2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. MORALINIO NUOPOLIO ISTORIJA


J.Kundrotas_Skardis_II.jpgRašytojas ir žurnalistas Juozas Kundrotas, nenuilstantis talentingas darbštuolis, jau seniau, o ypač pastaraisiais metais parašęs ir išleidęs daug įdomių knygų, kuriose labiau vyraudavo biografiniai mūsų tautos šviesuolių motyvai, dokumentika pagrįsti apmąstymai bei aukšto lygio eseistinė stilistika, dar kartą nustebino ir privertė vėl grįžti prie perskaitytų puslapių. 

Turiu galvoje naujausią J. Kundroto romaną „Skardis“, kuris yra akivaizdus autoriaus kūrybinis laimėjimas ir itin rimta paraiška šiuolaikinės lietuviškosios prozos margoje panoramoje. Paraiška užimti aukštą vietą tarp išgarsintų nūdienos autorių. 

Be abejo, J. Kundrotas nesunkiai aplenkė visą eilę prozos epigonų, bandančių rašyti neva aktualiomis, pilietiškomis temomis, o iš tiesų propaguojantiems melą ir veidmainystę, aplenkė ir savo talentu bei stilistika raudonuoti privertė beprasmiškų banalybių – žodinių kratinių sudarinėtojus. 

Romano „Skardis“ pagrindinė, svarbiausia problematika, mano manymu – moralinės atsakomybės, padorumo, pilietinės savimonės klausimai. Silpna etinė pozicija, svyravimai, bailumas, prisitaikėliškumas – šit temos, kurios jaudina ir kelia nerimą autoriui. Pats būdamas žurnalistas, visada laikęsis aukštų profesinių ir moralinių reikalavimų, gerai žino ir kitą, negražiąją kai kurių plunksnos brolių laikyseną ir elgesį, kuomet lengva ranka vykdomi užsakymai, tarnaujama mamonai ir įžūliems darbdaviams, kurpiant paskvilius, rengiant juodinančias laidas ir be skrupulų šmeižiant iškilesnius šviesuolius, moralinius autoritetus, vienaip ar kitaip trukdančius menkystoms ropštis į valdžios olimpus.

Vienas pagrindinių kūrinio personažų – būtent televizijos žurnalistas Gintas Gerulevičius, aktualios ir aštrios televizijos laidos „Skardis“ vedėjas, kūręs atvirus, pirmųjų nepriklausomybės ir laisvės metų atneštos skaudžios istorinės tiesos, sovietinės cenzūros ir ideologijos draustos tematikos reportažus, pokalbius ir diskusijas.

 Gintas, buvęs sovietinio „ideologinio fronto“ – sąjunginio komjaunuoliško oficiozo – darbuotojas, kurpęs rašinius pagal panašaus kirpimo (ir reikalavimų) klišes, jau tada, bendraudamas su paprastais žmonėmis, savo reportažų herojais, bando įsigilinti, perprasti jų psichologiją, atskleisti ne paradines, sistemai parankias jų savybes, o rasti bendražmogiškus bruožus. 

Savaime suprantama, kad prasidėjus Lietuvos Atgimimui, paskelbus Nepriklausomybę, vaduojantis iš ideologinių ir cenzūros varžtų, tokie gabūs žurnalistai, kaip Gintas, visa galva pasinėrė į pilietinės ir tautinės, istorinės tematikos lankas... 

Kundrotas_J._II.jpgRašytojas J. Kundrotas meistriškai vaizduoja Ginto polėkius, svajas, psichologiškai motyvuotai narsto jo vidinę kaitą, nuoširdų siekį kuo išsamiau ir atviriau kalbėti visu balsu apie dešimtmečiais nutylėtas skaudžias temas ar suluošintus likimus. Įtikinamai atskleidžiama darbo televizijoje specifika, kolegų charakteristikos. Apskritai, Ginto Gerulevičiaus personažas tampa apibendrinančiu, tam tikru specifiniu reiškiniu mūsų lietuviškoje padangėje. Autorius sugebėjo rasti daugybę skirtingų bruožų ir ypatybių šiam prieštaringam charakteriui, pavaizdavo jį ne vienplaniai ir vienpusiškai. Anaiptol.

 Manau, tai ir yra didelis viso romano laimėjimas – pagrindinio herojaus keliai, pradžioje kupini šviesos, polėkio ir kilnių užmojų, palaipsniui kreivinasi, siaurėja, tampa klystkeliais, kuriuose vis blyškiau spingsi moralinės nuostatos, įsigali sutemos ir herojus beklaidžiodamas galutinai pasiklysta...

 Tie personažo dvasios sutemų brūzgynai autoriaus pavaizduoti išmoningai, išvengiant sauso moralizavimo, didaktikos ir kantoriaus pozos. Minčių ir jausmų srautas, apninkantis ir ramybės neduodantis Gintui, kaitaliojasi su šviesiais vaikystės prisiminimais, giliais jo tėvų paveikslais, gamtos vaizdais. Apskritai derėtų paminėti ir autoriaus sąmoningai brėžiamas sąsąjas su tėviškės gamta – kai kurie romano herojai ypatingai jautrūs gimtinės peizažo pokyčiams. Ir tasai bruožas tampa talpiu simboliu. Simboliu jautriems ir pažeidžiamiems. 

Tokiu gamtos ir dvasinės darnos pajautimu pasižymi ir kita romano herojė – Ginto žmona Gintė. Būtent ji tampa sutrikusio žurnalisto sąžine, gyvu priekaištu, moraline teisėja. Autorius Gintės charakteriui nepagailėjo išmonės ir gyvumo. Retai, itin retai mūsų romanistai sugeba ar nori pavaizduoti tokią tvirtą, vidinės moralinės stiprybės ir atjautos, aukštų idealų svaiginamą heroję.

 J. Kundrotas pateikė vieną gražiausių mūsų literatūroje moters-idealistės paveikslą. Gintė, talentinga aktorė ir poezijos skaitovė, jautri bet kokiai veidmainystei ir melui, nebodama savo meilės vyrui, ryžtingai ir kategoriškai pasmerkia jo nelemtą žingsnį – didžiulį triukšmą sukėlusią televizijos laidą... 
Gintė – ne tik viena iš įsimintiniausių idealisčių. Jos portretas – tai ir aktorinio meno išaukštinimas.

 Rašytojas rado daug gražaus teatro gyvenime, tame nesibaigiančiame personažų ir realybės susikirtime, tame jėgas atimančiame repeticijų ir ieškojimų verpete, kankinančių ir varginančių valandų, belaukiant premjeros, siausme... Atrodo, Gintei neegzistuoja jokios intrigos ir konfliktai, nėra sampdurų režisierių savivalės ir absurdiškų reikalavimų...

 Ne vieną idealistą aktorių ar aktorę tokie samodurai, tik save matantys mene ir scenoje, yra sužlugdę. Ką gi, autorius, ko gero,sąmoningai nebenorėjo dar vienos herojės nardinti į veidmainystės ir vulgarumo liūną, tad ir jos paveikslas, ir aplinka tampa idealizmo terpe. Idealistų teatras... Kaip atsvara melui ir apgaulei, įsišaknijusiai kitose srityse, ypač televizijoje ir žurnalistikoje.

Šioje vietoje J. Kundrotas tampa negailestingas ir sarkastiškas. Televizijos „tūzai“ – Raustys ir Žalėnas, Ginto vadovai, vaizduojami ironiškai, jų metodai ir požiūris į padorumą, tiesą ir moralę – atsainus ir niekinantis, viską lemia aukštesniųjų vadukų nurodymai, konjunktūra ir politiniai vėjai. Tokios televizinės „vėjarodės“ – be jokių sąžinės priekaištų, visada suras pasiteisinimų savo niekšybei ir šmeižtų srautui pridengti. Rausčio ir Žalėno paveikslai – tipinių televizinių ir žurnalistinių cinikų, besistengiančių bet kokia kaina išsilaikyti postuose ir atlikti bet kokį užsakymą. Romane ir jų kalba, ir bendravimas – skurdūs, menkystų ir liokajų mentalitetas pasireiškia, kalbant neva mįslingomis frazėmis, vis užsimenant apie kažkokius aukštus asmenis, kažkokius ryšius ir parodytą neišpasakytai didelį pasitikėjimą... 

Tokių liokajų gretas papildo ir dar du „visuomenės veikėjai“ – Artūras Tolvaiša ir Steponas Gudonis. Tik jie yra dar pavojingesni tipažai, nes sugeba, be aklo užsakymų vykdymų, ir patys griebtis provokacijų bei šantažo. Intelektualai, savo gabumus naudojantys asmeninių sąskaitų suvedinėjimui, savęs išaukštinimui... Autorius sugebėjo itin taikliai ir tiksliai užčiuopti šių mūsų visuomenės piktšašių keliamą moralinį pavojų. Juk bet kuris, jų kelyje pasipainiojęs ir kėslams trukdantis veikėjas gali būti apipiltas užsakomojo purvo ir šmeižtų lavina, suniekintas, pažemintas ir išjuoktas.

Būtent toji šmeižto ir apkalbų sistema ir aprašoma J. Kundroto romane, tampa viena svarbiausių motyvų. Jau minėtas gabaus žurnalisto Ginto moralinis nuopolis ir pasireiškia tokios televizinės laidos organizavimu, pravedimu, apkaltinant ir pasmerkiant tautos šviesulį, garsų poetą, dar sovietmečiu kalbėjusį apie Lietuvą, jos istoriją, aukštinusį jos praeitį ir posmais, ir poetinėmis dramomis – Liudą Staugaitį... 

Taigi, vienai populiariausių televizijos laidų – ‚Skardžiui“ ir jos vedėjui Gintui patikima tokia svarbi misija – neva demaskuoti sovietinio saugumo užsakymu sukurptą L. Staugaičio dar jaunystėje parašytą romaną... Iš tiesų toji misija, padedant Tolvaišai ir Gudoniui, yra visai kita... Tikslas vienintelis – taip apšmeižiant garsųjį poetą, tautos autoritetą, bandyti jį pašalinti iš bet kokių politinių varžybų. Juk kas prieš jį tik nūnai iškilę statytiniai ir politiniai pastumdėliai? Tik tuščias garsas. Baimė ir nepakanta moraliniam autoritetui skatina niekšybei ir šmeižtui.

Gintas Gerulevičius, įkalbėtas ir spaudžiamas savo vadukų, ne tik neįsigilina į metamų kaltinimų absurdiškumą, nesusimąsto apie tikrąsias tokios temos priežastis. Garbė ir tuštybė taip susuko galvelę, kad mūsų herojus lengvai tampa liokajų parankiniu...

Šiuo atveju, žurnalistika, kaip puošni livrėja, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad ją dėvi liokajus...
Mūsų herojus, pasipuikavęs nauja laida, niekaip nesuvokia visiškai priešingos ir žiūrovų, ir poeto gerbėjų, reakcijos. Didžiulė dalis piktinasi, smerkia, suvokia, kad tai yra įžūlus išsišokėlių šmeižtas. Autorius daug vietos skiria herojaus apmąstymams, prisiminimams. Ateina skaudus metas įvertinti savo darbus. Ir vėlgi, J. Kundrotas tą savianalizę, peraugančią į savigraužą, perteikia labai motyvuotai, saikingai, be patetikos ir nelaukto „praregėjimo“.

O čia visu savo paprastumu ir išmintimi pasirodo pats Poetas – Liudas Staugaitis, pas kurį apsilankyti vis dėlto galų gale išdrįsta Gintas. Gal labiau žmonos ir kai kurių kolegų paklausęs, gal ne vidinio balso genamas, ir tasai jo apsilankymas tik dar kartą atskleidžia jo vidinę tuštumą ir menkumą. Kadangi šalia parodomas dvasinis ir moralinis autoritetas, iškili asmenybė, nejučia lygini abu... Autorius meistriškai perteikė trūkinėjantį Ginto minčių mintelių srautą, bereikšmius žodžius, dvasios liguistumą. 

Juozo Kundroto sukurta moralinio nuopolio istorija aktuali ir nūdieniška. Tai atviras, drąsus ir pilietiškas kūrinys apie atsakomybę, garbingumą, padorumą. Tai gėdos ženklas parsiduodantiems žurnalistiniams liokajams ir užsakovams, tokių liokajų rankomis susidorojantiems su garbingais ir dorais žmonėmis. 

Jankaus_dede_7_II.jpgKai kas gali ižvelgti sąsajas su konkrečiais asmenimis ir televizijos laidomis (pavyzdžiui, „Krantas“ ir jo gėdinga istorija su mūsų didžiuoju Justinu Marcinkevičiumi), tačiau pats J. Kundrotas savo žodyje užtikrina, kad „papasakota istorija – tai gryniausias autoriaus išsigalvojimas, tik fantazijos vaisius...“

 Kaip bebūtų, tai itin pamokanti, skaudi istorija, ir galų gale, te atpažįsta save romane „ne vienas kai kas...“ Ypač žurnalistikos liokajai ir jų parankiniai...

Šį rašytojo Juozo Kundroto romaną lyginčiau su V. Mykolaičio-Putino „Krize“. Jis prilygsta mūsų klasiko veikalui savo nerimastinga gaida, rūpesčiu moralinėmis vertybėmis, idealų ir idealizmo išaukštinimu. 

Nuotraukose: Romanas "Skardis", jo autorius rašytojas ir žurnalistas, LŽS narys Juozas Kundrotas ir recenzijos autorius LRS ir LŽS narys, kaunietis dramaturgas Gediminas Jankus

                             Nuotr. iš asmeninio albumo



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)