2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

KURTI – TAI GRĄŽINTI SKOLĄ. Žurnalisto Juozo Kundroto pastabos apie Dalios Poškienės poeziją


Sielos_aidai_II.jpgDalia Poškienė – kultūros žmogus iš prigimimo, jai atsidavusi visa savo gyvastimi. Pažįstame ją kaip nenuilstamą meninių-kultūrinių renginių organizatorę. Tokio veiklumo, energijos, originalumo gali pavydėti daugelis. Jos žodžio, minties vingis paliečia daugelio klausą.

Yra vadovavusi Profsąjungų centrinei bibliotekai. Dabar – Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Keliolikos knygų sudarytoja. Nesvetima širdžiai ir žurnalistika. Rašo kultūros klausimais ir apie žmones, triūsiančius kultūros labui. Tačiau pasakoti biografijos ar kažko panašaus neketinu.

Šį kartą dėmesys sutelktas į jos poezijos knygas (gal knygeles, labai patogias įsidėti į kišenę ruošiantis skristi lėktuvu): „Sielos aidai“(2007, toliau S.a.), „Baltoji atmintis“ (2010, toliau B.a.), „Laiko ženklai“ (2012, toliau L.ž). Visas tris išleido „Naujasis lankas“, dail. Vladimiras Beresniovas.

Kas autorę paskatino bristi į poetines erdves? Savęs gilesnio pažinimo siekis? Troškimas išsisakyti tai, kas susitvenkę? Patirti akimirkos palaimą, kurią suteikti tegali tik poezijos paslaptis? Ar tas k i t a i p ištartas žodis, tampantis prasmės būtimi?

Lemties tokia dalia-
Paskirta, padalyta
Ir nėr kam pasakyt
Nubudus
Labą rytą.
(S.a., p.8)

Prabilta lyg ir atsidūsėjimu. Tačiau tai klaidingas įspūdis, nes jau girdime kitos nuotaikos, kito nusiteikimo garsus: budėjimo, vilties, meilės, laukimo, šviesaus nerimo, ieškojimų prasmes, nutaikytas į žmogaus, pirmiausia į moters dvasios galias. Apsisprendimo ir atsakomybės naštą suvokia ir pati D.Poškienė: ne tik kas bus jos širdies balsu sakoma, bet ir kaip. Jau viename pirmųjų posmų prabilta filosofiškai:

Tikėjime ir viltyje
Gyvenimas siūbuo0ja.
Sugriautas svajones
Aš prikeliu iš naujo.
(S.a., p.8)

Ryžtasi pasakyti: tai, kas buvo sugriauta, iš naujo tegali prikelti tik tikėjimas ir viltis. Svarbios moralinės atramos, koreguojančios, palaikančios, lemiančios žmogaus guvenimo kryptingumą, jo prasmingumą. Dar ir ryžtas, brandinantis pačią sielą. Mano galva, tai viena iš programinių krypčių poetiniame kelyje, suprantama, nepamirštant ir gilesnio kalbėjimo siekio. Nusiteikta pasaulį regėti tik šviesiomis akimis. Pozityvi moters, moteriškumo skirtis:

Moterys, moterys,
Mylinčios, liūdinčios,
Motinų dalią patyrusios,
Židinį kuriančios,
Šilumą skleidžiančios,
Laukiančios, tikinčios... eina...
(S.a., p. 11)
Be skausmo, smurto, sielvarto. Netekčių, dvasios nuopolių, paklydimų – eina! Be kankinančių abejonių. Nuskausminta moters dalia. Metaforiškas, romantiškas ir idiliškas ėjimas – į save, į žmogų, į kažką dar neapibrėžto, bet galinčio išryškėti, atradus moralines, etines vertybes, kurios moko išgyventi ir svetimą skausmą kaip savo. Moteriškasis pradas, duotybė suprasta ir perteikta be jokių gudravimų, suprantamai. Moters problematika tvyro visose D.Poškienės knygelėse. Išlaikyta pusiausvyra, neįsileista keršto, godumo, iškrypusios aistros, pykčio. Viltis ir tikėjimas palaiko pusiausvyrą, harmoniją, troškimą matyti pasaulį dorą, teisingą, gražų. (Pasaulis tampa gražus tik tada, kai jį išvysti visame beprasmybės spindėsy“ (A.Šliogeris) Bet gyvenimas yra gyvenimas, ir poetė ima viską, ką jis duoda:“Tai, ką šiandien gyvenimas / Duoda - / Imu“ (S.a.,p. 16)

Drąsi pozicija. O kodėl gi ne? Jei net iš pirmo žvilgsnio nereikšmingame paprastume, vidujybės judėsy regisi savaime lyg ir nesančios prasmės, o jau ryškėja suprasto būties moralumo, vidinio sutelktumo, tikslingumo ir sykiu gyvenimo skaudumo aiškumas, tikrumas:

Nebūna nieko netikro.
Ir melas būna šventas,
Ir rmeilė būna tyra,
Kaip veriantis skausmas
Ir kančios valandą.
Viskas tikra,
Jei tik patikėsi.
/.../
(S.a. p. 20)

Jei tik patikėsi! Šį žodį aktualizavusi, poetė pajuto ir savo dvasinę savijautą. Tarsi sutriko. Sukluso: tikėjimas kyla iš vidinio nušvitimo, susitelkimo, tylaus dvasios skaidrėjimo, galėjimo mąstyti. Bet girdisi abejonė:

Atvėriau akis,
Atvėriau sielą,
Tik durų dar
Neatveriu – 
Bijau savęs...
/.../
(S.a. , p. 47)
Ką ir kaip sudėlioti savy, kad nebijotum savęs? To bet kaip nepaaiškinsi jokiomis aplinkybėmis, nes poetinio atsivėrimo metafora kiekvienąkart nuvinguriuoja vis kitaip, kaip nardanti žuvis vandeny. Netikėtų metaforų, nušvitimų blyksniai mus „meta“ į teksto rėmų užribį, kito būvio erdvę, o ten patiriamas „Nenusakomas,/Nenuspėjamas/ jausmas“ (B.a. p. 41), nes „Sieloje skleidžiasi/ pažinimo medis“ (ten pat, p. 23) ir imperatyvus sau: Nė dienos be žodžio“, jeigu nori suvokti save: „Kas esi,/Kuo buvai,/Kuo dar nori būti?“ (ten pat, p. 22). Kryptis - maksimalizmo link. Maksimalizmas be paaukštinto kalbėjimo. Net ir apie Meilę, neleidžiančią dvasiai užakti. D.Poškienės meilė tyra, bet gali ir suabejoti, ar tyra meilė gali būti sugretinta su šventu melu, kaip čia:

Ir melas būna šventas,
Ir meilė būna tyra...
(S.a., p. 20)

Meilė tyra, neintymi. Meilė išplaukia iš moters-motinystės pašaukimo. Jos vibracija D.Poškienės lyrikoje jaučiama, girdima. Visi pasaulio didieji poetai apie ją yra rašę, nes iš jos galima semtis daugybę paralelių. D.Poškienės lyrikoje – ji estetinė ir psichologinė. Kartais dvipolė. Bet kantri laukti. Laukimo prasmės kuriamos be didelių nuopolių, be didesnių praradimų, skausmo ar vilčių sudužimo. Ji trokštama būsena, būvis, pilnatvė, kurios visais atvejais siekiama dvasinėmis pastangomis. Laukimas – ko? Mylimo, šviesaus atminimo, balto paukščio, gyvo veido, vilties, baltų gandrų, artimųjų, pavasario, metafizinio būvio:

Sielos_aidai_2_II.jpgKas vakarą
Laukiu – 
Ką pasakys
Man diena? 
(B.a.p,46)

Laukiama nedūsaujant. Egzistencinio išsipildymo, atsako – iš Pilnaties: „Ir laukiu / Atsako/ Iš Pilnaties“ (B.a., p. 45). Pilnatį suprantame kaip aukštąjį skliautą, kaip prasminę moralinę kategoriją.
Laukimas gali sukelti ir dramą. Tylią, dvasinėje plotmėje, kai dūžta viltys, o laukimas be atsako:

Ištylėti
Neištarti žodžiai,
Išsiūsti nerašyti laiškai,
Išverktas skausmas
Be ašarų.

Ir laukimas
Laukimas be atsako...
(B.a.,p. 43)

Poetinė jausena stiprėja kai kas nors stipriai traukia arba kas visagališkai veikia. Toji visagalybė – laikas. Dalios Poškienės lyrikoje laikas nėra tik sąvoka. Jau daug ką pasakantis faktas eilėraščių rinkinys, pavadintas „Laiko žingsniai“, kuriame ši dimensija įvairiai reflektuojama ir tampa psichologinių būsenų ryškintoja, reiškėja. „Laikas yra mūsų lemtis, mūsų viešpats ir valdovas“, - teigia A. Šliogeris. Jis ir didžiausia paslaptis. Filosofo manymu, ir šv. Augustinas, krikščionių išminčius, guodėsi, kad jam visai aišku, kas yra laikas, kol apie jį nemąsto, bet vos tik pradeda mąstyti, išsyk nebesupranta, kas tai yra. Laiko išgyvenimas yra individualus. Jis nėra tapybiškas, tik reflektuojamas. Laiko paslaptis neįminta ir D.Poškienės poezijoje:

Laikas,
Laikas – 
Kaip jį išmatuoti?
Ženklais istorijos tėkmės?
Žmonių likimais?

(L.ž.,p. 27) 

Laiko įvaizdis atsikartoja per visus tris minėtus rinkinius, tikrina ir keičia dvasios būsenas. Jo akivaizdoje imperatyviai siekiama „išmokti teisybei/ Atmerkti akis“ (B.a., p. 27). Visi puikiai žinom seną kaip pasaulis frazę: laikas gydo/ užgydo žaizdas! Poetė turi savo versiją: „Laikas žaizdų neužgydo...“ (B.a., p. 32) Ar patikėsime šia estetine refleksija? Gal taip, gal ir ne. O manykite ir trečiaip: frazė išasišokėlė, klibina sustingusį stereotipą! Įsimąstymas apie laiko pojūtį – „Bet laiko žingsniams/ Amžinai nutilus/ Ilgimės ir atgailaujam“ (L.ž.,p. 40) – nepalieka mūsų proto ramybėje.: „Esu ar buvau?“ (ten pat, p.17) – esmingai keliamas klausimas. Gali būti ir skaudus, priartėjus prie lemtingo taško.

Žmogui arčiau tai, kas pažinu, kas nusako jo būtį, jos erdvę. Ir Dalios Poškienės kūryboje yra tekstų, kurie rituališkai gražina į gimtinę – kaip gyvybingą sakralią erdvę. Akivaizdūs dalykai tampa šventumo įvaizdžiais, konfigūracijomis. Kryžiai kryželiai, Rūpintojėliai – beribiškumo simboliai. Visa tai neatskiriama nuo lietuviškojo kraštovaizdžio, besisiejančio su ramybės ir harmonijos ilgesiu: „Dulkėtas vieškelis/ Į sodžių grįžti kviečia“ (L/ž.,p.6). Tėviškės, tėvų, artimųjų jutimas stiprus. Po šventumo skliautais atgyja metafiziniai vaizdiniai, rituališkumo apraiškos.

Senolių išvagotom raukšlėm – 
Mūsų protėvių žemės
Gyva atmintis
Dievdirbio rankom
Medy išraižyta
Budi
Sustingus rimty.
(L.ž.,p.14)

Sielos_aidai_3_II.jpgGimtinė – ypatinga gyvenimo kelionės stotis, į kurią nuolat sugrįžtama, kad pasitikrintum, kur esi nukeliavęs, kaip tą kelią sukorei. Gimtinei skirta keliolika eilėraščių. Čia dvasinė būtis suintensyvėja, žvilgsnis tampa imlesnis, psichologinės patirties pajautos sustiprėja. Iš pasimato ir visa Lietuva: 

„Mano žeme- šventa Lietuva...“ (L/ž.,p.31). Lietuva artinama prie to, kas intensyvina poetinę dvasinę kelionę – „mano žemės/ Senolių takuos/ Atmintis/ Dar žydi gyva...“ (ten pat). Tai vis iš gimtųjų erdvių pajautų, gamtos glaudesnio jutimo, emocinio-romantinio vidinio monologo principų, pakylėtų iki vertybinio lygmens.

Dalia Poškienė – vidinio, individualizuoto kalbėjimo laikysenos poetė. Rašo trumpus eilėraščius – miniatiūras, įrodančias, kad egzistencijos akimirkų pagavos gali suteikti prasmių. Jausmų, išgyvenimų skalė plati: nuo liuūdesio virpesių, iki stoiško pasitikėjimo savimi. Pasak filosofo A. Šliogerio, kurti- tai reiškia grąžinti pasauliui tai, ką iš jo gavai. 

Nuotraukose: Trys Dalios Poškienės poezijos knygos

                         Vladimiro Beresniovo nuotr.

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)