2021 m. balandžio 12 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

ŽINIASKLAIDOS ŠEŠĖLIAI. 5. B.TAMALIŪNIENĖ: PRESTIŽINĘ PROFESIJĄ DEVALVUOJAME PATYS

LŽS narė Birutė TAMALIŪNIENĖ, VSDFV Kauno skyriaus vyriausioji ryšių su visuomene specialistė

Tamaliuniene II_2.JPG(Tęsinys. Pradžia 2013-ųjų liepos 9 d., 18 d., 22 d., 26 d. "Aktualijose"). Šį kartą savo mintimis dalijasi Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė Tamaliūnienė, kuri į žiniasklaidos problemas žvelgia lyg iš „šalies“, nes yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus vyriausioji ryšių su visuomene specialistė.

***

Daugiau nei prieš dešimtmetį, savo pačios siaubui ir kolegų nuostabai, darbą redakcijoje iškeičiau į VSDFV Kauno skyriaus vyriausiosios ryšių su visuomene specialistės kėdę. 

Buvo ir yra nelengva. Takoskyra tarp valstybės įstaigų ir redakcijų didžiulė. Kūrybinės erdvės nelieka, tampi didžiulio mechanizmo sraigteliu, kuris turi suktis suderintu ritmu. Tačiau sukaupta patirtis neįkainojama . 

Atsidūrusi kitoje barikadų pusėje, turėjau progos iš šalies pažvelgti į jaunystėje išgarbintą žurnalisto profesiją. Deja, nusivyliau. Daugumos kolegų nenaudai, padariau išvadą, kad mes, žurnalistai, nesame išskirtinė kasta ir patys klibiname profesionalių žurnalistų sukurtą ketvirtosios valdžios įvaizdį.

„Papasakokite ką nors...“

Kolegės Virginijos Grigaliūnienės, pradėjusios pokalbį apie žurnalistikos šešėlius, priekaištai jaunimui dėl vartojamų „klišių“, manau, nėra pačios didžiausios nuodėmės. Jauni, jei turi supratimo, noro ir ambicijų, ilgainiui įgis savitą stilių. Blogiau, kai tik pradėję žurnalistinę karjerą, jaunuoliai jaučiasi tarsi žygyje, tačiau užmiršę pagrindinį kelionės atributą – žinių prikimštą kuprinę. 

Paskambina jaunieji žurnalistai (kartais ne tik jauni) ir prašo papasakoti ką nors.. suprask, ką nors iš įstaigos veiklos. Pajuokauju, gal tiks meilės žygių nuotrupos. Nuovokesnis taip daugiau nebesikreipia, o kitas ir toliau tęsia rašinių ciklą apie ką nors. Dar kiti atėję „intervuoti“ vadovus yra visiškai nepasiruošę pokalbiui, neturi jokio supratimo apie socialinį draudimą, jo paskirtį ir funkcijas. Tačiau ambicijų, blogąja prasme, turi, ir prašymą suderinti tekstą, kad neįsiveltų klaidų, supranta kaip pažeminimą.

Pasitaikančios klaidos, patikėkite, turi didžiulį rezonansą. Štai pats šviežiausias nesusipratimas. Vieno solidaus laikraščio žurnalistas, nesuderinęs su autore, „Sodros“ specialiste, švelniai tariant, perdirbo jos tekstą savaip. Įstatymo komentaras virto sensacinga žinia, kad pensiją nuo šių metų galima pasididinti tūkstančiu litu. Rezultatas – visos Lietuvos „Sodros“ pensijų skyriuose išsirikiavo pensininkai, nors pensijai skirti iš naujo jie neatitinka nei vienos įstatymu traktuojamos sąlygos.

Nedžiugina ir įsakmūs žurnalistų prašymai: informaciją pateikti skubiai, čia ir dabar. Ne tik „Sodra“, bet ir visos valstybės įstaigos neignoruoja žurnalistų, geranoriškai teikia informaciją, pagaliau tai įpareigoja ir Visuomenės informavimo įstatymas, tačiau per labai trumpą laiką pateikti norimas žinias, kartais fiziškai neįmanoma.

Mokama informacija nekelia pasitikėjimo

Stebiuosi dar vienu keistu reiškiniu, atsiradusiu mūsų gyvenime prasidėjus demokratėjimui. Gyvybiškai svarbi informacija gyventojams, kuria disponuoja valstybės įstaigos, žiniasklaidoje yra mokama. Oponentai, be abejo, prieštaraus, teigdami, kad nieko keisto čia nėra: visame pasaulyje informacija yra mokama. Tai vienas pajamų šaltinių, leidžiančių išgyventi redakcijoms. Nesiginčiju, tačiau mokėti gal reikėtų tiems, kuriems reikalinga reklama savam verslui reklamuoti, turinti grįžtamąjį ryšį ir nešanti pelną. 

Valstybės įstaigoms reklamos nereikia. Jie atlieka funkcijas reglamentuotas įstatymu, tačiau jų turima informacija yra labai svarbi gyventojams. Kai kurių žiniasklaidos priemonių vadovus mėginu įtikinti, kad „Sodros“, Mokesčių inspekcijos ar kitų įstaigų periodiškai teikiama informacija redakcijoms būtų naudinga, padidintų skaitytojų ratą, ir tai būtų pelningiau, nei išspausdinti vieną ar kitą mokamą straipsnį. Kai kurie jų patyli, kai kurie pritaria, tačiau kol kas visa tai lieka diskusijų lygyje.

Ir dar, tai subjektyvi nuomonė, tačiau užsakomieji straipsniai man nekelia pasitikėjimo. Juose užkoduotas kažkoks rašančiojo noras, dažnai neturintis nieko bendra su tikslios ir teisingos informacijos teikimu. 

Ar išliksime?

Vis dažniau žurnalistų sluoksniuose diskutuojama, kur link einame? Ar išliks spausdintas žodis, ar viską prarys visagalės technologijos, kurioms, pasak filosofo A. Šliogerio, jau šiandien tarnaujame mes, o ne atvirkščiai.

 Spausdinto žodžio šalininkai pateikia daug argumentų, įrodančių tokio žodžio pranašumus, tačiau ne mažiau įtikinantys ir internetinės žurnalistikos atstovų teiginiai. Aš manau, kad diskutuoti, kokios priemonės informacijai skelbti yra priimtinausios, neverta. Pasaulis keičiasi kosminiu greičiu. Turime keistis ir mes. Iškritę iš konteksto, neišliksime. 

Svarbiau yra, nepaisant, kur bus skelbiama informacija, išlikti profesionaliu, sąžiningu, neparsiduodančiu ir jaučiančiu atsakomybę už skelbiamą žodį. Profesinė savigarba ir kokybiška žiniasklaida, manau, yra tie banginiai, ant kurių turi laikytis žurnalistika.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Birutė Tamaliūnienė

                                   Nuotr. iš asmeninio albumo




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)