2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas A.Aleksandravičius. Tragiškai pasibaigęs dviejų narsių žemaičių skrydis per Atlanto vandenyną suvienijo pasaulio lietuvius

Lakraštis "Ūkininko patarėjas"

arnnoldas_al II_1_5.jpgAviacijos istorijos specialistas, kaunietis muziejininkas Gytis Ramoška tvirtino, kad legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas  pasirinko patį tinkamiausią lėktuvą iš anuomet sukurtų modelių. 

„Šios konstrukcijos skraidančiam aparatui priklausė tuometis skrydžio nuotolio rekordas - daugiau nei 8 tūkst. km. Tokį atstumą įveikė JAV lakūnai Russellas Nortonas Boardmanas ir Johnas Louisas Polando, 1931 m. liepos 28 d. pakilę iš Niujorko ir liepos 30-ąją nusileidę Turkijoje netoli Stambulo. S. Dariaus ir S. Girėno skrydis taip suvirpino JAV lietuvių širdis, kad netrukus po lakūnų tragiškos žūties išeiviai vėl kilniai suaukojo nemažai pinigų įspūdingam granito paminklui Čikagoje“.

S. Darius buvo Lietuvos karo aviacijos atsargos kapitonas, todėl, rengdamasis skrydžiui per Atlantą, tikriausiai galėjo tikėtis Lietuvos karinių oro pajėgų paramos. „Gryniausia demagogija yra visos tos kalbos, kad mūsų Vyriausybė, valdžios įstaigos nusišalino nuo transatlantinio skrydžio. S. Darius, puikiai suprasdamas, kaip sunku jaunai Lietuvos Respublikai, dar nespėjusiai atsigauti nuo okupacijų ir karų, nė neprašė tėvynėje gyvenančių lietuvių pagalbos. Šis didis žmogus netgi pasakė: „Mes skrendam į svečius už savo pinigus.“ Lietuvos valstybės biudžetas tada buvo labai mažas, mūsų karinės aviacijos vadovybė pati nuolat zirzė, kaulijo lėšų iš Vyriausybės“, - sakė G. Ramoška.

Lėktuvo aerodinaminėms savybėms nepakenkė

Lakūnai į perkrautą lėktuvą pasiėmė sunkų maišą su laiškais – vadinasi, kai kurie skrydžio rėmėjai nebuvo jau tokie nesavanaudžiai idealistai. „Laiškų buvo apie tūkstantis. Lakūnams dar trūko pinigų brangiai aparatūrai, todėl S. Darius ir S. Girėnas pasisiūlė išplatinti tuos laiškus, kad susimeškeriotų lėšų už pašto naujovę –iki tol dar niekas lėktuvu neskraidino korespondencijos iš JAV į Europą. Nelabai tas maišas galėjo pabloginti lėktuvo aerodinamines savybes. Paskaičiuokite – 1000 vokų, sveriančių apie 20 g, o vien benzino lakūnai buvo prisipylę dvi tonas“, - nesudėtingais aritmetiniais veiksmais Lietuvos aviacijos muziejaus darbuotojas G. Ramoška įrodė menką neįprasto „Lituanicos” krovinio poveikį skrydžiui.

Toliaregiai žurnalistai

Aviacijos žinynuose nurodoma, esą „Lituanica“ turėjo būtinus navigacijos prietaisus ir buvo tinkamai paruošta misijai, tačiau beveik visi autoriai, rašantys apie „Lituanicos“ skrydį, sutartinai mini, kad lėktuvas vos vos atsiplėšė nuo Niujorko oro uosto tako. Bet lakūnai nepasuko atgal, nenusileido ir nuodugniai neapžiūrėjo visų lėktuvo detalių, net ir smulkiausių varžtelių, kad išsiaiškintų, kodėl skrydžio pradžia tokia varginanti.

„Pastaraisiais metais mūsų entuziastai JAV archyvuose aptiko nufilmuotus pirmuosius „Lituanicos“ skrydžio metrus. Atidžiai peržiūrėjome suskaitmenintus vaizdus ir jokių abejonių, spėlionių, įtarimų nebeliko! Filmavimo kamera buvo pastatyta šalia oro uosto „Floyd Bennett Field“ pakilimo tako, maždaug ties jo viduriu. Pati tinkamiausia vieta apžvalgai. Išlikę kadrai kuo puikiausiai įrodo, kad mūsų lakūnai pakilo ypač meistriškai. Tvirtai aviacijos aso S. Dariaus pilotuojamas lėktuvas nesiblaškė į šalis. Dabar jau aišku, kad žurnalistai, stebėję tolstančią „Lituanicą“, sugrįžę į savo redakcijas sutirštino spalvas, prirašė nebūtų dalykų. Kaip laikraščių reporteriai, stovėdami tako pradžioje, galėjo gerai įžiūrėti, kas vyksta už 1,3 km (toks buvo oro uosto pakilimo tako ilgis)?!” - stebėjosi aviacijos specialistas G. Ramoška.

Painioja skrydžius

Pasak Lietuvos aeroklubo Aviacijos istorijjos komiteto pirmininko, legenda apie vos nenutrūkusį „Lituanicos“ startą atsirado vėliau. „Paviršutiniški tyrinėtojai paprasčiausiai painioja du skrydžius iš to paties oro uosto. 1933 m. rugsėjo 2 d. italas Francesco de Pinedo iš Niujorko bandė pasiekti Bagdadą. Vargšas lakūnas, matyt, susinervino, kad takas baigiasi, per anksti pabandė atplėšti važiuoklę nuo žemės, lėktuvą sumėtė, lūžo sparnai, vienvietis orlaivis virto ant šono, išsiveržė ugnies stulpas ir F. de Pinedo žuvo. O S. Darius kaip koks patyręs šuolininkas į tolį, sugebantis kiek įmanoma labiau priartėti prie „raudonosios“ diskvalifikacinės linijos, bet jos neperžengiantis, likus 100 metrų (2 sekundėms) iki įsibėgėjimo tako pabaigos, gražiai pakėlė lėktuvą nuo žemės. Viskas buvo apskaičiuota, išbandyta, lėktuvo startas iš anksto surepetuotas pridėjus į lėktuvą šiek tiek krovinių“, - įrodinėjo aviacijos istorikas.

Senos legendos nemiršta

Per kiekvienas tragiškojo transatlantinio skrydžio metines Lietuvoje dainuojama „Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo - perskridę Atlantą Vokietijoj žuvo. Soldino miškely paukšteliai čiulbėjo, Darius ir Girėnas kraujuose gulėjo. Vokiečiai garbės jiems pavydėjo, Kuhdamo kaimely galvas jie padėjo.” Tauta vis dar nenori pamiršti senų pasakojimų, kad lietuvių lakūnus pašovė vokiečių nacionalsocialistai.

„Tragedijos priežastys buvo žinomos jau po trijų mėnesių. Karo aviacijos štabo viršininko Antano Gustaičio vadovaujama komisija ištyrė lėktuvo dalis, variklį, katastrofos vietą. Tos komisijos išvada nepaneigta iki šiol ir laikoma patikimiausia: „Lituanica“ nukrito ir sudužo dėl to, kad paskutinėmis skrydžio valandomis lėktuvo variklis blogai veikė, karbiuratoriuje prisikaupė rūdžių nuo kuro bakų, drumzlių ar kitokių apnašų, kai lakūnai, smarkiai blaškomi į šalis, brovėsi pro siautėjančią audrą, kuri „Lituanicai” pastojo kelią virš Dancigo ( dabartinio Gdansko) apylinkių“, - neabejodamas kalbėjo G. Ramoška.

Maskvai patogi versija

Pirmieji apie nacionalsocialistinės Vokietijos pasienio policijos „apgalvotai ir negailestingai” numuštą Amerikos lietuvių civilinį lėktuvą politiniais sumetimais prabilo, anot aviacijos istoriko G. Ramoškos, vokiečių socialdemokratai, skųsdamiesi pasauliui, koks baisus vienpartinis režimas įsiviešpatavo Vokietijoje (per 1933 m. kovo mėnesį vykusią Reichstago (parlamento) rinkimų kampaniją daugumai Veimaro respublikos piliečių labiau patiko nacionalsocialistų darbininkų partijos vado Adolfo Hitlerio isteriškos agitacinės kalbos aludėse apie vokiečių ir kitų arijų rasės grynumą bei išskirtinumą, negu marksizmo popiežiumi vadinto Vokietijos socialdemokratų teoretiko emigranto Karlo Kautskio pamokslai, kad socialistinė lygiava, o ne kapitalistinė konkurencija yra vienintelis valstybės gerovės šaltinis - red. past.). Vokiečių zenitinių kulkosvaidžių suvarpytos „Lituanicos“ žūties versija sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo oficiali ir labai patogi „mažųjų tautų gynėjai“ Maskvai“, - samprotavo G. Ramoška.

Ir šiandien kuklus „Hitlerio nužudytų“ „Lituanicos“ lakūnų kapas Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse yra vos už kelių žingsnių nuo gigantiško, Rusijos ambasados lėšomis Kauno savivaldybės sutvarkyto ir kruopščiai prižiūrimo pagal stalinistines vaizduojamojo meno taisykles sukurto monumento žuvusiems rusų kareiviams, „laisvinusiems jaunesniąją SSRS tautų šeimos seserį Lietuvą iš hitlerinės vergovės“.

Lenkai ir baltarusiai vėl aplenkė

1935 m. dar vienas JAV lietuvis Feliksas Vaitkus bandė lėktuvu pasiekti tėvų žemę. Daugiau lietuviškų mėginimų tarpukariu perskristi Atlantą Lietuvos istoriografija nemini. O lenkai kitais metais rengiasi švęsti brolių Adomavičių transatlantinio skrydžio 80-metį. Dabar visus garsesnius asmenis, cariniais laikais gimusius buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, savinasi ir lenkai, ir baltarusiai. Taip atsitiko ir su Boleslovu (Bolesław) bei Juozapu (Józef) Adomavičiais. 

Tik Lietuvos istorikai kol kas neatranda brolių Adomavičių lietuviškų šaknų, nors šie vyrai XIX a. pabaigoje gimė Vilniaus gubernijoje ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Ameriką, ten iš pradžių dirbo cukraus fabrike, paskui patys ėmėsi smulkaus verslo - gamino ir pardavinėjo sodos vandenį bei gaiviuosius gėrimus. Broliai Adomavičiai buvo to paties amžiaus kaip ir S. Darius bei S. Girėnas (visiems jiems tada buvo po 37-40 metų), skrydžiui per Atlantą pradėjo rengtis irgi 1932-aisiais, tik ant B. ir J. Adomavičių įsigytos naujesnio modelio, brangesnės „Bellancos“ (broliams ji kainavo 22 tūkst. dolerių) puikavosi ne Vyčio kryžius, bet erelis su karūna ir užrašas „City of Warsaw“ („Varšuva“). Ir, anot lenkiškų šaltinių, iš Vilnijos kilę amerikiečių lakūnai mėgėjai norėjo įrodyti pasauliui, kad „lenkai niekuo nenusileidžia nei prancūzams, nei italams ir visiems kitiems, perskridusiems Atlantą“.

Darius_ir_Girenas_n._II.jpgLėktuvą prarijo audra

„S. Dariaus dienoraščiuose nėra nė užuominos apie kokius nors varžovus. Jam tai nė trupučio nerūpėjo. Mūsų vyrus labiausiai domino meteorologų prognozės.  
S. Darius ir S. Girėnas kantriai laukė ne tik palankaus oro pakilti, bet ir tinkamų atmosferos sąlygų skristi visą trasą. Dėl to lakūnams net teko iškęsti kai kurių lietuviškų laikraščių pašaipas: „Prisipažinkite, kad bijote ir ieškote priežasčių atšaukti skrydį!“

 Nenorėdami ilgiau klausytis įžeidinėjimų, S. Darius ir S. Girėnas išskrido, nepaklausę meteorologų perspėjimų, kad virš Viduržemio jūros kaupiasi juodi audros debesys, kurie slinks į šiaurę, o „Lituanica“ gali patekti į patį audros šėlsmą. Lakūnams atrodė, kad gąsdintojai tiesiog nori sužlugdyti ilgai ir kruopščiai planuotą transatlantinį skrydį. S. Darių ir S. Girėną šiek tiek ramino tai, kad ne jie vieni 1933 m. liepos 15 d. pakilo tolimam skrydžiui - amerikietis Wiley`is Hardemanas Postas taip pat leidosi į kelionę aplink pasaulį. Tačiau šis lakūnas-„solistas“ nuolat nusileisdavo Vokietijoje, Rusijoje, Aliaskoje sutaisyti savo naujausio modelio autopilotą, įsigyti pradangintų skrydžio žemėlapių, pakeisti lėktuvo orasraigtį (propelerį).

 Per audrą, kuri Dancigo apylinkėse liepos 17-osios naktį maišė dangų su žeme, W. H. Postas saugiai ilsėjosi Karaliaučiuje, o mūsų „Lituanicą“ įsisiautėjusi stichija prarijo...“ - pagrindinę, jo nuomone, tautos didvyrių žūties kaltininkę nurodė Lietuvos aviacijos muziejaus Aviacijos istorijos ir leidybos skyriaus vedėjas G. Ramoška.

Kas trečias mėginimas - nepavykęs

Kiek kitokios nuomonės laikosi lėktuvų konstruktorius, lakūnas V. Kensgaila. „Tarpukariu perkristi Atlantą buvo didžiulė garbė. Kiekviena valstybė, tauta jos troško. 1919-1940 metais apie tuziną kartų įvairių šalių lakūnai vieni arba su bendrakeleiviais bandė pasiekti išsvajotą tikslą. Tik maždaug ketvirtadalis mėginimų buvo sėkmingi. Vieniems tai buvo gedulo dienos, kitiems - slaptas džiūgavimas dėl kaimyno ar tolimesnio varžovo nelaimės. Kodėl artėjant skrydžiui S. Darius naktimis angare saugodavo „Lituanicą“? - „Ūkininko patarėjo“ klausė panevėžietis V. Kensgaila, pasaulio lietuvius suvienijusį žemaičių lakūnų žygdarbį ištyrinėjęs taip pat kruopščiai, kaip profesorius muzikologas Vytautas Landsbergis - kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą.

Profesionalų tragiška nesėkmė

S. Darius ir S. Girėnas buvo aukščiausio lygio profesionalai, pilotavo net ir karinius lėktuvus, mokė skraidyti naujokus. Bet į Kauną 1933 m. liepos 19 d. jie grįžo karstuose. (Kompanijos „Bellanca“ lėktuvai Amerikoje kartais vadinami „celebrities killers“ - „įžymybių žudikai“. Šių lėktuvų pilotai žūdavo ne tik tarpukariu, aviacijos vaikystės laikais. Paskutinė garsenybė, išskridusi „Bellanca“ modelio lėktuvu siekti greičio bei nuotolio rekordų ir už tai sumokėjusi gyvybe, - JAV milijardierius, verslininkas, lakūnas, buriuotojas, nuotykių ieškotojas Steve`as Fossettas, 2007 m. rugsėjo 
3 d. dingęs be žinios Nevados dykumoje).

Kaip aklai vištai grūdas

Prieš 79 metus lenkų spauda apie brolius B. ir J. Adomavičius rašė: „Džiūgaujančiai miniai Varšuvos Mokotuvo oro uoste 1934 m. liepos 2 d. pasirodę Atlanto nugalėtojai nė iš tolo nepriminė didvyrių, kaip mes juos įsivaizduojame. Tai buvo paprasti „duonos valgytojai“ - du linkę plikti, apskritaveidžiai, apkūnūs, nerangūs ponai, labiau panašūs į mėsininkus ar bandelių kepėjus, o ne į lakūnus“. Dvigubas stebuklas, kad šie Amerikos viduriniosios klasės atstovai, teturėję nedidelę teorinių skraidymo žinių atsargą, per 4 dienas ir 11 valandų pateko į aviacijos istoriją, nors buvo akimirkų, kai broliai Adomavičiai patys netikėjo savo avantiūros sėkme ir tarp lėktuvo žurnalo angliškų tekstų gimtąja kalba įrašė maldavimą: „Dieve, pasigailėk mūsų...“

Broliai Adomavičiai buvo vežiojami po Lenkiją, kad visi norintieji galėtų paspausti didvyriams ranką. Apsilankė jie ir gimtojoje Vilnijoje. Lenkijos okupuotoje Lietuvos sostinėje Atlanto nugalėtojus pasitiko pats atsargos generolas Lucjanas Zeligowskis, 1920 m. „savavališkai“ sulaužęs Suvalkų taikos sutartį ir atplėšęs Vilnių nuo Lietuvos.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)