(Tęsinys. Pradžia 2013-ųjų liepos 9 d., 18 d., 22 d., 26 d. „Aktualijose”). Šį kartą savo mintimis dalijasi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė Tamaliūnienė, kuri į žiniasklaidos problemas žvelgia lyg iš „šalies“, nes yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus vyriausioji ryšių su visuomene specialistė.***
Daugiau nei prieš dešimtmetį, savo pačios siaubui ir kolegų nuostabai, darbą redakcijoje iškeičiau į VSDFV Kauno skyriaus vyriausiosios ryšių su visuomene specialistės kėdę.
Buvo ir yra nelengva. Takoskyra tarp valstybės įstaigų ir redakcijų didžiulė. Kūrybinės erdvės nelieka, tampi didžiulio mechanizmo sraigteliu, kuris turi suktis suderintu ritmu. Tačiau sukaupta patirtis neįkainojama .
Atsidūrusi kitoje barikadų pusėje, turėjau progos iš šalies pažvelgti į jaunystėje išgarbintą žurnalisto profesiją. Deja, nusivyliau. Daugumos kolegų nenaudai, padariau išvadą, kad mes, žurnalistai, nesame išskirtinė kasta ir patys klibiname profesionalių žurnalistų sukurtą ketvirtosios valdžios įvaizdį.
„Papasakokite ką nors…“
Kolegės Virginijos Grigaliūnienės, pradėjusios pokalbį apie žurnalistikos šešėlius, priekaištai jaunimui dėl vartojamų „klišių“, manau, nėra pačios didžiausios nuodėmės. Jauni, jei turi supratimo, noro ir ambicijų, ilgainiui įgis savitą stilių. Blogiau, kai tik pradėję žurnalistinę karjerą, jaunuoliai jaučiasi tarsi žygyje, tačiau užmiršę pagrindinį kelionės atributą – žinių prikimštą kuprinę.
Paskambina jaunieji žurnalistai (kartais ne tik jauni) ir prašo papasakoti ką nors.. suprask, ką nors iš įstaigos veiklos. Pajuokauju, gal tiks meilės žygių nuotrupos. Nuovokesnis taip daugiau nebesikreipia, o kitas ir toliau tęsia rašinių ciklą apie ką nors. Dar kiti atėję „intervuoti“ vadovus yra visiškai nepasiruošę pokalbiui, neturi jokio supratimo apie socialinį draudimą, jo paskirtį ir funkcijas. Tačiau ambicijų, blogąja prasme, turi, ir prašymą suderinti tekstą, kad neįsiveltų klaidų, supranta kaip pažeminimą.
Pasitaikančios klaidos, patikėkite, turi didžiulį rezonansą. Štai pats šviežiausias nesusipratimas. Vieno solidaus laikraščio žurnalistas, nesuderinęs su autore, „Sodros“ specialiste, švelniai tariant, perdirbo jos tekstą savaip. Įstatymo komentaras virto sensacinga žinia, kad pensiją nuo šių metų galima pasididinti tūkstančiu litu. Rezultatas – visos Lietuvos „Sodros“ pensijų skyriuose išsirikiavo pensininkai, nors pensijai skirti iš naujo jie neatitinka nei vienos įstatymu traktuojamos sąlygos.
Nedžiugina ir įsakmūs žurnalistų prašymai: informaciją pateikti skubiai, čia ir dabar. Ne tik „Sodra“, bet ir visos valstybės įstaigos neignoruoja žurnalistų, geranoriškai teikia informaciją, pagaliau tai įpareigoja ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau per labai trumpą laiką pateikti norimas žinias, kartais fiziškai neįmanoma.
Mokama informacija nekelia pasitikėjimo
Stebiuosi dar vienu keistu reiškiniu, atsiradusiu mūsų gyvenime prasidėjus demokratėjimui. Gyvybiškai svarbi informacija gyventojams, kuria disponuoja valstybės įstaigos, žiniasklaidoje yra mokama. Oponentai, be abejo, prieštaraus, teigdami, kad nieko keisto čia nėra: visame pasaulyje informacija yra mokama. Tai vienas pajamų šaltinių, leidžiančių išgyventi redakcijoms. Nesiginčiju, tačiau mokėti gal reikėtų tiems, kuriems reikalinga reklama savam verslui reklamuoti, turinti grįžtamąjį ryšį ir nešanti pelną.
Valstybės įstaigoms reklamos nereikia. Jie atlieka funkcijas reglamentuotas įstatymu, tačiau jų turima informacija yra labai svarbi gyventojams. Kai kurių žiniasklaidos priemonių vadovus mėginu įtikinti, kad „Sodros“, Mokesčių inspekcijos ar kitų įstaigų periodiškai teikiama informacija redakcijoms būtų naudinga, padidintų skaitytojų ratą, ir tai būtų pelningiau, nei išspausdinti vieną ar kitą mokamą straipsnį. Kai kurie jų patyli, kai kurie pritaria, tačiau kol kas visa tai lieka diskusijų lygyje.
Ir dar, tai subjektyvi nuomonė, tačiau užsakomieji straipsniai man nekelia pasitikėjimo. Juose užkoduotas kažkoks rašančiojo noras, dažnai neturintis nieko bendra su tikslios ir teisingos informacijos teikimu.
Ar išliksime?
Vis dažniau žurnalistų sluoksniuose diskutuojama, kur link einame? Ar išliks spausdintas žodis, ar viską prarys visagalės technologijos, kurioms, pasak filosofo A. Šliogerio, jau šiandien tarnaujame mes, o ne atvirkščiai.
Spausdinto žodžio šalininkai pateikia daug argumentų, įrodančių tokio žodžio pranašumus, tačiau ne mažiau įtikinantys ir internetinės žurnalistikos atstovų teiginiai. Aš manau, kad diskutuoti, kokios priemonės informacijai skelbti yra priimtinausios, neverta. Pasaulis keičiasi kosminiu greičiu. Turime keistis ir mes. Iškritę iš konteksto, neišliksime.
Svarbiau yra, nepaisant, kur bus skelbiama informacija, išlikti profesionaliu, sąžiningu, neparsiduodančiu ir jaučiančiu atsakomybę už skelbiamą žodį. Profesinė savigarba ir kokybiška žiniasklaida, manau, yra tie banginiai, ant kurių turi laikytis žurnalistika.
Nuotraukoje: Komentarų autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė Tamaliūnienė
Nuotr. iš asmeninio albumo
