2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Benjaminas Žulys. Šalia operos – ir poezija

Laikraštis ,,XXI amžius"

Bernarda_Petraviciute_II.jpgApie 50 metų scenoje praleido žinoma operos, operetės dainininkė, daugybės koncertų dalyvė, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, įvairių vaidmenų atlikėja, primadona Bernarda Petravičiūtė. Be to, ji – pripažinta poetė, publicistė, gebanti lengvai bendrauti su žmonėmis. Neseniai ji išleido solidžią, per 300 puslapių poezijos ir prisiminimų gausiai iliustruotą knygą „Neatplėšti laiškai“.

Šį leidinį autorė pristatė, apie savo gyvenimo, prasidėjusio Kybartuose, kelią, sutiktus draugus, bendraminčius, kolegas papasakojo Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje surengtoje popietėje, į kurią susirinko gausus muzikos ir poezijos mylėtojų būrys.

 Bibliotekos kultūros renginių organizavimo ir projektų vadovė Dalia Poškienė trumpai nušvietė B. Petravičiūtės, kaip artistės, karjerą, pristatė ją į renginį atlydėjusias koleges – žinomas Muzikinio teatro solistes – Laimą Kuzmickaitę-Milašienę, Danutę Dirginčiūtę, Aldoną Mikšytę. Su jomis atvyko Muzikos akademijos dėstytojos Sabinos Martinaitytės studentai, beje, ne vienas iš jų – tarptautinių konkursų nugalėtojas.

„Neatplėštuose laiškuose“ aprašyta dramatiška būsimos primadonos gyvenimo pradžia, kai chirurgas ginekologas Aleksandras fon Švarcbachas tėvui apie gimdančią žmoną pasakė: „Gimdyvės padėtis beviltiška, o „šitą“ galit išmest...“ „Šitas daiktas buvau aš. (...) Kad „nepakavotų“ manęs bedievės, pakeliui karo kapelionas apšlakstė mane (tą ryšulį), matyt, švęstu vandeniu ir nelabai domėjosi, kokios lyties kūdikis ten viduj. (...) Per rytinį speigą tėvas „pakrovė“ mus į ekspresą Berlynas–Ryga. Du garvežiai lėkė net kaukdami, vežė mane laidot. (...) Tą dieną už jūrių marių gimė Elvis Preslis. (...) O tuo metu Valstybės teatre buvo rodomos puikios operos, karaliavo Antanas Kučingis, Juozas Mažeika, Kipras Petrauskas, Ipolitas Nauragis, Petras Oleka.
 Po kelių parų pradėjau laidyti gerklę ir pūstis kaip pripučiamas žaislas. Gavau lašą ramunėlių arbatos. Devynių mėnesių pradėjau vaikščioti, krėčiau nežmoniškus pokštus“. 

Jei kas būtų pasakęs, kad ji mokysis pas P. Oleką, o vėliau dainuos su A. Kučingiu, būtų buvę įžūlu ir netaktiškla. Be Kūno kultūros instituto gyvenimo neįsivaizdavusios merginos planus visai kita linkme pasuko kybartietis Algimantas Apanavičius, vėliau tapęs garsiu kompozitoriumi. Tai jis sugundė „begalinių spartakiadų“ dalyvę, šuolininkę į tolį, bėgikę ir krepšininkę, neįsivaizdavusią gyvenimo be Kūno kultūros instituto, rinktis dainavimą Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. B. Petravičiūtės ir jos tėvų šeimos pozicija, kurios oriai laikytasi pokario Kybartuose, minėtos mokyklos reikalautoje charakteristikoje užfiksuota tokiu sakiniu: „Į komjaunimą stoti buvo griežtai atsisakiusi“. Šio dokumento neprireikus, Kybartų muitininkų atžala tapo maestro Apseliomo Barniškio, kuris, anot B. Petravičiūtės, „dėjo man į burną po vieną gaidą“, mokine, ir iš tų gaidų susikaupė didelis vokalinių kūrinių repertuaras.

Knygos „Neatplėšti laiškai“ autorė džiaugėsi, kad jai teko laimė bendrauti su tokiais lietuviškos operos ir operetės šviesuliais, kaip Kipras Petrauskas, Balys Dvarionas, Juozas Indra, jos pedagogas, patarėjas Petras Oleka, Sibiro katorgas iškentęs, bet nepalūžęs Antanas Kučingis, teatro vyr. režisierius, Maskvoje autoavarijoje žuvęs Rostislavas Andrejevas ir daug kitų.

Rašydama apie P. Oleką, B. Petravičiūtė pasakoja, kad jis mokėsi Vakarų Europoje, dainavo dar tarpukariu, pastatė daug spektaklių Valstybės teatre, Pietų Amerikoje, kitur. Tad jis turėjęs daug ką papasakoti, patarti savo jaunesniems kolegoms, juos nuteikti kūrybiniam darbui.

Knygoje autorė pasakoja, kaip ji, tolimo kaimo mergaičiukė, atvykusi į Kauną sėkmingai baigė Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir tapo soliste. Po to baigė Vilniaus valstybinę konservatoriją ir Karmen vaidmeniu debiutavo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. „Per pusę amžiaus šiame teatre sukūriau daugybę vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, daug koncertavau“, – rašo prisiminimuose ponia Bernarda. O tų spektaklių buvo daug – „Rigoletas“, „Undinė“, „Mano puikioji ledi“, „Šikšnosparnis“, „Vienos kraujas“, „Čigonų baronas“, „Bobų maištas“, „Eugenijus Oneginas“, „Sevilijos kirpėjas“ ir kitų. Ir žinoma, buvo gastrolių ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų, koncertų kaimo vietovėse, mokyklose, kultūros namuose, kolūkiuose.
Dirbdama teatre, Bernarda sumanė rašyti savotišką dienoraštį, jame registravo spektaklius ir koncertus. 

„Kaip pavyzdį pateikiu tik kelių sezonų duomenis“, – rašo artistė ir su ironija prisimena: „Mūsų teatre kviestinis režisierius buvo Jonas Vaitkus. Sutiko pastatyti operą „Slėnis“. Aš dainavau Rozaliją. J. Vaitkus mus sustatė scenoje ir nustatė pozas. Negalima buvo nė pajudėti, o su partneriais liepta bendrauti įsmeigus akis į centrinę ložę. Mes stovime lyg lazdos nutirpusiomis galūnėmis, kaip statulos – ir solistai, ir choras. Niekas nemyli, niekas nesižudo, tik žiūri į skylę ir rėkia. Tai buvo teatro gėda. Gerai, kad greitai viskas baigėsi“.

O greta – kolegos solistai, kiti teatro žmonės. Tarp daugelio – Anicetas Kunčius, Vytautas Blažys, Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, Stasė Rapalienė, Gediminas Šmitas, Aldona Ragauskaitė, Juozas Malikonis, Stasys Čepinskis ir daug kitų. Kai kurių žymiųjų, deja, jau nėra... Beje, tarp atlikėjų buvo ir šaunuolis „artistas“ atsitiktinai iš kito miesto čionai atkakęs šunelis Lapinas. Jis tarsi buvo gimęs teatrui, viską suprato, darė ką reikia, be reikalo nelojo, buvo drausmingas. „Visi jį mylėjome ir jis mus mylėjo“, – prisimena Bernarda. Jam poetė savo knygoje paskyrė nuoširdų eilėraštį.

Kas yra opera? Į tai knygos autorė pateikia bemaž 20 atsakymų. „Tai – tūkstančio saulių miestas, tai – šviesūs namai, kuriuose žaidžiame nuo pat ryto, ir mūsų balsai tarsi nupiešti ore“. „Tai – Delibas, į krištolinių varpelių jūrą įmetęs net karalių sielas“. „Tai – Maskanjas. Bekraštės gėlių pievos, iš kurių semiame šviesą ir jaudulį“. „Opera – Karalius Mocartas, tai – Didysis Verdis, tai – Leonkovalis, Rosinis, Pučinis ir kiti šio žanro korifėjai“.

Ypač šiltu žodžiu Bernarda rašo apie šviesios atminties bendramintį, gyvenimo bendrakeleivį, savo vyrą Romualdą Barkauską. Jis irgi dalyvaudavo spektakliuose arba būdavo žiūrovų salėje, kai dainuodavo Bernarda. 
Įsimintinas 2005 metų momentas, kai Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus prisegė Bernardai Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

Knygoje „Neatplėšti laiškai“ autorė jautriai kalba apie Dievą, Tėvynę, meilę, žmones, skiria nemažai posmų. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Lietuvai“ rašoma: „Kiek už tave parklupo didžiavyrių, / gyvybių tiek, kiek danguje žvaigždžių, / ir partizanai, kur miškuos numirę, / kovų griausmus ir šiandien dar girdžiu“. „In memoriam Tavęs nėra“ – eilėraštis artimam žmogui: „Tavęs nėra ir niekados nebus, / braidys čia medžiai vėtroj po lapus. / Pavasariais jų šakos vėl susprogs, / pareisi sapnuose. Tik jau kitoks...“ Savitas eilėraštis „Amerika, Amerika...“: „Kai mūsų Europą maras kankino – / maras raudonas, užmetęs tinklą, / karingi vyrai už vandenyno / manė, kad kištis jiems nepritinka“.

Ne vieną posmą menininkė paskyrė popiežiui Jonui Pauliui II. Štai keletas eilučių: „Mačiau Jį lyg paminklą šventą, / kai šitiek metų pragyventa, / ranka parėmęs šviesų veidą, / į širdį Žmogų įsileido...“ 
Knygoje nemažai eilių paskirta vaikams, yra epitafijų.
Išeivės iš Kybartų eilėraščiuose – lengvu, bet taikliu žodžiu užrašyti Kybartų krašto istorijos epizodai: „ir muitinės namas, ir tiltas Lieponos“, kaip „vermachto vyrai gulėjo Kybartuos / be kojų, be rankų... Lyg rąstai šalti...“, „į Vokietiją brido senas tiltas, / galuos margais skersiniais surakintas“, menami prie Ėglupio tebežydinti ieva, į sutemas paniręs Šiaudiniškių dvaras, „Virbalio rūkstantys stogai“. Posmuose „tupi šlapias Alvitas“, senasis Vištytis prieš dangų ant kalno / nepaliauja staipytis“.

Turbūt apie B. Petravičiūtę niekas taikliau nepasakys nei ji pati, savo gyvenimą surašiusi į ketureilę epitafiją: „Artistė buvo. Po perkūnais! / Šiek tiek raitydavo eiles. / Čia sūdos krepšininkės kūnas, / o siela – žaidžia rungtynes...“
Ištraukas iš knygos skaitė, įspūdžiais apie kolegę Bernardą dalijosi į popietę atėjusios jos kolegės, bičiulės. Beje, savo knygą ji jau pristatė ir gimtuosiuose Kybartuose.
Menininkė ir toliau nerimsta (toks jau būdas). Ji ketina išleisti dar vieną poezijos knygą.
Kaunas


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)