2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Algis BUMBLAUSKAS. ŠVIETĖJAS . (Ištrauka iš knygos ,,Žurnalisto bloknotas")


zurnalisto_bloknotas_II.jpgTaigi, koks jis - žmogus iš redakcijos, kurio kartais laukiame. Kaip jis gyvena, kaip elgiasi, kokį jį mato žmonės, kokius mes patys juos matome?

 Sakysime, mano atmintyje giliai įstrigo Juozo Kundroto asmenybė, su kuriuo kadaise dirbome Ignalinos rajono laikraštyje „Nauja vaga“. Jis mane mokė ne tik rašyti, rinkti medžiagą. Labiausiai įsiminė tai, kad gavus atlyginimą, honorarą, jis mus, jaunus, pradedančius žurnalistus, visų pirma vedė į knygyną pirkti knygų. Ir tik paskui prisipirkę, aptardami, vartydami jas ėjome į kavinę. Bet ir ten Juozas sugebėdavo mums surengti kilnumo pamokas - vis stengėsi pirmas už visus sumokėti. Žinodami šitą jo gražią savybę ir mes hgėmės nepražiopsoti, pirmi prišokti prie bufetininkės, bet jis dažnai sukdavo mus minutę, kitą aplenkti ir būdavo tuo labai patenkintas, plačiai šypsodavosi giedra doro, gero žmogaus šypsena, tarsi būtų ne praradęs tuos pinigus, o išlošęs...

Kai dabar girdžiu viena ar kita proga dainuojant „Lietuvą brangią", vėl  prisimenu Juozą Kundrotą. Kartą vidurnaktį, grįždami iš vieno vakarėlio, Juozo vedami užtraukėme kiekvieno lietuvio širdį virpinančią melodiją. Tada buvo ne tik tamsi naktis. bet ir toks pat tamsus, gūdus sovietmetis ir ši daina valdžios buvo laikote nacionalistine, draudžiama.

Taigi mes tąsyk ne tik drumstėme žmonių imybę, bet dar plėšėme nacionalistinę dainą. Ignalina - nedidelis miestelis, traukėme per patį jo centrą, tad mus išgirdo ir milicijoje. Tačiau tų įžūlių triukš- madarių sulaikyti išsiųstas patrulis įsakymo vykdyti nesiryžo.

 „Taigi ten Kundrotas su draugais dainuoja - ką daryti - ar imti juos?“ - grįžę į skyrių atsiklausė tvarkdariai. Bet ir aukštoji milicijos valdžia nesiryžo to daryti, tik kitą dieną milicijos viršininkas paskambino redaktoriui ir papasakojo, ką jo vyrai naktimis išdarinėja. Žinoma, redaktorius mus pabarė, bet organizacinių išvadų nedarė...

Kažkada vedęs mus pirkti knygų, organizavęs įsimintinas keliones į rašytojų gimtines, dabar Kaune gyvenantis Juozas Kundrotas pats rašo knygas, pats tapo rašytoju. Tačiau mums, kurie tada buvome šalia jo, kurie sėdėjome viename kabinete, kurie kartu keliavome, kalbėjomės, svečiavomės pas jį, jo vedami gūdžiu sovietmečiu traukėme „Lietuvą brangią", ir daugeliui kitų žmonių Juozas buvo tarsi gera, daug naudingo ir gražaus davusi knyga.

„Žurnalistai privalėtų save laikyti tautos elitu, rinktiniais žmonėmis, visuomenės druska ir šviesa", - savo knygoje „Žurnalisto profesija" rašė vienas žymiausių tarpukario Lietuvos žurnalistų Juozas Purickis. Bet ar mes tokie esame?.. Ar dažnas gali pasigirti esąs visuomenės druska ir šviesa?.. Na, bent  jau padorus, išsilavinęs žmogus?..

Kai pradėjau dirbti „Valstiečių laikraštyje", kartą man prireikė vieno leidinio komplekto, kurio redakcijoje nebuvo, ir aš paklausiau skyriaus vedėją V.A., pas kurį neva „stažavausi“ ir nežinia ko iš jo turėjau mokytis, kur čia netoli yra biblioteka.

 „Nežinau, aš į tokias vietas nevaikštau", — atvirai pasakė jis. Netrukus atėjo jo draugelis iš kitos redakcijos ir abu išėjo į aludę, liepęs man, jei kas ieškos, pasakyti, kad išvažiavo į ministeriją. O man tada ilgai skambėjo ausyse tie jo žodžiai, kad į tokias vietas kaip biblioteka jis nevaikšto. Matėsi... Beje, ilgainiui jis ir į darbą vis dažniau ėmė nebeateiti...

Deja, daug mūsų plunksnos brolių pražudo stikliukas. Kai kas net tvirtina, kad gerti yra šaunu, kad žurnalistas būtinai turi būti išgeriantis. Bet paprastai taip kalba tie, kurie, negalėdami pasižymėti darbe, stengiasi reabi tuotis nors aludėje...

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)