2019 m. gruodžio 9 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Juozas KUNDROTAS: NUO AŠTUONIASDEŠIMTMETĖS AUKŠTUMOS


Kundrotas_J._II_didesnis.jpgŽurnalistas ir rašytojas, galintis pasidžiaugti paskutinį gyvenimo dešimtmetį išleidęs net trylika solidžių apimčių, išliekamosios vertės turinčias knygas: monografiją apie išeivijos poetą, publicistą, dramaturgą, lietuviškų operų libretų autorių Stasį Santvarą „Atsigręžęs į šviesą“ (2002), novelių, apsakymų knygą „Atsiprašymas“ (2002), romaną „Sakmė apie knygnešį“ (2004), biografinę apybraižą apie dailininką Vladimirą Beresniovą, savo originaliausiomis karikatūromis vienintelį iš didelio būrio mūsų dailininkų, garsinančių Lietuvą visame pasaulyje „Žengiantis su laiku“ (2004), prisiminimų ese „Neblėstantys susitikimai“ (2005), legendų romaną „Kryžiau, prikalęs mane“ (2006), atsiminimų knygą apie tragiško likimo rašytoją ir dramaturgą Raimundą Samulevičių „Likimas paspendęs spąstus“ (2008), apie žinomo žurnalisto, kraštotyrininko, šiuo metu dar vis redaguojančio Kaišiadorių rajono laikraštį J. Laurinavičiaus gyvenimą ir kūrybą „Pilnatvė“ (2008), romaną „Įskelti titnagą“ (2008), eskizų knygą „Kol veda viltis“ (2009), solidžios apimties knygą apie žinomą respublikos spaudos ir televizijos žurnalistų šeimą Vidą ir Teklę Mačiulius „Pašaukimas – žurnalistika“ (2011), apsakymų ir improvizacijos knygą Stasio Santvaro gyvenimo motyvais „Skyrė ir jungė Atlantas“ (2011) ir romaną „Skardis“ (2013), pelnęs ne tik visus Lietuvos žurnalistų sąjungos skiriamus apdovanojimus už žurnalistinį darbą, bet apdovanotas ne viena literatūros premija, Vaižganto premijos (2010) laureatas kaunietis Juozas KUNDROTAS švenčia savo gyvenimo aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Ta proga jį ir kalbina LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys Povilas Antanas KAUNAS.

P.A.K.: Kaip begudrautum, beišsisukinėtum, vis tiek ateina metas, kai nori nenori privalai nors apčiuopom peržvelgti savo gyvenimą, vertinti. Kokį pažymį sau parašytum penkiabalėje?

J.K.: Trejetą... Dar ir su minusu.

P.A.K.: Kodėl taip kukliai?

J.K.: Greitosiomis atsakyti nelengva. Būtų ilga kalba...Kažkoks skrodimas save be skalpelio... Nagais... Be to, save vertinti keblu. Gyvenu tarp žmonių, jie kiaurai mato. Gali girtis, pliurpt ką nori, nepagudrausi. Tu irgi esi vienas iš tų „matančiųjų“... Juk mus prieš daugelį metų suvedė žurnalistika, paskui „Varpo“ leidyklos vežimą vilkom...

P.A.K.: Žurnalistikai atidavei trisdešimt trejus... Kaip ji paveikė tavo asmenybę, sąmonę, savimonę?

J.K.: Žurnalisto profesija man patiko, siejosi su romantika.. Viliojo, turbūt, nuo vaikystės... Tada, žinoma, rašinėdavau eilėraščius. Pirmuosius parašiau dar pirmoje klasėje, kai mokiausi Kauno VI gimnazijoje. Ką ten pirmuosius – visą storą sąsiuvinį pripyškinau! Tai buvo pokario laikai. Kortelių sistema. Tokias maisto korteles gaudavo ir gimnazistai. Juokas ima iš tokių kuklių „dovanėlių“... Viskas skaičiuojama, sveriama tik gramais... Tėvai, vyresnis brolis atveždavo iš namų... Mano gimtinė pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, ties Elektrėnais. Taigi maisto pristatymas buvo nemenka problema. Dėl to, tėvų paragintas, toliau mokslus tęsiau jau Žasliuose. Čia man nusamdė butą. Gyvenk ir žvenk! Miestelis pilnas stribų, milicijos ir besišlaistančių miestelio chuliganų, tik ir žiūrėk, kad negautum į sprandą. Dažnai ant grindinio tįsojo išniekinti partizanų kūnai... Sunkiai sąmonė aprėpia, nors laikas ir nutolino tą visą kraupumą...

Visas išganymas – knyga. Miestelyje veikė biblioteka, o ten – vien smetoninių laikų knygos su vyturio spalvos viršeliais. Griebėm kas buvo geriausia. Ryte prarijom visus Karlo Majaus raštus, šio bei to rasdavom Vinco Krėvės, Antano Vienuolio, Lazdynų Pelėdos... Į mano rankas pateko Molio romanas „Knygnešio tragedija“. Du kartus perskaičiau, ašarą nubraukiau. Pasišventimas idėjai ir tragiška mirtis stipriai paveikė ir jau tada sau pasižadėjau: būtinai privalau parašyti kažką apie knygnešius... Tada ir išvydau save su žurnalisto bloknotu...

P.A.K.: Ko gero tokių bloknotų būta ne vienas. Ką atrastume juos pasklaidžius?

J.K.: Visų pirmą tai, ko reikalavo tuometinė valdžia, ideologija. Niekur nedingsi. Šlovinom penkmečius, suvažiavimus...Daug štampų! Ir visokio paistalo, niekalo. Bet popierius viską pakenčia ir iškenčia...

P.A.K.: Argi tik tai? Kiek man žinoma, savo pažado rašyti apie knygnešius – nepamiršai, nenukėlei geresniems laikams.

Kundrotas J. II_2.jpgJ.K.: Knygnešystė – vienas gražiausių, kilniausių, tauriausių mūsų istorijos tarpsnių. Širdis suvirpa, kai mąstau apie žmones, kurie pasišventė tokiam kilniam darbui. Todėl pirmiausia pasišoviau išleisti apybraižų knygelę. Puoselėjau slaptą mintį parašyti ir kažką stambesnio apie garsiausią knygnešį Jurgį Bielinį. Todėl jau 1970 metų liepos 2 dieną pradėjau savo keliones knygnešių takais. Pašvenčiau visas atostogas. Kelio pradžia – irgi simboliška: Jurgio Bielinio gimtinė Biržų rajone. Paskui Pasvalio, Panevėžio, Kėdainių takai, takeliai... Iš čia kelias vingiavo į Raseinius, Viduklę, gilyn į Žemaitiją... 

Ir taip kasmet, vis per atostogas... Nežinau, kaip galėčiau nusakyti dar vieną – tiesiog nušvitimą. Beklajojant Kėdainių rajone, beklausinėjant apie knygnešius, viena senolė pasuko pokalbį man netikėta linkme: “O tu, vaikeli, pakelk akis į kryžių... Jį padirbo toks Svirskis...“. Ji mane pavadino vaikeliu, nors man buvo per trisdešimt. Senolė, pakilusi nuo suolelio, pritaisyto prie gryčios sienos, nutursojo prie kryžiaus, stovėjusio gale darželio, ir taip švelniai lietė rankomis jo stovą, tarsi kokį gyvą daiktą. Ji buvo pirmoji, papasakojusi apie garsųjį kryždirbį, kuris buvo gyvenęs jos namuose, kol drožė, pasak senolės, šventą daiktą. Nuo to karto mano bloknotas ėmė pildytis ir Vinco Svirskio gyvenimo nuotrupomis. Parašiau vieną, kitą novelę stalčiui. Netikėjau, kad jas įmanoma paskelbti.

 Bet sykį tuometinio „Nemuno“ vyr. redaktoriaus Laimono Inio paklaustas, ką dabar rašąs, pusiau juokom atsakiau, jog šio to turiu apie Vincą Svirskį. Laimonas labai rimtu tonu liepė atnešti į redakciją. Nunešiau ne labai tikėdamas, kad išspausdins. Po poros mėnesių, žiūriu, – yra! Tai buvo patys tamsiausi stagnacijos laikai – 1984metai! Laimonui aš begaliniai dėkingas. Ta publikacija mane paskatino atkakliau atsidėti ir V. Svirskio temai. Taip susiklostė novelių romanas „Kryžiau, prikalęs mane“, kuris savaip skynėsi kelią į šviesą, net anapus Atlanto.

P.A.K: Berods 2005 metais Čikagoje leidžiamo laikraščio „Lietuvių balsas“ literatūriniame konkurse ši knyga dar rankraštyje buvo pripažinta viena geriausių ir laimėjo premiją?

J.K.: Taip.

P.A.K.: Taip ir nepasakei, kad gražią duoklę atidavei ir knygnešystei, išleisdamas kelias knyga, tarp jų – „Knygnešių šventa gadynė“, romanus „Sakmė apie knygnešį“ ir „Įskelti titnagą“. Pilkasermėgių knygnešių paveikslai sušmėžuoja knygoje „Kol veda viltis“, jau minėtoje „Kryžiau, prikalęs mane“, kitur.

J.K.: Deja, ne tiek, kiek paauglystėje buvo užsimota.

P.A.K.: Gerai... Esi išleidęs per trisdešimt knygų: apybraižų, apsakymų, apysakų, net penkis romanus. Kaip tavyje sutaria žurnalistas ir literatas?

J.K.: Pirmiausia užgimė literatas su savo netikusiais eilėraščiais, todėl jų buvo anksti atsisakyta. Literatas atvedė į žurnalistiką, bet čia žurnalistas gerokai literatą prismaugė, pridusino. Jam leisdavo tik šeštadieniais ir sekmadieniais atsikvėpti, atsipūsti. Taigi, šeštadieniai, sekmadieniai, visokie šventadieniai pašvęsti rašymui. Rašiau ir rašiau, nuo ryto ligi vakaro, vis stalčiui, retkarčiais išleisdamas vieną kitą knygelę.

P.A.K.: Kaip čia nutiko, kad nuo 1994 - ųjų taip dažnai ėmė rodytis tavo knygų? Viena po kitos?..

J.K.: Visada laikiausi principo: daryk tai, ką gali daryti ir niekada nenuleisk rankų. Rašiau. Retkarčiais vienas kitas dalykėlis pasirodydavo „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“, “Nemune“, „Valstiečių laikraštyje“, „Kauno tiesoje“... Redakcijoms galvos nekvaršinau. Vis galvojau: ateis laikas! Svarbiau – rašyti. Bet vieną kartą, puikiai prisimeni, kaip buvo: tavo automobiliu grįžom iš Vilniaus, sutvarkę kažkokius reikalus Kultūros ministerijoje, spaustuvėje. Tada darbavomės „Varpe“. Tu buvai generalinis direktorius. „Varpas“ – oho koks – leidybinis susivienijimas!

 Padarėm ir šio to gražaus leisdami ir kauniečių rašytojų knygas: L. Inio, V. Baltuškevičiaus,, G. Jankaus, R. Keturakio, A. Dabulskio. M. Rakausko, M.Macijauskienės, J. Noak, P. Palilionio, A. Žeko, profesoriaus A.Vitkaus etc. Bet aš nutolau... Taigi, važiavom iš Vilniaus į Kauną. Velnioniškai snigo, dribte dribo drėgnas sniegas. Sūkuriais! Pakelėje matėm ne vieną mašiną griovyje. Toks likimas ištiko ir mūsų automobilį. Tik pravažiavus Elektrėnus, mūsų „Žiguliai“, leidžiantis nuokalnėn, įvirto į gilų griovį. Po to susimąsčiau, kad gyvenimas gali nutrūkti kiekvieną akimirką, ir mano tie tekstai niekam nerūpės. Tai ir ėmiau traukti iš stalčių, dairytis, kas galėtų padėti išleisti. Dėl to toks knygų dažnis...

P.A.K.: Paskutinė tavo knyga – romanas „Skardis“ ir spaudoje, ir elektroninėje erdvėje susilaukęs palankių vertinimų, atsiliepimų. O ko tikėtis ateityje?

J.K.: Keblu žadėti. Gali ir neišsipildyti. 

P.A.K.:O vis dėlto, žinodamas tavo charakterį, manau, nesėdi sudėjęs rankų?..

J.K.: Primygtinai nori išspausti.

P.A.K.: Žinoma, ir be jokių išsisukinėjimų, drumzlinų filosofijų.

J.K.: Turiu šio to... Nemenką pluoštą apsakymų. Parašiau per keletą metų, bet vis nedrįstu leisti. Ir dar yra šiokių tokių tekstų. Viena knyga būtų gimtinei skirta. Ją „lipdau“ labai atsargiai, vis prilaikydamas save, kad nepasimesčiau į sentimentų jūrą... Kol kas tiek.

Kundrotas su knyga II n_1.jpgP.A.K.: Ir paskutinis klausimas – dabar šeimoje likote dviese: tu ir žmona Regina. Abu Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, abu literatai, rašantys knygas – Regina parašiusi irgi nemažai. Net devynias. Štai mano rankose dar viena, paskutinė. Kaip tituliniame parašyta „beveik apsakymų“ rinktinė „Atviras laukas“. Darbo kambaryje tik vienas rašomas stalas. Kaip juo dalinatės?

J.K.: Dar yra stalelis miegamajame, stalas kitame kambaryje... (Juokiasi). O iš tikrųjų mes tikrai labai gražiai sutariame, vienas kitą paremiame. Ir ne tik kūryboje. Pavyzdiui, jeigu ji nebūtų paraginusi dalyvauti „Lietuvių balso“ literatūriniame konkurse, neturėčiau tos prestižinės premijos. Galiu pateikti dar dešimtis kitų pavyzdžių, bet ar reikia? Todėl noriu pasakyti svarbiausia: mūsų aura – santarvė, kuri lydi visą gyvenimą. Štai pagrindinis laimingo gyvenimo ir produktyvios kūrybos variklis.


Fotografo Ričardo Šaknio nuotraukose: Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, rašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)