Grupės parlamentarų pateiktas Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas sujudino žurnalistų ir meno kūrėjų bendruomenes.Politikų siūlomos pataisos panaikintų jau beveik 18 metų gyvuojantį ir tiek pat metų peikiamą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), per kurį „konkursų būdu“ buvo skirstoma milijoninė finansinė valstybės parama žiniasklaidai, ir įgaliotų šias lėšas administruoti Kultūros ministerijos įsteigtą biudžetinę įstaigą Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondas.
Paprasčiau sakant, šios skirstytojos veiklą lemtų iš esmės vienas žmogus – kultūros ministras. Ar tai užtikrintų skaidrumą, kurio pasigendama ir dabar?
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistė Violeta Liukaitienė
Sugriovė pasitikėjimą sprendimais
Komentaras. Fondo veiklą būtina keisti
Valstybė yra įsipareigojusi paremti kultūrinius ir šviečiamuosius žiniasklaidos priemonėse spausdinamus ar televizijos, radijo interneto projektus, kurie tarsi užtikrintų visuomenei vertingos informacijos sklaidą, formuotų skaitytojų pasaulėžiūrą. Tam, kad politikai būtų atskirti nuo tiesioginio lėšų skirstymo, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dar 1996 metais įpareigojo įsteigti viešąją įstaigą – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, kurio dalininkais tapo žurnalistų ir meno kūrėjų organizacijos. Būtent jos į fondo tarybą delegavo savo atstovus, kurie ir turėjo spręsti svarbiausius fondo kompetencijos klausimus, savo sutarimu skyrė administracijos direktorių, vyr. finansininką.
Valstybės pinigai leidėjams skirstomi konkursų tvarka pagal šešias programas. SRTRF taryba sudaro ekspertų grupes, kurios ir vertina žiniasklaidos priemonių pateikiamus projektus. Deja, vertinimo kriterijų niekas nežino, jie neviešinami.
Paramos skirstymo mechanizmas formaliai sukurtas tarsi ir gerai, tačiau kiekvienais metais po pinigų dalybų pasigirsta kalbų, kad jos vyksta neskaidriai, kad remiami prasti projektai arba netinkami leidiniai. Ir kuo toliau – tuo gražiau: pernai fondas parėmė netgi vienam abejotinos reputacijos politikui priklausančią kompiuterių firmą, kitus mistinius UAB‘us, kurie apskritai niekada nieko bendra neturėjo nei su žiniasklaida, nei su kultūriniais ar šviečiamaisiais projektais.
Kova už paramą – kova už būvį
Tokios kalbos greičiausiai randasi todėl, kad fonde – labai daug dalininkų, kurie sprendžiant įvairiausius klausimus naudos paklodę traukia kiekvienas į save. Taip susipeša žurnalistai su dailininkais ar rašytojais, fotomenininkai su kompozitoriais ir t.t. Visiems reikia pinigų. Kiekvienam aišku, kad žiniasklaida šiandien vos suduria galą su galu, tad kova už paramą virsta kova už būvį.
Pasak Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, norinčiųjų – daug, projektų – šimtai, o paramos lėšos – menkos. Tegu tai ir kiek daugiau nei septyni milijonai litų, kurie buvo skirti pernai, tačiau paremta arti trijų šimtų projektų. Kai kurie projektai tokie smulkūs, kad gavo vos po kelis tūkstančius litų. Kiti, žinoma, susišlavė šimtus tūkstančių. Štai čia ir atsiranda nesantaika.
Paties SRTRF direktoriaus Mykolo Karčiausko teigimu, paskelbus konkursų rezultatus visada kyla nepasitenkinimo banga, kurią iššaukia negavusieji lėšų arba gavusieji per mažai. „Visos institucijos, kurios vykdo projektų dotavimą, su tuo susiduria, ir fondas – ne išimtis, – „ŪP“ sakė M. Karčiauskas. – Tarp fondo dalininkų nekyla kivirčų, nes jie nedalyvauja vertinant projektus ir skirstant lėšas. Sprendimą dėl paramos suteikimo projektui priima fondo taryba, remdamasi ekspertų grupių išvadomis.“
Pasak fondo direktoriaus, šiuo metu vyksta diskusijos dėl fondo veiklos modelio tobulinimo. Vis dėlto jis įsitikinęs, kad pirmiausia reikia parengti labai gerus kultūros projektus, turinčius išliekamąją vertę. Formalus projektų rašymas ir idėjų neturėjimas visada sukelia ginčų po rezultatų paskelbimo.
Imasi taikos balandžio vaidmens
Esant tokiai konfliktinei situacijai, grupė parlamentarų parengė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį bus panaikinta viešoji įstaiga Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, o vietoje jo įsteigta biudžetinė įstaiga Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondas, kuri bus pavaldi Kultūros ministerijai. Fondo direktorių skirs kultūros ministras.
Žinia, ministrų postai – politiniai, tad partijos įtaka dalijant valstybės lėšas žiniasklaidai būtų realiai galima. Skaidrumo čia nė su žiburiu neįžvelgsi. Tačiau patys politikai taip galvoti nelinkę.
Vienos iš įstatymo projekto rengėjų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narės Rimos Baškienės teigimu, įstatymo projekto naujosios nuostatos užtikrintų skaidrumą, atskirtų šios įstaigos administracijos ir ekspertų darbą, būtų sustiprintas ekspertų vaidmuo.
„Manau, kad šis įstatymo projektas paskatins svarstyti šį klausimą plačiau ir suteiks galimybę pakeisti esamą situaciją. Komitete dar svarstysime, ar reikia pakeisti šios įstaigos teisinį statusą, – sakė R. Baškienė. – Mūsų tikslas, kad sustiprėtų ir kultūrinė žiniasklaida, ir regioninė. Tai būtų pozityvus žingsnis, nes šiandien yra daug nepatenkintų dabartinio fondo veikla.“
R. Baškienė pripažįsta, kad nuogąstavimai dėl skaidrumo, įkūrus Kultūros ministerijai pavaldų fondą, yra pagrįsti, tačiau projekte kaip tik ir numatyta atskirti administracinį valdymą nuo ekspertų darbo. Administracijos vadovas neturėtų įtakos ekspertų sprendimams.
„Mūsų tikslas ir buvo išvengti politikų kišimosi“, – teigė parlamentarė. Ji tikisi, kad diskusijų metu komitetas sulauks daug racionalių pasiūlymų dėl įstatymo pataisų.
Būtini skaidrumo saugikliai
„Paramos skirstymo skaidrumą galima būtų užtikrinti pertvarkius šio, dabar egzistuojančio fondo veiklą, – įsitikinęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas D. Radzevičius. – Manau, kad ir projektų vertinimo kriterijai yra senamadiški ir neefektyvūs. Visa fondo veikla formalizuota. Be to, fonde nuolat turėtų būti atliekamas auditas, aiškinamasi, kas kaltas – fondo darbuotojas, tarybos narys, ekspertas – dėl vienokių ar kitokių pažeidimų, sprendžiamas jų atsakomybės klausimas.“
Senojo fondo sunaikinimą Žurnalistų sąjungos pirmininkas vadina trumparegišku sprendimu. Juo labiau, kad naujojo fondo idėja nepasiūlo nieko naujo, pasikeis tik jo „šeimininkas“, tačiau atsiranda politikų kišimosi į paramos skirstymą pavojus. (Tartum konservatorių valdymo laikais SRTRF nešėrė juos liaupsinančių laikraščių – red. pastaba.)
Kad šioje situacijoje reikia kažką keisti, sutinka ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa Navickienė. Asociacijos valdybos nariai jau kitą savaitę susirinkime žada įvertinti šį įstatymo projektą.
Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys teigiamai vertina projektą. Pasak jo, skaidrumą turėtų užtikrinti pačiame įstatyme ar poįstatyminiuose aktuose suformuluotos nuostatos.
„Teko susidurti su dabartinio fondo veikla, nes vykdėme šios įstaigos parlamentinę kontrolę, – sakė M. Bastys. – Matėme gana daug trūkumų jų veikloje. Nemanau, kad esant biudžetinei įstaigai atsiras daugiau problemų.“
Į klausimą, ar galima tikėtis skaidrumo, jeigu Kultūros ministerijai vadovauja Darbo partijos deleguotas ministras, o suinteresuotųjų valstybės parama – keli Darbo partijos faktiniam vadovui ar jo aplinkos žmonėms priklausantys leidiniai, regioninės televizijos kanalas ir keliasdešimt užregistruotų internetinių portalų, M. Bastys atsakė matantis problemą:
„Kultūros ministras pirmiausia turėtų labai pagalvoti, skirdamas fondo vadovą. Tačiau net ir jo parinkimo kriterijai jau turėtų būti numatomi įstatyme, kaip tai dabar yra numatyta skiriant, pavyzdžiui, LRT vadovą.“
Komentaras. Fondo veiklą būtina keistiRugilė TRUMPYTĖ, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė (nuotraukoje) :
Jau ne vienus metus girdime abejonių dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) veiklos bei lėšų skirstymo skaidrumo. Kultūros atstovai ir šiemet kėlė klausimų dėl paramos skirstymo objektyvumo, nes nebuvo aišku, kodėl buvo remiami tam tikri projektai ir kodėl jiems skirta būtent tiek pinigų. Pavyzdžiui, 470 tūkst. litų gavo viešoji įstaiga, kurios veikla, kiek teko rasti informacijos internete, organizuoti grožio konkursus. Tad kyla klausimas, pagal kokius kriterijus fondas skirstė paramą, kokie buvo kiekvienos srities projektų vertinimo kriterijai ir principai?
Kadangi SRTRF viešai neteikia šios informacijos, tai skatina abejones ir leidžia atsirasti spekuliacijoms. Projektų vertinimai turi būti vieši. Kaip viename interviu teigė tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė, fondas netgi buvo atsisakęs ekspertų, kurie turi vertinti paraiškas, paslaugų.
Tad fondo veiklą būtina keisti, kad ji taptų skaidri ir atskaitinga. Kalbant apie pasiūlymą naikinti dabartinį fondą ir steigti naują, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į numatytus rizikos saugiklius ir veiklos bei paramos skirstymo kriterijus. Jei jie bus viešai prieinami, jei svetainėje galėsime rasti projektų vertinimus ir jų atitiktį kriterijams, jei matysime, kodėl direktorius atrinko tam tikrus kandidatus į ekspertų tarybą, tuomet net ir kitokia sąranga fondas galėtų veikti skaidriai.
SRTRF numatyta, kad ekspertus atrenka taryba, kurią šiuo metu sudaro 11 asmenų. Kyla klausimas, kodėl naujame projekte nepalikta tokia struktūra ir numatyta, kad ekspertus atrenka tik direktorius, kurį skiria kultūros ministras? Suvaldyti interesų rizikas taip būtų sudėtingiau.
Kad ir kurį atvejį svarstytume, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į paprastus skaidrumo ir atskaitingumo standartus, pagal kuriuos fondas atsiskaitys už savo veiklą ir sudarys sąlygas socialinei kontrolei.
