2017 m. rugpjūčio 17 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Laimonas Inis. Žinomas nežinomas Donelaitis



DSCN6530_II.jpgDonelaičio ąžuolynas

Lazdynėliai... Ošia, rudens saulėje pageltusiais lapais mirguliuoja 275 ąžuolai. Prieš 25 metus, minint mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 275-ąjį gimtadienį, juos atvežė iš Lietuvos ir pasodino prie paminklinio akmens. Aplinkui – laukų platybė, paukščių sparnų šnaresys padangėje, vėjo kedenami javai ir septyntaškė boružėlė parudusia smilga atkakliai lipanti į dangų....Juodas debesėlis, bauginančiai kabojęs virš galvų, pažėrė šiek tiek šaltų lietaus lašų ir, tarsi stebuklinga lazdele mostelėjus, skilo į dvi dalis ir nupleveno kas sau. Šyptelėjo maloni rudens saulė.

Kažkada čia plytėjo Karališkoji giria. Valdžiai leidus, trys valstiečiai: Ansas Donelaitis, Pričkus Vilošaitis ir Kristijonas Pošėvaitis (kaip gražiai skamba lietuviški vardai ir pavardės!) įkūrė Lazdynėlių kaimą. Manoma, kad čia gyveno ir poeto senelis Jonas Donelaitis. 

O Kristijonas gimė 1714 m. sausio 1 dienai auštant (atrodo, taip seniai – prieš 300 metų, o kai skaitai „Metus“, regis, visai neseniai...). Ilgai netrukus Jį pakrikštijo Gumbinės bažnyčioje. Jam tebuvo vos šešeri, kai mirė tėvas, visų gerbiamas amatininkas ir meistras. Našlė motina augino 7 vaikus. O jie paūgėję pasklido kas kur. Pričkus tapo Karaliaučiaus auksakaliu, fizikos ir muzikos instrumentų dirbėju, pagaminusių pirmąjį Prūsijoje fortepijoną, Mykolas – taip pat auksakaliu (beje, vėliau Tolminkiemyje gyveno pas Kristijoną), Adomas smagiai kaustė arklius Žirgupėnuose netoli Braičių ir visus, kas tik užsukdavo, pakviesdavo į savo smuklę paskanauti šiupinio ir išlenkti kuferį alaus... Seserys ištekėjo už ūkininkų ir, regis, liko paklusnios savo vyrų nurodymų ir užgaidų tenkintojos. Kristijonas patraukė į Karaliaučių mokytis...

DSCN6506_II_a.jpg
Laikui bėgant, Lazdynėliai išnyko. XIX amžiaus pabaigoje buvo susirūpinta poeto gimtinės įamžinimu. Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Jankaus ir kitų rūpesčiu 1896 m. čia buvo suruoštos iškilmės Donelaičiui pagerbti. Pasodintas ir ąžuoliukas, pergabentas iš gana apleisto ir baigiančio išsigimti poeto sodo Tolminkiemyje. Pastatytas paminklinis akmuo. Tada dar pavyko atsekti senosios Donelaičių sodybos vietą. Jos nė pėdsakų neliko po Antrojo pasaulinio karo. Lazdynėliai buvo pamiršti, net niekas negalėjo parodyti poeto gimtosios vietos. Kažkur prie Gumbinės, bet kur?... Gal tai dabartinė Višniovka?... 

1958 m. mūsų mokslininkai Jurgis Lebedys ir Vytautas Kubilius atkakliai ieškojo senojo paminklinio akmens – norėta toje vietoje pastatyti architekto Sigito Lasavicko suprojektuotą naują paminklą. Deja... Vis dėlto pastangos nenuėjo veltui. Lazdynėliuose 1990 m. rugsėjo mėnesį iškilo paminklinis akmuo, atvežtas iš Žemaitijos, Salantų, Orvydų akmenų muziejaus. Kristijono Donelaičio gimtinė tapo plačiai žinoma ir pasodintas ąžuolynas. Pirmiausia reikia dėkoti architektui Napaliui Kitkauskui, lokalizavusiam Lazdynėlius, padėjusiam paruošti kartografinę medžiagą.

Donelaičio sodas

Tolminkiemis.... Kiekvienam lietuviui tai šventa vieta. Kristijono Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna Silova džiaugėsi – štai saujelė vyšnių ir keli obuoliai iš Donelaičio sodo... 
Tas sodas, senojo sodo vietoje užveistas, dar tik tiesia į saulę šakas, norima jį suformuoti lygiai tokį, koks buvo Kristijono Donelaičio mintyse sukurtas ir jo rankomis pasodintas.

Kiekviena žemės pėda, ar žole apžėlusi, ar saulės išdeginta, čia mena poetą ir jo plačiašakę veiklą, užmojus, - tai buvo „žmogus didelių nuopelnų ir retų sugebėjimų“, - rašė Gotlibas Milkus, 1800 m. parengęs „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių – lietuvių kalbų žodyną“ bei gramatiką ir gramatikos priede pirmą kartą pasauliui paskelbęs „Metų“ ištrauką. 

Kristijonas Donelaitis vyresnybės siūstas į Tolminkiemį, įsikūrusį prie Šventainės upelio Romintos girios šiauriniame pakraštyje, atvyko 1743 m. lapkričio mėnesio pabaigoje, krintant šlapdribai, o netrukus, gruodžio 1 d., sekmadienį, šaltukui spaudžint Įsručio dekanas iškilmingai jį įvedė į protestantų bažnyčią. Tolminkiemyje prabėgo visas be galo įdomus, margas, kartais nuobodus, kartais audringas Kristijono Donelaičio gyvenimas. 

Pirmiausia jam rūpėjo atstatyti griuvančią bažnyčią. Laukų akmenys tam tiko... Šalia bažnyčios iškilo mokykla, pastorių našlių namai. Kiek tik leido išgalės, rūpinosi parapijiečiais, pats rašė giesmes, kūrė muzikos kompozicijas, dirbo fortepijonus, barometrus, termometrus, mikroskopus, tekino stiklus, sodininkavo, rūpinosi parapijos mokyklomis. Sunku suvokti, kaip viską spėjo. Mokėjo ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas. Amžininkai teigia buvusį gana stamboko sudėjimo, ūmaus charakterio, energingą, optimistą. Nemėgo melo, apgaulės. Noriai bendravo (ir mokėjo bendrauti) su žmonėmis, atvykstantiems bičiuliams skaitydavo savo poeziją, garsėjo gera iškalba.

DSCN6746_II.jpgNe viskas klostėsi kaip sviestu tepta. Kelis kartus teko keliauti į Gumbinės karo ir domenų rūmus ir teisintis dėl antmono Ruigio skundų (prisimenate šį veikėją iš „Metų“?). Buvo ir visokių nesusipratimų. Kad ir dėl lietuvybės puoselėjimo. Juk Mažoji Lietuva beveik 700 metų kentė vokiečių jungą, visomis priemonėmis buvo vokietinama. Kristijonas Donelaitis – vienas atkakliausių žmonių, kovojusių už lietuvybę. Iš visų reikalavo rūpintis lietuvių kalba: „Mūsų, lietuvninkų, čia žemė“, - skelbė pastorius. Kolonistams, atkeltiems į Tolminkiemio apylinkes, lietuvybė buvo svetima.

Bet grįžkime prie Tolminkiemio bažnyčios. Istorija jai nebuvo palaiminga. Galime įsivaizduoti, kaip ji atrodė po Antrojo pasaulinio karo: be stogo, apgriauta, viduje žėlė krūmai, augo medžiai. Burzgė traktoriai, ardydami likusias sienas...

Lietuvos kultūros žmonių pasišauta bažnyčią atstatyti. Per vargą surastos senos nuotraukos, gauta medžiaga iš Lenkijos ir Vokietijos archyvų. Projektą parengė ir darbus prižiūrėjo architektas Napalys Kitkauskas. Stengtasi atkurti autentišką išorę ir vidų. Atkaklus archeologų darbas davė puikių vaisų: priešais buvusį altorių rasti Kristijono Donelaičio palaikai. Archeologas Vytautas Urbonavičius atkūrė poeto atvaizdą. Dabar atstatyta ir klebonija, surasti našlių namų pamatai. Visa tai daugumai tikriausiai žinoma. Bet prisiminti niekada ne pro šalį...

- Žinote, o man teko dalyvauti, rūpintis atstatomos bažnyčios interjeru, - netikėtai prabilo mūsų grupės narys, inžinierius Ričardas Vaitkus. – Šitie žibintai, durų rankenos, langų apkaustai ir visi metalo dirbiniai – mano ir mano bendradarbių rankų darbas.

Ričardas Vaitkus, restauratorius, metalo meistras, Tolminkiemyje triūsė prieš daugelį metų. Tada, po 1964-ųjų, kai Kristijono Donelaičio komisija ėmė rūpintis Tolminkiemiu, čia dirbo ne tik statybininkai, architektai, bet ir kitų specialybių žmonės: restaurtavimo darbus atliko Kauno restauravimo dirbtuvės, originalius spalvotus virtažus kūrė dailininkas Antanas Grabauskas. Atgijusi senoji bažnyčia, didinga savo paprastumu ir jaudinanti savo istorija, tapo muziejumi, o kriptoje ilsisi Kristijono Donelaičio palaikai. Čia visą laiką dega žvakutės, žydi gėlės, ryškiai spindi lietuviškos trispalvės vėliavėlės...
Štai tiek daug parašiau apie Tolminkienmį, o nepaminėjau svarbiausio Kristijono Donelaičio darbo – poemos „Metai“.

Donelaičio žodis

Teigiama, kad Kristijonas Donelaitis net nemanęs rašyti poemos. Tačiau sukurti giesmę ir muzikinę kompoziciją, paskambinti savo sukonstruotu fortepijonu ar pagiedoti veikliam žmogui, mėgstančiam poeziją, buvo per maža. Burai...“Viežlbi“ ir „nenaudėliai Selmas, Lauras, Krizas, Pričkus, Plaučiūnas, Dočys, Slunkius... Visi čia pat, gyvi personažai. Reikia juos aprašyti. Pamokyti, paauklėti. Kad taptų padorūs ir nepasiduotų vokietinami. Juk ir savo bičiuliui Jonui Gotfridui Jordanui rašė: nepasiduok vokietinamas, iš vokiečių nereikia priimti jokių apdovanojimų, rūpinkitės lietuvybe (laiškas saugomas Tolminkiemo muziejuje). Ir pastorius imasi eiliuoti. Skaito per pamokslus savo hegzametrus ir stebi, kaip reaguoja parapijiečiai.

DSCN6528_II.jpgKai eiliuotų tekstų susidėjo nemaža krūvelė, Kristijonas Donelaitis ėmė svajoti apie kūrinį, kurį galėtų išspausdinti. Parašęs trumpąjį poemos variantą (iš pradžių tie eiliuoti tekstai buvo vadinami idilėmis), nuvyko į Karaliaučių ir, matyt, domėjosi leidyba, bet apie tai tikslesnių žinių neturime. Žinome tik tiek, kad trumpajame variante buvo 659, o vėliau poema „išaugo“ iki 2968 eilučių.
Tačiau “Metai“ galėjo likti ir nežinomi, jeigu ne Liudvikas Rėza, kuris ir davė poemai tokį pavadinimą. Bet čia jau ilgesnė kalba.

Tam žąsiaganiui berniukui iš smėlio užpustyto Kuršių nerijos Karvaičių kaimo netoli Pervalkos labai pasisekė. Našlaitį priglaudė Rasytės paštininkas Bėmas, tolimas tėvo giminaitis. Žąsys Liudvikui mažai rūpėjo – vis knyga rankoje. Išpeikęs tokį netikusį žąsų ganytoją, Bėmas jį „įpiršo“ kitam giminaičiui - Kristijonui Dovydui Vitikui į Kaukėnus. O šis buvo lietuvių raštijos puoselėtojas ir įžvelgė gabų vaikį.

O toliau - Karaliaučiaus beturčių namai, lotyniška mokykla, universitetas. Teologija, antikinės kalbos, literatūra, retorika... Imanuelio Kanto paskaitos. Disertacija „Apie šventųjų knygų moralės aiškinimą pagal Kantą“. Dėstytojas, profesorius, universiteto rektorius... Vokiečių kalba išleidęs poezijos rinktinę „Prutena“, parašęs romantinę baladę „Ona ir Vytautas“ apie jų pabėgimą iš Krėvos pilies, įkūrė Biblijos platinimo draugiją ir rinko liaudies dainas. Paprašė visų, kas tik kokią žino, atsiųsti.

Ir štai vieną gražią dieną iš pastoriaus Jono Gotfrido Jordano gauna Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybių“ bei „Vasaros darbų“ originalus. Jordanas klebonavo Valtarkiemyje, ir nors Kristijonas Donelaitis buvo gerokai vyresnis, jiedu bičiuliavosi nuo to laiko, kai su tėvu, Kristijono Donelaičio bendramoksliu, svečiavosi Tolminkiemyje 1776 – 77 metų žiemą. Jiedu susirašinėjo. Krisitjonui Donelaičiui mirus, jo žmona Ana Regina Jordanui perdavė pastoriaus laiškus, gaidas, taip pat poemas.

DSCN6615_II.jpg O po dviejų dešimtmečių, kai daug kas manė poemą žuvus, Jordanas atsiliepė į Rėzos kvietimą. Kiek vėliau Liudvikas Rėza sulaukė dar vieno brangaus siuntinio – „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ nuorašus atsiuntė kunigas Jonas Fridrikas Holfeldas iš Gerviškėnų. Originalai buvo žuvę 1807 metais per rusų – prancūzų karą. Profesorius suprato, koks tai turtas. Išvertė į vokiečių kalbą, parašė įžangą ir 1818 m. išleido „Metus“ savo lėšomis.

„Prof. Rėza daug nusipelnė, išgelbėdamas iš užmaršties šį rašytoją, kurio rankraštis jau buvo laikomas dingusiu...“ - rašė Tilžės laikraštis. Taip prasidėjo „Metų“ „žygis“ po Europą. Žymusis vokiečių poetas Johanas Volfgangas Gėtė (su juo susirašinėjo Liudvikas Rėza) poetą lygino su antikos šedevrais, gerų žodžių negailėjo Adomas Mickevičius poemos „Gražina“ prieraše ir kiti garsūs rašytojai. Gal kai kam įdomu, kaip tada skambėjo Kristijono Donelaičio žodžiai ir kaip jie buvo rašomi:
Tu, paukšteli mels, ne poniszkay prisiwalgai.
Rėbus mus‘ laszinei bei deszros tau nepatinka.
Tu neliubyji pyragu neigi ragaisziu...

Donelaičio dvasia

„Metų“ ištraukas lietuvių ir rusų kalbomis Kaliningrado miesto viešojoje bibliotekoje Nr. 4 (vedėja Larisa Pšeničnaja), kur vyko tarptautinė konferencija „Laiko ženklų palytėti“, skaitė Kauno Kazio Binkio teatro režisierė Nida Žilinskienė. Salė buvo sausakimša: miesto ir sritieslietuvių kalbos mokytojai, Imanuelio Kanto Rusijos Federacijos Baltijos universiteto studentai, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenių, Liudviko Rėzos draugijos nariai, švietimo plėtotės instituto darbuotojai - žmonės, mokantys lietuviškai ar besimokantys šios kalbos ir visai jos nesuprantantys. Vyravo begalinė tyla ir susikaupimas.

DSCN6517II.jpgDonelaičio žodis nepaseno, jo dvasia gyva!

Dar šiek tiek apie konferenciją. Kaip sakyta, kelionės tikslas buvo geriau pažinti Mažąją Lietuvą, priglusti prie baltiškųjų tradicijų, pagerbti šio krašto rašytojus, kultūros darbininkus, kurių daugelis kuo toliau, tuo labiau paskęsta užmarštyje. 

Konferencijoje apie lietuvių protėvių dvasinį palikimą, baltų genčių, gyvenusių Pamedės, Pagudės, Varmės, Notangos, Sembos, Bartos, Galindos, Nadruvos ir kitose žemėse, istoriją, baltų kultūrą ir jos plėtotę įtaigų pranešimą skaitė istorikas Kęstutis Subačius.

 Šių eilučių autorius kalbėjo apie mitoliginį aspektą Mažosios Lietuvos legendose ir sakmėse, pateikęs istorinių padavimų fragmentus, iki šiol nepamirštus ir vienoje, ir kitoje Nemuno pusėje. 

DSCN6547_II_Inis.jpgKauno miesto savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Jasaitytė nagrinėjo Lietuvos ir lietuvių, gyvenančių išeivijoje, tarpkultūrinius ryšius.

 XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė ir Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė (šios kelionės organizatorė) aptarė kultūros, švietimo ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą abipus sienos.

 Savo mintimis konferenciją praturtino Lietuvos konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Romanas Senapėdis, Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas (jis buvo ir nuoširdus mūsų kelionės vadovas).




DSCN6742_II_a.jpgDailininkas Vladimiras Beresniovas padovanojo Kristijono Donelaičio jubiliejui sukurtus ekslibrisus (čia reikia pridurti, kad kauniečių iniciatyva paskelbtas tarptautinis ekslibrisų konkursas). 

Žinomas kaunietis  kolekcininkas Henrikas Kebeikis  padovanojo gausią (86!) Kaliningrado srities senųjų ir naujų tiltų atvirukų, nuotraukų ekspoziciją...

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir Kaliningrado centralizuota bibliotekų sistema pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį. 

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...

Vladimiro Beresniovo nuotr.

Žurnalistas Jonas Laurinavičius


Laurinavicius__des._I.jpg


,,Su minuso ženklu“

Atviras pokalbis
Gražiai pašnekėjom,
Protingai atrodėme.
Nes pašnekovas puikus:
Neištarė nė žodžio...

Charakteristika
Gero neturiu
Ką parašyti
O blogai –
Nenoriu...

Ne toks, kaip kiti
Jaunas,
Bet doras.
Matai,
Kaip esti.
Baltą varną
Visur
Gali surasti...

Operatyvumas
Kad ir stengtumeis
Tu kažin kiek
Konkurencijoj beribėje,-
Bet bobų radijas vis tiek
Aplenks valstybinį...

Gundymai
Grūda žurnalas
Satyrą į galą
Ir džiugina autorių puskapį-
Nes žmonės ima
Žurnalą skaityti
Nuo paskutinio puslapio...

Knygos
Be abejo,
Knygų leidyba
Turės mažėti,
Nes nuo tų skaitalų
Gali išprotėti...

Reklama
Apie viską pagalvota,
Kaip ištraukti
Eurą,
Rublį,
Zlotą...



Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)