JUOZAS KUNDROTAS. ISTORINIO LŪŽIO ĮVAIZDIJIMAS (G.Jankus ,,Kybartų aktai”)

Gedimino Jankaus “Kybartų aktus” (knygą) pirmąsyk išvydau autobuse pagyvenusio vyriškio rankose. Skaitė atsidėjęs, atsargiai versdamas lapą po lapo, grubų pirštą pavedžiodamas eilutėje. Nežinau, kas patraukė skaitytojo dėmesį – iškilios mūsų valstybės figūros, jų likimai, tragiški mūsų kraštui įvykiai, jų meninis traktavimas ar dar kas?

Ką surenka, atsirenka, iškelia, išaukština jo sąmonė? Kokius vaizdinius regi? Valstybės duobkasius, jų gynėjus? Norisi tikėti, kad ir užvertęs knygą pagyvenęs vyriškis svarstys, kodėl nutiko taip, o ne kitaip. Taigi, dramaturgo ir skaitytojo (žiūrovo) tiesiškos taškai susišaukia be kokių nors pamokymų, nurodymų, komentarų iš šalies. Šito nebūtų be tiesosakos!

Dramaturgas nusiteikęs kalbėti objektyviai, įkvėptai, pilietiškai. Vidinė klausa ir balsas rodo kryptį, iš kur sklinda istorijos aidas, kur reikia eiti, ko ieškoti, kur stabtelti ir pasitikrinti ėjimo koordinates. Atkakliai įsitvėręs paskutinio Vyriausybės posėdžio svyravimų ir pasimetimo, tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą, polemizuoja Smetonos ir Voldemaro lūpomis, kodėl taip nutiko ir kiek čia galėjo lemti individo politinė – moralinė valia. Bet kaip aiškėja iš rutuliuojamos minties peripetijų ir vyksmo visumos, o jeigu prisiminsime ir pačios realybės sudėtingumą, tai ir pati valios samprata ima atrodyti kur kas sudėtingesnė. Antanas Smetona šioje istorijoje kaip atskaitos taškas – iki jo ir po jo –kritišką akimirką samprotauja: „Ką tie menkystos minkštakauliai dabar beveiks be manęs?.. Ką? Juk jie nei vieno savarankiško žingsnio nesugeba žengti be...be nurodymų... be vadovavimo...“ (p.10).

Pjesėje veikia trys personažai. Tai dvi ryškios istorinės figūros – Prezidentas Antanas Smetona ir pirmosios Vyriausybės Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, lėmę valstybės politinę, socialinę, ekonominę, švietimo, kultūros raidą. Trečias personažas – Choras (Paternalijus), apie kurį savo nuomonę pasakysim kiek vėliau.

Jau nutuokiam, kur suka Lietuva, išorinių jėgų spaudžiama, kas su ja nutiko. Kybartai – paskutinis Nepriklausomos Lietuvos atodūsis, agonija. Pjesėje nieko negirdim apie daiktus. Jų čia nėra. Daiktai nieko nelemia. Tik Kybartų, pasienio miestelio, erdvė – pritvinkusi nerimo, išdavystės tvaiko, atklydusio iš paskutinio vyriausybės posėdžio ir atsivijusio Prezidentą, kuris suvokia situaciją ir savo padėtį:

„Skausmo ir nevilties apimtas traukiuosi iš Tėvynės...

ir mane vejasi sąmokslo gijos, pančioja, smaugia

ir bet kokiais būdais stengiasi sustabdyti...

o, aš jiems reikalingas, dar reikalingas

kaip niekad... melas ir veidmainystė seka mano pėdomis...

nepakanta ir išdavystė seka mano pėdomis...

aš jiems reikalingas...

tik savo išdavystės ir bailumo priedangai...

jie mano vardu nori palaidoti Lietuvą...“ (p,72).

Jau niekas neginčija dėl galimo A. Smetonos arešto. Išduotas Povilaitis ir Skučas, Vyriausybės posėdžio metu pažvairuota į Prezidentą (kažkam norėta įsiteikti). Valstybės vadovui beliko vienintelė išeitis – trauktis. Kybartai – kaip apmąstymų, dvasinės sutelkties stotis – simbolis. Šiuo atveju – simbolis prasilenkimų: išvykstant – parvykstant!

Amžina tautiečių migracija nuo XIX amžiaus ligi šių dienų. Tik anuomet sugrįžimų būta daugiau, nors tėvynėje socialinė būtis buvusi vargana, bet meilė gimtinei gilesnė. Prezidento pasitraukimas tragiškas ir sukrečiantis. O ir pati Lietuva, okupuojama sovietų, klupdoma ant aštrių ašmenų. Į tokią tėvynę, kur jau daug kas nustoja būti ir gęsta gyvybinė krašto tikrovė, iš emigracijos grįžta pirmosios vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras.

Čia, Kybartuose, įvyksta menamas dviejų valstybės vadovų susitikimas. Čia susiformuoja tikėjimo, pasitikėjimo, išdavystės, pareigos, sąžinės, moralės, atsakomybės, laisvės sampratos taškai – ištisas problemų ratas! Nuo pat pirmųjų susitikimų akimirkų įsiplieskia ginčas. Oponentai stengiasi kiek galint išaukštinti save, savo nuopelnus valstybei, kuris daugiau savęs atidavęs tautai. Dialogas šiurkštus, žodžiai aštrūs kaip tekėlu išgaląsti ašmenys.

Kad ir kaip A. Smetona besiteisintų, Voldemaro akimis – jis visokio blogio įsūnytojas, nevykėlis: „Nevykėliui tautos vadui (tėvynė) jau seniai nerūpi.“ – „Štai prieš mus stovi kaltininkas nelaimių.“ – „Aš kaltinu (tave). Kaltinu tuo, kad pavertei Lietuvą savo tėvonija, o piliečius – savo baudžiauninkais, su kuriais elgtis gali kaip tinkamas“(p.13). Kandūs žodžiai, mano galva, parodo, kad oponento dvasia jau nustoja harmonizuojančios galios, blaškosi, neturi sau atramų.

Dramaturgo plunksnos smaigalys nukreiptas į moralinę maksimą. Ir Einšteinas yra sakęs, kad įžymios asmenybės moralinės savybės tikriausiai turi didesnės reikšmės savo kartai ir visai istorijos eigai negu grynai intelektualiniai pasiekimai“ (B. Kuznecovas, Einšteinas. – V.,1984. – p.182). Vidinės destrukcijos ir vertybių sumaišties fonas gerokai sutirštintas ir logiškai pagrįstas. Bet nesigriebiama argumentų, atsvarų Smetonos paveikslui pašviesinti.

Galėtų ką nors šviesesnio pasakyti ir pats Prezidentas – priminti, kokiais sudėtingais laikais reikėjo sukurti tautai erdvės ir laisvės, kad galėtų modernizuoti savo gyvenimą ir kultūrą! Žinia, ne viskas čia padaryta iki galo, bet žingsniai ta kryptimi matomi. O juk gyventa didžiųjų valstybių, besikėsinančių į krašto laisvę, apsupty. Dėl to nespėta sukurti pilietinės visuomenės. Bet oponentui tai nerūpi. Juo labiau Voldemaras Prezidentą puola, tuo jis pats apgailėtiniau atrodo. Jauste jauti, kaip senka jo žodyno atsargos. Atsiskleidžia ir jo grįžimo į Lietuvą tikslai.

Nors niekas negali nuspėti, kuo viskas baigsis šiandien, rytoj, – Voldemaras bet kokia kaina pasirengęs tapti Vyriausybės vadovu ( o gal ir prezidentu) net ir sovietams valdant. Apsvaigęs nuo karjeros svaigulio, išdrožia Smetonai į akis: „Tavo režimas griuvo. Ateina kiti. Ateina tikrieji valstybės gelbėtojai. Ateina Voldemaras. Rusai mums leis tvarkytis. Žinoma, be tavęs“ (p. 26). Apie atsakomybę nekalba. Protą aptemdęs garbės troškimas. Prasimuša savanaudiški interesai, nuskriaustojo sindromas. Šie instinktai negali tapti varikliu, generuojančiu atsakingą, dalykišką dialogą su Prezidentu. Valstybės, nacionalinių vertybių savumo jausmas anemiškas. Nejaučiant istorinės atsakomybės, nesuvokiant grėsmės, pats personažas pameta esminių krypčių orientyrus ir, vaikydamasis efemeriškos garbės, aukštų postų, ką tik buvo pasišovęs ištikimai tarnauti.

Antanas Smetona tampa auka tų, kuriems savo kurso laikosi nuosekliai. Ir neketina keisti. Giliai įsitikinęs ir suvokęs, kad reikia ne tik pačiam save saugoti, bet ginti ir tautą. „Tauta yra valstybės turinys. Taigi, valstybiškumo sąvoka yra tautai aukščiausia“,– kritišką valandą filosofiškai samprotauja Prezidentas (p. 26). Tai skamba kaip aksioma, formuluojanti ir nepriklausomybės turinį, kurį reikėtų suvokti kaip gyvybinį išmėginimą.

Šią maksimą Gediminas Jankus aktualizuoja kaip giliosios mūsų visuomenės dvasinės savijautos siekį, savijautos, už kurią tenka mokėti vis didesne kaina. Neprošal pridurti, kad ir pats dramaturgas tai išgyvena savo prigimtiniu mentalitetu. Jo minties skrydžio trajektorija brėžia aukštą skliautą – moralinio, žmoniškosios būties, patriotinio būvio, pareigos, atsakomybės požiūriais. Juk negalima pamiršti nei kovojusių ir žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę XX a. pradžioje, nei pokario metais miškuose.

„Tėvynę turi tik laisvi žmonės“ (p. 40), – tvinksi mintis pjesėje. Niekada žodis „laisvė“ neskamba taip patraukliai, viliojančiai ir svaiginančiai, kaip jos netenkant. Ši mintis gyva Prezidento sąmonėje, o pasitraukimą jis priima kaip savo likimą. Nors, taip poetai sako, žmogus, netekęs namų, praranda ir savo šventumą, didingumą, pilietinę perspektyvą, netenka ir dorovinių imperatyvų, palaikančių psichinę ir psichologinę pusiausvyrą, – Smetona Kybartuose laikosi stoiškai. Jo stoiškumas – kaip neužgesusi vilties žiežirba dar neleidžia sulūžti nuo galingų smagračių, įsuktų pasaulio galiūnų.

„Kybartų aktais“ žadinama mintis: žūt būt išlikti laisvam! Laisvas žmogus nieko neprašo, jis sielojasi tik dėl tėvynės likimo. Prezidento sąmonėje valstybės ir tautos pasaulėvaizdis giliai įsispaudęs. Jam rūpi valstybingumo tęstinumas. Tegul tai laikinai bus užsieny... Į Kybartus siunčiamos delegacijos. Be atvangos (telefonu) Prezidentas raginamas grįžti į Kauną, kad pasirašytų perdavimo aktus, jau sovietams reikalaujant. A. Smetona nepalenkiamas: „ Aš savo nuomonės nekeisiu“ (p. 59). Turi savų planų : priešintis „nors simboliškai, bet privalome“ (p. 71). Turi vilties, kad sovietams pasipriešins bent devintas pulkas. „Pulkininkas Gaušas žygio maršu jau pasiekė Vilkaviškį“ (p.76).

Rutuliuojasi Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėja. Ši idėja pjesėje giliai įprasminta, o tautos, valstybės likimas skamba kaip aukščiausias šventumo lygmuo. Neįmanoma to negirdėti, nejausti. Moraliniai, dvasiniai verpetai sūkuriuoja nacionalinių jausmų zonoje. A. Smetona iki galo atsidavusiai vykdo Konstitucijos suteiktą prezidento misiją, nors jau kėsinamasi į jo saugumą – jau ir šautuvai (savųjų) buvo atgręžti... Daro ką gali daryti, nors veikimo laukas grėsmingai siaurėja.

Laikas senka... Laiko ir priešiškoms jėgoms spaudžiant lieka strateginė užduotis sau: atsilaikyti, nepasiduoti jokiai pagundai, jokioms vilionėms – sugrįžti į Kauną. Sugrįžti – tai savo rankomis atiduoti valstybę bolševikams; išvykti į užsienį – tai išsaugoti bent simbolišką valstybės vardą, jos diplomatinių institucijų legitimumą, prieš tai, suprantama, paskelbus svarbius aktus. Jeigu suspės... Nes nežinia iš kurio kampo pavojai gali kilti, nes jau ir personažas Choras (Paternalijus), dar prieš valandą A. Smetoną garbinęs ir jam pasirodžius šaukė šlovinančias ovacijas, spėjęs pakeisti keletą kaukių.

Tai hibridinis personažas, bestuburis – slidus, vingrus, klastingas, galintis persikūnyti į ką tik nori, pavojingas, chameleoniškas. Jis gali tarnauti kaip liokajus, nes neturi vertybinių principų, siekių, idealų, gali prieš Prezidentą atgręžti šautuvą. Veikimas – pagal situaciją. Bet kartu ir šiuolaikiškas – kaip simptomiška, kai ir mūsų laikų politikai kalba šio hibrido lūpomis:

„rusai tikrai padarys mums nuolaidų...

taip, atsižvelgs...

(...)

neerzinkime rusų...

neerzinkime...

nesipriešinkime...“ (p. 73).

Galėtume dar ir nuo savęs pridurti: nesipriešinkime, nes reikia dujų, naftos, dar ko... Nepirks mūsų pieno produktų, bulvių... Daugiaveidis personažas gali būti ir masė. O kas yra masė? Bespalvė. Ji nėra monolitas, be vertybinio vienijančio pagrindo. Ja galima manipuliuoti... Tačiau siužeto ir intrigos plėtotės peizažą ir moralinį lauką labai paįvairina, įneša spalvingumo, prisideda prie veiksmo rutuliojimo. Šito specifinio personažo niekaip neįsprausi į tipinius rėmus. Mano galva, juo dramaturgas režisieriui suteikia daug galimybių interpretacijai.

Per visą pjesę mūsų neapleidžia nerimas ir grėsmės jutimas. Grėsmingumas sklinda iš dialogų, telefoninių skambučių, pasirodančios minios daugiaprasmių judesių, iš žinojimo apie Skučo ir Povilaičio areštą, iš to, kad devintas pulkas, Merkio ir generolų įsakymu, sugrąžintas į kareivines, kad atvyksta delegacija, kuri nežinia ką sumaniusi... Bet Prezidentas, nors jau patikimų tautiečių raginamas kuo skubiau kirsti sieną, vis dar čia!

Man dingojasi, kad ir dramaturgas jo neskubina palikti Lietuvą. Kol Prezidentas tėvynėje, jos suverenitetas gyvuoja, o mes esame saugesni, nors akis budriai apsidairo: ar nesitaiko iš pasalų pikta ranka?! Gal iš tiesų pats laikas trauktis? Minties kryptis praplečia siužeto lauką, veikia sąmonę, kuri nenori paleisti Prezidento, nes niekas nežino, kas jo laukia už t o barjero, kurį ką tik šiaip taip suspėjo peršokti krašto apsaugos ministras generolas K. Musteikis, A. Smetonos šeimos nariai. Šitas jausmas simptomiškai siejasi su kūrinio veikmės, meninės kokybės parametrais. Istorija galima pateikti įvairiai, bet itin svarbu, kad ji būtų suprasta, priimtina, reikalinga piliečiams, aktuali visuomenei.

Pjesė „Kybartų aktai“ jau gyvena savo gyvenimą. Prisiminkime skaitytoją autobuse ir jau netrumpą laiką jos rodymą „Romuvos“ teatre (rež. V. Balsys). Ne viskas, kas sukuriama, yra menas. Faktografinė medžiaga paprastai autorių dar ir varžo, saisto su tuo, kas jau buvo tikrai. Su istoriniu faktu nepasiginčysi. Gedimino Jankaus literatūrinė patirtis, estetinis mąstymas, suvokta ir giliai išjausta istorinio fakto atributika davė teigiamų rezultatų – pjesė įgavo meninio kūrinio dimensiją (statusą).

Vienu atveju mums daug kas matoma scenoje, kitu atveju jaučiama kas užrašyta. Taigi, kūrinio vertikalės kelia į kitą lygmenį, nei faktas. Atmetęs visus stereotipus, dramaturgas sukuria istorinės asmenybės psichologiškai motyvuotą valstybės vadovo patrioto, atsidūrusio itin sudėtingoje situacijoje, paveikslą, koncentruojantį savyje didelę dvasinę energiją. Istorinius įvykius bei faktus preparuoja su įkvėpimu, visa talento jėga, turėdamas viltį, kad visa tai, ką mes patys esame įstūmę į painius labirintus, dar ir užtrenkdami sveikai polemikai visas išėjimo angas, turi būti perkainuota iš naujo. Pilietinė patriotinė savimonė, kas mūsų laikais darosi taip neesminga, pakylėta iki sakrališko būvio.

Ne paskutinė vieta veikale tenka metaforai. Ji kūrinio struktūrai, architektonikai suteikia gyvybinių galių, spalvų, suaktualina žodinį vaizdą, reikšmių ir prasmių vienovės koloritą. Pjesė tarsi išaugo pagal jai likimo duotą kodą – iš istorinio būtinumo, iš dvasinio būvio, jo santalkos – imperatyvo – pasakyti savo Tiesą! Dramaturgas nepaskendo nei išdavysčių ar praradimų sentimentuose, nei egzaltuotų frazių, jų priedangų sraute. Neaiškina kas ir kaip. Tegul pats žiūrovas (skaitytojas) komentuoja, darosi išvadas, prielaidas. Tai jo teisė ir pareiga atmazgyti meninio ieškojimo paradigmų sąsajas su tuo, kas visuotina, artimo prigimtinei kultūrai ir kas mūsų gyvenime nutolę ir niekaip nesusieina, nesisieja kilpinėjančio laiko konfigūracijose.

Ko gero, čia pridurčiau, kad ir visa Gedimino Jankaus dramaturgija liudija, jog neįmanoma atskirti prigimtinės kultūros nuo istorijos vyksmo, nes visa tai glaudžiai, gyvybiškai siejasi su pasaulėjauta, mąstymo būdu ir sąmone, jeigu ji, sąmonė, dar neblokuojama mankurtizmo. Dramaturgas atpažįstamas iš žodžių, apmąstymų, bendrinimų, iš išaštrinto žvilgsnio, iš to, kas svarbu ir artima sielai, atitinka etninius ir etinius tautos lūkesčius..

„Kybartų aktus“ priskirčiau tai kategorijai dramaturgijos kūrinių, kurie yra jau užsitikrinę pastovią vietą literatūroje. Įtikinamai sumodeliuota erdvė, laikas, faktologinis tikrumas ir išmonė, kad neabejoji, jog taip ir buvo. Dramaturgui pavyksta sukurti intrigą, atskleisti žmogų sudėtingoje situacijoje, nusakyti gana trapius konfliktinius literatūrinių herojų santykius. O čia dar ir Rimantas Dichavičius pačiu laiku pakuždėjo, kad kiekvienas menininkas sukuria savo stilistinius arba mąstymo kodus, kuriuos iššifruoti vienas malonumas. Tik pridurčiau: jeigu veikia sąmonę, emocinį lauką. Šis privalumas duoda menininkui nemažą dividendų.

Knyga negali prilygti visuotiniam įspūdžiui, kurį patiri spektaklio metu. Tačiau ir knygos tekstas veikia sąmonę per vaizdinio ir idėjos plėtotę, kalbos, stiliaus, dialogo (monologo), metaforų reikšmių dermę. G. Jankaus žodis ir frazė skamba santūriai. Dažna frazė, o ir tik žodis (žodelytis) rašomas iš naujos eilutės arba nutraukiamas daugtaškių. Tai tarsi punktyrai į tai, ko mes nežinome, į ką nerandam iki šiol atsakymų. Tačiau daugtaškiai, pauzės, numanomi punktyrai neslopina nei dvasinio intensyvumo, nei žodžio energijos. Tai ne šiaip žaidimas dėl žaidimo.

Daugtaškiai, pauzės, žodžio kėlimas į naują eilutę palaiko ritmą, tekstui suteikia savito melodingumo, sudėlioja akcentus, kitaip juda pati mintis, gilinamos prasmės, reikšmės, pajautos, personažo santykis su aponentu, aplinka, veikia visą kalbinę erdvę. Tai kūrėjo individualumo žymuo, suteikiantis pjesei savitumo, neleidžia supanašėti intonacijai.

Pjesė „Kybartų aktai“ aktuali įvairiais požiūriais. Ji tarsi veidrodis, atspindintis mūsų dvasios ertmes, kurios gali pradėti artėti prie pozityvių klausimų ir išvadų, rūpimų visai tautai, kad neatsidurtume dvasinėje emigracijoje. Juolab, kad ji, tarsi koks gyvas organizmas, įsijungia į diskusiją – ar būtina perkelti Antano Smetonos palaikus į Lietuvą ( kaip ir kada, kur palaidoti). Visa savo esme kūrinys pasisako: b ū t i n a !

Nuotraukose: Recenzijos autorius Juozas Kundrotas (viršuje) ; ,,Kybartų aktai" dramaturdas Gediminas Jankus ir teatro spektaklio ,,Smetona" afiša

www.kaunozurnalistai.lt archyvo nuotr.

AUDRONE NUGARAITĖ

Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija.

Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais.

GERUMO KOMUNIKACIJA

Gruodžio 5 diena, antradienis

Baltos žiemos apsuptyje pabūkime sau saule šiandienos padangėje. Pasakome-aš galiu ir einame savo įgyvendinamo tikslo keliu. Tegul ši diena bus tokia, kad jai vakardiena pavydėtų ir jį tarp savaitės gautų deimantų aiškiai žibėtų. Būkime.

Gruodžio 4 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Papildomumas: joks požiūris neišsemia realybės; įvairios perspektyvos gali būti vertingos nors ir nesuderinamos. Gilesnis pagrindų suvokimas negali panaikinti patirties turtingumo. Jis gali apšviesti ir apšviečia patirtį nauja šviesa, kuri leidžia mums toliau ją turtinti. " F. Wilczek

Gruodžio 3 diena, sekmadienis

Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena

Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime.

Gruodžio 1 diena, penktadienis

Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge.

Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis

Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu.

***

Lapkričio 29 diena. trečiadienis

Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka.

***

Lapkričio 28 diena, antradienis

Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove.

Lapkričio 27 diena, pirmadienis

Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save.

***

Lapkričio 25 diena, penktadienis

Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena

Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi.

Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis

Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau.

***

Lapkričio 21 diena, antradienis

Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip.

***

Lapkričio 20 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor

***

Lapkričio 19 diena, sekmadienis

Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu

***

Lapkričio 18 diena, šeštadienis

Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris.

Lapkričio 17 diena, penktadienis

Tarptautinė studentų diena
Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime.

***

Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis

Tarptautinė tolerancijos diena

Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime.

***

Lapkričio 15 diena, trečiadienis

Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi.

***

Lapkričio 14 d., antradienis

Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas

***

Lapkričio 13 d., pirmadienis

Pasaulinė Gerumo diena

Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime.

***

Lapkričio 11 d., šeštadienis

Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena

***

Lapkičio 8 d., trečiadienis

Europos sveikos mitybos diena

Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus.

***

Lapkričio 7 d., antradienis

Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip.

***

Lapkričio 6 d., pirmadienis

Savaitės išmintis

"Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins

***

Lapkričio 4 d., šeštadienis

Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas.

Lapkričio 3 d., penktadienis

Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa.

***

Lapkričio 2 d., ketvirtadienis

Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau.

***

Lapkričio 1 d., trečiadienis

Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime.

***

Spalio 30 d. antradienis

Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys.

***

Spalio 30-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė

***

Spalio 29-oji, sekmadienis

Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti.

***

Spalio 28-oji, šeštadienis

Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti.

***

Spalio 26-oji, ketvirtadienis

Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti

***

Spalio 25-oji, trečiadienis

Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena.

***

Spalio 23-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor

Spalio 22-oji, sekmadienis

Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim

	2023 m. gruodžio 6 d. V. Putvinskio g. 48 44211 Kaunas lzs.kaunas@gmail.com +370 698 17188 Aktualijos Kūrybos artelė Apie skyrių LŽS nariai Archyvas
LŽS Metraštis. 1934 Fotoreportažai Videoreportažai Filmai Smailiu žvilgsniu Krepšinio pasaulyje Ketvirtoji valdžia Apdovanojimai VLADIMIRAS BERESNIOVAS: ,,GYVENIMAS VLABERIO ŽVILGSNIU " Būsiu teisingas ir doras Keisčiau lytį į Vytį, Tėvynę į kavinę, Bet... kad toks geras oras – Būsiu teisingas ir doras... * Pasirinkimas Kam – kairieji, Kam – dešinieji, Kam – centristai, O kam – aferistai. * Buvo rimta priežastis Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo, gerdavom iš nevilties. Kai laimėdavo – iš džiaugsmo... * Čia Lietuva... „Čia Lietuva, Čia lietūs lyja“. Čia painiava, Čia velniava, Čia juokas Ašaras praryja... Gyvenimas – „kakus“... Katinas pieną laka, Širdis smarkiai plaka. Nuo kaukolinės apakus, Gyvenimas tapo... „kakus“. * Katinas – „Miau“, Šuo – „Au, au“. Jis – „Aū- ū ! Ji – “ I love You!“ LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai ir vlaberizmai specialiai www.kaunozurnalistai.lt svetainei	JUOZAS KUNDROTAS. ISTORINIO LŪŽIO ĮVAIZDIJIMAS (G.Jankus ,,Kybartų aktai”) Gedimino Jankaus “Kybartų aktus” (knygą) pirmąsyk išvydau autobuse pagyvenusio vyriškio rankose. Skaitė atsidėjęs, atsargiai versdamas lapą po lapo, grubų pirštą pavedžiodamas eilutėje. Nežinau, kas patraukė skaitytojo dėmesį – iškilios mūsų valstybės figūros, jų likimai, tragiški mūsų kraštui įvykiai, jų meninis traktavimas ar dar kas? Ką surenka, atsirenka, iškelia, išaukština jo sąmonė? Kokius vaizdinius regi? Valstybės duobkasius, jų gynėjus? Norisi tikėti, kad ir užvertęs knygą pagyvenęs vyriškis svarstys, kodėl nutiko taip, o ne kitaip. Taigi, dramaturgo ir skaitytojo (žiūrovo) tiesiškos taškai susišaukia be kokių nors pamokymų, nurodymų, komentarų iš šalies. Šito nebūtų be tiesosakos! Dramaturgas nusiteikęs kalbėti objektyviai, įkvėptai, pilietiškai. Vidinė klausa ir balsas rodo kryptį, iš kur sklinda istorijos aidas, kur reikia eiti, ko ieškoti, kur stabtelti ir pasitikrinti ėjimo koordinates. Atkakliai įsitvėręs paskutinio Vyriausybės posėdžio svyravimų ir pasimetimo, tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą, polemizuoja Smetonos ir Voldemaro lūpomis, kodėl taip nutiko ir kiek čia galėjo lemti individo politinė – moralinė valia. Bet kaip aiškėja iš rutuliuojamos minties peripetijų ir vyksmo visumos, o jeigu prisiminsime ir pačios realybės sudėtingumą, tai ir pati valios samprata ima atrodyti kur kas sudėtingesnė. Antanas Smetona šioje istorijoje kaip atskaitos taškas – iki jo ir po jo –kritišką akimirką samprotauja: „Ką tie menkystos minkštakauliai dabar beveiks be manęs?.. Ką? Juk jie nei vieno savarankiško žingsnio nesugeba žengti be...be nurodymų... be vadovavimo...“ (p.10). Pjesėje veikia trys personažai. Tai dvi ryškios istorinės figūros – Prezidentas Antanas Smetona ir pirmosios Vyriausybės Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, lėmę valstybės politinę, socialinę, ekonominę, švietimo, kultūros raidą. Trečias personažas – Choras (Paternalijus), apie kurį savo nuomonę pasakysim kiek vėliau. Jau nutuokiam, kur suka Lietuva, išorinių jėgų spaudžiama, kas su ja nutiko. Kybartai – paskutinis Nepriklausomos Lietuvos atodūsis, agonija. Pjesėje nieko negirdim apie daiktus. Jų čia nėra. Daiktai nieko nelemia. Tik Kybartų, pasienio miestelio, erdvė – pritvinkusi nerimo, išdavystės tvaiko, atklydusio iš paskutinio vyriausybės posėdžio ir atsivijusio Prezidentą, kuris suvokia situaciją ir savo padėtį: „Skausmo ir nevilties apimtas traukiuosi iš Tėvynės... ir mane vejasi sąmokslo gijos, pančioja, smaugia ir bet kokiais būdais stengiasi sustabdyti... o, aš jiems reikalingas, dar reikalingas kaip niekad... melas ir veidmainystė seka mano pėdomis... nepakanta ir išdavystė seka mano pėdomis... aš jiems reikalingas... tik savo išdavystės ir bailumo priedangai... jie mano vardu nori palaidoti Lietuvą...“ (p,72). Jau niekas neginčija dėl galimo A. Smetonos arešto. Išduotas Povilaitis ir Skučas, Vyriausybės posėdžio metu pažvairuota į Prezidentą (kažkam norėta įsiteikti). Valstybės vadovui beliko vienintelė išeitis – trauktis. Kybartai – kaip apmąstymų, dvasinės sutelkties stotis – simbolis. Šiuo atveju – simbolis prasilenkimų: išvykstant – parvykstant! Amžina tautiečių migracija nuo XIX amžiaus ligi šių dienų. Tik anuomet sugrįžimų būta daugiau, nors tėvynėje socialinė būtis buvusi vargana, bet meilė gimtinei gilesnė. Prezidento pasitraukimas tragiškas ir sukrečiantis. O ir pati Lietuva, okupuojama sovietų, klupdoma ant aštrių ašmenų. Į tokią tėvynę, kur jau daug kas nustoja būti ir gęsta gyvybinė krašto tikrovė, iš emigracijos grįžta pirmosios vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Čia, Kybartuose, įvyksta menamas dviejų valstybės vadovų susitikimas. Čia susiformuoja tikėjimo, pasitikėjimo, išdavystės, pareigos, sąžinės, moralės, atsakomybės, laisvės sampratos taškai – ištisas problemų ratas! Nuo pat pirmųjų susitikimų akimirkų įsiplieskia ginčas. Oponentai stengiasi kiek galint išaukštinti save, savo nuopelnus valstybei, kuris daugiau savęs atidavęs tautai. Dialogas šiurkštus, žodžiai aštrūs kaip tekėlu išgaląsti ašmenys. Kad ir kaip A. Smetona besiteisintų, Voldemaro akimis – jis visokio blogio įsūnytojas, nevykėlis: „Nevykėliui tautos vadui (tėvynė) jau seniai nerūpi.“ – „Štai prieš mus stovi kaltininkas nelaimių.“ – „Aš kaltinu (tave). Kaltinu tuo, kad pavertei Lietuvą savo tėvonija, o piliečius – savo baudžiauninkais, su kuriais elgtis gali kaip tinkamas“(p.13). Kandūs žodžiai, mano galva, parodo, kad oponento dvasia jau nustoja harmonizuojančios galios, blaškosi, neturi sau atramų. Dramaturgo plunksnos smaigalys nukreiptas į moralinę maksimą. Ir Einšteinas yra sakęs, kad įžymios asmenybės moralinės savybės tikriausiai turi didesnės reikšmės savo kartai ir visai istorijos eigai negu grynai intelektualiniai pasiekimai“ (B. Kuznecovas, Einšteinas. – V.,1984. – p.182). Vidinės destrukcijos ir vertybių sumaišties fonas gerokai sutirštintas ir logiškai pagrįstas. Bet nesigriebiama argumentų, atsvarų Smetonos paveikslui pašviesinti. Galėtų ką nors šviesesnio pasakyti ir pats Prezidentas – priminti, kokiais sudėtingais laikais reikėjo sukurti tautai erdvės ir laisvės, kad galėtų modernizuoti savo gyvenimą ir kultūrą! Žinia, ne viskas čia padaryta iki galo, bet žingsniai ta kryptimi matomi. O juk gyventa didžiųjų valstybių, besikėsinančių į krašto laisvę, apsupty. Dėl to nespėta sukurti pilietinės visuomenės. Bet oponentui tai nerūpi. Juo labiau Voldemaras Prezidentą puola, tuo jis pats apgailėtiniau atrodo. Jauste jauti, kaip senka jo žodyno atsargos. Atsiskleidžia ir jo grįžimo į Lietuvą tikslai. Nors niekas negali nuspėti, kuo viskas baigsis šiandien, rytoj, – Voldemaras bet kokia kaina pasirengęs tapti Vyriausybės vadovu ( o gal ir prezidentu) net ir sovietams valdant. Apsvaigęs nuo karjeros svaigulio, išdrožia Smetonai į akis: „Tavo režimas griuvo. Ateina kiti. Ateina tikrieji valstybės gelbėtojai. Ateina Voldemaras. Rusai mums leis tvarkytis. Žinoma, be tavęs“ (p. 26). Apie atsakomybę nekalba. Protą aptemdęs garbės troškimas. Prasimuša savanaudiški interesai, nuskriaustojo sindromas. Šie instinktai negali tapti varikliu, generuojančiu atsakingą, dalykišką dialogą su Prezidentu. Valstybės, nacionalinių vertybių savumo jausmas anemiškas. Nejaučiant istorinės atsakomybės, nesuvokiant grėsmės, pats personažas pameta esminių krypčių orientyrus ir, vaikydamasis efemeriškos garbės, aukštų postų, ką tik buvo pasišovęs ištikimai tarnauti. Antanas Smetona tampa auka tų, kuriems savo kurso laikosi nuosekliai. Ir neketina keisti. Giliai įsitikinęs ir suvokęs, kad reikia ne tik pačiam save saugoti, bet ginti ir tautą. „Tauta yra valstybės turinys. Taigi, valstybiškumo sąvoka yra tautai aukščiausia“,– kritišką valandą filosofiškai samprotauja Prezidentas (p. 26). Tai skamba kaip aksioma, formuluojanti ir nepriklausomybės turinį, kurį reikėtų suvokti kaip gyvybinį išmėginimą. Šią maksimą Gediminas Jankus aktualizuoja kaip giliosios mūsų visuomenės dvasinės savijautos siekį, savijautos, už kurią tenka mokėti vis didesne kaina. Neprošal pridurti, kad ir pats dramaturgas tai išgyvena savo prigimtiniu mentalitetu. Jo minties skrydžio trajektorija brėžia aukštą skliautą – moralinio, žmoniškosios būties, patriotinio būvio, pareigos, atsakomybės požiūriais. Juk negalima pamiršti nei kovojusių ir žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę XX a. pradžioje, nei pokario metais miškuose. „Tėvynę turi tik laisvi žmonės“ (p. 40), – tvinksi mintis pjesėje. Niekada žodis „laisvė“ neskamba taip patraukliai, viliojančiai ir svaiginančiai, kaip jos netenkant. Ši mintis gyva Prezidento sąmonėje, o pasitraukimą jis priima kaip savo likimą. Nors, taip poetai sako, žmogus, netekęs namų, praranda ir savo šventumą, didingumą, pilietinę perspektyvą, netenka ir dorovinių imperatyvų, palaikančių psichinę ir psichologinę pusiausvyrą, – Smetona Kybartuose laikosi stoiškai. Jo stoiškumas – kaip neužgesusi vilties žiežirba dar neleidžia sulūžti nuo galingų smagračių, įsuktų pasaulio galiūnų. „Kybartų aktais“ žadinama mintis: žūt būt išlikti laisvam! Laisvas žmogus nieko neprašo, jis sielojasi tik dėl tėvynės likimo. Prezidento sąmonėje valstybės ir tautos pasaulėvaizdis giliai įsispaudęs. Jam rūpi valstybingumo tęstinumas. Tegul tai laikinai bus užsieny... Į Kybartus siunčiamos delegacijos. Be atvangos (telefonu) Prezidentas raginamas grįžti į Kauną, kad pasirašytų perdavimo aktus, jau sovietams reikalaujant. A. Smetona nepalenkiamas: „ Aš savo nuomonės nekeisiu“ (p. 59). Turi savų planų : priešintis „nors simboliškai, bet privalome“ (p. 71). Turi vilties, kad sovietams pasipriešins bent devintas pulkas. „Pulkininkas Gaušas žygio maršu jau pasiekė Vilkaviškį“ (p.76). Rutuliuojasi Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėja. Ši idėja pjesėje giliai įprasminta, o tautos, valstybės likimas skamba kaip aukščiausias šventumo lygmuo. Neįmanoma to negirdėti, nejausti. Moraliniai, dvasiniai verpetai sūkuriuoja nacionalinių jausmų zonoje. A. Smetona iki galo atsidavusiai vykdo Konstitucijos suteiktą prezidento misiją, nors jau kėsinamasi į jo saugumą – jau ir šautuvai (savųjų) buvo atgręžti... Daro ką gali daryti, nors veikimo laukas grėsmingai siaurėja. Laikas senka... Laiko ir priešiškoms jėgoms spaudžiant lieka strateginė užduotis sau: atsilaikyti, nepasiduoti jokiai pagundai, jokioms vilionėms – sugrįžti į Kauną. Sugrįžti – tai savo rankomis atiduoti valstybę bolševikams; išvykti į užsienį – tai išsaugoti bent simbolišką valstybės vardą, jos diplomatinių institucijų legitimumą, prieš tai, suprantama, paskelbus svarbius aktus. Jeigu suspės... Nes nežinia iš kurio kampo pavojai gali kilti, nes jau ir personažas Choras (Paternalijus), dar prieš valandą A. Smetoną garbinęs ir jam pasirodžius šaukė šlovinančias ovacijas, spėjęs pakeisti keletą kaukių. Tai hibridinis personažas, bestuburis – slidus, vingrus, klastingas, galintis persikūnyti į ką tik nori, pavojingas, chameleoniškas. Jis gali tarnauti kaip liokajus, nes neturi vertybinių principų, siekių, idealų, gali prieš Prezidentą atgręžti šautuvą. Veikimas – pagal situaciją. Bet kartu ir šiuolaikiškas – kaip simptomiška, kai ir mūsų laikų politikai kalba šio hibrido lūpomis: „rusai tikrai padarys mums nuolaidų... taip, atsižvelgs... (...) neerzinkime rusų... neerzinkime... nesipriešinkime...“ (p. 73). Galėtume dar ir nuo savęs pridurti: nesipriešinkime, nes reikia dujų, naftos, dar ko... Nepirks mūsų pieno produktų, bulvių... Daugiaveidis personažas gali būti ir masė. O kas yra masė? Bespalvė. Ji nėra monolitas, be vertybinio vienijančio pagrindo. Ja galima manipuliuoti... Tačiau siužeto ir intrigos plėtotės peizažą ir moralinį lauką labai paįvairina, įneša spalvingumo, prisideda prie veiksmo rutuliojimo. Šito specifinio personažo niekaip neįsprausi į tipinius rėmus. Mano galva, juo dramaturgas režisieriui suteikia daug galimybių interpretacijai. Per visą pjesę mūsų neapleidžia nerimas ir grėsmės jutimas. Grėsmingumas sklinda iš dialogų, telefoninių skambučių, pasirodančios minios daugiaprasmių judesių, iš žinojimo apie Skučo ir Povilaičio areštą, iš to, kad devintas pulkas, Merkio ir generolų įsakymu, sugrąžintas į kareivines, kad atvyksta delegacija, kuri nežinia ką sumaniusi... Bet Prezidentas, nors jau patikimų tautiečių raginamas kuo skubiau kirsti sieną, vis dar čia! Man dingojasi, kad ir dramaturgas jo neskubina palikti Lietuvą. Kol Prezidentas tėvynėje, jos suverenitetas gyvuoja, o mes esame saugesni, nors akis budriai apsidairo: ar nesitaiko iš pasalų pikta ranka?! Gal iš tiesų pats laikas trauktis? Minties kryptis praplečia siužeto lauką, veikia sąmonę, kuri nenori paleisti Prezidento, nes niekas nežino, kas jo laukia už t o barjero, kurį ką tik šiaip taip suspėjo peršokti krašto apsaugos ministras generolas K. Musteikis, A. Smetonos šeimos nariai. Šitas jausmas simptomiškai siejasi su kūrinio veikmės, meninės kokybės parametrais. Istorija galima pateikti įvairiai, bet itin svarbu, kad ji būtų suprasta, priimtina, reikalinga piliečiams, aktuali visuomenei. Pjesė „Kybartų aktai“ jau gyvena savo gyvenimą. Prisiminkime skaitytoją autobuse ir jau netrumpą laiką jos rodymą „Romuvos“ teatre (rež. V. Balsys). Ne viskas, kas sukuriama, yra menas. Faktografinė medžiaga paprastai autorių dar ir varžo, saisto su tuo, kas jau buvo tikrai. Su istoriniu faktu nepasiginčysi. Gedimino Jankaus literatūrinė patirtis, estetinis mąstymas, suvokta ir giliai išjausta istorinio fakto atributika davė teigiamų rezultatų – pjesė įgavo meninio kūrinio dimensiją (statusą). Vienu atveju mums daug kas matoma scenoje, kitu atveju jaučiama kas užrašyta. Taigi, kūrinio vertikalės kelia į kitą lygmenį, nei faktas. Atmetęs visus stereotipus, dramaturgas sukuria istorinės asmenybės psichologiškai motyvuotą valstybės vadovo patrioto, atsidūrusio itin sudėtingoje situacijoje, paveikslą, koncentruojantį savyje didelę dvasinę energiją. Istorinius įvykius bei faktus preparuoja su įkvėpimu, visa talento jėga, turėdamas viltį, kad visa tai, ką mes patys esame įstūmę į painius labirintus, dar ir užtrenkdami sveikai polemikai visas išėjimo angas, turi būti perkainuota iš naujo. Pilietinė patriotinė savimonė, kas mūsų laikais darosi taip neesminga, pakylėta iki sakrališko būvio. Ne paskutinė vieta veikale tenka metaforai. Ji kūrinio struktūrai, architektonikai suteikia gyvybinių galių, spalvų, suaktualina žodinį vaizdą, reikšmių ir prasmių vienovės koloritą. Pjesė tarsi išaugo pagal jai likimo duotą kodą – iš istorinio būtinumo, iš dvasinio būvio, jo santalkos – imperatyvo – pasakyti savo Tiesą! Dramaturgas nepaskendo nei išdavysčių ar praradimų sentimentuose, nei egzaltuotų frazių, jų priedangų sraute. Neaiškina kas ir kaip. Tegul pats žiūrovas (skaitytojas) komentuoja, darosi išvadas, prielaidas. Tai jo teisė ir pareiga atmazgyti meninio ieškojimo paradigmų sąsajas su tuo, kas visuotina, artimo prigimtinei kultūrai ir kas mūsų gyvenime nutolę ir niekaip nesusieina, nesisieja kilpinėjančio laiko konfigūracijose. Ko gero, čia pridurčiau, kad ir visa Gedimino Jankaus dramaturgija liudija, jog neįmanoma atskirti prigimtinės kultūros nuo istorijos vyksmo, nes visa tai glaudžiai, gyvybiškai siejasi su pasaulėjauta, mąstymo būdu ir sąmone, jeigu ji, sąmonė, dar neblokuojama mankurtizmo. Dramaturgas atpažįstamas iš žodžių, apmąstymų, bendrinimų, iš išaštrinto žvilgsnio, iš to, kas svarbu ir artima sielai, atitinka etninius ir etinius tautos lūkesčius.. „Kybartų aktus“ priskirčiau tai kategorijai dramaturgijos kūrinių, kurie yra jau užsitikrinę pastovią vietą literatūroje. Įtikinamai sumodeliuota erdvė, laikas, faktologinis tikrumas ir išmonė, kad neabejoji, jog taip ir buvo. Dramaturgui pavyksta sukurti intrigą, atskleisti žmogų sudėtingoje situacijoje, nusakyti gana trapius konfliktinius literatūrinių herojų santykius. O čia dar ir Rimantas Dichavičius pačiu laiku pakuždėjo, kad kiekvienas menininkas sukuria savo stilistinius arba mąstymo kodus, kuriuos iššifruoti vienas malonumas. Tik pridurčiau: jeigu veikia sąmonę, emocinį lauką. Šis privalumas duoda menininkui nemažą dividendų. Knyga negali prilygti visuotiniam įspūdžiui, kurį patiri spektaklio metu. Tačiau ir knygos tekstas veikia sąmonę per vaizdinio ir idėjos plėtotę, kalbos, stiliaus, dialogo (monologo), metaforų reikšmių dermę. G. Jankaus žodis ir frazė skamba santūriai. Dažna frazė, o ir tik žodis (žodelytis) rašomas iš naujos eilutės arba nutraukiamas daugtaškių. Tai tarsi punktyrai į tai, ko mes nežinome, į ką nerandam iki šiol atsakymų. Tačiau daugtaškiai, pauzės, numanomi punktyrai neslopina nei dvasinio intensyvumo, nei žodžio energijos. Tai ne šiaip žaidimas dėl žaidimo. Daugtaškiai, pauzės, žodžio kėlimas į naują eilutę palaiko ritmą, tekstui suteikia savito melodingumo, sudėlioja akcentus, kitaip juda pati mintis, gilinamos prasmės, reikšmės, pajautos, personažo santykis su aponentu, aplinka, veikia visą kalbinę erdvę. Tai kūrėjo individualumo žymuo, suteikiantis pjesei savitumo, neleidžia supanašėti intonacijai. Pjesė „Kybartų aktai“ aktuali įvairiais požiūriais. Ji tarsi veidrodis, atspindintis mūsų dvasios ertmes, kurios gali pradėti artėti prie pozityvių klausimų ir išvadų, rūpimų visai tautai, kad neatsidurtume dvasinėje emigracijoje. Juolab, kad ji, tarsi koks gyvas organizmas, įsijungia į diskusiją – ar būtina perkelti Antano Smetonos palaikus į Lietuvą ( kaip ir kada, kur palaidoti). Visa savo esme kūrinys pasisako: b ū t i n a ! Nuotraukose: Recenzijos autorius Juozas Kundrotas (viršuje) ; ,,Kybartų aktai" dramaturdas Gediminas Jankus ir teatro spektaklio ,,Smetona" afiša www.kaunozurnalistai.lt archyvo nuotr.	AUDRONE NUGARAITĖ Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija. Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais. GERUMO KOMUNIKACIJA Gruodžio 5 diena, antradienis Baltos žiemos apsuptyje pabūkime sau saule šiandienos padangėje. Pasakome-aš galiu ir einame savo įgyvendinamo tikslo keliu. Tegul ši diena bus tokia, kad jai vakardiena pavydėtų ir jį tarp savaitės gautų deimantų aiškiai žibėtų. Būkime. Gruodžio 4 diena, pirmadienis Savaitės išmintis "Papildomumas: joks požiūris neišsemia realybės; įvairios perspektyvos gali būti vertingos nors ir nesuderinamos. Gilesnis pagrindų suvokimas negali panaikinti patirties turtingumo. Jis gali apšviesti ir apšviečia patirtį nauja šviesa, kuri leidžia mums toliau ją turtinti. " F. Wilczek Gruodžio 3 diena, sekmadienis Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime. Gruodžio 1 diena, penktadienis Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge. Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu. ***** Lapkričio 29 diena. trečiadienis Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka. * Lapkričio 28 diena, antradienis Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove. Lapkričio 27 diena, pirmadienis Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save. ***** Lapkričio 25 diena, penktadienis Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi. Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau. *** Lapkričio 21 diena, antradienis Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip. * Lapkričio 20 diena, pirmadienis Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor ***** Lapkričio 19 diena, sekmadienis Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu *** Lapkričio 18 diena, šeštadienis Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris. Lapkričio 17 diena, penktadienis Tarptautinė studentų diena Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime. *** Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis Tarptautinė tolerancijos diena Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime. *** Lapkričio 15 diena, trečiadienis Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi. *** Lapkričio 14 d., antradienis Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas *** Lapkričio 13 d., pirmadienis Pasaulinė Gerumo diena Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime. *** Lapkričio 11 d., šeštadienis Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena * Lapkičio 8 d., trečiadienis Europos sveikos mitybos diena Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus. ***** Lapkričio 7 d., antradienis Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip. *** Lapkričio 6 d., pirmadienis Savaitės išmintis "Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins *** Lapkričio 4 d., šeštadienis Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas. Lapkričio 3 d., penktadienis Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa. *** Lapkričio 2 d., ketvirtadienis Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau. *** Lapkričio 1 d., trečiadienis Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime. * Spalio 30 d. antradienis Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys. * Spalio 30-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė *** Spalio 29-oji, sekmadienis Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti. *** Spalio 28-oji, šeštadienis Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti. *** Spalio 26-oji, ketvirtadienis Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti * Spalio 25-oji, trečiadienis Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena. ***** Spalio 23-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor Spalio 22-oji, sekmadienis Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim KLAUSIMĖLIS Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15 Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php** on line 15 Radai klaidą? Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)