2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Adomas SUBAČIUS. APIE ŽMANIŲ PAMINIEJIMUS (Skirta Lietuvos tarmių metams)


Subacius_A._II.jpg

Vietoje įžangos 

www.kaunozurnalistai.lt skaitytojai. Šie metai, tarp visa kita, yra ir tarmiu metai. Tai negalejau nesukurpt tekstelio "grynai" tarmiskai. Jis skaitosi sunkiai, bet ka gi zmogus padarysi...

 Jūsų Adomas SUBAČIUS, LŽS Kauno  apskrities 
skyriaus narys

Nuotraukoje: Adomas Subačiaus, palydint 2012 metus Kauno žurnalistų namuose 

 Fotografo, LŽS nario  Ričardas ŠAKNIO nuotr.








ADOMAS SUBAČIUS. APIE ŽMANIŲ PAMINIEJIMUS

Mūsų kaimas, bra, buva gatvinis, režinis. Sakydava, kad anas, ti va, šitakis atsirada per valakų reformų. Žemes tureja dvylika valakų i da nemažai bendrų ganyklų. Tuose dvylikaj valakų gaspadariava trisdešims šeši gaspadariai, tai pertekliaus nebuva, ale visi laikie pa kelias karves i aveles. Tų gyvulių, kap regis, susdarydava nemažai, vasarų juos kaimas ganydava bendrase ganyklase. Ganydava iš eilias pinki piemenys. Ganyma laikas priklause nuo gyvulių skaiciaus. Atganei, kiek tau priklausa, i lauki, kadu vel atais tava eilia. Tep keletą kartų per vasarų. Karves ganymas buvo vertinamas diena, telyčia puse dienas, avele čvertim dienas. Praktiškai až telyčių reikdava ganyt dienų kas untara eilia, až avely – kas ketvirta eilia.
Piemenaudava vaikai, kap i visur kitur. Prie keltavų suaugusius galejai išvyst tik tuos, katarie vaikų netureja. Ale i anys, ti va, atajus eiliai ganyt, dažnai, ypatingai per darbymetį, ažvaduot sumdydava kakį vaikų. Ale vaikai yra vaikai. Tade kaimas kasmet gyvuliam ganyt sumdydava ustavų, nu, kerdžių. 
Daugelį metų kaimas ustavu sumdie, amžinų atilsį, Untanų. Valgydavo anas, ti va, i naktuidava iš eilias par gaspadarius, pagal jų turimus gyvulius. Atlaikei kiek priklasa i lauk, kadu vel atais tava eilia. Kap i piemenim.
Untanas iš medzia i tašies buva susmeistravįs ganiavas reikalam triūbų. Rytais unksti patriūbydava, kad gaspadinies keltųs karvių laidyt. Paskui patriūbydava, kad gyvulius reikia gint laukan. Per pietus triūba pranešdava gaspadiniem, kad jau metas karves laidyt. Vakari patriūbydava, kad gyvuliai jau bus genami nama, kad gaspadinies būtų pasruošusias juos priimt. 
Laikradžia anas, ti va, tai netureja, ale triūbydava labai tiksliai. Žmanes net sakydava: da unksti, da Untanas netriūbija.
Dabar, bra, i televizija, i laikraščiai duoda daug didelių žmanių paminiejimų. Kadu kas gime ar mire, kadu prieja prie pirmas kamunijas ir kadu buvo pabirmavati, kadu i kap prarada nekaltybį, kadu ženijas ar ištekieja, kadu skyres ir kiek razų skyres, kadu suslaukie vienakia ar kitakia jubiliejaus, kiek vaikų i kakių – berniukų ar mergaicių – pagimdie, kadu pradieja dirbt, kadu išeja pensijan i kų dara išejįs. Tiek tų visakių paminiejimų, kad visų neišsakysi, valgyt ažsinaresi. Pradieja merga dainuot, i kų tu pasakysi, apie jų pradeda rašyt būtus i nebūtus dalykus. Ji jau priskiriama prie didelių žmanių. Nu, ne prie pacių didziųjų, ale jau prie minimų.
E mūsų ustavas, nu, kerdžiaus, Untana, amžinų jam atilsį, niekakia spauda nemini i nemimies. E šitakis žmagus buva! I su gyvulais, i su žmaniem makieja deramai apseit. I su Dievu sugyvena gražiuoju. Sava Dievu.
Miesta žmagus, bra, sakis, kas tas ustava – piemuo. Ne, bra, ustava ne piemuo. Anas, ti va, piemenų vadas. Kap sakydavo mūsų Untanas, ganymui reikia i išminties, i sveikatas. Gyvulius reikia perdien lauki ne išlaikyt, e priganyt. Tai vis suki galvų, kap priganyt, kad karves piena daugiau duotų. Ustavai nier švintų dienų. Anas dienų dienas lauki su gyvuliais, svieteli tu mano, visakiu aru – ar tau lija, ar saule kepina i visaki bimbalai, gyliai, sparvas gyvint neduoda ne tik keltavam, ale visiem, kas tik gyvas. I labiausiai peršalus, nu, keletų dienų lytam i perlytam, susirgt nevalia. Kad i kap sakytum, reikia turet geležinį sveikatų. Tai vaikam dirbt, anat ja, nereikia nei galvas, nei sylas. 
I neperdieja. Televizija radie takius išmislus – nu, realybes šou, kur žmanes tureja pakelt visakius sunkumus. Ustava per vasarų išgyvindava ne vienų šitakį šou. I nieka nereikdava išmislyt, pats gyvenimas be niekakia gailescia takių šou pridarydava.
E iš amžinų atilsį mūsų ustavas žadzių apie vaikų darymų reikia pasmakyt. Būk, žmagau, sąžiningas i prispažink, kad jau vaikų negali padirbt, e šiaušies prieš valdzių. Tik pamislyk: ana laikas kap mūras. Žinak, ne kap dabartinis, e kap Vytauta laikais statytas. Tai kų jam padarysi, bergždžias būdamas. Šitas mūras gali ažgriūt tavi i naujais makesciais, i darba dienas ilginimu, i pensijas mažimu, i duonas brunginimu. I da kuo sumislis.
E piemenų toža nereikia suniekint. Dažnai išgirsti, kad Seimi sedi ne palitikai, e piemenys. Aš, bra, toža piemenavau, i takis pasakymas mani ažgauna. Ganydami piemenys dabadava, kad karves priestų, būtų sacias. Až gerų priganymų gaspadinies piemenis pagirdava. Kiek gyvulių ganyklan ryti išvarydava, tiek jų piemenys turedava vakari i pargint. Jei kakia trūkdava, piemenys eidava ja ieškat. Rasdava i gaspadinei atvarydava.
E kap kas dedas Seimi? Deputatai gi mažiausiai rūpinas, kad žmanes būtų saciai pavalgį, kad nereiktų durstyt gala su galu. Ar aina anys, ti va, ieškat išklydusių iš Lietuvas piliečių, sava tautiečių? Kų dara, kad anys, ti va, neišklystų? Ar kas juos až darbus pagiria? Gal tik šeimas nariai až atlyginimų pasdidinimų! 
Knygų i laikraščių skaitytajai, e dabar da i televizariaus žiūretajai, sava mincių neturi, anys svetima išmintim gyvena. Mūsų, amžinų atilsį, Untanas knygų i laikraščių neskaitie, gavarilkas neklause. Nuo ryta lig vakara ja galva turedava daug laisva laika, tai vis mislydava i mislydava.Visakių dalykų, bra, primislydava, tik niekas nieka neažrašie. Gal būtų išejus neplana knyga, ne takia jau i durna.
Reikia pasakyt, kad anas, ti va, ne tik daug mislydavo, ale nemažai bendraudava su Dievu. Būdava, kad vienas iš vyrų gražesnį sekmadienį pasiūlydava Untanui nuveit bažnyčian i žadiedava pabūt až ustavų. Neidava. Sakydava, kad su Dievu reikia bendraut be pasriednikų, nu, be tarpininkų. Ka žmanes eina bažnyčian? Vieni nari per kunigų gerumų išprašyt, kiti paatgailaut, vis duoda i duoda: pasgailek mūsų, pasgailek mūsų. E ne, tai praša Kristaus, Marijas i visų švintųjų: melskies až mus, melskies až mus. Mana Dieva nieka nereikia prašyt. Anas, ti va, pats visa kų regi i išmana, kap kam kas einas. Dievui muožna tik pasguost, kad tau sunku ar kas nesiseka. Kai man sunku, aš nesklaupiu, e atsisedu in akmenia i pradedu guosties. Guodziuos guodziuos, i lingviau pasdaro. Gal Dievas palingvina, e gal vien nuo bendravima su Dievu in dūšias palingveja.
Diekavat Dievui toža netinka. Tai tik valdzia reikalauja visakių diekavanių i garbinimų. Dievui muožna, kap sakyt, tik pasdziaugt, kad tau sekas, kad gyvenimas nelingvas, ale pakeliamas.
Untanui regiejas, kad i vaikai šite turėtų bendraut su tievais.
Atlaiduosan Untanas kai kadu, bra, nuveidava, ale ne bažnyčian pasmelst, e pakermašiuot: sustikt su draugais i pažįstamais, žmanių, ne gyvulių apsupty pabūt. I sava tieviškien nuveidava, kur nedideliam ūkely tvarkies ja sūnus.
Nelabai, bra, buva pasnešįs ait išpažinties. Sakydava, kam aš turiu kunigui sava dūšių atvert. Kų anas daris su mana griekais? Dievui perduos? Da gali i netiksliai perduot. E mana Dievas pats mata, kakius griekus padarau, kadu padarau, kade padarau.
Vyrai klausdava, gal anas iš viso negriešyja.
Kap negriešysi, sakydava. Žmagui skirta griešyt. Ale didelių griekų nedarau: nei aš vagiu, nei meluoju, nei mušuos. E mažų griekelių būva: i in gyvulių sušunku, i piemenis pabaru, i apie materis visakias mintys, kap sakyt, galvaj pasmaiša. Mincių nesukamandavasi. Anas, ti va, kadu nari ataina, kadu nari išeina. Tau tik griekelis lieka.
Žmoniem, bra, dažnai išsprūsta: „Dieve, Dieve!“ är „Jėzau, Jėzau!" E Untanas šita grieka nedarydava, Dieva varda be reikala netardava. Jam išeidava: „Svieteli tu mana!” E labai susjaudinįs pridurdava „mieliausias“ – „Svieteli tu mana mieliausias!“
Vyrai megdavo su juo pašnekiet, ja sukurtų istorijų pasklausyt. Net ganyklaj prie ja prieidava, pakalbindava, jei turedava kiek laika, tai da paprašydava i kakių istorijų papasakat. Va viena iš tų istorijų, kataras Untanas pripuolamai pasakadava vyram. Ale tinka pasklausyt bernam i mergam. Pagyvenusias materiškies iš klausyma polzas netures.

*Gyvena vienam dvari grapas. Ne suvis jaunas buva, ale nežinatas. Sakydava, kad grapieni padaris tik takių mergų, katara tures baltų kūšį. Eja metai, e takia merga vis nepastaikydava. Padvarej gyvena merga, graži padabat i iš stata, i iš veida. Nu, merga kap iš paveiksliuka. Ale ana, šietanas, buva ne tik graži, ale i kytra. Apmislija, kap grapų apgaut i grapieni pasdaryt. Patiemijo, kadu grapas jadinieja palei ežerų, tai razų niekam nieka nesakius tuočies nusirengie paežerej, išsimuilija kūšį i stavi galvų ažvertus, atseit deginas saulej. I šite ana, ti va, deginas iš eilias tris dienas i visus tris razus grapui nerimastį kiele. Ne tiek pati merga, nar buva graži, kap nulipdyta, e baltas jas kūšys. Išsiaiškina anas, ti va, kas ta merga, apsiženija i grapieni padare.
Laimingai, anys gyvena metus, kitus, trecius. Sumani grapienie, kap sakyt, sarmatas nedare nei sava išvaizdu, nei apsejimu. Ale pa trejų metų grapas išvyda, kad tas kūšys suvis nebaltas, juodų juodziausias. Pikta pasdare, kad apgava. Sūdan padave. Teisejas, nu, sūdzia, ima bart grapienį, kad ana šite negražiai grapų apmave, ale grapienie nepasduoda. „Panas sūdzia, - saka ana teisejui, - kas būtų, jei jūsų milistai kas duotų kiaušiniu paakin?“ – „Kas būtų, kas būtų... Juodas pliemas būtų.“ – „Matat, gerbiamas sūdzia, nuo viena kiaušinia pajuosta, e man trejus metus kale dviem kiaušiniais. Tai kap galeja nepajuost?”
Kų galeja pasakyt grapam sūdzia, išgirdįs šitakį paaiškinimų? Prauda yra prauda! Nesmerkie, kap sakyt, nei viena, nei kita, tik patare grapui dalikatniau apseit su gražiu daiktu.
E dabartiniai sūdzias šitakių materiškį nuteistų sudegint in lauža kap viedmų, nu, raganų. 

*E va viena iš Untana istorijų, iš katarų tureja pasmakyt bernai i mergas. Jeigu kam interesna, gali klausyties i diedai su babam. 
Ataina, bra, merga spaviedaties i saka kunigui: “Dvasiškas tieveli, nenaram nusdiejau, bernas prigava. E kunigas nejaunas, jau susdūrįs su takiais prigavimais, tai liepia ateit spaviedaties su tuo bernu. Paprastų dienų, kai žmanių ne kas. Paprastų dienų darbai i jai, i bernui, ale, bra, kų darysi. Reikia i vienam, i kitam atsikratyt grieka. Atsikračius, sakyk nesakįs, lingviau gyvint. Tai žadziu kitu persmesdami i ataina paprastų dienų pavakariu.
Galetų kunigas juos susedint zakristijaj i išsiaiškint, kap kas buva. Ale anys, ti va, gales gudraut, kai girdes, kų kitas saka. Tai liepia vienam atsistat vienaj spaviednyčias pusej, e kitam kitaj. Išklausįs viena pasakajimų, liepia pasakat kitam. Palygina spaviedanį. Paklausinėja, kas neaišku, pastikslina. I paaiškieja, kad niekakia prigavima nebuva. Jam stajas, e jai žiajas, tai šite i išeja abipusis griekas. Griekas nemažas, tai i pakūta turi būt nemaža. Čia paterelių kalbejimu ar litanijų skaitymu neatsipirksi. Kadais až takius nesusvaldymus reikdava gulet bažnyčiaj kryžium. Ne bet kadu, e per pamaldas, kad visi regietų, kakis tu paleistuvis. Ale laikai keities, kunigai vis kultūreja, tai šitakias pakūtas atsisakie. Tade kunigas paskyre jiem šitakių pakūtų: keliais apeit aplink bažnyčių. 
Pakūta, kap sakyt, ne iš prastųjų, namuos jas neišpildysi, reikia eit bažnyčias švintariun. Tai vienų pavakarį i ataina. Bažnyčia, bra, nemaža, parapinė, tai i kelias apie jų neminkas. Kal apie jų apkeliaklūpsciava, tai i naras pasediet i atsipūst ažeja. Tade atsisedus švintariuj in suoliuka lingviau pasdare ne tik kūnui, ale i dūšiai. Visadu šite būva, atlikus pakūtų.
Sedi i šnekas, kad pakūta až takį malanumų niera takia sunki. Šnekas šnekas i prisišneka, kad gal da reikia avansu apkeliaklūpsciaut bažnyčių, tai tas malanumas, iš unksto atpakūtavus, bus da malanesnis. Kap tare, tep i padare. Įsismaginį avansu keliais apeja bažnyčių net ne vienų, e du razus. Tai išeina, kad atpakūtavo až du nusdiejimus- vieną gales padaryt grįždami nama.
Šite bernas su mergu ilgakai i avansu, i pa grieka pakūtava. Ale, bra, nusbada jiem šite gudraut, keliais aplink bažnyčių šliaužiat, kai galima gyvint be pakūtų i atgailavimų. Tai razų nuvejo in kunigų prašyt, kad leistų myleties be grieka padaryma. E kunigui kas - atkalbeja maldų, pasakie, kad anys dabar vyras i žmana. Ale kad dabar gali lyg saties myleties be niekakia grieka, nepasakė. E kam sakyt, kam burnų aušint, jei i nesakius buva aišku.
Šitas pasakajimas rada, kad negalima griešit i Dievų apgaudiniet. Dievas visa kų mata, ja neapgausi. Jei nematytų, tai nebūtų Dievas. Pakita, pamaka, kad malanumų muožna patirt ne tik negriešijunt, ale da i su Dieva palaiminimu. Kam saldimų laižyt, kai muožna kabint šaukštu.
Dabar šitakie pasmylejimai grieku nelaikami. Až juos spaviedaties nereikia. E jei bernas mergų prigauna, tai nemažai metų gauna. 

*Iš istorijų visiem, kas netingi klausyt.
Gyvena merga - varda neprisimenu, blondinie, - kap sayt, viena kap pirštas. Netureja nei tievų, nei artimesnių i talimesnių giminių. Gal ne suvis kap pirštas, aba daug bendraudava su Dievu. Da tureja i draugį, jai toža pasguosdava. Draugie tureja kavalierių, katara matina buva kilus iš neprastų namų. Tievai tureja didelį ūkį, dviejų galų i dviejų aukštų namų, visakių pastatų, kakių ūky reikia. Buva darbštūs, patys daug dirba, ale i šeimynų sumdydava. 
Sugyvena aštuonetą vaikų. Pirmas gime berniukas. E kai buvo pirmas, tai i pakrikštija pirma žmagaus vardu, Adamu. Tas Adamas apsiženijo su gražiu mergu, ale prie tinginia. Nar merga buva prie tinginia, ale Adamas buva darbštus vyras, i anys sugyvena dešimtį vaikų.
Untaras toža buva berniukas. Paieme mergų nedickų, ale darbščių. Vyra tievam sarmatas nedare. Prigimdie i berniukų, i mergaicių. Iš visa netali dešimties – devynius.
Trecia gime mergaitie. Silpnas sveikatas. Tik šešius kuntus važija. Tai daug vaikų i nesugyvena, tik pinkius. Ale iš jų keturi buva berniukai i tik viena mergaitie. Ta mergaitie užaugus buva, kap sakyt, valyva materiškie i pagimdie dešimtį vaikų. Per pusę. Puse buvo berniukai, puse mergaities.
Ketvirtų vaikų tievai intaise kunigų seminarijan. Baigie anas tuos kunigiškus makslus, ale kunigava neilgai. Patika jam vienas gražias mergas griekai. Tai kad daugiau merga negriešytų, metie kunigystį i su juo, kap sakyt, sugyvena dvylika vaikų. Ale du maži mire. Gal tade, kad metie kunigystį.
Pinktas vaikas buvo spritnas, e paaugįs intaise dviem mergam pa vaikui. Kal sukie galvų, su kataruo ženyties, jam gime pa untrų ir trecių. Ale nei viena, nei kita galvas jam nesusukie, tai ne su viena neapsiženija. Pasidave in kitas mergas. Kiek anas jam vaikų intaise, i pats nežinaja, ale giminei sarmatas nepadare.
Šešta gime mergaitie. Unkstyvaj jaunystiej ana ištekieja ažu gražaus berna dvynia. Jų gyvenimas buva, kap sakyt, kažkiek laimingas i kažkiek ypatingas. Materiškie gimdie neįprastai. Jai išeidava dvynukai – persleidimas, dvynukai – persleidimas... Šite pinkius razus. Interesna, kad visus pinkius razus pagimdie pa berniukų i mergaitį. 
Septinta buva toža mergaitie. Užaugus giminei sarmatas nedare. Jas devintas vaikas i buva blondinies draugies kavalierius.
Aštuntas, pagrandukas , buva lepinamas, prie darba nespaudziamas. Tai užauga tikras tinginys. Ja braliai i seserys sugyvena daugiau kap pa pustuzinį vaikų, e anas, kap sakyt, tingieja šituo ažsiimt. Dare sarmatų visai giminei.
Tai va kakia buva draugies kavalieriaus giminie. Vardų i pavardzių, kap sakyt, negaleja vieni kitų atsimint. E kiek buva anūkų i praanūkių, galeja suskaityt tik kakis prapesarius ar bankininkas.
Tam draugies kavalieriui, kap sakyt, trūka rimtuma, tai anas pradieja mergint blondinį, draugies draugį. Mergina mergina, kal su ja i apsiženija. Šite merga, neturejus niekakių giminių, jau negaleja niekam del jų trūkuma guosties.
Aga, narit sužinat, kiek vaikų ana pagimdie. Ar nepadare sarmatas vyra giminei. Ale cia jau kita istorija. E šita istorija parada, kad Dievas neapleidzia tų, katarie jam guodzias.

*Gerai, kad mergai blondinei šite pasisekie, – saka vyrai. – E gal galetum papasakat kakį nutikimų su mergam iš sava gyvenima. 
-Galiu i iš sava gyvenima. Kuniguosan nebuvau skirtas, tai, kap sakyt, su mergam turejau visakių dielų. Pradiejau kuokiniese šakt da pusbernis. Šakt nelabai sekies, tai šakdindavau tik pusmerges i tas mergas, kataras bernai nelabai vesdava. Kai pradiejau išeit in bernus, šitakiam mergam negalejau tenkinties. Buvau ambicingas. Tai sumislijau, kap šitų dielų pataisyt. Išvedu kakia papuole i pašakįs duodu cukierkų. Išvedu kitų, kitai toža cukierka. E mergam cukierkas patinka. Tai anas pradieja mani vest. Šitakiam aš jau dvi cukierkas. Ale ne dykai. Tureja mani makyt, i žadziu, i kūnu.
Šitam dielui buvau imlus, per keletų kuokinių gerakai praslaužiau. Insdrūsinau vest, kap sakyt, i aukštesnia lygia mergas. Nu, gražesnes i strainesnes. Ale šitakiam jau duodavau geresnes, brungesnes cukierkas. Šite prispratinau mergas i išmakau šakt geriau ažu kitus bernus.
Ale kuokinie – tai ne tik šakimas. Būva pertraukų. E per pertraukas visi išgura laukan. I kažnas bernas starajas išeit su mergu. Patumsį muožna suimt i ažu šlaunies, i ažu kriūtinės.
Tep prisgyvenau, kad nie viena merga neskratie ait su manim kur patumsin. Kai vienu runku suimdavau ažu šlaunies, e kitu až kakų, visas sakydava: „Nereikia, nereikia“. Ale sakydava tik lūpam, kūnas nespriešindava. Pats žinajau, kad nereikia, ale kad labai narejas suimt, pacias runkas tiesdavas i griebdava. Šite teka suimt i standesnių, i minkštesnių šlaunų. I didesnių, i mažesnių kakų. Patikdava man i viena, i kita. Patikdava i mergam. Grieka nedarydavau, ažu šakima neimdavau. Gal sugriešyt būtų patikį i man, i mergam. Ale negriešijam. 
Svieteli tu mana, sutinku dabar takių mergų pa daugelia metų, e ana prisimena tuos patumsius! Saka: „Untanai, makiejai suimt ažu šlaunies!” Saka ažu šlaunies, ale mislija, kad smagiai suimdavau i až kakų. 
Šite jau yra gyvenimi. Geri darbai dažniausiai nepamirštami. Prismenami i geradiejai, i geradarysties.
-Jaunystėj visa ka buva, e dabar neažeina naras katarai gaspadinei šlaunį pamasažuot?
-Dabar, kap sakyt, i narai ne tie, i šlaunys ne tas, i runkas ne tas. Kad i suimi, ale miegi. 
-Tai kai bernaudamas suimdavai mergai, tai nesmiegadava?
-Sakau gi, kad tadu buva i narai kiti, i šlaunys kitas, i runkas kitas. Suiemus glebin mergų visas kūnas degdava. 
Šiunde šitų, amžinų atilsį, Untano paaiškinimų reiktų aiškint šite. Jei kas prie balševikų tau velai naktį būtų davįs dešims tūkstucių rublių, tų naktį būtum neažmigįs. Nesgink. Dabar tas rublis devalvavas i dešims tūkstuncių nemigas neprišauktų. Taigi dedvalvavas narai, devalvavas šlaunys, devalvavas runkas. E visas kūnas devalvava kap bielaruskas rublis.

*Amžinų atilsį, Untanas, bra, daugiau reikalų turedava su gaspadiniem. Anas, ti va, jam i pusrycius sutaisydava, i per pietus stengdavas saciai pamaitint, i vakarienei vis kų gardesnia sumislydavo. E valgunt su juo pasišnekiedavo i apie gyvulius, i apie ganiavų, i apie visakius gyvenimiškus reikalus. Vakari pagirdava, kad karves gerai priganytas i dave daug piena, ar kartu pabedavadava, kad sausra, karvem niera kas eda. Ganykla išdziūvus, kap padas, utiely pamatytum jaj rapuojuncių.
Pripasakadavo anas, ti va, visakių dalykų i gaspadiniem. I gyvenimiškų, i pramanytų. Va takis pasakajimas materim apie materis. Ale nevadija patyliukais pasklausyt i vyram.

*Kiaules, kap sakyt, gaspadinių gyvuliai. Anas, ti va, jas pridabaja i šeria. E kiaules knislias. Lavius išvarta, mėšla juosan priknisa. Tai kai nuveina jų šert, pirma reika lavius išvalyt. E kiaules malas apie kajas, linda lavin, trukda valyt i pašert. Tai kų daryt gaspadinei? Ima lazdų i per šanus, per šanus... Šite pavarius supila javalų.
E kų, bra, daryt su vyru kiauly, kai anas atrapaja keturiam? Kų daryt... Nieka nauja nereikia išmislyt. Anas gi, kap sakyt, turi apsejimo su kiaulem patirtį. Lazdų runkan, i per šanus, per šanus... 
Gaspadinių žiniaj i vištas. Anas, ti va, jas i lesina, i kiaušinius surenka. Vištas ačlaimi pridabaja gaidys. Ale būva, kad gaidys ima lapatuot svetiman ačlaiman i niurka svetimas vištas. Saviškies lieka nepridabatas i pradeda mažiau kiaušinių diet.Tai kų dara gaspadinie? Takį gaidį kašelen i turgun arba puodan.
E kų bra, daryt su vyru gaidziu, niurkunciu svetimas vištas? Nei ja kašelen insdiejus turgun nuneši, nei puodan inkiši. Ale i cia, kap sakyt, nieka nereikia išmislyt. Kap i vyrui kiaulei, reikia paimt lazdų, i per šanus, per šanus... E da kap, tai i pra duris...

*Patika Untanui aptariniet su gaspadiniem sapnus. Gerus i blagus. I paties susapnuotus, i gaspadinių papasakatus. Jam visi sapnai gražiai išsipildydavo.
Ryti atsikielįs Untanas saka gaspadinei:
-Insedie lig gyva kaula šitie karščiai, sapnavau šunis, arai keisis.
Vakari gaspadinie apgailestauja:
-Nespilda, Untanai, tava sapnas. Nespilda. Arai neskeicia.
-Kap neskeicia! Navatna, kad tu nepajutai, kad šiunde buvo vesiau nei vakar.Matai kap išeina: šuniukai, kap sakyt, buva nedideli, tai i ara permainas nedideles. 

*-Sapnavau, Untanai, pakasynas. Tai jau ne prieš gera. Gal kas i mirs.
-E daug žmanių pakasynase buva?
-Pilna žmanių buva. Kap nigdi nebūva par mus. Net arkiestras dūdava.
-Kai žmanių pakasynase sapnuojas daug, tai rada ilgų gyvenimų. 
-Tai kas šite ilgai gyvins?
-Sunku dabar pasakyt.Gal pati, gal kas iš tava giminių. Laikas paradis.

*-Tai kų pa pirties sapnavai, Untanai? -- klausia gaspadinie.
-Sapnas buvo takis sudietingas i painus, kad net negalecia, kap sakyt, ja atpasakat.
-Tai jau atsitiks kas neeilinia, kai šite sapnuojas. Gal kas mirs.
-Del šitakia sapna niekas nemirs. Kai sapnas sudietingas, tai atsitiks kas suvis kasdieniška.
Vakari gaspadinie pasiskundzia Untanui:
-Mūsų baranas neataja nama.
-Va tau i sapna išsipildymas. Kasdieniškas reikalas. Pasmyles anas su kaimyna avely, pernaktuis sveciuos i rytaj pasradis. Nu, jei rytaj ja, kap sakyt, nesugundis kita avele.

*-Kai prieš menesį sapnavau, kad ištraukie duntį, sakei, kad kas mirs. Ale sapnas neišsipildie. Nu, ne sapnas, e tava, Untanai, aiškinimas. Pats gi žinai, kad nebuva niekakių pakasynų. 
-Kap nebuva? 
-Nu, ūlyčiaj niekas nenumire.
-Ūlyčiaj tai nenumire... E kap parapijaj? Kap valsčiuj?
-Valsčiuj tai numirė. Gal da i ne vienas.
-Va tau i sapna išsipildymas. Suvis nesvarbu, kas pagal sapnų numire. Svarbu, kad sapnas išsipildie.

*-Sapnavau, kad pragaišenau pinigus. Daug pinigų. Neligvai aždirbtų. Sunkus sapnas buva. Pribudau visa suprakaitavus. Nervai da i dabar neatsipalaidavį. Ale girdiejau, kad pagal takius sapnus ataina pinigai. Ar prauda?
-Pinigų, kap sakyt, niekas nedalija i nemeta. Juos reikia aždirbt. Vieniem pasiseka lingviau, kitiem prireikia sunkiai paprakaituot.Pasakyta: nepametįs neieškak. Arba: ieškak ti, kur pametei. Tai i tu pasistarak susapnuot, kad ieškai pragaišintų pinigų i randi. Bus džiaugsma, bus geras sapnas, i nervai atsileis. 

*Gaspadinies ustavu, bra, labai rūpinas. Kur nesrūpins! Kažna nari kap geriau. Kad neapkalbetų. Tai lyg i kankurencija pasdara. Pakita, ustavai turi būt laiku paduota i pusryciai, i pietūs, i vakarienie. Per patį darbymetį gaspadinie per pietus lekia iš lauka ustavas pamaitint. Sava šeimynai kap išeina, tep gerai. Dažnai galedavai išgirst materiškį sakunt: „Šiunde negaliu, ustava par mus valgo”. 
Vyrai, bra, pajuokaudami, gal kiek i pavydiedami, sakydava:
-Tau, Untanai, gerai, tavi materys myli, vis laiku i gardziai valgydina. E mum kai kadu reikia satinties tik duona su pienu ar lašiniais.
-Nesiskundziu,- sutikdavo Untanas.- Ale aš kamandavaju keltavas, ne gaspadines. Negaliu jų makyt, kap anas turi jus paniet. E del valgia garduma tai visas starajas.
-Su tavim i valyvesnies starajas būt. E kap tau regis iš šana, kiek valyvas mūsų materiškies?
-Bra, aš su gaspadinėm, kap sakyt, susiduriu ne iš šana, e iš priekia. Tai iš prieka visas gaspadinies valyvas. Nu, yra i labiau valyvų, i net labai valyvų. 
-Tai kataras valyvesnies - ar ne tas, kataras daugiau gyvulių turi?
-Valyvumas ne nuo gyvulių priklausa. Gyvulių muožna i neturet, e valyvam būt. Jeigu negimei valyvas, tai reika pasistarat takiu pasdaryt. Nesunku gi purvinų undarakų, nu, spadnyčių, išsimazgat, e susvelusius plaukus susišukuot. E kitas i undarakas išmazgatas, i plaukai gražai kuodelin susukti, e naktį per blusas ažmigt negali. Arba vakare atageni keltavas šlapįs peršlapįs, sausa siūla gala nerasi. I iškart pasiregi, kiek gaspadinie valyva. 
-Tai gal katara valyvesnie, tai ta i gardziau suruošia? 
-Cia, kap sakyt, nepasversi i neišmieruosi, katara gardziau suruošia. Ale kuo materiškie valyvesnie, tuo gardziau valgas. Ale su tuo gardziu pavalgymu i bedas būva, ganyklaj labai suima miegas. 
-Kakia cia beda... Privirsk kur pavesy i pasnausk.
-Darba metu snaust nepaloženo. I piemenim nereikia radyt netikusia primiera.
-Dienų nenusnūsti, ažtai vakari materiškies minkštus patalus paklaja. 
-Ne visadu minkšti patalai sveika. Guli i sapnuoji, kap sakyt, blagų sapnų, nu, visakias baisybes. I negali jų atsikratyt, negali apsverst in kita šana per tuos minkštumus.
-Ale gal gi buva i gerų sapnų, gal anys priklausa nuo gaspadinies, katara patalų klaja?
-Kap gi ne, būva i gerų. I su gyvuliais, i su materim. Ale ne nuo gaspadinių sapnai priklausa, greiciau nuo menulio pilnaties ar delciagalia. E kai sapnas gražus, tai ka ant kita šana versties? Ažu sapnus, kap sakyt, gal nesispaviedajat?
-Kas prauda, tai prauda, nesispaviedajam. Tai tik per sapnus gali su mergam pašielt.
-Su mergam nereikia šielt, su mergam reikia apseit delikatniai. I pagirt reikia, i gerų žadį pasakyt reikia, i gražiai pamakyt reikia, su jam, kap sakyt, mandagiam būt reikia.

*Kai gyvuliai per pietus suguldava, Untanas pasediedava i pašnekiedava su piemenim. Až gerus darbus paskatinimui duodava peiliukų ar batagų. Vienų i kitų per vasarų pa pustuzinį išdalydava.E visų piemenų naras buva turet gerų peiliukų i gerų batagų. Visi nareja gaut, stengies geri būt. Va trupiniai iš tų pasediejimų. 
Kas žinat, kade karves turi ragus? Ne, ne kad badytūs. E kam baranui ragai? Ne, mušas tai mušas, ale anys, kap sakyt, ne tade mušas, kad ragus turi. Jūs gi va ragų neturit, e pasmušt pasimušat. E kade arklys ragų neturi? Ne, ne tade, kad didelis. Kiaule tai, kap nari sakyk, nedidelis gyvulys, e ragų neturi. - Paaiškėja, kad gyvuliai turi ragus sava turtui gint. Karves turtas - pienas. Aveles turtas - vilnas. Ažu šitų turtų gaspadariai karves i aveles laika, šeria i gana. Arklys turta neturi i gaspadariui neduoda, až tai turi sunkiai dirbt. E kiaules nei turta turi, nei ne tik sunkaus, ale i lingva darba dirbt negali, tai gaspadariai jas skerdzia i suvalga. 
E baranai mušas, kad durni. Tik meee, tik meee, i pliekias kaktam. I ka anys, ti va, nepasdalija! Žmagus negali žinat, kų tas meee baranų kalbaj reiškia. Kap sakyt, niera takių makyklų, kur baranų kalbas makytų. Tai jūs nebūkit taki durni kap baranai, nesmuškit, gražiuoju aiškinkities. Kai kadu žmagų až netikusį darbų pavadina avinu, nu, baranu. Tai tas pats, kad pavadintų durnu. E makyklaj jūsų nepavadina avinais, nu, baranais?
Gal girdiejat pasakymų, kad iš ažia niekakias polzas – nei pieno, nei vilnų... Gerai, kad girdiejat. E kad ažys turi ragus, da i ne bet kakius, žinat, gal i matiet. Tai va i pamislykit, gerai pamislykit, kade ažys turi ragus, nar neduoda nei piena, nei vilnų...
Skaitytajas toža gali pamislyt, kakiam turtui gint ažiui duoti ragai.

*Girdit, kap gegužie kukuoja? Paklausykit i pamyslykit, kade ana, ti va, kukuoja. Visų gyvenimų nuo ryta lyg vakara kukuoja.Tai va jau šite, sunku sumislyt. Ale kai gerai pamisliji, tai gegužie verkia, jas kukavimas, tai raudajimas. Girdiejat, kad gegužie kiaušinius deda svetimuosan lizduosan? Aga, kap nebūste girdiejį... E kade ana kiaušinius svetimuosan lizduosan deda? A? Ne, ne tade, kad tingi lizdų susisukt. Tade deda, kad lizdelia nei sukraut, nei susukt nemaka. Niekas neišmakie. Visus paukščius išmakie, e gegužį pamirša. Tai gegužiukai išsirita svetimuos lizduos. Gegužie, kap sakyt, neturi sava vaikų. Negali su jais džiaugties. Tai visų dienely ku-kū! i ku-kū! E paukščių kalbaj tai išeina kur jūs, kur jūs? Gerai insklausykit, kap graudziai gegužie sava vaikus šaukia. Ažjauskit jų.

*Visi, bra, turit namuose katinus. E katinas gyvulys ar žveris? Sakat, kad naminis gyvulys. E stirna ar briedis? Jum regis, kad laukiniai žverys. Tai kade anys , ti va, žverys? Kad miški gyvena? E vilkas i lape? Prauda, vilkas i lape žverys. E kuo vilkas skirias nuo stirnas? Aga, vilkas gali sudraskyt stirnų, e stirna vilka neažpuls. Stirna i briedis minta žaly, kitų gyvascių nedraska i needa, tai kaki iš jų žverys. Anys, kap sakyt, laukiniai gyvuliai. E katinas eda peles, anas ne naminis gyvulys, anas naminis žveris, nu žveriukas. Ežys toža eda peles, tai i išeina, kad ežiukas, toža mažas žveriukas.
Kai kadu i žmagus pavadinamas žveriu, kai pradeda sava darbais ar liežuviu est kitus.

*Kade karve duoda piena? Tade, kad ana karve. Kade arklys sunkiai dirba? Tade, kad anas arklys. E kade avele duoda vilnų?
-Tade, kad ana avele.
-Pravilniai. E kade katinas gauda peles?
-Tade, kad anas katinas.
-Nepravilniai. Katinas gauda peles, aba est nari.

*Kakis Lietuvaj didziausias žveris?
Pravilniai, vilkas. Yra takis pasakymas: „Bega nuo vilka, ažbega in meškas“. Buva tų až vilkų didesnių žverių i Lietuvaj. Va, Girelej yra Meškalabis, tai išeina, kad jam gyvena meškas. E nuo Gireles lig ūlyčias ne daugiau kap du verstai. Tai gal meškas net ūlyčian ataidava. 
E kakis diziausias žveris visam pasauly? Nepravilniai, kakis iš dramblia žveris, kai anas minta žaly.
-Tai liūtas, žverių karalius, ar tigras. 
-Nepravilniai, didziausias i pikciausias žveris pasauly yra žverim pavirtįs žmagus.
I pravilniai sakie Untanas. Šitaki žverys buva Stalinas i Hitleris! Čia maža pasakyt „Svieteli tu mana mieliausias!”

*Papasakadava Untanas kai kų i iš ganiavas. Va para takių pasakajimų.
Vieni saka, kad batagas – kankinima priemanie, kitiem regis, kad batagas – darba prietaisas. Ale iš tikrųjų yra nei vienep, nei kitep. Aba batagas yra valdzias žinklas. Nuo senų senaves. Makinių maksla knygaj buva nupieštas paravonas su valdzias žinklais. Runkas sukryžiuotas in kriūtinies. Vienaj runkaj batagas, kitaj kuolas. Kap sakyt, batagas pamušt, kuolas ažmušt. Nereikia mislyt, kad anas pats mušdava ar ažmušdava. Tai darydava ja žmones. 
Šite batagas lika valdzias žinklu iki šių dienų. Gaspadarius ardamas, akiedamas, važiuodamas vis laika runkaj batagų, kad arklys matytų, kad anas yra gaspadariaus valdžiaj. E valdzia až neklausymų nelabai meiliai kerta tuo žinklu. Tai arklys, matydamas gaspadariaus valdžias žinklų, i stengias.
Tas pats i su gyvuliais. Piemenelis ne takia didele valdzia, ja batagelis ne kažin kakis, ale vis delta valdzia. Nepaklausysi – gausi tuo batageliu. E ustavas valdzia didesnie, ja batagas i ilgesnis, i šmaikštesnis. Gyvuliai ganyklaj valdzias žinklų pažįsta i pripažįsta. Juo retai prireikia gyvulius baust. Užtenka pliaukštelet batagu i atkreipt jų diemesį, kad valdzia nesnaudzia. 
Būva, kad ganyt až piemenį ataina kakia merga, diedukas ar babutie. Anys valdzias žinkla neatsineša. Kur matyta, kad merga, kap sakyt, vaikščiatų su batagu. Jas gi be valdzias žinkla nesiuntiniesi karvių kur pavaryt ar suturet. Karves gali jų palaikyt pašalini i net subadyt. Tade jas neleidi prie gyvulių, laikai prie savįs. Tik beda, kap sakyt, kad laikas greit aina. Diena trumpa būva i karves mažiau piena duoda. Ale kų gi padarysi. Atsigulįs pasguodziu Dievui, kad diena trumpa buva. I lingviau pasdara. Gal Dievas palingvina, e gal vien nuo bendravima su juo širdis apsramina.
E diedukas ar babutie lieka likimo valiai. Anys daug nugyvena, daug patyre, tai patys turi sukties, pasramstydami kakiu šaku. I reikia pasakyt, kad per tuos metus, kai aš ustava, nebuva subadyta nei viena merga, nei vienas diedukas ar babutie.

*E va iš pasakajimų apie piemenų gyvenimų.
Nuveina razų pietuit trys piemenys. Du sugrįžta kap i priklausa, e trecias nesrada. Ataina pa valundas ar pusuntaras. Tai i klausiu, kas atsitika, kad negalejo laiku grįžt. Pavalgįs, sako, apsnūdau i ažmigau. Ažmigai tai ažmigai, sakau, visiem visap būva. Paskui susedinau sava piemenis i pasakiau takį pamaksliukų:
Yra daug negerų dalykų, e viena iš tų blagybių yra melavimas. Melagia niekas žmagum nelaika. Va, grįžta iš darba vyras i saka namiškiam: „Sutikau melagį, nareja paskalbet, ale ka ja klausysies. Negali suprast, kur anas praudų saka, kur meluoja.“ Matat, pasaka, kad sutika ne Janų, Petrų ar Kazimierų, e melagį. Vardu ja nevadina, tai i žmagum nelaika.
Nemeluot reikia stengties nuo vaikysties. Jei nuo mažumes pradiesi meluot, tai kai suaugsi, žmanes prades vadint melagiu, net vardų tava pamirš. Kap sakyt, negražiai išeis.
Va, Algiukas saka, kad pavelavo grįžt, aba pavalgįs primiga. Kas tikit, kad šite i buvo, kad anas primiga?
Piemenukai dirsciaja cia in mani, cia in Algiukų, ale nie vienas nepasakie, kad tiki. Tai i sakau: „Algiuk, matai, niekas netiki, kad primigai. E pats tiki?“
Anas netureja kur dieties i prispažina kad ažsižaidė su vaikais. Teka paaiškint piemenukam, kad Algiukas praskalta du srazus: pamirša sava pareigų i sumelava. E abu šitie dalykai yra negeri.

*Grįžįs iš atlaidų, Untanas jau neidavo prie keltavų. Sesdavo, bra, kur in priesvirnia prie vyrų. Klausydava jų kalbų i pats ar kakių istorijų suskeldava, ar pamakymų duodava.
Žmanes dažnai keikias gyvati, - aiškina Untanas. – Vis gyvatie i gyvatie. Va, girdiejat gi, Zabeliai gyvatie karve laidunt pienų papyle, gyvaties vištas ežias iškapstie, gyvaties bernai kuokiniedami naktį agurkus išvajaja, gyvaties kiaules ažudarų išvertie, e gyvatie vyras ta ažudara nesutaise. Svieteli tu mana, kap žmagui sunku gyvint tarpu gyvacių! Klausais jas skundų, ale nagali, kap sakyt, padiet tų gyvacių atsikratyt. Galva neišneša, kap jų išvaduot.
-Tai gal reiktų gyvates pamainyt žalciais, - siūla vyrai. - Seniau lietuviai žalcius myleja, kap dievus garbina, namuos laikie.
-Tadu lietuviai buvo paganys, kap sakyt, daug dievų garbina. Nežinaja, nei kad yra vienas dievas, nei kas tas žaltys. E žaltys - tai velnias. Velnias, pasvertįs žalciu, sugundie Ievų, tai Dievas jį prakeikie i pasakie, kad šliaužias pilvu per visas sava dienas.
-Gyvaties kundziajas, gelia, e visakias sparvas, žabaliai, gyliai, bimbalai toža gelia, nu, keltavam ramybes neduoda, jų kraujų siurbia. Tai gal šituos parazitus galima sukeikt gyvatiem?
-Kam juos gyvaciuot! Juos reikia vadint tikruoju vardu – šietanais, velniais.
Vyrai suklūsta, kas cia per tikras vardas. Tai Untanas paaiškina:
-Kai Dievas sutvere aniuolus, tai puse jų, gal daugiau, gal mažiau, kap sakyt, staja prieš Dievų, nareja pasdaryt lygūs su juo. Dievas supyka i pavertie juos velniais. Ale pavertie ne tik tuos, katarie paspriešina, ale i tuos, katarie tik šitiem pritare. Vienas iš velnių apsiskelbe vyriausiu i pasvadina belzebubu. Šitas belzebubas nieka negaleja Dievui padaryt, tade pasinešie, kap sakyt, mūčiet Dieva tvarinius. Ale tie velniai, katarais buvo paversti tik pritariuntieji aniuolai, paspriešina belzabubui i nesutika kų blaga Dieva tvariniam daryt. Tai belzebubas pavertie juos bimbalais, gyliais, uodais, mašalais, tarakanais, blusam, utielem, bacilam i kitais parazitais, kad be niekakių atsikalbejimų kunkintų Dieva tvarinius. 
Vyram, bra, buva interesna pastikrint, kadu tas belzebubas tų parazitų pridirba: prieš tvanų ar pa tvanui. Išeitų, kad pa tvanui, negaleja gi Najus imt sava arkan velnia išperų, kunkinancių Dieva tvarinius. Pats Dievas būtų ta neprileidįs. E Untanas, amžinų jam atilsį, paaiškina šite:
-Arka tureja būt didele, kad jan tilptų visų tvarinių paras. E Najus jų statie vienas, kap sakyt, be talkininkų, tik su sava sūnais. Da gi i instrumentų gal gerų, nu, aštrių, nebuva. Tai statie ilgai, gal pinkiasdešims, e gal i visų šimtų metų. Per tiek laiko sienajai išdziūva, suskeidieja, atsirada visakių plyšių. Va tuosan plyšiuosan belzabubas i prikaišiaja visakių parazitų. Šite anys ištvere tvanų i kamuoja Dievo tvarinius iki šias dienas. Kas be ka, kap sakyt, tų parazitų belzebubas prileidie svietan i pa tvanui. I dabar visakiam naujam bacilam mūčieja i marina žmanes.

*Žmagus žmagui negali sakyt “tu durnas”. Durniai aždaryti durnių namuos. E jei jau kitep neišeina, gali sakyt “tu durnai pasakei, durnai padarei”. Aba net labai pratingi, kap sakyt, i durnai pasaka, i durnai padara. Prauda, i durnas kai kadu pratingai pasaka. Retai, ale pasaka. Pratingai padaryt tai jam neišeina.
Negalima žmagui sakyt “aik tu šikt”. Visi aina, kai ažeina. E jei kas paklausys i nuveis, tai niekam niekakias polzas iš ta nebus. 
Durna sakyt “eik iš kur atajįs”. Visi žinam, iš kur žmagus atajįs. Ale ti anas negali sugrįžt - neinlįs.
Da durniau sakyt “eik tu kibeni materi”. Tu gi pats nežinai, kur tas kibeni materis, tai kam siunti, nežinadamas kur.
Negerai sakyt “eik pa velnių”. Netinka žmagų siųst in velnius. Atvrkščiai, žmanes reikia saugat nuo velnių.
Jei jau negali iškįst nepasiuntįs, tai siųsk untų rišt. Jei kas paklausys i nuveis, tai bus kuo pirty vanajas.

*Mana diedukas pauglystiej pasedina daržiuki prie pirkias grūšely. Rada pamiškiej kiškių apgraužtų, atsinešie i pasadina. Ta grūšele per ilga virta grūšiu. Jas grūšeles buva ne kažin kakias, laukinies, nedideles, ale pastavejusias i patrešusias gana skanias. Pa juo pradieja neaugt daržaves. Laja ieme temdyt lungų. Medis auga daugiau in šanus, e ne in viršų. Sūnus, mana tievas, siūle jų nukirst, ale diedukas nesutika. Kap gi šite: pasedina, išaugina, e dabar nukirst. 
Diedukas pasimire, e grūšia lika. Dabar sūnus galeja jų nukirst. Ale kap kirsi tėva pasedintų! Runkas nekyla.Tegu gyvena tieva atminimui. Kad mažiau temdytų pirkių, iškirta didesnius lungus. Ana i gyvena, e mana tievas, dieduka sūnus, senatvej pasimire. Atajo mana eilia jų kirst. Ale kap kirsi: diedukas nekirta, tievas nekirta, e aš imsiu i nukirsiu. Tai i nekertu.
-Nu, Untanai, tu cia i nušvajai. Grūšia negali tiek laika augt. 
-Aš gi nesakau, kad ana auga. Sakau, kad gyvena. Auga auga, e dabar suseno. Va, kap aš: i drūtumas ne tas, i greitumas ne tas. E ana suvis nuseno, merdieja. Išdziūvusias šakas išpjaustytas, laja išretiejus. Nelabai i pirkių temda. Sūnus reikalauja nukirst, girdi, negražiai atrada, visų sedybų teršia. Ale kap kirsi! Kap neduosi jai sulaukt sava gyvenima gala. Kad jau ne kas jai merdiejunciai lika. Vienų pavasarį neišleis lapų, nesulapuos, nepražydes. Tadu reiks pagarbiai jų nukirst i sudegint. Kap senybaj lietuviai degindava sava mirusiuosius. E kelmas supus, kap supūsta žemen ažkastieji. 

*Visų žmanių razumas, nu, pratas sudietas galvan. Tik kiekviena vis kitam daikti. Žmagui kai kadu labai prieikia razuma, e anas sau snūduriuoja ar net miega. Tai žmogus krapšta tų vietų, kur ja pratas padietas, i jį pribudina. Vieni krapšta paausį, kiti pakaušį, viršugalvį, smilkinį... Yra žmanių, katarie nežina, kataram daikti jų razumas. Tai i negali, kap sakyt, ja prireikus prisišaukt. Stavi ar sedi runkas nuleidį, nasis nukabinį. Tade žmagus turi žinat sava prata daiktų, kad galetų prireikus, kap sakyt, paskasyt i jį greit pribudint. 
Kai kas per neišmanymų ima kasiniet nasį. Takiam reikia išaiškint, kad prata nasy niera. Nasies pareiga ažuost, kur, kas i kap. Yra gi takis pasakymas: anas turi gerų uosly. Nu, sakysme, ažuodzia, kur galima greit i gerai aždirbt. Tade nasį reikia ne kasiniet, e krapštiniet. Nepatingiet gerai iškrapštyt. Kad būtų švari. Tai atsipirks, kap sakyt, dešimteriapai. E yra žmanių, katarie tingi net plaukus iš nasies iškarpyt. Tade jiem i gyvint sunkiau, kai uosle prasta. 
Su akim toža ne visi maka apseit. Dabaja akis išpūtys, ale nieka nemata. Guli aukštielninkas i diebsa in lubas. Kų tu tase lubase nauja išvysi, šimtą razų visa kas regieta. E tu ažsimerk i insižiūrek, kas aplinkui dedas: šeimaj, ūlyčiaj, valstybej, visam pasauly. Kai išmaksi ažsimerkįs visa šitai regiet, žinasi, kap turi gyvint i kų kap daryt.
Ausis toža reikia pridabat. Nepatingiet iš jų sierų iškrapštyt i pirty gerai išpraust. Švarias ausys girdes ne tik tai, kų kas tau saka, ale i kų svietas kalba. E kai daugiau žinasi, sunkiau bus prapult.

* -Pasedinau prie nama medį. Regis laisciau i pridabajau. E anas neauga in viršų, ale vis in šanus skietrajas.
-Tai kad tu pasedinai ne medį, e krūmų, - neiškintie nepaaiškinus materiškie. 
-Tep jau gyvenimi būva, kad sedini medį, e išauga krūmas. Tai va iš ta, kap sakyt, i pasmakymas. Kai sedini medį, reikia gerai apsdabat, kad vietaj medzia neažaugtų erškietis.

*Atvažiuoja iš miesta sūnus in tievų, tai tievas jam i klaja kaima naujienas.
-Žinai kų pasakysiu: Garnelis apsiženija.- Navina neminka, aba tam kavalieriui Garneliui jau keturias dešimtys metų. - Paieme mergų kap pečių.
Papasakajis kitas navinas, vel prisiminie Garnelį. 
-Garnelis atsivežie mergų kap kumely.
Tai vis ne mergas apkalbejimas, e pagyrimas. Kaimi pečius, kap sakyt, didelis dalykas. Iš ja i valgis karštas, i pasišildyt in ja gali. Tai merga kap pečius tavi i karštai pamyles, i in jas ar prie jas galesi šildyties.
Kumele - darbins arklys, tai i merga kap kumele tinkama vilkt šeimas i gaspadarysties jungų. Kap sakyt, merga i vaikam, i laukam.
E va Gasiūniakas unksti apsiženijo i pasiiemė mergų kap šakalį. Kų anas su juo darys?! Ana nei prie vaikų, nei prie laukų. Iš jas kaima materis darbininkie neišeis. I nesušildis. Kad sušildytų, materis turi būt nar mažumų minkšta, ale skrupsni.

*Untanas vis aiškindava, kad nieka nereikia daryt pripuolamai, in greitųjų. Pirma reikia apmislyt, ar tu gerai šitų darbų padarysi, ar anas, ti va, kam reikalingas. Sakydava, veršis nigdi nesikaria in pirmas papuolusias karves. Pirma, kap sakyt, pastikrina, išsiaiškina, ar jai šita reikia, i karias tik in tas, katarai reikia. Dabar anas, ti va, pridurtų: „Valdzia turi gerai apmislyt, kap pastatyt atominį elektrinį, i ar ana Lietuvai reikalinga“.
-Skorkas karve jau trecius metus bergždžia. Vedie jų in tris veršius, ale, kap sakyt, vis nepaseina. Tai kam šitakių laikyt?“ - sakė Untanas. E dabar da pridurtų: -- Žmagus tris partijas pereja, trecių kadencijų Seimi sedi i bergždžias. Tai kam jį ti laikyt? 
Praudų, bra, sakydava, amžinų jam atilsį, mūsų ustava: gyvuliai nevienadi, kap i žmanes. Karve didele, duoda piena, pristavi mešla, ale teršia ganyklų. Avele maža, duoda vilnų, mešla nepristavi, ale neteršia ganyklas. Ar ne šite yra su palitikais? Didieji daug mešla pristavi i teršia Lietuvų, mažesni ne kų mešla pristavi i Lietuvų mažiau teršia.

* I pajuokavimai Untana būdava susieti su gyvuliais i ganiava.
Yra pasakyta, kad jei nuo diduma pareitų, karve kiškį pavytų. Nelabai gyvenimiškai pasakyta. Nei karve kadu linktyniava su kiškiu, nei jį vijas. E jei vytųs, tai gal net aplinktų. Svieteli tu mana, kai karves pradeda visaki bimbalai i gyliai kapat, tai pakielusias uodegas ima tep laksyt, kad kiškiui galėtų nasį nušluostyt. Gyvenimiškas būtų pasakymas: jei nuo diduma pareitų, karve vilkų ažbadytų. Arba: jei nuo didumo pareitų, vilkas karves nesudraskytų.
Tikrai teisingai pasakyta: tas pats, až piemenį ar ganyt. Ale negalima sakyt atvirkščiai: ganyt ar piemenaut ne tas pats. Aš ganau, e ne piemenauju .
Kiek buvo ginčytasi, ar gražu Kauni in nama pastatytas stiklainis. Būtų gyvas mūsų Untanas, amžinų jam atilsį, tai tikriausiai pasakytų: „Jau veršis in karves gražiau, nei šitas sloikas in nama“. 

Par katarų gaspadarių ustava šeštadienį valgydava, tas turedavo iškūrint pirtį. E pirty šilta, tas dienas darbai nudirbti, skubet niera kur, tai muožna i paplepet. Saka, kad rimlianys pirtyse praleisdavo daug laika, daug dielų sutvarkydava. Paplepet i Untano pasklausyt pirtin ateidavo i vienas kitas kaimynas. Žemiau kai kas iš pirtinių šnekų.

*-Šiunde,Untanai, turetų būt gera pirtis. Pats iškūrenau, untas šviežiai surišiau. 
-Geras garas i gera unta gali žmagų iš mirties patala prikelt. Nesakau, kad iš numirusių. Ka nežinau, tai nežinau.
-Sakai, gali iš mirties patala prikelt. Neteka girdiet, kad būtų prikieli.
-E man teka. Galiu papasakat, kap kas diejas.
Mana tieva diedukas Anupras buvo didelis tvirtas vyras. Anas ne tik gaspadariava, ale, kap akyt, i pamaistruidava. Pastatydava pirkių, tvartų, kluonų. Galeja sukirst net pirtį.
Vienų razų dingie kluonų. Jau buvo prie pabaigas, ažtaisinieja kraigų. Iš pietų nei iš šia, nei iš ta pradieja slinkt juodų juodziausias debesys. E debesys pats neina, vejas jį vara. E kai šitakis debesys, tai i vejas turejo būt nekasdieniškas. Diedukas labai skubeja baigt ažtaisiniet, kad pradiejįs pūst vejas nepašiauštų i nenuneštų šiaudų. Šiaudų nenunešie, diedukas speja ažtaisyt, ale, svieteli tu mano, šuoras nunešie patį diedukų, nespejusį nulipt. Nunešie talakai, ne mažiau kap dešimtį metrų. Gerai, kad numetie in kajų, e ne in galvas. 
Guli anas i paskelt negali. Vejas iš kajų vercia. E lietus pradieja kap iš viedra pilt. Megina anas pauzt, ale žeme pažliugus, nesiseka kabinties priekin. Nama pareja visas šlapias i purvinas, drebedamas, dunties in duntį nepataikydamas.
-Tai kap anas pareja per takį vejų, jei net paskelt negaleja?
-Paskelt negaleja, e pareit pareja. Gal pakuoniej paguleja, gal vejas staigiai praeja, dabar nesužinasi. Seniai šitai buva. Tai va pareja nama, apsnuogina priemeniej i ineja pirkian. E pirkiaj nieka nier, niera kam sausų rūbų paieškat. E dieduka runkas dreba, kajas virpa, visas kūnas tirta. Nesvietiškas drebulys muša. Tep anas nuogas lažian i nuvirta.
Pareja namiškiai, kap sakyt, až galvų susiieme. Apvilka, patalan paguldie,šiltai apklastie. Dave išgert žalelių užtpila, ale kur ti išgers. Visa burna dreba. 
Guli anas šite adynų, kitų. E karštas prakaitas vis labiau muša. Kūnas vis labiau dreba. E numušt karštį niera kap. Mano tieva babutie Graselia, nu, dieduka pati, net grabnyčių atanešie. Žmagus suvis prie mirties. Gal šite katalikiškai su grabnyčiu būtų i numirįs, jei lankyt ligania nebūtų atajus Graselias mama Elžbieta. Ana iškart pasakie, kap šita mušuncia prakaita atsikratyt. Saka, reikia greit kurt pirtį ir untam jį išmušt.
-Tik sena baba galeja šite durnai patart. Kap muožna karščia perimtų žmagų da didesnian karštin kišt?
-Gal ti ne karštas, e šaltas prakaitas mušie, kų gali žinat. Daug čiesa praeja, visa kas prismirša, neišsiaiškinsi. Ale pirtį iškūrena, i diedukas pirtin nuveja.
-Kap anas galeja nuveit, jei in kajų nepastaveja?
-Sakau gi, kad seniai šitai buva, nepatikrinsi, kap anas pirtin pateka. Gal jį nunešie, gal nuvežie, ale pirty in palų paguldie. I pradieja drebulį mušt. Pakaitam mana tievas i ja bralis Viktaras, mana diedie. Pamuša pamuša, išveda diedukų priemenelen ataušt, i vel muša. Diedukui drebulys pradieja praeit. E kai sumušie untas, tai i suvis praeja. Žmogus in kajų atsistaja, ieme kalbet i juokties, pats nama pareja, e namuos žalelių užtpilų lingavai išgiere. 
-Sakai, kad sumušie untas. Kap ti vanajunt muožna sumušt untas? Nu, nukrinta lapai. E kas daugiau?
-Aš gi nesakiau, kad vanaja. Sakiau, kad išmušinieja drebulį. E kai muša, tai i susimuša. Nemeluosiu, kiek untų sumušie: gal tris, gal pinkias. Nenariu meluot. Seniai štai buva, sunku prismint.
Iš jūsų akių matau, kad nelabai tikit. Kų padarysi, seniai šitai diejas, dabar nepatikrinsi. I niera reikala tikrint. Patys išmeginkit. Pasistarakit, kad kakį jūsų prietelių drebulys, karštas ar šaltas, nuvarytų mirties patalan, i nuvežį pirtin pamuškit. Tik nesiūlau vežt pirtin numirelia, aba nežinau, ar mušimas pirty prikeltų jį iš numirusių.- - - - - 
--Geras garas buva, gera unta, pa takias pirties gerai miegasis. Diekui Dievui, diekui až pirtį.
-In sveikatas, Untanai, in gera miega!

*-Žinai, Untanai, senstam... senstam... Dauguma šimta nesulaukiam, šimtą tik vienas kitas peržingia. E iš rajaus išvarytas Adamas gyvena devynius šimtus metų, Najus stoža devynius šimtus. E paskui Dievas sava išrinktiesiems Maižiešiui, nu Mozei, kataram dave dešimtį įsakymų, Abraomui i kitiem skyrė tik pa šimtui. Kade anas šite padare?! Galetum gi i mes gyvint tūkstuncių metų
-Vienų, kap sakyt, gražių šiltų sauletą dienų atsisedau in akmenia i pradiejau mislyt ape gyvenimų. Takiaj šviesiaj dienaj man ataja galvan apšvietimas. Tai daug kų apmislijau. Dievas nieka nedara kap papuola. Tai va su tais gyvenima metais išeja šite. Adamų su Ievu išvare iš rajaus i liepe pripildyt žemį. Dykaj vietaj, be niekakių instrumentų, per savi. E da i pradzia buvo nekakia - Kainas ažumušie Abelį. Tai Dievas i dave jam daug laika šitam reikalui vykdyt. Visus tuos devynius šimtus metų Adamas su Ieva tureja dirbt iš peties.
Ne geresni buva i Najaus reikalai. Anas iš nauja tureja pradiet pildyt pasaulį, tai i jam dave devynius šimtus metų paprakaituot. Prauda, anas talkaj tureja tris sūnus, ale vienas buva tikras chamas.
Kas kita su Moze, Abraomu i kitais žydais. Žydai buva išrinkta Dieva tauta. Ale jam, kap sakyt, nusbada su jais terliaties. Tai juos iš Egipta nevalias išvaduok, tai per dykumų pervesk, tai dungaus mana peniek, tai su pilistinais mušties padiek. Nusbada. Tade i leidie jiem gyvint tik šimtų metų. Va kap su tais metais išeina. 
-Žydam nedave daug metų, e katalikam galeja duot.
-Tai kad katalikų tadu nebuva. Buva tik žydai i klaidatikiai. Jei žmanes gyvintų tūkstuncių metų, tai greit pripildytų žemį. Dievui reikt daryt pasaulia pabaigų. E kų anas tadu valdytų?
-Galejo tep padaryt, kad lig šimta metų dauginies, e taliau neišeina.
-Dauginties neišeina, e prie materų traukia? A? Sakau, kad iš tūkstuncias metų nieka gera neišeitų. Nusbastų gyvint.
-Kap nusbastų? Gyvint nusbastų?! I tau šite paradie apšvietimas? 
-Apšvietimas daug kų paradie, ale cia nereikia apšvietima. Kai kam i dabar nusbasta gyvint: kai kas karias, kai kas skundenas, kai kas kitep galų daras. Nerastum vyra i materiškies, katarie ištvertų draugiej du šimtus metų. Prasdietų paleistuvyscių paleistuvysties. Svieteli tu mana mieliausias, būtų Sodoma i Homora! 
-Tai galeja tep sutvarkyt, kad vyrų nuo šimta metų netrauktų prie materų.
-Kad netrauktų prie materų?!. Tai kam tadu reiktų iš visa gyvint?- - - - - -
--Diekui Dievui, diekui až pirtį.
--In sveikatas, Untanai, in sveikatas...

*-Saka, bra, kad pirty prausties i vanaties labai sveika. Tai išeitų, Untanai, jei kasdien kurtum pirtį, tai gal būtum labai sveikas. Visas ligas išvanatum. Ale kad niera čiesa.
-Čiesas čiesu, ale kas per nemierų – nesveika. Tinginiaut nesveika, ale i persdirbt nesveika. Badaut nesveika, ale i persvalgyt nesveika. Nemiegat nesveika, ale i persmiegat nesveika. Visa kam turi būt miera.
-Lingva šite pasakyt. E kap per darbymetį gali laikyties mieras! Kelies be saules, gulies be saules. Dirbi lig paskuitinia prakaita laša, pietuit iš lauko nier kadu nama pareit. Va tau i miera. Krutiesi pa mierai, tai duonas gali pristigt.
-Darbymetį, kap sakyt, reikia dirbt iš peties, ale nereikia plešyties. Pradiesi plešyties, patrūksi, i duona iš namų išeis.
-Kai aras stasuja, negali nesplešyt. Ara žmanes negali kamandavat, Dievas jį kamandavaja. Žmanes turi pristaikyt. Anys gali tik prašyt Dievų arus pamainyt.
-Nemuožna nieka iš Dieva prašyt. Šitakie prašymai – tai Dieva nuvertinimas. Dievas pats išmana, kur kas kap turi būt. Jam patarejai nereikalingi.

*-Žinai, Untanai, kitais metais jau nebus ganiavas.
-Nebus, tai nebus. Gal rasit geresnį nei aš.
-Del geruma, bra, tai gerai ganai. Per tiek metų ganiavas reikalus perkundai geriau až mus. Ale iš visa neliks ganiavas. Saka, prieš Naujus metus bus pasaulia pabaiga.
-Nereikia klausyt nepraustaburnių tauškalų. Pasaulia pabaiga, kap sakyt, bus da negreit. 
-Kade gi negreit? Gali būt i greit. Negali žinat, kap Dievas sumislis.
-Dievas jau seniai sumislija. Pasakie Adamui i Ievai „Veiskities, dauginkities i pripildykt žemį“. E žeme da nepripildyta, Dieva prisakymas neišpildytas, tai i pasaulia pabaigas negali būt.
-Bra, sakai, reikia pripildyt žemį. E kai žeme bus pripildyta, tai kur diesis iš numirusių prikeltieji?
-Yra pasakyta, kad atais teist gyvųjų i mirusių. Tai gal pirma, kap sakyt, nuteis gyvuosius, e jų daiktan prikels mirusiuosius.
-E kap bus su gyvuliais? Jų gi neteis.
-Kai pasbaigs pasaulis, tai pasbaigs i gyvuliai. E per kiek laika Dievas sunaikins pasaulį – neparašyta. Kad sukūre per šešias dienas, e septintų ilsejas – parašyta, e per kiek laika sunaikins - neparašyta. Kai pamisliji, tai kam jam skubet. Dievas, kap sakyt, amžinas, tai ka jam versties per galvų.

*E va Untano pamintijimai apie ginčus.
Nigdi nereikia ginčyties, reikia aiškinties. Iš tų ginčių, kap sakyt, nei duonas, nei virala. Va kas iš ginčių išeina.
-Svarbiausia tai arklys. Turesi arklį, tai turesi i duonas, - saka vienas.
-Karve svarbiau. Iš karves i pienas, i grietinie, i sviestas, i sūris, i varškie…- saka kitas.
-Duonų gali vienų valgyt i satus būt. E sviestu pilva neprikimši…
-Pardavus sviesta, duonas muožna nusipirkt…
-Pardavus grūdų, muožna prispirkt i piena, i sviesta, i varškies…
-Ale grūdus išūgint sunku: reikia art, akiet, set, pjaut, kult… E karve visų vasarų ganas in dirvana. Nuvejai i paslaidei… 
-Durnai kalbi. Karvį reikia kasdien laidyt tris razus. Tai visų dienų rūpestis i vaikščiajimas in dirvana…
-Gal aš i durnai kalbu, ale tu tai iš visa durnas…
-E tu durnių durnius…
-E tu ablaukas…
-Kai duosiu tau per ausį až ablaukų, tai i vardų sava pamirši…
-Gal i pamiršiu, ale tu sava duntų nesusrinksi…
-I be duntų iš tavįs šlapių vietų padarysiu…
Svieteli tu mana mieliausias! Gal anys tikrai susimušie, gal kataras katarų i ažumušie. Gražiuoju ginčias, kap sakyt, tikrai nesibaigie.
E va reikie išsiaiškint, kad arklys gerai, ale i karve gerai. Su arkliu duonas aždirbsi, ale sausa duona ne kas. Sviestu aptepus i gardziau, i drūciau. Da gi i sūria in sviesta muožna uždiet. Neblagai i dešras uždiet, tai i kiaules, kap sakyt, nereikia suniekint. Per darbymetį be mesas kajų nepavilksi. Kumpis i tep gerai, ale kiaušinienie su kumpiu da geriau. Tai i vištas nereikia nurašyt. Šite išsiaikinus muožna eit i ažvalgyt.

*-Kai ganam pamiškiej, miška pakrašty rastus baravykus ataduodu gaspadiniem. Vienas juos išverda, kitas dziavinas. Va kap nevienadai dara.
-Turėtų virt.
-Kade virt? Tai kų, neturi kuo ustavas pavalgydina? E žiemų des džiavintus barščiuosan i ustavų pamines.
-Nereiktų ginčyties. I viena gerai, i kita gerai, - saka Untanas. – Kade gi neišvirt? Virti baravykai apetita negadina. E kade nedziavint? Žiemų gaspadinie išvirs barščių su dziavintais baravykais i ustavų geru žadziu pamines. E geriausia, kap sakyt, kad tuos baravykus radau i atanešiau. Kitep būtų supuvį i miškų ažteršį.

*Mana diedukas laikie bites. Anas, kap sakyt, niekam neažkliuva, aba „Pilkas biteles per pievų skraida, iškadas nedara i nesubraida“. Medum kaimynus pavaišindava, serguntiem ar negaluojantiem puskvartį medaus nunešdava.
Ale vienų razų ataina kaimynas i pasiskundzia, kad dieduka bities jį sukaspajusias. Sako, skrenda laukuosan per mana teritorijų i dirbt prie namų neduoda. Daryk, kaimyne, kakių radų.
-Negerai, kaimyneli, kad bities kapaja, - saka diedukas. - Nigdi nekapaja, e dabar sukapaja. Gal atsitiktinai kakias nenaudieles ažpuole. Palaukim, padabasme, gal anas apsispakains, - i atanešie kaimyneliui kvartų medaus.
Pa kiek laika kaimynas vel skundzias diedukui:
-Per tava bites suvis nemuožna gyvint. Statyk jas kur taliau nuo mana teritorijas. Gana jau anas mani prikapaja.
Diedukas suklusa. Untarų razų sukapaja, tai jau ne kas. Pažada kaimyneliui pamislyt, kap kų reiktų su bitiem daryt. I duoda kvartų medaus.
Vienų dienų diedukas patiemija, kad kaimynelis vaikščiaja bityni. Nespeja anas sugalvat, ka tam kaimyneliui bityni reikia, e kaimynelis jau skundzias diedukui, kad ja bities vėl jį sukapajusias. Diedukas ima teisinties kaimyneliui:
-Daug mislijau, kų daryt. Kalbejaus su bitiem. Prašiau biteles palikt kaimynelį ramybej, nemaišyt jam gyvint i panamej dirbt. E anas teisinas. Saka, vaikščiaja pa bitynąų, mūsų teritorijų. Negali žinat, gal kakių blagų užmacių turi. Tai mes i ginam sava namus. Žūstam, ale ginam. Aš jam išaškinau, kad mana kaimynelis geras ir doras žmagus, kad tik visi taki būtų. Kad jam i galvan negali šaut kų blaga jam padaryt. Biteles vieningai pažadieja daugiau kaimynelia neskriaust.
Ale kap tarpu dorų žmanių, tep i tarpu gyvulių yra visakių niekadiejų. Atsirada niekadiejų i tarpu bitelių. Negerai, kad atsirada, negerai, kad tavi sukapaja. Ale visi niekadiejai, ačiū Dievui, kapadami žuva. Dabar galesi ramiai gyvint. Pasitikiu sava bitelem, kad anas teses duotų pažadų.-I atanešie šitų razų tik puskvartį medaus.
Bities kaimynelia tikrai daugiau negiele, i diedukas su kaimyneliu taliau gražiai kaimyniškai sugyvena. E diedukas galeja tep kaimynelui ingelt, kad anys būtų nenarejį vienas kita matyt iki sava dienų gala.
Ingelt labai lingva, e gyluonį, kap sakyt, ištraukt labai sunku.

*Vienų razų mana dieduka diedukas atavežie sava babutei iš turgaus barankų. Pasdieja babutie barankų, e niekadiejas šuva pristaikie, pagriebe i nusnešįs suedie. Sužnajįs, kas atsitika su ja baranku, dieduka diedukas supyka, kad babutie neinvertina ja lauktuvių. E bobutie teisinas, kad labai invertina. Tik tas šuva kajų pakišie. 
Mana diedukas suprata, kad barankas reikalai gali, kap sakyt, diedukui i babutei nesbaigt gražiuoju, tai anas juos pertare šite: 
-Diedukas lauktuvį atavežie iš dūšias. Babutie barankas iškart nesuvalgie, e pasdieja juo pasdziaugt. Tik tas šuva visa kų sugadina. E kas barankaj svarbiausia? Skyle. Nebūtų skyles, nebūtų i barankas. Šuva negaleja jas suest. Paieškakim apie namus, gal i pasiseks rast.
-Tai kad niera čiesa ieškat, - pasakie patylejįs i nusišypsajįs dieduka diedukas. - Kitų razų iš turgaus vel atvešiu. 
I prauda, atavežie, net dvi. Vienų babutie iškart suvalgie, e kitą pasdieja pasdziaugt. Ale tep padieja, kad šuva nepasiektų.

*E va takiais pasakajimais Untanas sakydava, kad nigdi nereikia nukabint nasies, kad niera ta blagia, kataras neišeitų in gera.
Mana tieva babutie Graselia buva, kap sakyt, labai gera audieja. Geriausia visaj apylinkiej. E gal net geriausia visaj parapijaj. Drabes, kelnienia ausdava nedaug. Daugiausia ausdava raštuotus lavų, stalų ažutiesalus, in sienas del gražuma kabinamus rankšluoscius. Jas darbai garseja i kitase parapijase. Daug kas namus gažindava jas audimais.
Vienų razų jas audimų instaisyt atvažiava viena pania. Gal i ne pania, ale mundra kap pania. Graselia išdieliaja sava darbus, paaiškina, kas mandrai paniai buvo neaišku. Ale aiškinimai nieka nepadieja. Tai koleris paniai nepatika, tai raštas netika. Visa kų ana išbrakuja. Išvažiava nieka nepaiemus.
Kitų razų atvažiava vyras i materiškie. Saka, girdiejam ape jūsų darbus, naretum pamatyt. Kap neparadysi, jei labai nari. Apžiūreja, paklausinieja i saka: labai gražūs jūsų audimai. I koleriai gerai parinkti, i raštai interesni. Mes kai kų paimsme bankan i paradase radysme. Atsirinka i išsivežie.
-Untanai, banki laika pinigus, e takius daiktus laika muziejuos.
-Muziejuos tai muziejuos, kap sakyt, tebus muziejuos. I prauda, paradase radie. Gal i dabar tie audimai kur muziejuj guli. Jeigu kundys nesukapaja. Anas prie vilnas labai metas.

*Patika Untanui sava pasakajimais i paerzint klausytajus. Va kai kas iš tų paerzinimų.
Gyvena kaimi bagatas gaspadarius. Bagatesnis ažu visus kitus. Tureja dukterį Mildų, gražesnį ažu visas kitas mergas. Jas i žundeliai buva skaisciausi, i kasas ilgiausias, i runkas darbščiausias, i širdis karščiausia. E gali ūlyčias gyvena gaspadariukas, nedidelis ne tik ūgiu, ale, kap sakyt, i razumu. Tureja anas sūnų, vardu Ignasius. Augalatų, pratingų, nelabai nusdavusį in tėvų. Gaspadarius draudie Mildutei jau vaikystiej bendraut su gaspadariuka sūnum. Ale kur ti pridrausi! I makyklan gi vienan eja, i kartu prie pirmas kamunijas, i ta pačia ūlyčia kasdien vaikščiaja. E kai duktie paauga, gaspadarius da labiau susrūpina, kad ana nesustikinietų su Ignasium. Ale jauni žmanes kamandų neklausa, anys pasduoda širdies balsui. E tas balsas vis prabildava, kai tik vienas kitų išvysdava: i ūlyčiu praeinunt, i talkase, i bažnyčiaj, i kuokiniej... Prieja net prie ta, kad tas balsas pradieja tep šaukt, kad anys negaledavo naktį ažmigt. Tai vienų razų... vienų razų... 
Jau neprisimenu, kas buva vienų razų. Neprisimenu, nar paskark. Einu senyn, tai daug kų i pamirštu. Jau pamiršau, kap ženijaus, kap vaikus pradiejau, e tai, kap sakyt, gražūs dalykai tureja būt. Būtų gyva mana materiškie, tai gal primintų. Ale jūs patys pamislykit, kas galejo tų razų būt. Pamislykit, i man pasakyste.

*Mana diedukas labai mega grybaut. Yra grybautajų, katarie nelabai pažįsta grybus, žaliųjų musmirį sunkiai ataskiria nuo ūmedies. Mano diedukas gerai pažina grybus, baravyka nigdi nesumaišydava su radamese.
-Nu, tu čia, Untanai, i skeli. Baravykų nuo rudameses kažnas durnius ataskiria. 
-E mana diedukas nebuva durnas, ale atskirdava.
-Tai kų tu nari tuo pasakyt?
-Niek nenariu pasakyt. Kų narejau pasakyt, pasakiau: kad mana diedukas mega grybaut i gerai pažina grybus.

*Papasakasiu jum istorijų, katara prasdieja didelia vilka mažu kailiu.
Mana dieduka diedukas tureja naminį šunį. Nebuva anas labai didelis, ale nebuvo i nedickas. Ja nerišdava. Anas palaidas vaikščiadava i sava būdaj miegadava. Būdava, išeina anas valundai kitai iš ačlaima, i dabak ataneša duntyse kakį paukštį. Tai laukinį untį, tai laukinį žųsį, tai kurapkų, tai putpely. Atnešdava i kiškių. Medžiadava anas i naktim. Prisikelia ryti dieduka diedukas, išeina ačlaiman, e cia prie durų naktinis trofėjus guli. Šite naminis šuva padiedavo dieduko diedukui apsrūpint maistu.
Vienų razų šuva prieja prie dieduka dieduka, pradieja lat i radyt, kad eitų paskui jį. Eja anys eja, i miškan nuvejo. E kai miški šuva paradie savo trofėjų, dieduka diedukas, kap sakyt, akis išvertie. Jūs nepavieryste, ale pa medziu guleja didziulis vilkas perkųstu gerkly. Svieteli tu mana, tris razus didesnis ažu šunį! Až tai anas i negaleja ja atvilkt nama. 
Nevieryjat? Aš gi i sakiau, kad nepavieryste. E visa istorija prasdieja kap tik nuo šita vilka kailia. Ale kai nevieryjat, tai niera ka jas i pasakat.

*Mana dieduka diedukas slūžija ruskam vaiski, buva paimtas dvidešims pinkeriem metam. Tuočies Rasiejas cerius sumislijo vajut su japonais. Prasdieja japonska vaina. Tade vajut su japonais priseja i mana dieduka diedukui. Tai anas, mana dieduka diedukas, pasakaja mana diedukui, kad japonai ažu saujų ryžių vajuidavo visų dienų. Saka, mes sedim akopi, e anys, atstatį štikus, bega mūsų badyt. E mes jiem iš vintoukų pleškinam. Regi, kad mūsų ažbadyt neišeina, tai atskridį araplanai apmetie mus bombam. Svieteli tu mana mieliausias! Sūdna diena diejas, dungus su žemi maišies.
-Tai kad, Untanai, tadu araplanų nebuva.
-Kap nebuva! Bomba mana dieduka diedukui runkų nutraukie.
-Katarų runkų. 
-Va šita mana dieduka diedukas mana diedukui nepasakie.

*Mana diedukas pasakaja, da jaunas būdamas, e ištraukie devynias dešimtis, kad gyvena suktas žmagus, nu, sukčius, kap sakyt, da net didelis, - pradeda Untanas i nutyla. Neiškentįs vienas klausytajas klausia: 
-Kur anas gyvena?
-Nežinau, diedukas nesakie. - Vel tyli.
-Kų anas dare?
-Diedukas sakydava, kad tai durnas klausimas. I durnam turi būt aišku, kad sukčius sukčiava.

*Mana babutie labai makieja ruošt paniškus valgius. I virt, i kept, i tušint, i vinagretų sutaisyt. Išmanie, kap sugaspadiniaut pirmų i untarų bliūdų, desertų. Makieja virt paniškų kavų i arbatų.
-Tai kur, Untanai, ana visa šita išmaka?
-Babutie dažnai suveidavo su dvara gaspadiniem. Tai anas i išpasakadava, kap kų reikia daryt i kap anas dara. 
-Tai tau gerai gyvenas, paniškai valgei. Išeitų, kad mūsų gaspadinių valgiai dabar tau apetita nekelia.
-Aš gi sakiau, kad babutie makieja ruošt paniškus valgius, ale nesakiau, kad ana ruošdava.
-Tai kap reikia suprast tava babutį: Makiejo i neruošie? Išeina tas pats, kad žmagus maka patierius, ale jų nekalba. Tai kakia polza iš takia makiejima?
-Neruošdava, kap sakyt, tade, kad žmones neimtų šaipyties: „Ubagai nari panais pasdaryt“. E maksla in kupras nešiat nereikia.
-Kas ti gali, bra, žinat, kap tu valgai, paniškai ar mužikiškai.
-Kaimi, kap sakyt, visi vieni apie kitus visa kų žina. Kap kataras i in katara šana miega. E pirkian inejis kažnas iškart iš kvapa pažins. Panų valgių i kvapas paniškas.

*Senybaj, bra, kai kas iš kaima eidava burlakystien. Mana dieduka diedukas dirbdava Pitaburgi, Putilauskam zavodi. Didelis buva zavodas, su geležim. Nu, iš geležies darydava visakius paravikus, vagonus, rielsus, net armatas liedava. 
Nuo Ignalinas Pitaburgas, bra, ne tep arti, kap sakyt, pinki šimtai verstų. Pesčiam nuveit lyg i talaka. Raitam jat toža neišeina, kur ti miesti arklį diesi. Tai važiuodava pojezdu, kataras eja iš Varšava Pitaburgan. Atsiseda vakari Ignalinaj, i kitų dienų jau gali pietuit Pitaburgi.
Vagonai buva brungesni i pigesni. Vienuose staveja lažias, tai galejai visų naktį miegat. Jais važiniedavo Varšava panai. E dieduka diedukas važiuodava pigiausiu vagonu, kur galejai tik sediet. Niekas nedraudie sedint i pasnaust. Tai vienų razų, kai dieduka diedukas šite snaudie, vidūnaktį sužviegie pojezda tormazai, pojezdas pradieja staigiai stat, ratai slyda relsaias i žiebe kibirkštis. Nuo staigaus stabdyma panai išvirta iš lažių, sedintieji nuvirta nuo suolų, apsdaužie. Svieteli tu mana mieliausias, kakis alasas prasdieja, kakis armidelis! Kunduktariai i mašinistas laksta per vagonus. Pižamuoti Varšava panai, kap sakyt, keikias palskai, rusai keikias ruskai, e kaki niemčiai ar prancūzai savaip.
Lakstie lakstie, šūkava šūkava i in gala pristaja prie mana dieduka dieduka: i kunduktariai, i mašinistas su padiejieju, i pižamuoti panai. Stvere jį až pakarpas i ištimpe iš ta daikta. Aba išsiaiškina, kad pojezdų sustabdie mana dieduka diedukas. Snausdamas anas netyčia patraukie tormazų runkenų. Pižamuoti panai reikalava dieduka dieduką primušt i išmest iš pojezda. Tik vienas šliektele, e gal net visas šliekta, aba su kitakiu pižamu i su pratu, atajis saka: „Panovie, kam tas kšykas, grįžį nama galeste anūkam pasakat, kap tas cholera litvinas traukinį sustabdie“. E pojezda kačegarius pasraitaja runkaves i pasisiūle aptalžyt. Ale vyriausias kunduktarius buva ne tik geras, ale, kap sakyt, i dievatas žmagus, tai mušt kačegariui neleidie, tik išmetė iš pojezda Rasiejas platybese. 
Ruduo, nešilta, tumsu tumsu, dieduka diedukas net negali suprast, ar laukuos anas paleistas, ar miški. Nežinia kur, vienui vienas naktį Rasiejas platybese. Tumsių naktį. Jūs galit įsivaizduot, kap tadu jauties dieduka diedukas? Galit? Gerai, kad galit. Aba dieduka diedukas niekam nepasakaja, nei kap anas jauties, nei kų taliau dare.

*Pabaigai, amžinų jam atilsį, mūsų ustavas Untana anekdotas. Iš gyvulių gyvenima. Tai tinka visakia amžiaus klausytajam. I vyriškas, i materiškas giminies. 
Sumislijo razų žvirblis pasmylet su kumely. E žvirblis buva kultūringas, ne kakis paleistuvis, nesiruošie kumeles sylu paimt. Nutare, kap sakyt, gražiuoju su ja sustart. Kumele sutika žvirblį prisleist, ale ne dykai. Saka, prineši pilnų lavį avižų, tai i pakelsiu uodegų. Sunkiai dirba žvirblelis, daug varga, ale avižų prinešie. Suedie kumele avižas i žadį teseja – pakiele uodegų. Žvirblis tuoj pauodegien. E kumele, prisedus, bra, avižų, kai pirsteleja... Tai žvirblis per dešimtį metrų nulekie. Nulekie i pasidziaugie: „Diejau, tai diejau!“
Ar ne kitep yra dabar gyvenimi? Paraša žmagelis žvirblelis kritinį straipsnelį laikraštin, i jam pasiseka – išspausdina. I džiaugias anas, ti va, kap tas doras žvirblis: „Kad diejau, tai diejau!” E va Klivečka, nu tas iš laidas apie sąmaksla teorijas, razų per laidų pabedavaja: saka, kalbu kalbu, sakau sakau, pavardes miniu, e, bra, niekas niekap nereaguoja. E žmageliui žvirbleliui dedas, kad nuo ja parašyma ims kas i paskeis.
E kap yra su Seima deputatais? Da blagiau. Runkiaja anys, ti va, rinkiejų balsus, žebravaja, e kai patenka Seiman, tai in rinkiejų ne tik perdzia… Negražu sakyt, kų in rinkiejų dara. Pakita, i nesakius visiem aišku.

*Liūdna, Untanai, kad nei laikraščiai, nei radijas, nei televizija nepamines, nei kadu tu gimei, nei kadu mirei, nei kap dievatai gyvenai. Neparadis nuotraukas nei su tava veidu, nei visu statu su triūba. Abydna, ale kų padarysi. Būtum brazdinies ganyklaj keltavam gitaru ar balalaiku, tai gal tavi padungiesan būtų iškielį. E tava triūbai laisvaj Lietuvaj niekakia pačiota. Neskrimsk, visų mūsų tas pats laukia. Nepamines i gaspadarių, katariem istorijas pasakadavai, i gaspadinių, kataras tavi valgydina i patalus klaja. Visa pakalne nustatyta akmenim, i tik juose surašyti jų vardai. Nebus minimi tie, katarie duonų ūgena, minimi tie, katarie jų valga. 
Ilsekies ramybej. Jei turi galimybį, i taliau bendrauk su sava Dievu. Tegu šitas mana parašymas bus tavįs paminiejimas. Nedidelis, paprastas, ale paminiejimas. 

KAUNAS, 2013 metai







Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)