2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminjas Jankus. Ričardą Mikutavičių prisimenant...


„Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis? ..“

 
Šie apaštalo Pauliaus žodžiai, man regis, bene labiausiai tinka, prisimenant šviesios atminties ganytoją, kūrėją Ričardą Mikutavičių Mirties geluonis nesugebėjo ištrinti atminties apie šios neeilinės asmenybės veiklą, kilnius darbus, apie tą neužmirštamą ir didžiulį poveikį, apie neabejotiną įtaką, taurinant, dorinant, vedant dvasinio tobulėjimo keliu. „Pergalė sunaikino mirtį!“ – galime sušukti kartu su apaštalu, prisimindami prieš penkiolika metų nužudytą kunigą. 
 
Penkiolika metų – tarpsnis, per kurį dar aiškiau iškyla jo dvasios didybė, nublanksta ar užsimiršta menkystų talaluškų ir gandonešių lipdytos etiketės bei žemų instinktų padiktuotas noras sumenkinti, paniekinti, apjuodinti. Šiuo atveju R. Mikutavičiaus dvasios pergalė akivaizdi – toji nemarybė, kai kam sunkiai suvokiama ar nepriimama, itin gyvastingai pasireiškia jo dvasiniu palikimu. Ne tik konkretūs darbai, dar neišdilę iš amžininkų atminties, bet jo pastoracinė veikla, pamokslai, teologinių slėpinių narplynės, poezija – bene svarbiausia ir pakiliausia jo gausaus palikimo dalis. 
 
Ir tai ypatingai svarbu. Metai slenka, o R. Mikutavičiaus dvasios pergalė kiekvienais metais tampa vis ryškesnė, vis aktualesnė, vis reikalingesnė. Taip, nebeliko plepsių, neva besidominčių tragiško likimo kunigu, o iš tiesų besivaikančių pigių bulvarinių sensacijų ir bulvarinių skaitalų, nebeliko paviršiumi slystančių iki šleikštumo glotnių komentatorių, visažinių, iš anksto smerkiančių, moralizuojančių. Nebeliko vienadienių palydovų, mados ir tuščios garbės mėgėjų, tų liokajų, ar tiksliau, parasites, senovės graikų komedijų personažų, besimaitinančių patrono šlove ir dvasios turtais. 
 
Gal todėl gali pasirodyti, kad kunigo R. Mikutavičiaus atminimas ir jo darbai blėsta, kad jis vis rečiau prisimenamas. Anaiptol. Jis nūnai iškyla be tų nenatūralių, prikurtų ir dažniausiai vienpusiškų vertinimų. Atėjo laikas išsamiai, giliai jo kūrybos analizei, palyginim ui, vietos suradimui lietuvių literatūros istorijoje, teologijoje, menotyroje. Ir visa tai vyksta. Tačiau be tarškesio, be triūbų ir būgnų. Garsusis ganytojo obalsis, tapęs viso jo gyvenimo rūpesčiu ir tikslu – „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ - kaip niekada aktualus, įgavęs naują prasmę ir skambesį. 
 
Itin įdomi ir reikšminga literarūrologės dr.Ingos Stepukonienės studija apie R. Mikutavičiaus kūrybą. Ištikimas ir nuoseklus jo kūrybinio palikimo puoselėtojas yra Vytautas Motiejūnas, Robertas Keturakis, „Consilia Akademica“ nuolat rengia konferecijas, leidžia naujas ganytojo knygas... Vardinti būtų galima be galo, visus tuos mūsų šviesuolius, akademinę terpę, kurie iki šiol neliko abejingi kilnumui ir gėriui, sklidusiems iš R. Mikutavičiaus širdies. 
 
Tačiau bene iškiliausią, įsimintiniausią dvasinį paminklą iki šiol jam yra sukūręs poetas, rašytojas Viktoras Rudžianskas. Jo parašyta /sudaryta didelės apimties knyga „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“, manau, bene išsamiausiai atskleidžia įvairiapusišką kunigo, poeto, filosofo asmenybę. Tiesą sakant, tasai žodis „atskleidžia“ šiame kontekste pernelyg lėkštas, banalus. V. Rudžianskas sugebėjo jautria širdimi pajusti giminingos sielos virpesius, prieštaringą dvasią, sunkiai pajuntamą ir tuo labiau nusakomą vidinį nerimą, 
 
Retai kuris taip atsakingai ir objektyviai gilinasi į legendomis ir pramanais apipintą gyvenimą, retas kuris taip dėmesingai ir jautriai stengiasi atskirti tiesą nuo melo, pozą nuo esmės, vaidybą nuo pašaukimo. V. Rudžianskas ieško, ir šis procesas atveriamas skaitytojui, leidžiant lyginti skirtingiausias nuomones ir nuostatas. Prieštaringi populiaraus ir tuo metu bene madingiausio visuomenėje kunigo vertinimai ir apibūdinimai pateikiami ne sensacijų ar išankstinės nuomonės sudarymui. Priešingai. V. Rudžianskas veik po kiekvieno subtiliai prakalbinto pašnekovo nuosekliai tęsia SAVO pasakojimą – papildydamas ką tik išgirstais įspūdžiais, grįždamas prie buvusių, apibendrindamas, aiškindamas ir aiškindamasis... 
 
Autorius nevengia ir aštresnių kampų ir klausimų, tiek liečiančių kunigo kolekcionavimo aistrą, tiek kažkada aidėjusią KGB temą, tiek jį supusius ir ne vien intelektualus... Visapusiška analizė, nevengiant tų kampų, nenutylint, neslapukaujant tik kilsteli visą knygą į ypatingai aukštą lygmenį, kuriame nelieka vietos pasimirkčiojimams, pasikikenimams, spėlionėms.
 
V. Rudžianskas parašė itin sąžiningą ir atvirą knygą apie Žmogų, kuris laimino Lietuvą, laimino Aukštybių duotu žodžiu, dvasia, darbais. Skaičiau ją vienu ypu, užkerėtas įtaiga ir ta pakylėjimo dvasia, kuria persunktas kiekvienas puslapis. Ir kiekvienas V. Rudžiansko pašnekintas, paskatintas jo klausimais/pasvarstymais/pamąstymais, (Prezidentas V.Adamkus, žurnalistai V. Kavaliauskas, B. Garbaravičienė, T. Mačiulienė, Tėvas Stanislovas, poetai R. Keturakis, P. Palilionis, arkivyskupas S. Tamkevičius, akademikas LO. Kairiūkštis ir daugybė kitų) , po kruopelę, po itin svarbią detalę sudėliojo didingą, ryškų, vis tik dvasios ir Dievo pasaulyje gyvenusį ir kūrusį Ričardą Mikutavičių. 
Itin svarbu, kad V. Rudžianskas nuolat akcentuoja svarbius moralinius klausimus, kuri nuolat lydėjo kunigą santykiuose ir su tikinčiaisiais, ir su bažnyčios hierarchais, ir su politikais. 
 
Moralinis imperatyvas, kuriam akivaizdžiai stengėsi paklusti R. Mikutavičius, kartais susikirsdavo su pasaulietine sumaištimi ir buitiškumu. Pakilti virš siaurų interesų, šviesti, vesti dvasinio tobulėjimo keliu minias – kokia tai sunki, kartais visiškai nepakeliama našta... Puikiai pajutęs tą prieštaravimų ir vidinių bei išorinių užprogramuotų konfliktų naštą, V. Rudžianskas sugebėjo atskleisti tą amžiną kūrėjo ir dvasininko dramą, kurią R. Mikutavičius išgyveno ir kurią sprendė iš esmės, skelbdamas modernaus Dievo žodį ir skelbdamas savo Moralinį testamentą...
 
Tai ar užmirštas mūsų šviesusis Ganytojas? Ar išblėso jo atminimas? Ar primirštos jo ištarmės, jo darbai? Perskaitykite Viktoro Rudžiansko „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“. Ir jūs pajusite ir suvoksite – Dvasia nugalėjo mirtį.
 
Nes Ričardas Mikutavičius ir šiandien gyvena mūsų gyvenimus. 
 





 

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)