Nekantriai laukęs ir pagaliau sulaukęs kauniečio rašytojo, žurnalistikos klubo MES nario Juozo Kundroto romano „Skardis“ , dar dvelkiančio „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės dažais gimimo, atvertęs tik pirmuosius puslapius, buvau šokiruotas – „Autoriaus žodyje“ jis juodu ant balto patikino, kad „čia papasakota istorija – tai grynas autoriaus išsigalvojimas, tik fantazijos vaisius“.
Net eilinis skaitytojas žinodamas, kad J.Kundrotas, ne vieną dešimtmetį dirbęs žurnalistu ir jau „permirkęs“ žurnalistikos syvais, nepatikėtų, kad autorius ryžosi rašyti net romaną, remdamasis tik išgalvojimais ir fantazija. Juo labiau tai buvo netikėta man, beveik penkiasdešimt metų būnant greta su autoriumi: dirbant spaudoje, renkant faktus probleminiams straipsniams, dokumentinėms apybraižoms.
Prisipažinsiu, anuomet mane, dar jauną žurnalistą, kartais net nervindavo, kaip tuomet atrodė, jo perdėtas domėjimasis aprašomo objekto autentiškumu, charakteringesniais, tik jam būdingais bruožais. Dar iki šiol atmintyje giliai įstrigęs mūsų pirmasis mėginimas prikelti iš užmaršties liaudies skulptoriaus Vinco Svirskio paliktus pėdsakus. Keliaujant po Lietuvos kaimus , neaplenkiant net nuošalesnių vienkiemių, kartais vis dėlto dar pavykdavo sutikti vieną kitą jį pažinojusį, net priglaudusį savoje pastogėje, kai šis skobdavo kaimui eilinį šedevrą – tik jo užmanymui būdingą kryžių.
Toks atvejis J. Kundrotui būdavo tarsi aukso grynuolio radimas – jį „išsunkdavo“ žymiai daugiau, negu dabar įvairiomis akcijomis iš pirkėjų „išsunkia“ pelno „Senukai“, „Maksima“ ir „Iki“ paėmus kartu: jis domėjosi ne tik kaip atrodė skulptorius, bet ir kaip jis gyveno, kaip kalbėjo, kas jį priglobdavo ir pamaitindavo, netgi kokios buvo jo charakteringesnės manieros bendraujant, kalbant. O jeigu dar išgirsdavo apie jo amžiną svajonių meilę Mariukę!..
Taip gimė devynių vaizdų legendų knyga „ Po kryžiaus ženklu“ (1990 m. Varpo leidykla). Bet po dviejų dešimtmečių J. Kundrotas vėl grįžo prie šios temos, nes užrašų knygelėse dar buvo likę nemažai nepublikuotų faktų, netgi siužetų, kadaise girdėtų apie skulptorių iš jo amžininkų – negi leisi joms asmeniniame archyve toliau dūlėti? Ir todėl skaitytojas pagaliau sulaukė šios temos galutinės realizacijos –vienos iš autoriaus sumanytos trilogijos knygų. Legendų romano apie legendinį skulptorių „Kryžiau, prikalęs mane“.
Dar kartą pažvelkime į J. Kundroto atliktą titanišką darbą – mums padovanotą trilogiją apie devyniolikto amžiaus rūsčias realijas.
Pirmoji trilogijos knyga – „Sakmė apie knygnešį“. Šiame romane susitinkame su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, vyskupu M. Valančiumi, rašytoja G. Petkevičaite Bite, žinomais knygnešiais A. Bružu, K. Ūdru, A. Laduku, J. Sakalausku… Argi buvo įmanoma parašyti tokį romaną remiantis tik „vaizduote ir fantazija“?
Antroji knyga – „Kryžiau, prikalęs mane“. Šis legendų romanas apie Vincą Svirskį gimė, galima drąsiai teigti, daugumoje remiantis tik legendinio skulptoriaus amžininkų pasakojimais. (Beje, ši knyga dar rankraštyje 2005 metais Čikagoje leidžiamo laikraščio „Lietuvių balsas“ literatūriniame konkurse įvertintas premija!)
Ir pagaliau trečioji – „Įskelti titnagą“ – irgi turi realų pagrindą Šios knygos anotacijoje pats autorius pripažįsta: „ Jie buvo! Broliai Juozas ir Jonas, daraktorka Austėja ir Antanas, kunigas Burba ir Tamošius…“. Apie šią trilogijos knygą autorius rašo: „Geografiškai čia viskas tikra. Ir pavardės tikros. Kad senelis nuo Kazokiškių parsivežė daraktorką – tikrų tikriausia tiesa (taip sakė mano tėtis – nuo „Kazokiškių“) ir kaime mokė lietuviško rašto. O kaip ten viskas vyko, vienas Dievulis žino… Nors vienas kitas grūdas yra nubiręs iš realaus gyvenimo aruodų“.
O tie „grūdai, nubirę iš realaus gyvenimo aruodų“, ir sudaro J. Kundroto kūrybos pagrindą – per prabėgusį paskutinį ir turiningiausią kūrybinio darbo dešimtmetį parašyta net trylika knygų! (Per metus daugiau kaip viena knyga). Ir visos jos – išliekamosios vertės. (Monografija „Atsigręžęs į šviesą“ (2002) apie išeivijos poetą, publicistą, dramaturgą, lietuviškų operų libretų autorių Stasį Santvarą. Novelių, apsakymų knyga „Atsiprašymas“ (2002) irgi remtasi autentiškais faktais. Romanas „Sakmė apie knygnešį“(2004), „Žengiantis su laiku“ (2004) biografinė apybraiža apie dailininką Vladimirą Beresniovą – originaliausiomis karikatūromis jis vienintelis iš didelio būrio mūsų dailininkų garsina Lietuvą visame pasaulyje! Prisiminimų ese „Neblėstantys susitikimai“(2005). Legendų romanas „Kryžiau, prikalęs mane“(2006).
Atsiminimų knyga „Likimas paspendęs spąstus“(2008) apie tragiško likimo rašytoją ir dramaturgą Raimundą Samulevičių. „Pilnatvė“(2008) apie žinomo žurnalisto, kraštotyrininko, šiuo metu dar vis redaguojančio Kaišiadorių rajono laikraštį J. Laurinavičiaus gyvenimą ir kūrybą. Romanas „Įskelti titnagą“(2008).
Eskizų knyga „Kol veda viltis“(2009). (Knygos puslapiuose autorius pateikia rašytojo Jono Biliūno našlės Julijos Matijošaitienės prisiminimus. „Rašytojas ir jo laikas“ ese skirtas susitikimams su literatūrologu, Lietuvos rašytojų sąjungos nariu Juozu Jasaičiu, apybraižoje „Tyruolis“ vaizdžiai pasakojama apie išeivijos švyturį Alfonsą Šešplaukį – Tyrulį, vadinamą Lietuvos knygų leidimo patriarchu.
Labai nuoširdžiai pasakoja apie vienintelį susitikimą su poetu Jonu Strielkūnu „Nuo raudonų šermukšnių iki…“. Knygoje vėl į mus prabyla rašytojas Vytautas Čeplijauskas, žurnalistas, žinomas kultūros istorikas, publicistas, pasišventęs orientalistas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys, daugiau kaip trisdešimties knygų autorius, buvęs mūsų senjorų klubo MES narys Romualdas Neimantas, išeivijos rašytoja Petronėlė Orintaitė, irgi išeivijos poetas Balys Auginas, dailininkas Gediminas Pempė…
O visų jų jau nebėra. Jie išėjo. Liko tik J. Kundroto argumentuotai ( kaip žurnalisto) ir įtaigiai, meniškai (kaip rašytojo) mūsų literatūroje įprasminti jų nueiti gyvenimo keliai ir labai įsimintini, plaukiantys tiesiog iš širdies gelmių paskutiniai atodūsiai…Toliau – „Pašaukimas – žurnalistika“(2011). Solidi knyga apie žinomą respublikos spaudos ir televizijos žurnalistų šeimą Vidą ir Teklę Mačiulius.
Apsakymų arba improvizacijos knyga Stasio Santvaro gyvenimo motyvais „Skyrė ir jungė Atlantas“(2011). O ši – paskutinė – „Skardis“(2013) rašytojo gyvenimo biografijoje yra net trisdešimt pirmoji! (Beje, J Kundroto, kaip žurnalisto ir rašytojo darbas būdavo nuolat įvertinamas: „Gintarinio parkerio“ laureatas (2003), apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ (2007), suteiktas „Žurnalistikos riterio“ garbės vardas (2009), jam įteikta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija (2007) ir pagaliau tampa Vaižganto premijos laureatu (2010).
Išsamioje ir labai objektyvioje „Skardžio“ recenzijoje (www.kaunozurnalistai lt., 2013 11 13) „Moralinio nuopolio istorija“ žinomas dramaturgas, prozininkas Gediminas Jankus pastebi, kad šis J. Kundroto romanas yra ne tik akivaizdus autoriaus kūrybinis laimėjimas ir itin rimta paraiška šiuolaikinės lietuviškos prozos margoje panoramoje užimdama aukštą vietą tarp išgarsintų nūdienos autorių, bet ir „nesunkiai aplenkė visą eilę prozos epigonų, bandančių rašyti neva aktualiomis pilietiškomis temomis, o iš tiesų propaguojantiems melą ir veidmainystę, aplenkė ir savo talentu bei stilistika raudonuoti privertė beprasmiškų banalybių – žodinių kratinių sudarinėtojus“(citata iš šios recenzijos) ir, atrodo, tik tarp kitko užsiminė apie konkrečią dar sovietmečiu televizijos transliuotą laida „Krantas“ bei jos gėdingas pastangas apšmeižti Justiną Marcinkevičių.
O man atrodo, kad šis televizijos farsas ir buvo paskata J. Kundrotui parašyti „Skardį“, nes tuomet, irgi dirbdamas televizijoje ir radijuje, jis, talentingas žurnalistas, literatas (jau buvo parašęs ne vieną visuomenės šiltai sutiktą knygą) ir ypač jautrios sielos žmogus negalėjo neatkreipti dėmesio ir nepergyventi matydamas, kaip nepelnytai pilamos srutos ant jau pripažinto ir todėl tuometinei santvarkai nepageidaujamo kūrėjo, jau tampančio net tautos sąžine, galvos.
Žinoma, tai buvo tik paskata, atspirties taškas sukurti tokiai sukrečiančio moralinio nuopolio istorijai, kuri, kaip teigia recenzijos autorius „aktuali ir nūdieniška. Tai atviras, drąsus ir pilietiškas kūrinys apie atsakomybę, garbingumą, padorumą. Tai gėdos ženklas parsiduodantiems žurnalistiniams liokajams ir užsakovams, tokių liokajų rankomis susidorojantiems su garbingais ir dorais žmonėmis“. O tokių atvejų, pripažinkime, šiandieniniame mūsų gyvenime, vyraujant susvetimėjimui, nesveikam karjerizmui, godumo pinigams ir baimei netekti pagrindinio pragyvenimo šaltinio – darbo – ypač gausu.
Gediminas Jankus rašytojo Juozo Kundroto romaną lygina su klasiko V. Mykolaičio-Putino „Krize“, kuri persunkta rūpesčiu dėl moralinių vertybių išsaugojimo, idealų ir idealizmo išaukštinimu. Geras ir gražus palyginimas. Bet šį palyginimą noriu praplėsti – juo verta paženklinti daugelį kitų autoriaus knygų. O ypač trilogiją, kuri, tarsi ąžuolinėms sijoms surestas tiltas, mus veda į praeitį, į tautos savastį, atverčia gyvybingumo klodus. Siekia net šaknis.
Šiandien turime nemažai talentingų rašytojų, kurių knygas skaitytojai tiesiog graibsto. Bet prabėgs keletas dešimtmečių, ateis kita karta ir… O Juozo Kundroto knygos, tikiu, bus atverčiamos ir po penkiasdešimt, šimto metų tų, kurie Lietuvą garbina ne tik žodžiais ir dainomis, bet dėl jos nuoširdžiai dirba, aukojasi – jiems bus labai svarbu sužinoti, iš kur ir kokiais pragariškais keliais atėjome, kieno rūpesčiu ir pasiaukojimu augome, brendome, tvirtėjome.… „Skardžio“ epilogą autorius skiria skaitytojui. Prašo, kad šie pratęstų, rašytų toliau apie žmogaus nuopolį. Bet to nebus, nes… knyga išleista tik 300 egzempliorių tiražu ir jos knygynuose, paprasčiausiai, neras, neperskaitys. Todėl ne tik kauniečių, bet ir visos Lietuvos skaitytojų jau senokai pripažinta ir net lygiuojama su vedančiaisiais respublikos portalais „Lietuvos rytas“, „Delfi“, „Bernardinai“ – Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus internetinė svetainė (www.kaunozurnalistai.lt) galėtų šį kūrinį paskleisti elektroninėje erdvėje. ( Manau, autorius su tuo sutiktų ). Tai būtų Juozui Kundrotui kartu ir puiki dovana, ateinančių metų pradžioje besiruošiančiam švęsti savo kūrybingo gyvenimo aštuoniasdešimtmetį.
Nuotraukoje: Juozo Kundroto knygos ir jų autorius kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES sueigoje 2013-ųjų lapkričio 16-ąją
Vladimiro Beresniovo ir Ričardo Šaknio nuotr.
