2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adomas SUBAČIUS. Moterų logika


Subacius II_2.jpg
Mes, vyrai, kartais nelabai suprantame moterų poelgius, nesigilindami laikome juos ne itin logiškais, bet kai gerai pagalvoji, tie jų poelgiai dažniausiai esti labai logiški. Belieka mums pavydėti tokios logikos. Kad šitai ne tuščiažodžiavimas, parodo ir tokie pavyzdžiai, apie kuriuos aš parašiau...

Nuotraukoje: Linksmų pamąstymų autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kauno apskrities senjorų klubo MES narys Adomas Subačius

Ričardo Šaknio nuotr.




Grožiu reikia gėrėtis

Važiuoju sykį autobusu iš Kauno į Vilnių. Elektrėnuose įlipa į autobusą ir atsisėda prie manęs graži ponia. Gražumo tai graži, bet gal ne aukščiausio rango, jeigu važiuoja autobusu. Atsisėda, išsiima veidrodėlį, lūpdažiais pakoreguoja lūpas, mažuoju piršteliu palygina lūpų kampukus. Sukiodama galvą, apžiūrinėja savo atvaizdą. Tuo pačiu mažuoju piršteliu braukinėja įvairias veido vietas. Kadangi tas apžiūrinėjimas užtruko, sakau:
-Graži jūs, ponia, labai graži, - tikėdamasis, jog ji nepradės ant manęs šaukti, kad kišuosi ne į savo reikalus, o baigs prieš veidrodį maivytis. Tikrai nešaukė, tik maloniai paklausė:
-Ar tikrai graži?
-Tikrų tikriausiai graži, net labai, - patvirtinau.
Deja, mano sumanymas nepasiteisino. Ji ir toliau įdėmiai tyrinėjo savo veidą, mažuoju piršteliu lytėdama jo grožį. Visą dešimtį minučių. O aš per tą laiką galvojau: gal ir logiškai ji elgiasi. Kodėl jos grožiu turi gėrėtis tik kiti? Kodėl nepasigėrėjus jai pačiai? Gal po tokio mano, pašaliečio, pagyrimo atras savo veide iki tol dar neaptiktų gražmenų?!

Viskas dėl vyro

Sykį žmona pareiškė, kad reikia dar vienos drabužių spintos. Girdi, jos vasariniai drabužiai spintoje taip suspausti, kad sunku prie jų prieiti. Parodo. Tikrai suspausti. Tikrai nepatogu juos pasirinkti. Bet turime jau dvi spintas, kitoje sukabinti jos rudeniniai bei žieminiai, pakraštyje suspausti ir maniškiai. Trečią spintą statyti lyg ir nėra kur. Tai ir sakau: išmesk senas drapanas, jomis vis tiek nelabai rengiesi, tada ir atsiras vietos. 
-Išmest negaliu, - aiškina ji man, - ką pasakys draugės, pamačiusios pustuštę spintą! Galvos, kad esi šykštus ir neleidi man drabužių pirkti, kai tuo tarpu į šitą reikalą nesikiši. 
-Man visai nesvarbu, ką tavo draugės apie mane pagalvos, - atsikertu. - Gali galvoti ką išmanydamos, man nuo to nei šilta, nei šalta.
-O man svarbu, - nenusileidžia žmonelė, - aš nenoriu, kad tave, mano vyrą, laikytų šykštuoliu, kai toks nesi. Net jeigu būtum šykštus, nenorėčiau, kad tokiu tave laikytų.
Ką darysi, suku galvą, kur tą spintą pastatyti. 

Vyro sparnai neturi nukristi

Nedaugelis vyrų augina ilgus moteriškus plaukus, visi kiti kerpasi, jeigu dar visai nenuplikę. Todėl kas kiek laiko tenka užsukti į kirpyklą.
Užeinu, palaukiu eilės ir patenku į kirpėjos rankas. Jaunutė, šėtonas, gražutė, veidas švytintis, papuoselėtas, krūtinė nedidelė, silikono neprikimšta, bet išryškinta, užpakaliukas džinsais aptemptas, gundantis. Šukuoja plaukus ir klausinėja, kaip juos norėčiau patvarkyti. Paskui žirklėmis tik čik čik, čik čik. O aš stebeiliju ją veidrodyje, gėriuosi, ir gražios mintys ima rastis galvoj. Pačiksėjusi paima abiem rankomis galvą už smilkinių, ištiesina, pasižiūri veidrodyje, kaip iš šalies atrodo, ir vėl čik čik, čik čik. Ir sparnai man pradeda dygti, ir noras užeina suplot per tą užpakaliuką. Tenka susilaikyti, nors sparnai didėja ir didėja...
Dar sykį paėmusi už smilkinių patikrina, ar abi pusės vienodai pakirptos, sušukuoja, nušluosto plaukus, nuima užtiesalą. Viskas. Susimoku, nužvelgiu dar sykį kirpėjėlę ir einu į namus. Ne, ne einu, bet lekiu išdygusiais sparnais, lekiu su gražiausiomis mintimis galvoj, su paskutiniu nužvelgimu akyse, su aidinčiu ausyse čik čik, čik čik... 
Namuose atėjusį iš kirpyklos visada pasitinka žmona, patikrina, ar gerai nukirpo. Ir gražios mintys kažkaip dingsta iš galvos, ir sparnai braškėdami nukrinta, ir..
Po kiek laiko vėl pas kirpėją. Šį kartą tenka sėsti į pagyvenusios kirpėjos kėdę. Žinoma, brandūs metai ne yda, bet kad ji nelabai valyva. Ir rūpi jai labiau ne mano galva, bet pletkai, kuriais daliasi su kita tokia pat kirpėja. Ne tiek kerpa žirklėmis, kiek mala liežuviu. Brrr žiūrėti į ją veidrodyje. Reikėtų užsimerkti, bet pagalvos, kad senas diedas užmigo kirpykloje. Negražu. Tai įsispoksau į savo veidą veidrodyje. Dieve Dieve, koks jis senas, sulįsęs, raukšlė ant raukšlės...Ir dar labiau nuotaika krinta, liūdna ir graudu pasidaro...Boglinu namo sunkiai kojas vilkdamas, juodas mintis galvoje tąsiodamas, tarytum dūlinčiau į grabą...
Namuose žmona, kaip paprastai, patikrina kirpėjos darbą. Žiūriu į ją, žiūriu, ir gražios mintys galvoje gimsta, ir sparnai ima dygti, skleistis... Griebiu mieląją ir skraidinu į miegamąjį...
Kartą žmona mane ir klausia, kodėl nevienodai elgiuosi, grįžęs iš kirpyklos. Išaiškinu, kas kaip. Po kelių dienų ji pareiškia, kad vyro sparnai neturį nukristi, kad nuo šiol mane kirpsianti pati, ir porą savaičių mokosi šio amato pradmenų pas savo kirpėją. Tiek ten to mokslo reikia žilai paplikusiai galvai pagražinti...
Tai ir prasidėjo...Žmonos pasirinktą gražią ar negražią dieną po pusryčių išgirstu pranešimą:

-Šiandien aš tave kirpsiu.

Padariusi tokį pareiškimą, pati išeina į miestą, o aš dūlinu į vonią skustis ir maudytis, nes traukdamas į kirpyklą ir anksčiau taip darydavau.
Grįžusi iš miesto, - nesigilinu, iš kirpyklos ar grožio salono, - apsirengia specialiu kirpėjos darbui pasisiūtu apdaru, šiek tiek pridengiančiu užpakalį, sodina miegamajame prieš veidrodį, sušukuoja, pasiteirauja, kaip pageidaučiau būti pakirptas, ir pasigirsta čik čik, čik čik...
Žiūriu į kirpėją veidrodyje... Lyg ir pažįstamas veidas, lyg ir nelabai...Ir gražios mintys dygsta galvoje. O ji paima piršteliais galvą už smilkinių, ištiesina, žiūri į veidrodį ir klausia:
-Jums bakus pakirpti tiesiai ar įstrižai?
Ma juos galas tuos bakus, kaip nori, tegul taip ir kerpasi! Mano ranka jau šmirinėja po jos nuogas šlaunis, kyla vis aukštyn ir aukštin iki pat šakumos, nes po kirpėjos apdaru neaptinku jokio kito drabužio pėdsakų. O sparnai vis auga ir auga, skečiasi, nors skraidinti nieko nė nereikia - tiesiog griebiu kirpėją ir verčiu į lovą, apglėbiu sparnais... 
Ir taip kiekvieną kartą sutaupau po keliolika litų kitoms savo reikmėms.

Šeimos gaisrininkė

Kylant šeimoje ginčui, žmona klausia:
-Ar prisimeni pasakėčios moralą, kad nereikia ginčytis su kvailiu?
-Kaipgi neprisiminsiu, - sakau. - Dar žinau, kad kvailam reikia duoti kelią, kad su durnu, du turgu.
-Tai laikyk mane kvaila ir nesiginčyk, - pamoko.
Negaliu nesutikti, kad su kvailu ginčytis neverta, bet ir negaliu savo pačios laikyti kvaila, kai jinai yra visapusiškai protinga. Todėl patariu:
-Geriau tu mane laikyk kvailu ir nesiginčyk.
-Kaip aš savo vyrą, šeimos galvą, galiu laikyti kvailu?! Už kvailio nebūčiau tekėjusi.
Taip besiderant pradeda pildytis liaudies patarlė, kad nėra namų be dūmų. O kita patarlė teigia, kad nėra dūmų be ugnies. Todėl kai namuose kyla gaisras ir ima tvenktis dūmai, žmona suskanta rengtis gaisrą gesinti. Iškart šoksta į vonią. Po kiek laiko išgirstu jos šauksmą:
-Adomai!
Tyliu, neatsiliepiu, deduosi negirdįs. Neilgai trukus dar įtaigesnis balsas:
-Adomai!
Irgi nutyliu. Bet kai trečią kartą išgirstu savo vardą, atsiliepiu.
-Užeik, - jau švelnesniu balsu paliepia. Tai ir užeinu.
-Nutrink nugarą, - sukomanduoja ir paduoda įmuilintą kempinę.
Trinu tą nugarą iš širdies, kol ištrinu visą širdies peršulį. 
Po kiek laiko vėl šauksmas:
-Adomėli, atnešk didelį rankšluostį.
Nesispyriodamas atnešu.
-Nušluostyk!
Šluostau kur šlapia ir kur nelabai, šluostau kur reikia ir kur nelabai, kol galiausiai paliepia:
-Nešk į miegamąjį.
Nunešu. Miegamajame pasigirsta dar viena komanda:
-Uždaryk duris, kad neįeitų katinėlis.
Uždarau. Pritariu nuomonei, kad, gesinant gaisrą, pašaliniai žiopliai nereikalingi.
Beje, gerbdamas savo vyriškąjį orumą, nusirengiu neraginamas...
Užgesinus gaisrą, sakau:
-Būsiu geresnis.
Ji atsako:
-Būsiu kvailesnė.

Pasamprotavimai dėl PVM

Sykį grįžus iš Vilniaus, žmona klausia, kaip sekėsi.
-Viskas gerai, - sakau, - tik per tą prakeiktą prostatą du litai nuėjo šuniui ant uodegos. 
Reikalas tas, kad, kaip ir daugelis vyrų, turiu prostatos negalią, todėl, lankydamasis mieste, privalau būti budrus ir iš anksto numatyti, kaip išsaugoti sausas kelnes. Nuvažiavęs į Vilnių, pirmausia užsuku į tualetą, po to einu į miestą, grįždamas darau tą patį - pirma į tualetą, paskui į autobusą. Kiekvienas užsukimas į tualetą atsieina litą.
-Ne viskas šuniui ant uodegos, - paprieštauja žmonelė, - trylika procentų sudaro pridėtinės vertės mokestis, kuris patenka į biudžetą. 
Suklusau. Iš tikrųjų įdomu pasidarė. Žinojau, kad nusišlapinus ant dūšios pasidaro lengviau. Žinojau, kad šlapime yra druskos ir, sutrikus importui, būtų galima jos vietoje išgauti. Žinojau, kartais esti jame ir cukraus, bet jo išgauti neprireiks, nes lengviau saldumo pasigaminti iš runkelių, kurie Lietuvoje neblogai dera. Dabar sužinojau, kad šlapindamasis sukūriau ne tik kažkokią vertę, bet ir pridėtinę vertę, kurią susiusiojau į valstybės biudžetą - visus dvidešimt šešis centus. Iki tol tokia mintis man nė sykio nebuvo atėjusi į galvą. Tikriausiai ne tik man. Tai privertė mane susimąstyti. 
Pirmiausia apgailestavau, kad iki tol šito neapmąstė valdžios vyrai, kurie rūpinasi valstybės biudžetu. Juk iš tikrųjų reikalas labai rimtas: šlapinimasis mūsų valstybei gali būti toks pat neišsenkantis turtų šaltinis, kaip Rusijai nafta ir dujos.
Jeigu autobusų stotyje šlapindamasis sukuriu pridėtinę vertę, tai, logiškai galvojant, tokią pat vertę sukuriu ir namų tualete, nes šį gamtos reikalą visur atlieku vienodai. Tolesnė logika leidžia teigti, jog visi žmonės, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, amžiaus ar religinių įsitikinimų, šlapinasi vienodai, taigi visi sukuria tą pridėtinę vertę. Deja, visa ši pridėtinė vertė nueina ne į valstybės biudžetą, o į tualetus, sauskelnes ar tiesiog į dirvožemį. 
Rašiau apie šį neišsenkantį valstybės pajamų šaltinį spaudai, bet jokio reagavimo nesulaukiau. Informavau vyriausybę, bet ji nepaskelbė konkurso projektui, kaip iš šlapimo išgauti pridedamąją vertę ir ja nusiusinti į biudžetą. Bet labiausiai papiktino mūsų deputatas, visai neatsakęs į mano plačiai jam išdėstytą problemą. 
Bet gal ir nereikia piktintis. Jau seniai žinoma, kaip valdžia ir deputatai rūpinasi žmonių reikalais ir siūlymais.

Gerai, kas gerai

Pagal specialybę esu humanitaras, bet vykdau visus žmonos nurodymus, susijusius su buitimi. Todėl šioje plotmėje nepatiriame jokių konfliktų.
-Reikia padaryti balkone spintelę, - pareiškia žmona. Pasitelkiu išmonę ir padarau.
-Reikia lentelėmis iškalti prieškambarį, - susiperku medžiagas ir iškalu.
-Reikėtų storos lentynos per visą prieškambarį, - užsakau storą lentą ir įtaisau storą lentyną.
-Virtuvėje trūksta lentynų, - pareiškia pageidavimą. Pasuku galvą, kur ir kokias lentynas būtų galima įtaisyti, ir įtaisau. Be to, virtuvėje įrengiu garų surinktuvą ir septynis elektros lizdus įvairiems virtuviniams elektros prietaisams, televizoriui, magnetofonui įjungti.
-Reikia vonioje pakeisti seną čiaupą naujovišku ir įtaisyti dušo stovą. - Ačiū Dievui, man seniai norisi jį keisti, tik garsiai to nesakiau, vis atidėliojau. Taigi nuperku ir pakeičiu. Naujasis čiaupas žmonai labai patiko, tai turėjau pakeisti ir virtuvėje.
-Patikrink, kas yra durų spynai, sunkiai rakinasi.
Patikrinau. Nupirkau naują spyną ir įstačiau.
Prastai darinėjosi kai kurios vidinės durys su įprastomis rankenomis, tai gavau komandą pakeisti visų penkerių durų spynas su modernesnėmis rankenomis. Žinoma, nupirkau ir pakeičiau.
Turiu prisipažinti, kad visa tai padarau ne pirmu pasakymu, bet vis paraginamas. Tačiau esti darbų, kurių atidėlioti negalima, tenka veikti tuoj pat. Sakysim:
-Nepersijungia televizoriaus kanalai, - gaunu pavedimą. Iškart pasikrapštau, kad persijungtų.
-Atrodo, nutrūko telefono laidas, - sužinau. Tikrai nutrūkęs. Menka bėda, sujungiu.
Vieną rytą, man dar gulint, žmona praneša, kad perdegė tualete lemputė. 
-Menka bėda, - sakau, - tu gi inžinierė, tai imk ir įsuk kitą.
-Inžinieriaus reikalas nurodyti, ką reikia daryti, o ne pačiam daryti, - išmintingai paaiškina žmona.
Guliu ir galvoju, kad ji labai teisi. Visi šitie darbai stalių, santechnikų, elektrikų, radiotechnikų, bet ne inžinieriaus, juo labiau ne inžinierės, reikalas. Todėl keliuosi ir įsuku lemputę, nes tik šviesiame tualete kartais gimsta šviesios ir vertingos mintys.
Įsukęs mąstau, kaip sunku gyventi tiems vyrams, kurių žmonos ne inžinierės, kai patiems tenka susiprasti, ką ir kada reikia daryti.

Grįžus iš medžioklės

-Tai kur laimikis? - klausia žmona vyrą, grįžusį iš medžioklės. - Juk žadėjai atboginti šerną, o be kiškio sakeisi iš viso namo negrįšiąs.
-Tai kad Dievas pakišo koją, su juo nepasigalinėsi. Dievo visada viršus.
-Kuo čia dėtas Dievas?
-Dievas man kiškį atėmė.
-Kas čia per nesąmonės?
-Jokios nesąmonės. Einu per lauką, o iš po krūmo skypt kiškis. Pradėjau vytis. Sniego gilu, klimpstu...
-Tai ką, norėjai sugauti, kad vyjaisi? Kur šautuvą buvai padėjęs? 
-Šautuvą turėjau, bet kiškio taip lengvai nenušausi, šokinėja, šėtonas, iš toliau sunku pataikyti, norėjau arčiau pribėgti, tai vyjausi vyjausi, o jis perbėgo skersai kelią ir strykt į rugius.
-Kokius niekus tauški, kokie žiemą gali būti rugiai?
-O va taip: vienoj kelio pusėj vieno ūkininko laukas, o kitoj pusėj kito.Vieno ūkininko lauke sniegas, kito lauke rugiai.
-Tokių stebuklų nebūna.
-Sakau, kad buvo. Dievas norėjo išgelbėti kiškį, tai ir padarė stebuklą. Jis viską gali.
-Jeigu Dievui būtų rūpėjęs kiškis, jis galėjo jį išgelbėti ir be šitokio stebuklo. Galėjai nepataikyti, galėjo neiššauti šautuvas, galėjo...
-Nepiktažodžiauk, moteriške, kaip Dievas norėjo, taip ir padarė. Nedrįsk Dievo mokyti, užtenka, kad mane vis mokai ir mokai.
-Reikėjo pasidairyti, kuris iš Dievų ten buvo ir stebuklą padarė - Dievas tėvas ar Dievas sūnus.
-Aš nesidairiau, žiūrėjau į kiškį. 
-Tai kur gėrėte - ant sniego ar parugėje?
-Abu kartus gėrėme autobusiuke - ir prieš medžiolę, ir po medžioklės.
-Tai gal buvot pasikvietę ir Dievą į kompaniją, jeigu jis taip dalyvavo medžioklėje?
-To betrūko! Man kiškį atėmė, tai kam jį turėjom kviesti?!
-Tam, kvaila galva, kad kitą sykį šerną nušautum. Juk žinai, kad prie stikliuko lengvai sutvarkoma daug reikalų. Galėjot susitarti, kad kitą kartą Dievas pakištų jums kokį šerną ar stirną, o gal būtumėt išsiderėję, kad ir šerną, ir stirną.
-Tai kad neturėjom vyno, tik viskio.
-Žioply, Dievas būtų galėjęs pasidaryti vyno iš vandens.
-Tai kad neturėjome vandens.
-Vandens iš sniego pasidaryti lengviau nei iš vandens vyno. Šitokią progą pražiopsojot, žioplos galvos! Jiems Dievas stebuklą padarė, o jie kaip niekur nieko, kaip visada, šalčiausiai vieni išgėrinėja.
-Du stebuklus padarė.
-Čia dabar! Koks tas antrasis stebuklas? 
-Kai važiavom namo, tai rugių jau nebuvo, abiejose kelio pusėse matėsi sniegas. Tai ir vėl stebuklas. Vis dėl to kiškio.
-Neišgyvenk dėl kiškio, išgyvenk dėl to, kad esat kvailiai ir nesugebėjot pasinaudoti atsiradusia proga užsitikrinti kitos sėkmingos medžioklės. 
Nori valgyti?..

Svarstyklės su paklaida 

Kaip ir daugelis moterų, žmona turi svarstykles ir retkarčiais priverčia mane ant jų užlipti. Labai rūpinasi, kad visą laiką atitikčiau sanitarines sveikatos normas. Sykį užlipus svarstyklės rodė aštuoniasdešimt kilogramų, tuo tarpu normaliu ji laiko aštuoniasdešimt dviejų kilogramų svorį. Tai ir sakau:
-Trūksta dviejų kilogramų, blogai maitini. 
-Norma, - ima aiškinti žmonelė. - Svarstyklės daro plius minus dviejų kilogramų paklaidą. 
Pasisveria ir ji: šešiasdešimt keturi, o turi būti šešiasdešimt du. 
-Mane prastai šeri, o pati taisaisi. Negražu šitaip, mieloji, - ėmiau laidyti liežuvį.
-Norma, juk sakiau, kad svarstyklės daro plius minus dviejų kilogramų paklaidą.
Kai pagalvoji, tai vargu ar moterys pirktų svarstykles, nedarančias paklaidos.




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)