2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gražina Sviderskytė: "LITUANICOS tyrinėjimas – tarsi svaigus skrydis"

Rira ŠEMELYTĖ, žurnalas "Šeimininkė"

Sviderskyte__prie_LITUANICOS_II.jpgNE PROGINIS DARBAS

Rita Šemelytė: Minime Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legendinio skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines. Ar sulauksime Jūsų monografijos apie „Lituanicą“?

Gražina Sviderskytė: Būsimos monografijos apie „Lituanicą“ starto 2011-aisiais ir numatomo finišo 2016-aisiais su skrydžio jubiliejumi nesieju, nes tai – ilgalaikis, ne proginis darbas. Tačiau sutinku, kad sukakties minėjimas reikšmingas, juk ši istorija tapo tautos atminties ir tapatumo dalimi. Būtų prasminga šiai progai parengti kokį rimtą naują darbą, tačiau tenka apgailestauti, kad tokio nebus. Dar pernai bent penkios leidyk­los siūlė išleisti proginę populiarią knygą. Iš pradžių skeptiškai vertinau komercinį siekį – suprask, dėl jubiliejaus žmonės labiau domėsis ir daugiau pirks. Bet paskui pati užsikrėčiau azartu ir veikiai turėjau idėjų, ką originalaus verta papasakoti, kas nesidubliuotų su būsima akademinio stiliaus, disertacijos pagrindu parašyta monografija ir deramai suintriguotų smalsų, išprususį skaitytoją.

Knygos vizija buvo skaidri, aiški, bet nenoriu detaliau pasakoti, kodėl jos nėra ir nebus. Vienos leidyklos direktorius situaciją pavadino „skandalu“ ir grasinosi eiti pas valdžią ieškoti teisybės. Tačiau aš laikiaus nuostatos, kad „skandalas“ tik patvirtino tradicinį valdiško snaudulio būvį: pasitenkinama momentiniu triukšmeliu ir toliau sapnuojama apie kultūrą ir paveldą. Kam žadinti žiemos miegu snaudžiančią mešką? Supyks, riaumos, dar įkąs. Mat juos galas.

Taigi nesureikšminu populiarios knygos idėjos sužlugdymo. Kita vertus, nematau jai prilygstančių alternatyvų. Nematyti jubiliejaus ženklų. Vyriausybė ošė, kūrė ir būrė planus, skyrė lėšų. O kokie rezultatai? Važiuodama į Kanadą bei JAV ieškojau teminių suvenyrų – nieko neradau.

Džiugu, kad bent knygutė vaikams pasirodys. Ne paika, ne apie sparnuotus mitinius herojus, o apie istorines asmenybes. Ji – daug paprastesnė negu kruopščiai planuotas proginis solidaus turinio ir formos leidinys. Beje, sūnus Darius buvo knygelės „vyr. redaktorius“. Jam pirmam skaičiau tekstą, rodžiau iliustracijas, atsižvelgiau į jo pastabas.

R.Š. Medžiagą būsimai monografijai renkate ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Einate nepramintais keliais?

G.S.Tikrai taip. Turiu medžiagos iš Lietuvos: Vilniaus, Kauno ir dar vienos vietos, kurios esu paprašyta neskelbti. Taip pat iš Berlyno ir Potsdamo bei Čikagos ir Vašingtono. Dar planuoju vykti į Filadelfiją, kur taip pat yra archyvinės medžiagos, netyrinėtos Lietuvos istorikų.

Šis tyrimas man primena tokią situaciją: laikau rankose pasaulio žemėlapį ir naudodamasi tik juo privalau rasti kažkur po krūmu užkastą lobių skrynią. Įsivaizduojate, kokia intriga, rizika beieškant ir džiaugsmas, azartas, kai pasiseka?

Tyrimą pradėjau savarankiškai, bet paaiškėjo, kad jo mastas per didelis, į jokią žiniasklaidos multiplatformą nesutalpinamas. Jokiose medijose, nei BBC, nei CNN, tokie dalykai nedaromi, nes toks tyrimas – jau akademinė sritis. Nėra istoriko Lietuvoje, JAV ar kitur, iš kurio gaučiau reikalingų tiesioginių duomenų. Per 80 metų nėra skelbta solidesnių mokslinių darbų apie „Lituanicą“. Daugumą tai stebina, net šokiruoja. Bet faktas tas, kad kol kas tepavyko rasti vieną bakalauro darbą ir tas skirtas skrydžio įamžinimo reikalams, o ne paties įvykio, tapusio reiškiniu, analizei.

Galiu pasidžiaugti, kad ką tik pasirodė antras bakalauro darbas, kuriam vadovavau. Tai – mažutis žingsnelis priekin. Galbūt, kol rašau disertaciją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, tokių bus daugiau. Mano pačios ilgalaikis darbas turėtų užpildyti šios istorijos didžiąsias spragas. Remiantis naujais archyviniais šaltiniais bus pirmą kartą nuosekliai papasakota faktinė istorija, be nutylėjimų, pagražinimų, liaupsių ir baubų. „Lituanica“ – ne tik lakūnai ir skrydis, ne tik žygis ir katastrofa. Tai – sudėtingas tarptautinis įvykis ir didžiulio masto atminties reiškinys, kuris tęsiasi iki šių dienų. Antai lakūnų laidotuvės, jų palaikų kelionė iki nuolatinės amžino poilsio vietos užtruko iki 1964 metų. Praėjus 35 metams nuo katastrofos, palaikai buvo atkasti dar kartą... Vien to pakanka, kad suprastum, jog už šio ilgamečio detektyvo slypi ne kas kita, kaip skirtingų šalių reikmės, skirtingų laikotarpių politika.

TEIGIU TAI, KĄ PAGRINDŽIU

R.Š. Gal paaiškėjo naujų lakūnų žūties aplinkybių?

Vokiečių ir lietuvių atliktuose oficialiuose tyrimuose nurodytos kelios priežastys: pasibaigę degalai, prarasta orientacija, prastas matomumas, pernelyg žemas, labai rizikingas skridimo aukštis. Kritimo momentas tarytum neginčijamas. Tačiau visiškai nepaaiškinta, kodėl „Lituanica“ naktį skrido per Vokietijos žemes, ko ten taip blaškėsi. Na, ir dar net neužsiminta, kodėl po katastrofos nuo JAV piliečių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties Vašingtonas staigiai ir kategoriškai, visam laikui atsiribojo.

Pasakysiu labai paprastai, nesileisdama į detales. Intensyvus darbas JAV archyvuose atskleidė ypač svarbų dalyką, kuris didžia dalimi paaiškina visų gandų ištakas: pasirodo, Darius ir Girėnas tikrai atsidūrė labai blogu laiku labai blogoje vietoje. Tą jau galiu pagrįsti šūsnimi originalių, išslaptintų dokumentų. Bet vis dėlto nepulsiu antrinti pasakotojams, anot kurių, lakūnai buvo apšaudyti ar apakinti šviesomis. Beje, žurnalistai dar pernai paleido naują antį, esą lėktuvą naciai pagavo tinklu, kaip drugelį. Be komentarų... Žmonėms patinka siaubo pasakos. Tad lai mėgaujasi, kam patinka. Bet aš dirbu ir kalbu ką kita: teigiu vien tai, ką pagrindžiu konkrečiais dokumentais, atsijotais, kritiškai įvertintais šaltiniais.

Turiu naujos informacijos apie Vokietijos regioną, vietą ir laiką – daugybę svarbių aplinkybių, kuriomis įvyko „Lituanicos“ katastrofa. Remiantis šiais duomenimis, man sunku įsivaizduoti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio gražią baigtį Vokietijoje. Turiu galvoje ne žūtį (kol kas esu linkusi manyti, kad jos buvo galima išvengti), bet priverstinį tūpimą ir su juo susijusias įvairias komplikacijas, teisines kolizijas, politinį diskomfortą – jie būtų neparankūs Vokietijai bei JAV ir nenaudingi Lietuvai.

Beje, visų naujienų skelbti neskubu, nes patiriu, jog auditorijos dažnai nepajėgia jų išgirsti: mielai klauso, bet vis tiek lieka su savo „tiesomis“. Štai visai paprastas dalykas, nuo kurio linkstama atsiriboti: net geriausiu atveju „Lituanica“ liepos 17-osios naktį į Kauną nebūtų atskridusi, nes pritrūko degalų. Ar tą tikrai adek­vačiai suvokiame? Manau, kad ne. Tebekaltiname vokiečius, piktą lemtį ar netikusį dangų. Žmogiškąjį faktorių visad sunku pripažinti, labiau norisi tikėti visagaliais dvasios galiūnais.

R.Š. Kodėl pasirinkote istorijos studijas?

G.S. Nes jos mane pasirinko. Dar 2002-aisiais ruošdama vieną reportažą susidūriau su tema, kurios negalėjo man išaiškinti nė vienas istorikas. Surizikavau ir pradėjau „kasti“ duomenis pati. Teko ne vienoje valstybėje apklausti apie 120 žmonių. Taip atsirado monografija apie primirštą, iš viešumos dingusį karo lakūną kapitoną Romualdą Marcinkų. Tokia buvo pradžia. Paskui su dr. Arvydu Anušausku kūriau „Slaptuosius XX a. archyvus“, dar porą dokumentinių filmų sukurpiau viena, ir vis patirdavau panašių dalykų: klausi – nežino, tada pati kasi ir randi. Na, o kai galop tiesiog apniko, apsėdo mintis imtis „Lituanicos“ peripetijų, netrukau įsitikinti, kad turiu rinktis: atmesti šį iššūkį arba jungtis prie akademinės bendruomenės. Antrasis pasirinkimas buvo teisingas.

Žurnalistas galėtų pavydėti istorikui tyrimo metodų ir galimybių. Antai dabar beveik neįmanoma atrasti rimtos temos, visuomenei aktualios temos, kuri apsiribotų viena valstybe. Gijos eina labai toli. Jau vien dėl išplitusios nūdienos geografinės aprėpties tyrimai reikalauja labai daug laiko, pinigų, energijos sąnaudų. Nenuostabu, kad savo knygą „Uragano“ kapitonas“ ir 14 dalių dokumentikos serialą kūriau už darbovietės, žinių tarnybos ribų. Istorikai kartais stokoja pinigų, bet užtat turi laiko. O laikas tam tikra prasme išties yra pinigai... 

Beje, dabar ne tik rašau disertaciją, bet ir redaguoju tyrimui skirtą tinklalapį, diskutuoju su skaitytojais facebook paskyroje, vedu pamokas moksleiviams, paskaitas studentams. Ne veltui sakoma, kad geriausias būdas mokytis yra mokyti kitus. Kai mėgini kažkam kažką išaiškinti, pasitikrini savo žinių lygį ir esi priverstas tiesiog „perkąsti“ dėstomą dalyką. Negaliu vadintis mokytoja, nes tokia nesijaučiu, bet, kad ir keista, patirtis su keliomis vienuoliktokų klasėmis buvo kuo puikiausia. Ir pirmos paskaitos fakultete buvo sėkmingos, ir renginiai.

JAUČIU ŽINIŲ GODULĮ

R.Š.  Gyvenate gražia idėja, bet kaip sekasi nusileidus ant žemės, juk turite pasirūpinti ne tik savimi, bet ir sūnumi?

G.S. Sunkiai sekasi, kaip ir visiems dar neišnykusiems idealistams. Intelektualus darbas žiniasklaidoje nevertinamas, yra vos keli leidiniai, su kuriais bendradarbiauju. Iš stipendijos nepragyvenčiau, taigi pati vykdau sklaidos projektus, dalyvauju įvairiose kultūrinėse, šviečiamosiose programose.

Kiekvienas supras: kai neturi mecenato, saugios atramos, garantuoto stabilumo, visaip nutinka, būna ir liūdna, ir baisu. Bet kiekvienas renkasi savo kelią ir priima iššūkius, kiek­vienas skirtingai geba prisitaikyti ir išlikti. Vieni žmonės lengvai pakenčia tai, kas kitą tiesiogine prasme plėšia perpus. Aš neturėjau pasirinkimo, nes nesugebėjau toleruoti to, kas leidžiama ir vykdoma mūsų žiniasklaidoje. Taigi nebuvo taip, kad svarstyčiau galimus variantus ir poniškai rinkčiausi: kuris naudingesnis, kur labiau suspindėsiu. Taip susiklostė, kad pirma turėjau išeiti iš darbo televizijoje ir tik po to čiuopti, kur vėjai pučia. Iš pradžių tie vėjai buvo nepastovios krypties, ilgam nupūtė už Atlanto, o paskui atnešė į istorijos mokslą ir... laikinai aprimo.

Gal ir gerai, nes visą laiką jaučiu žinių godulį. Ne kartą sakiau, kad vėl noriu studijuoti. Nemoku tarpti „n“ metų vienoje darbovietėje, pusti šiltnamio sąlygomis. Vis geidžiu gaivių skersvėjų, platesnių erdvių, kur pamatai save iš šalies, plačiai regi, kas vyksta, kuo kolegos gyvena, kokios idėjos klesti, kokios merdi, kurios tendencijos įtakingiausios, kur link driekiasi perspektyvos. Ir privalumas, ir trūkumas mano toks, kad neapsikenčiu uždarame klaustrofobiniame ratelyje, kur burbuliuoja vis tos pačios kalbos ir intrigos. Matyt, tai lemia nenumaldomas vidinis poreikis. Dėl to esu ir laiminga, ir nelaiminga, nes taip įgaunu svarios ir margos patirties, patiriu azarto ir nuotykių, bet sykiu negaliu nustygti, būnu pernelyg įsitempusi, pervargusi. Tai negali tęstis amžinai. Vis tiek prireiks ilgalaikio poilsio, ramybės.

R.Š. Tapti žurnaliste paskatino Atgimimo sąjūdis?

G.S. Jei ne Atgimimas, manęs žiniasklaidoje nebūtų. Mokykloje svajojau apie tiksliuosius mokslus, šios srities pažangą lig šiol stebiu su tam tikru kartėliu, it nuoskauda, it pavydu. Vis pagalvoju: kur dabar būčiau, ką veikčiau, jei ne tas ūmus lūžis?..

Dešimtoje klasėje būčiau nukritusi nuo suolo, jei kas būtų pasakęs, kad studijuosiu žurnalistiką. Nė iš tolo neturėjau tokių minčių. Bet sulig Sąjūdžiu mokykloje su aktyvesniais moksladraugiais judėjom, bruzdėjom, organizavom, dalyvavom ir... įtikėjom. Nesu spontaniška, užtat gana karšto būdo. Sausio 13-ąją tas patriotinis įkarštis sukilo iki beprotybės: mamai tada pasakiau, kad jei Vilniuje įsitvirtins sovietų tankai, trauksiuos kovoti į miškus. Toji karštinė ilgai puoselėtus planus išmušė iš galvos. Tokių jaunuolių buvo daug: jie užsikrėtė nauja viltimi, tiesiog susirgo laisvės idealais, ateities vizijomis... O juk ilgainiui tikrovę teko pažinti visai kitokią.

Bet argi dabar yra kitaip? Jaunas žmogus ūmus, itin lengvai pasiduoda masiniams reiškiniams. Dabar jaunimas entuziastingai iriasi ant emigracijos bangos. Per savo pamokas prikaupiau būsimų abiturientų, šiaip jau protingų vaikinų ir merginų rašinių, kuriuose tiesiog pribloškiamai reiškiasi masių psichologijos įtaka. Vargšiukai. Jų intelektas lieka šalia. Retas atsilaiko ir išsaugo kritišką požiūrį.

PAROJE TRŪKSTA VALANDŲ

R.Š. Ar randate laiko paskraidyti?

G.S. Deja, sportinis (akrobatinis) skraidymas jau kadais pabrango iki astronominių aukštumų ir tokiai kaip aš, kuri skraido ne dėl sporto, bet dėl hobio, tapo neįkandama prabanga. Kita vertus, juk ir vaikščioti į gerą sporto klubą, važinėti gera mašina ar ilsėtis gerame kurorte yra prabanga. Dauguma tos prabangos bent šiek tiek sau leidžiame. Tad ir aš dar paišlaidauju paprastiems apžvalginiams skrydžiams. Bet tos išlaidos būna retos ir visai nedidelės. Jei gyvenčiau, tarkime, JAV, būtų kitaip: priklausyčiau vietiniam sporto klubui, mokėčiau nario mokestį ir skraidyčiau bent triskart per savaitę, kur panorėjusi. Deja, čia nėra tokio pasirinkimo, tokių klubų ir netgi tokių kainų. Gyvenimas įstato į vėžes: nori daug, bet darai tiek, kiek įmanoma.

Apribota tokių buitinių realijų, iš kiekvieno skrydžio noriu kažko išspausti – naudos ar malonumo. Jei jaučiu, kad būtina atnaujinti įgūdžius, kviečiu į kabiną instruktorių, kuris stebi ir padeda taisyti klaidas. Jei norisi mėgautis, pasiimu kartu savo mamą. Tai nepalyginamai didesnis džiaugsmas, nei zulinti vienai ratu aplink aerodromą. Mamą skraidinau keliskart, porą sykių – per jos gimtadienį. Ji jaunystėje sklandė, kelerius metus labai sėkmingai lankė sporto klubą, bet gimiau aš ir mano brolis, tuo jos aviacinė karjera ir baigėsi. Matyt, iš jos paveldėjau keistą aistrą aukščiui, erdvėms. Tai yra ypatinga gyvenimo dalis, kurios visai atsisakyti būtų labai skaudu.

R.Š. Ar sūnus irgi auga kaip būsimas pilotas?

Sviderskyte_su_sunum_II.jpgG.S. Mano sūnus skraidė dar negimęs – pilotavau jo besilaukdama. Kai gimė, pirmą kartą nedideliu lėktuvėliu skrido gal metukų. Ūgtelėjęs matė daug Lietuvos pro lėktuvėlio langą. Kabinoje jautėsi kaip savo kambaryje. Sykį, kai buvo ketverių, nusileidus prie angaro ir išjungus lėktuvo variklį, pakirdo iš miego ir staiga sako: taigi variklis užgeso! Dar vėliau, sulaukęs penkerių, dienos ir nakties metu nemažai skraidė JAV rytinėje pakrantėje, iš oro matė Džordžiją, Floridą... Tai negali vaikui nepalikti įspūdžio, o gal ir įspaudžia žymę visam laikui.

Tačiau netrokštu, kad jis pamestų galvą dėl aviacijos. Stengiuosi jam atverti platesnį akiratį, juk alternatyvų yra daugybė. Pakanka to, kad jo tėtis ir mama bei močiutė buvo pamišę dėl skrydžio palaimos, bet tai nereiškia, jog sūnus turi būti toks pat. Deja, genų neišimsi: Dariukas it priaugęs prie aviacijos, lėktuvų modelius jau skiria geriau negu aš ir pats konstruoja, gegužę paleido savo pirmąją raketą. O dar sparčiai linksta prie astronomijos ir kosmoso tyrimų (močiutė Zinaida Sviderskienė yra astrofizikė – red. past.). Sūnaus užmojai dabar tokie: prastas lygis tokiai šaliai kaip Lietuva tik dalyvauti Europos kosmoso agentūros programose, mūsų didžiai valstybei jis pastatys savą kosmodromą... Aš jo ir neatkalbinėju. Tebūnie. Galėsim emigruoti į Marsą...

R.Š. Minėjote, kad nenorite būti tapatinama su „Lituanica“, nes turite savo gyvenimą, savų pomėgių. Kokia Jūsų širdies atgaiva? Kur ilsitės ir kur keliaujate?

G.S. Gyvenam kukliai, neturim pamėgtų kurortų, į užsienį mane dažniau išgina darbas, o ne poilsis. Kartais atostogaujame Neringoje, kur susirenka sūnaus draugai, kartais abu aplankome amžinatilsį vyro Dariaus Išganaičio tėvus Kanadoje. Visa kita – kaip šauna į galvą, paprastai ir santūriai. Darbo metu laisvalaikio nelieka, mat reikia savarankiškai, be darbdavio duoną užsidirbti, sūnumi rūpintis, kasdien vežioti į jo mėgstamus būrelius. Paroje valandų trūksta tragiškai, todėl vakarais grįžus neapninka apmąstymai, kaip praleisti likusias dvi valandas iki miego.

Vienas didžiausių troškimų – atsigauti gamtoje. Sodybos neturiu, bet, kaip rašė garsi antropologė, instinktų nepraradusiai moteriai gali pakakti ir vienos minutės, tik stabtelėjus pažiūrėti į tekančią upę, kad ji atsigautų, pajustų gyvasties gurkšnį, atsitiestų, nuskaidrėtų. Dažniausiai ir gaivinuosi tokiomis akimirkomis. Apkabinu medį, paglostau žiedą, žiūriu į sraigę, į upę, į jūrą. Dar gera susitikti su draugais ir kalbėtis apie šį bei tą ar apie nieką. Stengiuosi, kad neatitoltų maloni draugija, kad susitiktume ne dėl reikalų, o dėl savęs. Turiu tokį ratelį iš visų gyvenimo tarpsnių, tik iš darželio laikų bičiulės jau tolokai išsibarsčiusios. Užpernai susitikau darželio draugę Čikagoje, tai plepėjome kavinėje, kol užgesino šviesas. Dažniau matausi su buvusiomis klasės draugėmis, kurios vis dar Vilniuje. Ilgainiui lemtis suvedė su moterimis, kurias galiu vadinti likimo sesėmis. Tokie žmonės – it brangios dovanos. Manau, gali daryti ką tik nori, bet jų neprarasti, privalai išsaugoti brangią savastį. Tada jau niekas nepadės – nei medis, nei paukštis, nei visų vandenynų vandenys. 

ŽURNALISTĖS  SVIDERSKYTĖS 
VEIKLOS  HORIZONTAI :

Sviderskyte_laureat__.jpglgametė LTV, TV3, LNK žinių reporterė, laidų vedėja. VU Žurnalistikos instituto magistrė, vėliau – CNN studentų biuro dėstytoja, CNN World Report programos reporterė, televizijos dokumentikos projektų autorė ir vadovė.
• TV laidų ciklo ir į anglų kalbą išverstos knygos „Uragano“ kapitonas“ autorė. Su istoriku Arvydu Anušausku sukūrė pirmą lietuvišką istorijos TV dokumentikos serialą „Slaptieji XX a. archyvai“. Sukūrė trijų dalių apybraižą apie Mykolo Žilinsko kolekcijos istoriją „Šimtmečio kontrabanda. Paskutinis reisas“ ir kt. dokumentinių filmų.
• Viešosios įstaigos „Kūrybos elementas“ direktorė.
• Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė.
• Tinklalapio www.lituanica-documentica.lt. įkūrėja.
• 2001 m. reportažas „Skrydis po tiltu“ (apie Jurgio Kairio skrydį aukštyn ratais po tiltu Kaune) pripažintas geriausiu 2000 m. CNN World Report Awards netradiciniu reportažu.
• 2007 m. LNK metų vedėja.
• 2008 m. kultūros TV laidų konkurso „Pragiedruliai“ laureatė.
• 2009 m. Vinco Kudirkos premijos laureatė.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)