kad po tokio „išmintingo poelgio” šiandien lietuviškai nebekalbėtume”, - „Ūkininko patarėjui” sakė Šiaulių r. Bubių pagrindinės mokyklos direktorius, Tautininkų sąjungos tarybos narys Reimundas Varapickas.

Marškinėliai su Antano Smetonos atvaizdu

„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, visuomeninės organizacijos, piliečiai vyriausybinei darbo grupei išsako įvairiausių sumanymų, kaip tinkamai paminėti jubiliejų: pataria siūti ir masiškai pardavinėti marškinėlius su Vasario 16-osios akto signatarų, kitų garsių Lietuvos Respublikos veikėjų atvaizdais, surengti simbolinį lietuvių tautai nusikaltusių Lietuvos priešų viešą teismą, karinį tribunolą, taip pat Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, Sereikiškių parke išgrįsti Valdovų (?!) alėją ir panašiai. 

Visų lietuvių šventė

„Specialiai dar nebuvome susirinkę peržiūrėti ir aptarti visuomenės siūlymų (darbo grupė iš viso rinkosi du kartus: pernai spalį ir gruodį –red. past.). Žiūrėsime, nagrinėsime, atrinksime realistiškas idėjas, spręsime, kokioms sveikintinoms iniciatyvoms reikia valstybės pagalbos. Juk žmonės ir savo jėgomis, taip, kaip įsivaizduoja, gali kukliai, bet prasmingai paminėti jubiliejų. Šiuolaikinės mūsų valstybės šimtmetis neturėtų būti vien Vilniaus ir Kauno nuosavybė. Tai visos Lietuvos, kaimo ir miesto, taip pat ir po užsienį išsibarsčiusių lietuvių, išeivijos šventė. Jos šūkis galėtų būti „Tautiškos giesmės“ pirmoji eilutė: „Lietuva, Tėvyne mūsų“, primenanti, kad visų lietuvių, kur jie begyventų - valstybės pakraščiuose, paribiuose, ar už jūrų, vandenynų - gimtoji žemė yra viena“, - pabrėžė P. Mieželis. 

Jį ypač sudomino darbo grupę pasiekęs siūlymas nutiesti dviračių kelią aplink Lietuvą, o rajonų, regionų bendruomenės visoje trasoje įrengtų po stotelę, kad jų būtų lygiai šimtas. „Ir lietuviams būtų patrauklu minti pedalus tokiu maršrutu, ir užsienio turistai galėtų originaliai, nekasdieniškai susipažinti su Lietuva“, - teigė mokiniams, mokytojams, mokykloms padedančios valstybinės švietimo įstaigos darbuotojas P. Mieželis.

Be litų, vėliavos ir filosofų

Tautininkai abejoja, ar 2018-aisiais bebus ką švęsti – jų nuomone, beveik visi Antrosios Lietuvos Respublikos saitai su Pirmąja bus nukapoti. Tarpukario Lietuvos finansinės sistemos simbolio ir pasididžiavimo, nacionalinio pinigo lito, nusileidusio tik Šveicarijos frankui, jau nebus, valstybės vėliava greičiausiai irgi bus pakeista (vietoj 1918 m. trispalvės – spėjama viduramžių „istorinė“ raudona su Vyčiu), Adolfo Šapokos redaguotas vadovėlis, iš kurio Lietuvos istorijos mokėsi tarpukario lietuviai, pakartotinai nebus spausdinamas, nes dabartiniai istorikai sumalė šį kolektyvinį kelių autorių veikalą į miltus dėl jo „tautinio sektantiškumo, polonofobijos“, garsiausias tarpukario filosofas Antanas Maceina ir Lietuvos Respublikos himno autorius Vincas Kudirka jau seniai paskelbti antisemitais, autoritarinės valdžios, kietos rankos šalininkais, feministės apleistuose garažuose pagiežingai parodijuoja V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.

Praeitis negali nustelbti nūdienos

„Svarbiau šią sukaktį padaryti šiuolaikinės Lietuvos švente, nesistengiant mėgdžioti praeities. Sutinku, kad kai kurie valstybės pokyčiai nedžiuginantys. Bet tikrai nesinorėtų, kad, atėjus valstybės atkūrimo jubiliejui, mūsų visuomenė didžiuotųsi tik šimtamete praeitimi ir apgailestautų dėl šiandienos“, - prisipažino P. Mieželis.  
Istorikas Z. Butkus papokštavo, esą litas taip tvirtai pririštas prie euro, kad šios jungties nenukirsi. „O vadovėliai ir dabar leidžiami, ne šventa karvė“, - atsainiai pridūrė profesorius.

Istorija apie nieką

Universiteto dėstytojui Z. Butkui paprieštaravo mokyklos pedagogas R. Varapickas. „Atmetus A. Šapokos „Istoriją“, nemaloniai padvelkia nelemta praeitimi. Puikiausiai atsimenu sovietų okupacijos laikus, kai išsamaus Lietuvos istorijos vadovėlio nebuvo. Svarbiausia buvo iškalti SSRS (Rusijos) praeities ir dabarties „šlovingus bei tragiškus“ įvykius. Dabar vaikai mokomi visuotinės istorijos. Apie viską ir apie nieką. Neatsižvelgiama į tremtinių, politinių kalinių organizacijų prašymus, reikalavimus mokyklose atskirai, skiriant daug daugiau valandų dėstyti Lietuvos, lietuvių tautos istoriją“, - apgailestavo R. Varapickas.

Nepavyks įveikti trispalvės armijos

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas, 2012 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatas dr. Artūras Svarauskas nė neabejoja, kad didžioji dalis lietuvių šiuolaikinės mūsų tautos ištakas sieja tik su tarpukario Respublika. A. Svarausko nuomone, bet koks dirbtinis, pasigirdęs „iš viršaus“ nurodymas pakeisti tarpukario Lietuvos simbolius tikrai nepavyks.

„Esu krepšinio aistruolis. Bet istoriko įpročių neužmirštu ir sėdėdamas sporto salių tribūnose. Atkreipkite dėmesį - tik XXI a. (tuo metu, kai atrodė, kad, Lietuvai tapus ES nare, staiga „pradings“ lietuvių pagarba praeičiai ir tautiniams simboliams) Lietuvos trispalvė viešai suplevėsavo daug dažniau. Per varžybas ar po jų gatvėse švenčia pergales (liūdi dėl pralaimėjimų) geltona-žalia-raudona „armija“. Ją matome žygiuojant ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O vėliavėlės ant automobilių? Jų juk nemažėja“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė jaunasis istorikas.

Žinoma, anot A. Svarausko, informacinės technologijos ir išnykusios kliūtys keliauti po visą pasaulį keičia mūsų visuomenę. Ji maišosi su atvykėliais. „Tačiau tai nereiškia, kad tautiškumas nyksta. Juk karščiausius jausmų protrūkius mums sukelia tautiniai klausimai (lietuvių santykiai su lenkais ir rusais). Visuomenei jie tebėra svarbūs, jautrūs. Lietuvių tautos tapatybės reikalai tokie pat reikšmingi bus ir 2018-aisiais“, - optimistiškai į ateitį žvelgė tarpukario Lietuvos dešiniųjų partijų politinės veiklos tyrinėtojas A. Svarauskas.

Žygiuojanti tauta

Pusę 2018-aisiais numatomo minėti jubiliejinio šimtmečio Lietuva buvo svetimųjų okupuota. Politologų, istorikų nuomone, mūsų visuomenei po ketverių metų teks nelengvas galvosūkis - kaip reikėtų įvertinti vokiečių nacionalsocialistų ir ypač sovietų okupacijas, kad Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimas neprimintų Sočio olimpinių žaidynių atidarymo iškilmių, kai vyriausiojo jų režisieriaus Vladimiro Putino valia į vieną ratelį buvo sustatyti ir carai, ir juos nuvertę, nužudę bolševikai.

„2018-aisiais negalėsime užmerkti akių, apsimesti, kad nebuvo beveik penkiasdešimties okupacijos metų. Reikia pagarbiai prisiminti svetimųjų prievartos aukas, tačiau turime teisę aukštai iškėlę galvas didžiuotis, kad sugebėjome atsilaikyti, nesugniužti, sukaupti jėgas ir 1990 m. dar kartą atkurti savo valstybę! Tai akivaizdus liudijimas, aiškus priminimas, ypač jaunimui, kad lietuviai – politiškai laisva tauta, o nepriklausoma Lietuva nebuvo koks nors atsitiktinis projektas po Pirmojo pasaulinio karo. Įveikusi baisiausius istorijos išmėginimus, Lietuva ir po šimto metų vis dar yra gyva, auganti, žengianti pirmyn valstybė“, - pakiliai samprotavo 2010 m. ekspedicijos į lietuvių tremties vietas „Misija Sibiras“ dalyvis P. Mieželis.

Svarbiausias jubiliejinis klausimas

Anot R.Varapicko, minint Lietuvos Respublikos šimtmetį reikia pabrėžti tuos laikus, kai valstybė „kilo ir klestėjo“ – 1918-1940 metus. „Būtų įdomu, jeigu 2018-aisiais mūsų visuomenė, mokslininkai, politikai, menininkai pasvarstytų, kodėl Pirmoji Lietuvos Respublika, kurią ilgiausiai valdė dabar dažnai kritikuojamas tautininkų „režimas“ ir „minkštas diktatorius“ Antanas Smetona, per 20 metų sukaupė 9,5 t aukso, o dabartinė pakaitomis krikdemiška, liberali, socialdemokratiška Antroji Respublika per tą patį laikotarpį prasiskolino užsienio ir vidaus kreditoriams 50 mlrd. Lt“, - „Ūkininko patarėjui“ pareiškė šiaulietis tautininkas, pedagogas, Kaimo rašytojų sąjungos narys R. Varapickas.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)