2020 m. lapkričio 28 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nerijus Pipiras. Jau ir dar ne, arba parakultūros paraštės

Savaitraštis ,,Nemunas"

Kaledinis B. II a_1.jpgRašyti šį tekstą imuosi su tam tikru virpuliu. Visai ne dėl to, kad rizikuoju, jog tūlas skaitytojas pavadinime atpažins teologinį terminą. Prisipažinsiu, mąstant apie pavadinimą, mano akiratyje teologijos nebuvo nė kruopelytės. Tiesiog norėjosi kalbėti. Nežinia kiek ir nežinia kam. Galbūt paradoksaliai retoriškai. Tikriausiai ir niekam negirdint. Ir audros, viliuosi, nesukelsiu, nes vis vien mes nieko nepakeisime, o po mūsų - nors ir tvanas.

Norisi kalbėti apie parakultūrą. Arba paraštes tikriausia to žodžio prasme. Nė nesitikint, kad būsiu pakankamai išgirstas ir suprastas. Tiesiog pradėti kalbėti. Turbūt kaip visada geriausiai mintis sudėlioja pats gyvenimas. Būtent praėjusi kasdienybė ir bus šių minčių prototipas. Nedrįstu jos vadinti praeitimi. Nė kiek neabejoju, kad ateityje parakultūra tik skleisis ir paraštės platės. Todėl šiek tiek rizikuoju. O kalbėti norisi apie tai, ką pragyvenome ir pragyvensime. Šventes.

Kadaise teko skaityti S. C. Lewiso „ Kipšo laiškus Manyčiau, ir dabar toks pat veikėjas, galbūt šiek tiek panašus į anų laikų jauną velniūkštį, rašo kasmetinius laiškus. Tiesa, jau ne pragaro viršininkams, bet mums. Keisčiausia, kad juos perskaitome. Ne tik perskaitome - pagal juos gyvename. Tiesa, drįsčiau spėti, kad tų laiškų autorius neblogai susipažinęs su informacinių technologijų subtilybėmis. Turbūt praėjusių metų gruodžio pradžioje jam tereikėjo spustelėti vieną vienintelį mygtuką. Pakilome į kitokią tikrovę. Tiesa, negatyviąja prasme. Tai, labai keista, įvyko mums nieko nenutuokiant. 

Gyvenimas, maistas, pinigai, net baldai liko tokie pat - galbūt senoki, dulkini, ilgai vienoje vietoje neužsibūnantys. Pasikeitėm mes. Vėlgi - ne mūsiškis kūno masės indeksas, ne plaukų ar akių spalva, o labiausiai - vidus. Sakyčiau, nejučia tapom savo pačių šešėliais. Todėl, kad gyvename ne dėl kito žmogaus, bet vis labiau dėl daiktų. Be abejo, lygiai taip pat kaip vakar: rytais keliamės, geriame kavą, dabinamės. Tačiau tik dėl to, kad gautume. Dera konstatuoti, jog riba tarp davimo ir gavimo nyksta. Kartu nyksta ir kultūrinė savastis. Kažkas yra sakęs - kiek duodi, tiek tavęs ir lieka. Net tuomet, kai, atrodo, viską atšventėm teisingai, taip, kaip turi būti, - iš viso to lieka tik kiautas.

 Parodija. Deja, taip drįstu pavadinti ir Kūčių vakarą su paradiniu atsiprašymu ir deklaratyviais, vienkartiniais gerais darbais, ir supelėjusių miltų skonį kalėdaityje, kurio pasiimti prie bažnyčių nusidriekia prekybos centrų vertos eilės, besibaigiančios „atsiskaitymu už paslaugas“ ar „ metinių mokesčių sumokėjimu “, kad šeimai bažnytiniuose reikaluose būtų gerai. Kad instrukcijos būtų išpildytos. Ir nieko daugiau. Deja, jau nieko... O dar taip neseniai kiekvienas atlaužtos Kalėdų duonos gabalėlis turėjo prasmę. Ruošdamiesi šventėms ryždavomės padaryti vieną kitą gerą darbą... Šiandien liko tik forma ir reikalavimai.

Kultūrinį iššūkį meta ir kita šventė - Naujieji metai. Šįmet net nesibroviau į gatvę. Žinau, daug kas ten rinkosi pažiūrėti tik išorinio reginio, o šventės esmė - besaikio egoizmo, kūno malonumų ir alkoholio liūne. Taip, žmogui reikia reginio. Bet šiandien jis tuo ir pasitenkina. Galbūt esame pavargę nuo galimybės žvelgti giliau, matyti prasmę ar paprastų paprasčiausiai džiaugtis. Įstrigo vienas girdėtas pokalbis. Penkerių metų vaiko klausė, ką norėtų gauti dovanų. Atsakymas - planšetinį kompiuterį.

 Kaip įprasta, kalbinantieji prašė padeklamuoti naujametinį eilėraštį - tada turbūt gaus, ko norėjo. Atsakymas buvo lakoniškas: pirma kompiuteris, kad galėčiau atsisiųst žaidimų ir programų, o paskui gal ir kokį eilėraštį ten rasiu. Mama kalbino bent Kalėdų proga aplankiusius žmones pasveikinti. Ir koks atsakymas? Pirma kompiuteris. Jei neduodat - nieko nesveikinsiu.

Manau, toks netyčia nugirstas pavyzdys parodo, kad vis dėlto gyvename parakultūrinėse paraštėse - yra kalendorius, trimituojantis apie šventes, yra šventė, kurią reikia švęsti, ir viskas. Žinoma, dera prisipažinti, jog lankydamasis „Maximoje“ kiek nudžiugau - prieš mane stovintieji buvo prisikrovę ne vežimėlius, o tik krepšius gėrybių. Iš ten, kur apie viską pagalvota, einame  į gera, maksiminės kultūros era baigiasi? Vis dėlto drįstu dėti ne tašką, bet daugtaškį. Parakultūra tęsis, jei miegosime.

 Pats laikas pabusti ir apsidairyti. Galbūt tradicijos, amžiais atrodžiusios įprastos, jau ima nieko nesakyti? Tuomet tikrai kipšas nuspaudė dar nežinomo mobiliojo aparato mygtuką, ir mes apsivertėm aukštyn kojom. O juk Šeimos metai skatitia daug kur grįžti, daug ką pradėti atrast iš naujo ir... tiesiog paduoti ranką Žmogui.

Pabaigoje vėl grįžtu prie pavadinime pavartoto termino. Švęskime šventęs su tyros širdies ir tiesos duona. Jauskime ne tik jų išorinę formą, bet iri esmę. Vien išorė - ne šventė, o tik parodija.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)