2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozas Kundrotas. Kas slypi po slenksčiais

Rašytojas ir žurnalistas, LŽS narys J.Kundrotas

P._Zemkauskas__Svarstykliu_zvaigzdyne_II_naujas.jpgRomanai, esė, monografijos, atsiminimai, biografijos - dominuojantys žanrai pastaruoju metu. Apysaka - lyg ir retesnis paukštis mūsų literatūrinėje padangėje. 

Kaunietis Petras Žemkauskas, išbandęs veik visus žanrus ir parašęs per dvidešimt knygų, šiemet išleido ir triįų apysakų rinkinį ,,Anapus slenksčio” (leidykla - UAB ”Printėja”, Kaišiadorys; dailininkas Vladimiras Beresniovas.)

Nors anotacijoje pabrėžta, kad ”Visus tris kūrinius jungia įsitikinimas, kad žmogaus gyvenimo pagrindas yra meilė”, man pasirodė kiek kitaip. Štai jau pirmos apysakos "Iliuzijų griūtis” finaliniai žodžiai - ,,Būk tu prakeikta, emigracija, visų mūsų nelai¬mių kaltininke!” (p.48)- sufleruoja, kokia kryptim rutuliuojas pasakojimas. 0 jeigu dar paminėsim Airijos vardą, tai suvoksim, kur buvo nublokšti personažai ir kaip vinguriavo jų gyvenimo tėkmė.

Glaustas šios apysakos turinys būtų toks. Iš pirmo žvilgsnio Miglės ir Laimono Girdžių šeimą galėtume apibūdinti kaip nepriekai štingą. Turi du vaikus - Iloną ir Rytį, jau bebaigiančius vidurinę mokyklą. Turi ir patogų privatizuotą butą. Bet atsiranda jo savininkas ir Girdžiams tenka kurtis iš naujo, brendant į skolų liūną. Pasimaišo Miglės moksladraugis, Saulius, beje, pirmosios meilės "džigitas” - ”išsipustyjęs, o jau mašina - kaip kokio ministro”(p.5). Iš Airijos parsivaręs. Ten ir jo brolis. Turėdamas tikslą meilinti savo buvusią merginą, įsikurti Airijoje padeda ir Laimonui. Vyras svetimoj šaly be priežiūros - įninka į alkoholį. Pas vyrą atvyksta
 ir žmona. Jos įtaka paveiki - Laimonas susitvarko. Likę vieni vaikai, kuriais tik probėgomis pasidomi seneliai, patiria meilės nuotykių. Ryčiui iki apsvaigimo smalsu stebėti pro slaptą angą, ką veikia sesuo su savo Tadu (o vėliau - ir motina, jau grįžusi iš užsienio, su Sauliumi). Turi merginą ir Rytis. Jo hormonai - irgi ne kokios kruopos: verda, kunkuliuoja... Bet tai vis atsitiktiniai santykiai, jie neužpildo vidinės tuštumos. Tai kažkoks noumenų pasaulis - bedvasis, bemintis, neišlaisvina iš nuobuodybės, nežadina jokių prasmių, kilnesnių tikslų.

 Darbas, kaip 
kadaise sakė I.Kantas, teikiantis didžiausią pasitenkinimą, jaunimo
nedomina, viršų ima jusliniai (kūniški) santykiai, peržiangentys padorios moralės ribas. Nieko gero neįvyksta ir sugrįžus tėvams. 

"Ilona, paragavusi kūniškos laimės, (norėtų) greičiau išsibraukti iš Girdžių gyvenimo”(p.33) ; ,,Ryčio iš viso nesuprasi nei kas jam rūpi, nei ko jis siekia”(p.42). Tėvas retkarčiais slysteli ”ant kamščio”, motina dairosi į Saulių. "Parėjęs namo Rytis iš karto pajuto, kad pas mamą kažkas yra. /.../ Bet kodėl jiedu ne foteliuose, ne prie staliuko, o apsikabinę ant lovos?
Tai ką? Suguls tuoj ir jiedu kaip Ilona su Tadu?”(p.47-48). Ryčiui 
tai buvo nepakeliamas smūgis. 0 čia dar ir Lina, kurią buvo pamilęs, nebuvo nuoširdi. Po kelių dienų Ryčio kūną
rado upėje.

Ant ko laikosi individo, šeimos mikropasaulis? Net nedvejodami 
atsakysime. Pirmiausia - ant tvirtų moralės-dorovės pamatų! Tačiau autorius pateikė mums kitokį vaizdą, ganėtinai komplikuotą šeimos gyvenimą, kurį pakirto susvetimėjimo rūdys.

Vienu metu buvo plačiai aptarinėjama autonazijos problema. Iečių sulaužyta tiek ir tiek, o verdikto - jokio. Gal to šišo pagautas 
(tik spėlioju), pP.Žemkauskas parašė detektyvinę apysakaitę ”Pasku
tinis taškas”. Tiesa, apie autonaziją tiesmukai nekalbama. Pasakojimas prasideda policijos komisaro Dautarto kabinete. Pareigūnas tiria, kas galėjo pasmaugti nepagydoma liga sirgusią Geniną Džiaugienę. 

"Mat "Skrodimo metu ekspertai rado ant velionės kaklo medvilnės dulkelių, net plaušų"(p.76).  Kaip ir dera detektyvinei intrigai, daug versijų, įtariamųjų, o tikrasis nusikaltėlis paaiš-kėja tik pabaigoje. Tyrėjas tik dėl visko nutaria dar kartą pasikalbėti su Džiaugiu, pastarasis net neišsisukinėja, prisipažįsta žmoną pasmaugęs, nes ją gelbėjęs iš nepakeliamų skausmų. Ir iš meilės - jos akyse įskaitęs nebylų prašymą nutraukti jos kančias. "Pagal valstybės įstatymus - aš nusikaltėlis, žudikas, bet pagal sąžinę, žmoniškumą - išgelbėtojas" (p.78).

Štai taip. susikerta meilė, moralė, sąžinė, kixtixt svetimom rankom nutraukta gyvybė. Situacija neordinarinė. Tokiam veiksmui atlikti reikia ypatingo nusiteikimo, valios, ryžto, apsisprendimo, pagaliau net nežinau ko, kad galėtum pasmaugti savo žmoną, kurią myli! Keisčiausia, jog Džiaugys komisarui apie savo poelgį pasakoja be jokių skrupulų - kaip įprastą veiksmą, "kaip apoteozę meilei ir gailestingumui, kuriais Dievas apdovanojo žmogų, kad jis darytų kitiems tik gera"(p.78). Šaltakraujiškai tariami žodžiai skaitytojo jausmų paletę turėtų kelti "ant kojų". Taigi rašytojas mums užduoda galybę sudėtingų klausimų.

Visai kitokioje plotmėje šakojasi apysakos "Slenkstis" siužetas. Čia herojus Liudas Giedrimas atkakliai ieško savo galimos reinkarnacijos ištakų. Tiesa, viskas prasideda nuo abejonių, svyravimų ir sapnų. Jų būta visokių - klaikių, kankinančių, pranašiškų, kuriais Giedrimas kol kas netiki. "Gal vis dėlto yra mumyse kažkas, ko nepajėgiam suvokti?"(p.96) - svarsto ir įtikinėja žmona Liuda Giedrimienė. Pranašiški sapnai ir uošvės mirtis paveikia ir vyro sąmonę. Jis parsineša krūvas knygų, enciklopedijų, atsidėjęs studijuoja, gilinasi į savo sapnų prigimtį, juo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Jau ir pats ima jaustis "esąs ant kažkokio slenksčio į mįslę, į nežinomybę"(p.l00). Parūpsta ir anapusybė, reinkarnacija, kiek sapnai atspindi realybę. Pats prieina prie išvados, kad „niekas gyvenime neatsiranada iš nieko"(p.l09). Keliauja prie Jiesios upelio, juk čia sapne regėjo buvusias sodybas, net gyventojus, kurių nė 
kvapo nebelikę... Šių vietovių gyventoja, senolė, patvirtina: buvo, viskas buvo, kaip sapne...

Tuo paieškos nesibaigia. Pranašiškų sapnų išaiškininų ir sutapimų bus ne vienas. Į šį žaidimą rašytojas įtraukia ir mus. Lyg esame realiame pasaulyje, lyg ir ne; kartais imi jaustis anapus pažinimo ribos, o kartais gali sau leisti manyti, kad tai proto žaidimai sapnų karalystėje, o visa sumanyta istorija tik iš fantastikos srities, arba tiesiog metafora su alegoriniu "pamušalu". Bet kūrinio tai nemenkina. O manyti niekam nedraudžiama. Herojus vis tiek užsispyrusiai ir atkakliai mus toliau vedžios paieškų keliais, kad mus įtikintų, jog reinkarnacija galima 
iš tikrųjų. 

Kadangi žmogus mirtinga būtybė, tai argi nejauki mintis, kurią autorius mums nori įpiršti? Juk pagal Senekos postulato - "Niekas nėra mūsų, išskyrus laiką." Pagaliau kad tuo patikėtume, rašytojas į pagalbą pasitelkia garsiąją Sylvia Browne, Kalifornijos universiteto profesorę, teigusią: "Mano įsitikinimu, sapnai yra dar viena sąmonės dimensija, kurios dėka atrandami visiškai nauji žmonių lobynai. Mums miegant vadovavimą perima pasąmonė, kurioje glūdi prisiminimai ir kur slepiamas raktas nuo įrašų apie visus mūsų praeitus gyvenimus žemėje ir Anapus" (citata iš knygos viršelio).

Abipus_slenkscio__II.jpgApysaką "Slenkstis" iš dalies galima laikyti dokumentine, ir ne todėl kad pabaigoje autorius mus įtikinėja - "stengiausi nieko neišgalvoti” - bet daugelių atvejų ir patys kai ką suvokiam, jog yra šio bei to išgriebto iŠ Petro žemkausko gyvenimiškos patirties. 
Kad ir minimi Pelekonys - kaimas netoli "grybų sostinės". 
Štai čia į savo žmonos gimtinę atsikėlė ir "apsigyveno toks literatas, išleidęs ne vieną knygą”(p.115) Beje, čia parašyta ne vienas kūrinys, sukurtos ir septynios poemėlės, kurios vienoje knygoje ,,Dilgėlinė vanta gydo” pasirodė rašytojo 85-ojo gimtadienio išvakarėse (gimė I928 10 06).

Dedant paskutinį tašką, norisi tarti apibendrinantį sakinį, kad visa, apie ką pasakoja jubiliatas Petras žemkauskas knygoje "Anapus slenksčio”, vyksta mūsų dienomis: tautiečiai emigruoja, griūva šeimos, dalis jaunimo suka į viliojančius klystkelius, žudosi... vis dėlto yra kažko daugiau, nei nežabojamos lytinės aistros ir tariamos laimės trumpalaikiškumas...

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)