Gedimino Jankaus “Kybartų aktus” (knygą) pirmąsyk išvydau autobuse pagyvenusio vyriškio rankose. Skaitė atsidėjęs, atsargiai versdamas lapą po lapo, grubų pirštą pavedžiodamas eilutėje. Nežinau, kas patraukė skaitytojo dėmesį – iškilios mūsų valstybės figūros, jų likimai, tragiški mūsų kraštui įvykiai, jų meninis traktavimas ar dar kas? Ką surenka, atsirenka, iškelia, išaukština jo sąmonė? Kokius vaizdinius regi? Valstybės duobkasius, jų gynėjus? Norisi tikėti, kad ir užvertęs knygą pagyvenęs vyriškis svarstys, kodėl nutiko taip, o ne kitaip. Taigi, dramaturgo ir skaitytojo (žiūrovo) tiesiškos taškai susišaukia be kokių nors pamokymų, nurodymų, komentarų iš šalies. Šito nebūtų be tiesosakos!
Dramaturgas nusiteikęs kalbėti objektyviai, įkvėptai, pilietiškai. Vidinė klausa ir balsas rodo kryptį, iš kur sklinda istorijos aidas, kur reikia eiti, ko ieškoti, kur stabtelti ir pasitikrinti ėjimo koordinates. Atkakliai įsitvėręs paskutinio Vyriausybės posėdžio svyravimų ir pasimetimo, tragiškų įvykių, užgriuvusių Lietuvą, polemizuoja Smetonos ir Voldemaro lūpomis, kodėl taip nutiko ir kiek čia galėjo lemti individo politinė – moralinė valia. Bet kaip aiškėja iš rutuliuojamos minties peripetijų ir vyksmo visumos, o jeigu prisiminsime ir pačios realybės sudėtingumą, tai ir pati valios samprata ima atrodyti kur kas sudėtingesnė. Antanas Smetona šioje istorijoje kaip atskaitos taškas – iki jo ir po jo –kritišką akimirką samprotauja: „Ką tie menkystos minkštakauliai dabar beveiks be manęs?.. Ką? Juk jie nei vieno savarankiško žingsnio nesugeba žengti be…be nurodymų… be vadovavimo…“ (p.10).
Pjesėje veikia trys personažai. Tai dvi ryškios istorinės figūros – Prezidentas Antanas Smetona ir pirmosios Vyriausybės Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, lėmę valstybės politinę, socialinę, ekonominę, švietimo, kultūros raidą. Trečias personažas – Choras (Paternalijus), apie kurį savo nuomonę pasakysim kiek vėliau.
Jau nutuokiam, kur suka Lietuva, išorinių jėgų spaudžiama, kas su ja nutiko. Kybartai – paskutinis Nepriklausomos Lietuvos atodūsis, agonija. Pjesėje nieko negirdim apie daiktus. Jų čia nėra. Daiktai nieko nelemia. Tik Kybartų, pasienio miestelio, erdvė – pritvinkusi nerimo, išdavystės tvaiko, atklydusio iš paskutinio vyriausybės posėdžio ir atsivijusio Prezidentą, kuris suvokia situaciją ir savo padėtį:
„Skausmo ir nevilties apimtas traukiuosi iš Tėvynės…
ir mane vejasi sąmokslo gijos, pančioja, smaugia
ir bet kokiais būdais stengiasi sustabdyti…
o, aš jiems reikalingas, dar reikalingas
kaip niekad… melas ir veidmainystė seka mano pėdomis…
nepakanta ir išdavystė seka mano pėdomis…
aš jiems reikalingas…
tik savo išdavystės ir bailumo priedangai…
jie mano vardu nori palaidoti Lietuvą…“ (p,72).
Jau niekas neginčija dėl galimo A. Smetonos arešto. Išduotas Povilaitis ir Skučas, Vyriausybės posėdžio metu pažvairuota į Prezidentą (kažkam norėta įsiteikti). Valstybės vadovui beliko vienintelė išeitis – trauktis. Kybartai – kaip apmąstymų, dvasinės sutelkties stotis – simbolis. Šiuo atveju – simbolis prasilenkimų: išvykstant – parvykstant!
Amžina tautiečių migracija nuo XIX amžiaus ligi šių dienų. Tik anuomet sugrįžimų būta daugiau, nors tėvynėje socialinė būtis buvusi vargana, bet meilė gimtinei gilesnė. Prezidento pasitraukimas tragiškas ir sukrečiantis. O ir pati Lietuva, okupuojama sovietų, klupdoma ant aštrių ašmenų. Į tokią tėvynę, kur jau daug kas nustoja būti ir gęsta gyvybinė krašto tikrovė, iš emigracijos grįžta pirmosios vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras.
Čia, Kybartuose, įvyksta menamas dviejų valstybės vadovų susitikimas. Čia susiformuoja tikėjimo, pasitikėjimo, išdavystės, pareigos, sąžinės, moralės, atsakomybės, laisvės sampratos taškai – ištisas problemų ratas! Nuo pat pirmųjų susitikimų akimirkų įsiplieskia ginčas. Oponentai stengiasi kiek galint išaukštinti save, savo nuopelnus valstybei, kuris daugiau savęs atidavęs tautai. Dialogas šiurkštus, žodžiai aštrūs kaip tekėlu išgaląsti ašmenys.
Kad ir kaip A. Smetona besiteisintų, Voldemaro akimis – jis visokio blogio įsūnytojas, nevykėlis: „Nevykėliui tautos vadui (tėvynė) jau seniai nerūpi.“ – „Štai prieš mus stovi kaltininkas nelaimių.“ – „Aš kaltinu (tave). Kaltinu tuo, kad pavertei Lietuvą savo tėvonija, o piliečius – savo baudžiauninkais, su kuriais elgtis gali kaip tinkamas“(p.13). Kandūs žodžiai, mano galva, parodo, kad oponento dvasia jau nustoja harmonizuojančios galios, blaškosi, neturi sau atramų. Dramaturgo plunksnos smaigalys nukreiptas į moralinę maksimą. Ir Einšteinas yra sakęs, kad įžymios asmenybės moralinės savybės tikriausiai turi didesnės reikšmės savo kartai ir visai istorijos eigai negu grynai intelektualiniai pasiekimai“ (B. Kuznecovas, Einšteinas. – V.,1984. – p.182). Vidinės destrukcijos ir vertybių sumaišties fonas gerokai sutirštintas ir logiškai pagrįstas. Bet nesigriebiama argumentų, atsvarų Smetonos paveikslui pašviesinti.
Galėtų ką nors šviesesnio pasakyti ir pats Prezidentas – priminti, kokiais sudėtingais laikais reikėjo sukurti tautai erdvės ir laisvės, kad galėtų modernizuoti savo gyvenimą ir kultūrą! Žinia, ne viskas čia padaryta iki galo, bet žingsniai ta kryptimi matomi. O juk gyventa didžiųjų valstybių, besikėsinančių į krašto laisvę, apsupty. Dėl to nespėta sukurti pilietinės visuomenės. Bet oponentui tai nerūpi. Juo labiau Voldemaras Prezidentą puola, tuo jis pats apgailėtiniau atrodo. Jauste jauti, kaip senka jo žodyno atsargos. Atsiskleidžia ir jo grįžimo į Lietuvą tikslai.
Nors niekas negali nuspėti, kuo viskas baigsis šiandien, rytoj, – Voldemaras bet kokia kaina pasirengęs tapti Vyriausybės vadovu ( o gal ir prezidentu) net ir sovietams valdant. Apsvaigęs nuo karjeros svaigulio, išdrožia Smetonai į akis: „Tavo režimas griuvo. Ateina kiti. Ateina tikrieji valstybės gelbėtojai. Ateina Voldemaras. Rusai mums leis tvarkytis. Žinoma, be tavęs“ (p. 26). Apie atsakomybę nekalba. Protą aptemdęs garbės troškimas. Prasimuša savanaudiški interesai, nuskriaustojo sindromas. Šie instinktai negali tapti varikliu, generuojančiu atsakingą, dalykišką dialogą su Prezidentu. Valstybės, nacionalinių vertybių savumo jausmas anemiškas. Nejaučiant istorinės atsakomybės, nesuvokiant grėsmės, pats personažas pameta esminių krypčių orientyrus ir, vaikydamasis efemeriškos garbės, aukštų postų, ką tik buvo pasišovęs ištikimai tarnauti.
Antanas Smetona tampa auka tų, kuriems savo kurso laikosi nuosekliai. Ir neketina keisti. Giliai įsitikinęs ir suvokęs, kad reikia ne tik pačiam save saugoti, bet ginti ir tautą. „Tauta yra valstybės turinys. Taigi, valstybiškumo sąvoka yra tautai aukščiausia“,– kritišką valandą filosofiškai samprotauja Prezidentas (p. 26). Tai skamba kaip aksioma, formuluojanti ir nepriklausomybės turinį, kurį reikėtų suvokti kaip gyvybinį išmėginimą.
Šią maksimą Gediminas Jankus aktualizuoja kaip giliosios mūsų visuomenės dvasinės savijautos siekį, savijautos, už kurią tenka mokėti vis didesne kaina. Neprošal pridurti, kad ir pats dramaturgas tai išgyvena savo prigimtiniu mentalitetu. Jo minties skrydžio trajektorija brėžia aukštą skliautą – moralinio, žmoniškosios būties, patriotinio būvio, pareigos, atsakomybės požiūriais. Juk negalima pamiršti nei kovojusių ir žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę XX a. pradžioje, nei pokario metais miškuose.
„Tėvynę turi tik laisvi žmonės“ (p. 40), – tvinksi mintis pjesėje. Niekada žodis „laisvė“ neskamba taip patraukliai, viliojančiai ir svaiginančiai, kaip jos netenkant. Ši mintis gyva Prezidento sąmonėje, o pasitraukimą jis priima kaip savo likimą. Nors, taip poetai sako, žmogus, netekęs namų, praranda ir savo šventumą, didingumą, pilietinę perspektyvą, netenka ir dorovinių imperatyvų, palaikančių psichinę ir psichologinę pusiausvyrą, – Smetona Kybartuose laikosi stoiškai. Jo stoiškumas – kaip neužgesusi vilties žiežirba dar neleidžia sulūžti nuo galingų smagračių, įsuktų pasaulio galiūnų.
„Kybartų aktais“ žadinama mintis: žūt būt išlikti laisvam! Laisvas žmogus nieko neprašo, jis sielojasi tik dėl tėvynės likimo. Prezidento sąmonėje valstybės ir tautos pasaulėvaizdis giliai įsispaudęs. Jam rūpi valstybingumo tęstinumas. Tegul tai laikinai bus užsieny… Į Kybartus siunčiamos delegacijos. Be atvangos (telefonu) Prezidentas raginamas grįžti į Kauną, kad pasirašytų perdavimo aktus, jau sovietams reikalaujant. A. Smetona nepalenkiamas: „ Aš savo nuomonės nekeisiu“ (p. 59). Turi savų planų : priešintis „nors simboliškai, bet privalome“ (p. 71). Turi vilties, kad sovietams pasipriešins bent devintas pulkas. „Pulkininkas Gaušas žygio maršu jau pasiekė Vilkaviškį“ (p.76).
Rutuliuojasi Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėja. Ši idėja pjesėje giliai įprasminta, o tautos, valstybės likimas skamba kaip aukščiausias šventumo lygmuo. Neįmanoma to negirdėti, nejausti. Moraliniai, dvasiniai verpetai sūkuriuoja nacionalinių jausmų zonoje. A. Smetona iki galo atsidavusiai vykdo Konstitucijos suteiktą prezidento misiją, nors jau kėsinamasi į jo saugumą – jau ir šautuvai (savųjų) buvo atgręžti… Daro ką gali daryti, nors veikimo laukas grėsmingai siaurėja.
Laikas senka… Laiko ir priešiškoms jėgoms spaudžiant lieka strateginė užduotis sau: atsilaikyti, nepasiduoti jokiai pagundai, jokioms vilionėms – sugrįžti į Kauną. Sugrįžti – tai savo rankomis atiduoti valstybę bolševikams; išvykti į užsienį – tai išsaugoti bent simbolišką valstybės vardą, jos diplomatinių institucijų legitimumą, prieš tai, suprantama, paskelbus svarbius aktus. Jeigu suspės… Nes nežinia iš kurio kampo pavojai gali kilti, nes jau ir personažas Choras (Paternalijus), dar prieš valandą A. Smetoną garbinęs ir jam pasirodžius šaukė šlovinančias ovacijas, spėjęs pakeisti keletą kaukių.
Tai hibridinis personažas, bestuburis – slidus, vingrus, klastingas, galintis persikūnyti į ką tik nori, pavojingas, chameleoniškas. Jis gali tarnauti kaip liokajus, nes neturi vertybinių principų, siekių, idealų, gali prieš Prezidentą atgręžti šautuvą. Veikimas – pagal situaciją. Bet kartu ir šiuolaikiškas – kaip simptomiška, kai ir mūsų laikų politikai kalba šio hibrido lūpomis:
„rusai tikrai padarys mums nuolaidų…
taip, atsižvelgs…
(…)
neerzinkime rusų…
neerzinkime…
nesipriešinkime…“ (p. 73).
Galėtume dar ir nuo savęs pridurti: nesipriešinkime, nes reikia dujų, naftos, dar ko… Nepirks mūsų pieno produktų, bulvių… Daugiaveidis personažas gali būti ir masė. O kas yra masė? Bespalvė. Ji nėra monolitas, be vertybinio vienijančio pagrindo. Ja galima manipuliuoti… Tačiau siužeto ir intrigos plėtotės peizažą ir moralinį lauką labai paįvairina, įneša spalvingumo, prisideda prie veiksmo rutuliojimo. Šito specifinio personažo niekaip neįsprausi į tipinius rėmus. Mano galva, juo dramaturgas režisieriui suteikia daug galimybių interpretacijai.
Per visą pjesę mūsų neapleidžia nerimas ir grėsmės jutimas. Grėsmingumas sklinda iš dialogų, telefoninių skambučių, pasirodančios minios daugiaprasmių judesių, iš žinojimo apie Skučo ir Povilaičio areštą, iš to, kad devintas pulkas, Merkio ir generolų įsakymu, sugrąžintas į kareivines, kad atvyksta delegacija, kuri nežinia ką sumaniusi… Bet Prezidentas, nors jau patikimų tautiečių raginamas kuo skubiau kirsti sieną, vis dar čia!
Man dingojasi, kad ir dramaturgas jo neskubina palikti Lietuvą. Kol Prezidentas tėvynėje, jos suverenitetas gyvuoja, o mes esame saugesni, nors akis budriai apsidairo: ar nesitaiko iš pasalų pikta ranka?! Gal iš tiesų pats laikas trauktis? Minties kryptis praplečia siužeto lauką, veikia sąmonę, kuri nenori paleisti Prezidento, nes niekas nežino, kas jo laukia už t o barjero, kurį ką tik šiaip taip suspėjo peršokti krašto apsaugos ministras generolas K. Musteikis, A. Smetonos šeimos nariai. Šitas jausmas simptomiškai siejasi su kūrinio veikmės, meninės kokybės parametrais. Istorija galima pateikti įvairiai, bet itin svarbu, kad ji būtų suprasta, priimtina, reikalinga piliečiams, aktuali visuomenei.
Pjesė „Kybartų aktai“ jau gyvena savo gyvenimą. Prisiminkime skaitytoją autobuse ir jau netrumpą laiką jos rodymą „Romuvos“ teatre (rež. V. Balsys). Ne viskas, kas sukuriama, yra menas. Faktografinė medžiaga paprastai autorių dar ir varžo, saisto su tuo, kas jau buvo tikrai. Su istoriniu faktu nepasiginčysi. Gedimino Jankaus literatūrinė patirtis, estetinis mąstymas, suvokta ir giliai išjausta istorinio fakto atributika davė teigiamų rezultatų – pjesė įgavo meninio kūrinio dimensiją (statusą). Vienu atveju mums daug kas matoma scenoje, kitu atveju jaučiama kas užrašyta. Taigi, kūrinio vertikalės kelia į kitą lygmenį, nei faktas. Atmetęs visus stereotipus, dramaturgas sukuria istorinės asmenybės psichologiškai motyvuotą valstybės vadovo patrioto, atsidūrusio itin sudėtingoje situacijoje, paveikslą, koncentruojantį savyje didelę dvasinę energiją. Istorinius įvykius bei faktus preparuoja su įkvėpimu, visa talento jėga, turėdamas viltį, kad visa tai, ką mes patys esame įstūmę į painius labirintus, dar ir užtrenkdami sveikai polemikai visas išėjimo angas, turi būti perkainuota iš naujo. Pilietinė patriotinė savimonė, kas mūsų laikais darosi taip neesminga, pakylėta iki sakrališko būvio.
Ne paskutinė vieta veikale tenka metaforai. Ji kūrinio struktūrai, architektonikai suteikia gyvybinių galių, spalvų, suaktualina žodinį vaizdą, reikšmių ir prasmių vienovės koloritą. Pjesė tarsi išaugo pagal jai likimo duotą kodą – iš istorinio būtinumo, iš dvasinio būvio, jo santalkos – imperatyvo – pasakyti savo Tiesą! Dramaturgas nepaskendo nei išdavysčių ar praradimų sentimentuose, nei egzaltuotų frazių, jų priedangų sraute. Neaiškina kas ir kaip. Tegul pats žiūrovas (skaitytojas) komentuoja, darosi išvadas, prielaidas. Tai jo teisė ir pareiga atmazgyti meninio ieškojimo paradigmų sąsajas su tuo, kas visuotina, artimo prigimtinei kultūrai ir kas mūsų gyvenime nutolę ir niekaip nesusieina, nesisieja kilpinėjančio laiko konfigūracijose.
Ko gero, čia pridurčiau, kad ir visa Gedimino Jankaus dramaturgija liudija, jog neįmanoma atskirti prigimtinės kultūros nuo istorijos vyksmo, nes visa tai glaudžiai, gyvybiškai siejasi su pasaulėjauta, mąstymo būdu ir sąmone, jeigu ji, sąmonė, dar neblokuojama mankurtizmo. Dramaturgas atpažįstamas iš žodžių, apmąstymų, bendrinimų, iš išaštrinto žvilgsnio, iš to, kas svarbu ir artima sielai, atitinka etninius ir etinius tautos lūkesčius..
„Kybartų aktus“ priskirčiau tai kategorijai dramaturgijos kūrinių, kurie yra jau užsitikrinę pastovią vietą literatūroje. Įtikinamai sumodeliuota erdvė, laikas, faktologinis tikrumas ir išmonė, kad neabejoji, jog taip ir buvo. Dramaturgui pavyksta sukurti intrigą, atskleisti žmogų sudėtingoje situacijoje, nusakyti gana trapius konfliktinius literatūrinių herojų santykius. O čia dar ir Rimantas Dichavičius pačiu laiku pakuždėjo, kad kiekvienas menininkas sukuria savo stilistinius arba mąstymo kodus, kuriuos iššifruoti vienas malonumas. Tik pridurčiau: jeigu veikia sąmonę, emocinį lauką. Šis privalumas duoda menininkui nemažą dividendų.
Knyga negali prilygti visuotiniam įspūdžiui, kurį patiri spektaklio metu. Tačiau ir knygos tekstas veikia sąmonę per vaizdinio ir idėjos plėtotę, kalbos, stiliaus, dialogo (monologo), metaforų reikšmių dermę. G. Jankaus žodis ir frazė skamba santūriai. Dažna frazė, o ir tik žodis (žodelytis) rašomas iš naujos eilutės arba nutraukiamas daugtaškių. Tai tarsi punktyrai į tai, ko mes nežinome, į ką nerandam iki šiol atsakymų. Tačiau daugtaškiai, pauzės, numanomi punktyrai neslopina nei dvasinio intensyvumo, nei žodžio energijos. Tai ne šiaip žaidimas dėl žaidimo.
Daugtaškiai, pauzės, žodžio kėlimas į naują eilutę palaiko ritmą, tekstui suteikia savito melodingumo, sudėlioja akcentus, kitaip juda pati mintis, gilinamos prasmės, reikšmės, pajautos, personažo santykis su aponentu, aplinka, veikia visą kalbinę erdvę. Tai kūrėjo individualumo žymuo, suteikiantis pjesei savitumo, neleidžia supanašėti intonacijai.Pjesė „Kybartų aktai“ aktuali įvairiais požiūriais. Ji tarsi veidrodis, atspindintis mūsų dvasios ertmes, kurios gali pradėti artėti prie pozityvių klausimų ir išvadų, rūpimų visai tautai, kad neatsidurtume dvasinėje emigracijoje. Juolab, kad ji, tarsi koks gyvas organizmas, įsijungia į diskusiją – ar būtina perkelti Antano Smetonos palaikus į Lietuvą ( kaip ir kada, kur palaidoti). Visa savo esme kūrinys pasisako: b ū t i n a !
Nuotraukose: Recenzijos autorius Juozas Kundrotas (viršuje) ; ,,Kybartų aktai” dramaturdas Gediminas Jankus ir teatro spektaklio ,,Smetona” afiša
www.kaunozurnalistai.lt archyvo nuotr.
