2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Arnoldas Aleksandravičius. Nesubrendęs euras stumia jubiliejinį litą...Istorinė lietuviška valiuta nesulauks 25-ųjų atkūrimo metinių?

Laikraštis

Aleks II_1.jpgLygiai prieš 20 metų, 1993 m. birželio 25-ąją, iš rusiško rublio zonos išsiveržusi Lietuva susigrąžino istorinę nacionalinę valiutą - litą. Tačiau 25-ųjų atkūrimo metinių litas gali ir nesulaukti. 2015 m. sausio 1 d. mūsų šalis planuoja įstoti į Europos Sąjungos bendrosios valiutos (euro) zoną. Euras dirbtinai sukurtas vos prieš 14 metų, į apyvartą išleistas 2002-aisiais, tačiau jau nuo 2009 m. kai kurie žinomi pasaulio ekonomistai nuolat pranašauja apie neišvengiamą, greitą finansinio chaoso ir valstybių nemokumo krizių apimtos euro zonos žlugimą. Litas, nukaltas 1922 m., iš viso Lietuvoje kursuoja beveik 40 metų, o tarpukariu kartu su Šveicarijos franku buvo stipriausia Europos valiuta. 

„Ūkininko patarėjas“ surengė debatus „Ko Lietuva neteko per vėlai atkūrusi litą, ką laimės, skubotai įsivedusi eurą, ir kas apskritai yra narystė euro zonoje - prievolė, užsikrauta stojant į Europos Sąjungą, ar ekonominė nauda?“ 

Prie redakcijos pokalbių stalo sėdo Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas profesorius Vytautas SNIEŠKA bei ketvirtosios Vyriausybės premjeras 1992 metais, verslo konsultantas, Kovo 11-osios akto signataras Aleksandras ABIŠALA, dažnai vadinamas vienu iš lito „tėvų“, nors pats jis šio titulo kratosi. Debatų vedėjas – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS.

„Ūkininko patarėjas”: „Buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis knygoje „Lūžis prie Baltijos“ rašo, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ragino ką tik valstybingumą atkūrusią Lietuvą priklausyti sąstingio, nuosmukio ištiktai kitos vieningos valiutos - Rusijos rublio – zonai, nes esą Lietuva neturinti žaliavų, energetinių išteklių, taigi nebus kuo padengti savų pinigų. Tačiau prieš 20 metų dauguma mūsų politikų ir ekonomistų buvo įsitikinę, kad valstybė iš tikrųjų tampa nepriklausoma tik tada, kai pati leidžia, spausdina savo pinigus ir kontroliuoja jų kursą. 
 Šiandien Lietuvos valdžia, irgi aiškiai ne savo noru, spartina šalies integraciją į euro zoną, vis dar primenančią milžiną molinėmis kojomis. Ar įžvalgi tokia strategija?” 

Aleksandras ABIŠALA: „Pagarba profesoriui V. Landsbergiui, bet jo atsiminimus apie lito priešistorę privalau patikslinti. 1991 m. rudenį (o gal 1992 m. pradžioje) Lietuva pradėjo derybas su TVF dėl stabilizacinės paskolos. Sudarėme memorandumą, panašų į tuos įsipareigojimus imtis reformų, kuriuos šiais laikais su TVF pasirašo graikai ar airiai. 1992 m. viduryje rublio zona jau nebeegzistavo. Iki 1992-ųjų liepos 1-osios dar priklausėme nuvertėjusių rublių sistemai. Teisingiau, murkdėmės vienoje klampioje beformėje nesisteminėje baloje. Nors tik Rusijos centrinis bankas turėjo teisę spausdinti rublius, tačiau pinigų patys galėjome pasigaminti iki soties. Visa posovietinė erdvė virto absurdo teatru: bet kas kam panorėjęs nusiųsdavo prekes ir nueidavo į banką pasiimti pinigų, kurių kredito įstaigos neturėjo - klientai iš kasininkų tiesiog gaudavo raštelį, kad „finansinė operacija” atlikta. Taip, deja, būdavo elgiamasi ne tik posovietinėje Vidurinėje Azijoje, bet ir Lietuvoje. Dėl to ir infliacija augo kaip pašėlusi: 1992-aisiais siekė apie 1800 proc.!

Tačiau nuo 1992 m. liepos 1 d. Maskva nustatė naujas taisykles: savo rublių atsargas galėjome pasipildyti vien prekiaudami. O mūsų pramonė buvo sutrikusi. Ne todėl, kad nemokėjome laisvai tvarkytis. Visos tradicinės mūsų rinkos Rusijoje ir kitose posovietinėse respublikose buvo sužlugusios. Iš esmės, jeigu jau labai atvirai kalbėtume, atskirą Lietuvos pinigų sistemą 1992 m. liepą mums „sukūrė” Maskva. Iš rublio zonos nori nenori teko išeiti: suprantama, ir dėl tautinės savigarbos, bet taip pat ir gelbstint savo ekonomiką, kurios, kaip žinoma, be pinigų nebūna. 

Lito komitetas (Atkuriamojo Seimo vadovas V. Landsbergis, premjeras A. Abišala, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vilius Baldišis - red. past.) 1992 m. rugsėjo 16 d. nusprendė, kad nuo 1992 m. spalio 1 d. bendrieji talonai tampa vienintele teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemone Lietuvoje. Kodėl ne iškart litai? Jie buvo nekokybiškai išspausdinti, bet dar labiau nesinorėjo sukompromituoti lito, įsivedus jį kol nesuvaldyta infliacija.“ 

„ŪP”: „Vadinasi, litas iš tiesų įvestas 1992 m. spalio 1 d.? Arba, kai kurių garsių mūsų finansininkų žodžiais tariant, nuo tos dienos bendrasis talonas buvo susietas su bankų saugyklose dar gulėjusiu ir savo valandos laukusiu litu, kaip nuo 2002 m. vasario 2 d. litas - su vos pradėjusiu kursuoti ne virtualiu, bet tikru euro banknotu?” 

A. ABIŠALA: „Tos kalbos, kad Lietuvoje faktiškai kursuoja euras, nes litas susietas su bendrąja ES valiuta, yra šioks toks gudravimas, triukas. Kaip bežiūrėsi, ką begalvosi, litas yra nacionalinė valiuta. Skiriasi pasitikėjimas euru ir litu, nevienodos skolinimosi kainos abiem piniginiais vienetais. 
Laikinieji pinigai - talonai - buvo visiškai lietuviška valiuta, tik vietoj garsių Lietuvos žmonių portretų ant jų buvo pavaizduoti ropliai, paukščiai ir žvėrys. Jau nuo 1991 m. rugpjūčio bendrieji talonai kursavo kaip priedas prie rublių, kad žmonėms būtų lengviau apsipirkti deficitinės ekonomikos laikais. Nuo 1992 m. spalio laikinieji pinigai pasidarė absoliučiai savarankiški ir netgi turėjo daugiau funkcijų negu dabartinis litas. 1992 m. pabaigoje mes laikinųjų pinigų galėjome turėti tiek, kiek Lietuvos centrinis bankas buvo sukaupęs atsargų. 1993 m. birželio 25 d. pasirodęs litas jau 1994 m. balandžio 1-ąją susietas su JAV doleriu ir tą pačią dieną pradėjo veikti Valiutų valdyba. 
Taigi pasitraukimo iš rublio zonos ir pasirengimo stoti į euro zoną niekaip neišeina lyginti: ta finansų sistemos reforma buvo neišvengiama, priverstinė ir būtina, o euro įvedimas, aišku, diskutuotinas dalykas, nes ne visiškai priklauso nuo mūsų laisvos valios.“ 

Vytautas SNIEŠKA: „Man nepatinka, kad viešos diskusijos dėl euro įvedimo primena religinius ginčus, kerėjimus, burtus: tikėti ar ne, daryti ar susilaikyti. Neseniai girdėjau, kaip vienas BBC kanalo pokalbių laidos dalyvis patarė Graikijai pasitraukti iš euro zonos, tada graikų gyvenimo lygis smuktų, bet atsirastų galimybė atpiginti eksportą ir atgaivinti ekonomiką. Bendrosios ES valiutos neįsivedę šiauriečiai - danai, švedai - nesunkiai atlaikė pasaulio ūkio ir finansų krizę. Pagrindinis skandinavų argumentas - kilus krizėms galima manipuliuoti nacionalinės valiutos kursu ir sušvelninti sunkmečių pasekmes. Tačiau kokia bebūtų valiuta - bendra ar sava, visų problemų ji negali išspręsti arba sukurti. Palyginkime Daniją su Lietuva - ten gilios institucinės tradicijos, stiprus visų valdžios įstaigų ir verslo įmonių ekonominis raštingumas, pavydėtinas sugebėjimas valdyti finansus. Mums labiau pažįstamas pavyzdys - skirtingos į valdžią patekusių partijų programos gali pramušti didelę valstybės biudžeto skylę, tada valdantiesiems kyla noras daug skolintis ir krizė ima veržtis pro visus galus. Sugadinti galima bet kurią finansinę sistemą - ir savarankišką, ir kolektyvinę. 

Norėčiau, kad Lietuva stotų į tokią pinigų sąjungą, kuri būtų panaši į Jungtinių Valstijų federalinę rezervų sistemą (FED). JAV centrinio banko vaidmuo stipresnis negu jo europietiškų atitikmenų. Amerikos finansų srautų priežiūra gana centralizuota. Pagrindinė JAV kredito įstaiga gali tiesiogiai skolinti vyriausybei, o Europos Sąjungos pinigai Graikijos, kitų nemokių ar finansinių sunkumų patiriančių šalių „pastangomis“ dingsta vadinamosiose „juodosiose skylėse”(tik jos nieko bendra su garbingu astronomijos mokslu neturi...), grėsmingai išauga brangiai ES šalių valdžios įstaigoms skolinančių komercinių bankų įtaka.“ 

A. ABIŠALA: „Dabar jau ir Europos centrinis bankas kredituoja vyriausybes. Tai vadinama stabilizacija.” 

V. SNIEŠKA: „Nemažai požymių (naujausi Europos Komisijos sprendimai) rodo, kad euro zonos finansinė drausmė ir tvarka stiprėja. Euras niekuo dėtas, kad pareigingos ES narės turi šelpti apsileidusias valstybes. Kalčiausios skirtingos šalių valdymo tradicijos.” 

A. ABIŠALA: „Vienas labai galingas argumentas, verčiantis susimąstyti dėl narystės euro zonoje - tik apytiksliai įsivaizduojame, kur stotume. Daug yra pranašų, sakančių, kad euras jau žlugęs. Gal jie ir teisūs, kas čia žino.“

„ŪP”: „Turite galvoje garsų JAV ekonomistą, iš Persijos žydų šeimos kilusį Nourielį Roubinį?”
A. ABIŠALA: „Nejuokaukite, koks jis ekonomistas. Tai aiškiaregys, mėginantis visus išgąsdinti.” 
V. SNIEŠKA: „Taip, jis dažnai nurodo įvairias euro zonos subyrėjimo ar kai kurių jos narių pasitraukimo iš zonos datas. “ 

A. ABIŠALA: „Jei taip vienodai, kaip N. Roubinis, pranašausi, galbūt kada nors ir pataikysi.” 
„ŪP”: „1992 m. spalio 30 d. Lito komitetas paskelbė, kad sava lietuviška valiuta bus įvesta tik įvykdžius tam tikras svarbias sąlygas –pažabojus kainų augimą, infliacijos tempus, sureguliavus tarptautinės prekybos mokėjimų balansą. Persigalvojęs TVF rekomendavo Lietuvos Vyriausybei atsisakyti rublio „atlikus keletą krašto ekonomikai stabilizuoti būtinų veiksmų”. Lito komitetas tuomet manė, kad palankiausias laikas įsivesti litą – 1992-ųjų pabaiga, tačiau tvirta sava valiuta pradėjo kursuoti tik po pusmečio. Ką Lietuvą prarado, per vėlai susigrąžinusi litą?” 

A. ABIŠALA: „Toji įsivaizduojama lito gimimo data -1992-ųjų pabaiga - buvo truputėlį propagandinė. Kai Lietuvai pavyko šiek tiek stabilizuoti ekonomiką ir ypač infliaciją, jau buvo galima užčiuopti realesnį lito kursą. Nuo 1992 m. spalio iki 1993 m. gegužės, per pusę metų, infliacija nurimo, praktiškai neaugo. Jeigu neklystu, 1993 m. ji siekė 15-18 proc. Gal šiek tiek daugiau. Tai dar vienas klasikinis įrodymas, kad infliacijos priežastis - per didelis pinigų kiekis. Kai jau galėjome patys kontroliuoti savo pinigus, ir ekonomika atsigavo.” 

V. SNIEŠKA: „Lietuvoje daug metų kursavo rubliai, prie kurių žmonės ilgainiui priprato. 1991-1992 metais staiga atsiranda kitokių pinigų, bet gerokai mažiau. Nauja finansinė sistema turėjo būti paleista veikti labai apdairiai. Griežta, varžanti pradinė pinigų politika galėjo apriboti paklausą, sukelti ekonomikos nuosmukį, nedarbą. Nežinau, netyčia taip atsitiko ar valdžia tuomet viską labai kruopščiai suplanavo, bet saikinga infliacija įvedant laikinuosius ir nuolatinius pinigus leido skatinti ūkio vystymąsi.” 

„ŪP”: „Šiandien valstybės vidaus ir užsienio skola siekia kone 50 mlrd. Lt, kasmetinė palūkanų našta užsienio bankams – beveik 3 mlrd. Lt, tačiau 16-oji Vyriausybė pasišovė nuvesti Lietuvą į euro zoną jau 2015-aisiais. Kokių pasekmių galime sulaukti, per anksti įsivedę eurą? Prieš 23 metus Kremlius, norėdamas sumenkinti mūsų Kovo 11-osios akto reikšmę, netrukdė Vidurinės Azijos respublikoms, Ukrainai, Baltarusijai, net Rusijos autonominėms sritims skelbti „Sovietų Sąjungos negriaunančias nepriklausomybės deklaracijas”. Vakarų politologai šį reiškinį ironiškai pavadino „suverenitetų paradu”. Mūsų laikais nei čekai, nei lenkai, nei vengrai euro įsivesti neskuba. Tik prie Baltijos tęsiasi „euro paradas” - įkandin Estijos į euro zoną tvirtai mušdamos koja uoliai žengia Latvija ir Lietuva, tarsi patvirtindamos Briuselio propagandą, kad bendroji ES valiuta nežlunga, jei sulaukia naujų gerbėjų.”

A. ABIŠALA: „Įgyvendinkime Lietuvoje Mastrichto kriterijus (tegul jie ir iš išorės sudaryti, bet, mano nuomone, teisingi ir nepriekaištingi), tada žiūrėsime. Dar turime laiko. Jeigu nors latviai nebūtų skubėję įsivesti euro, galėtume prie euro zonos šalių prisijungti vėliau, bet saugiai. Tris Baltijos valstybes pasaulis labai sutapatina. „Išsišokę” smarkiai rizikuotume. Nereikia itin perdėti euro patrauklumo investuotojams ir stabilumo įvaizdžio, kurį valstybei suteikia bendroji ES valiuta, bet šie veiksniai tikrai egzistuoja.”

V. SNIEŠKA: „Atsiprašau, bet mes pamažu nukrypome į, neįsižeiskite, politologų plepalų erdvę. Reikia atskirti tikrus dabartinės euro zonos keliamus pavojus nuo tariamų. Neramu, kad įstojus teks į tą bendrą katilą, draudimo fondus, mokėti už šalis, kurios pačios neapsikuopia. Bet viena euro zonos „juodoji skylė” - Graikija - jau uždaryta, Ispanija ėmėsi ryžtingų veiksmų, Italija tvarkosi.”

A. ABIŠALA: „Airija jau susitvarkė.”

V. SNIEŠKA: „Dalis tų atkalbinėjimų nuo narystės euro zonoje sklinda iš spekuliantų, kuriems valiutų kursų svyravimai yra „aukso gysla”. Strateginius sprendimus turėtų lemti ne manipuliavimas visuomenės nuomone, o faktai. Jeigu pats vien tik spausdindamas pinigus galėtum išspręsti visas savo problemas, tai būtų panašu į „amžinojo variklio” išradimą...” 

A. ABIŠALA: „Lietuvoje menkai išsivysčiusi viešosios diskusijos tradicija. Ir ta pati silpsta. Priežastys dvi: kvalifikuotų pokalbininkų nėra daug, o ir publikai nelabai įdomu klausytis argumentų. Pasikapoti, papolitikuoti, surikti: „Chevron” nepraeis!” mes sugebame. Bet argumentų klausyti Žygaičiuose neįprasta...”

„ŪP”: „Visuomenės milžiniškas pritarimas savai valiutai prieš 20 metų buvo tikras ir nuoširdus, tauta netgi skubino pinigų reformą, džiaugėsi litais ir centais. Dabar ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, atsakinėdamas Vokietijos naujienų tinklalapiui „EurActiv“, pareiškė, esą vos 20 proc. Lietuvos gyventojų nenori, kad litus pakeistų eurai. Bet iš tiesų visuomenės apklausų duomenys kitokie: be tų premjero paminėtų „nereikšmingų” jau apsisprendusių euro priešininkų, dar 40 proc. apklaustųjų skundžiasi, kad jiems trūksta informacijos. Šie žmonės bijo įsivedus eurą pakilsiančių kainų. Ar pateisinamas toks „šventasis melas“ net ir dėl labai svarbaus tikslo? Gal verčiau reikėtų garbingai įrodyti tautai bendrosios ES valiutos privalumus ir tik tada prašyti ES Komisijos ir Europos centrinio banko, kad priimtų į euro zoną?”

A. ABIŠALA: „Yra melas, bjaurus melas ir statistika. Argi premjeras A. Butkevičius sakė netiesą? Iš tų duomenų, kuriuos mums pateikėte, matau, kad pritariančiųjų eurui (40 proc.) persvara yra didžiulė. Vis dėlto čia jau prasiveržia jausmai. Jų netrūko ir 1992-1993 metais įvedant litą. Žmonės, ypač vyresni, iš naujojo pinigo tikėjosi kažko panašaus į tarpukario litą, kuris buvo labai stiprus, gal net per stiprus. Puikiai suprantu mūsų tautos džiaugsmo ašaras, pirmą kartą pačiupinėjus tuos ne tik ekonominės, bet ir politinės nepriklausomybės simbolius.” 

V. SNIEŠKA: „Ypač per tuometinį ekonomikos ir finansų chaosą.”

A. ABIŠALA: „Tie sentimentai ir dabar svarbūs besipriešinantiems eurui, abejojantiesiems. Ir man jie reikšmingi. Bet ar dėl to turime aukoti galimybę siekti ekonominės gerovės tokiame pasaulyje, kuris per 20 metų smarkiai pasikeitė? Jeigu įsivaizduojame, kad esame pažangi, drąsi tauta, tai ir nebijokime. Nemanau, kad valstybės tapatumas, nepriklausomybė labai nukentėtų savanoriškai įstojus į klubą, iš kurio, tiesą sakant, gali išeiti be revoliucijų.”

V. SNIEŠKA: „Gerbiamasis IV Vyriausybės vadovas, matyt, norėjo atkreipti dėmesį, kad gyvename „atviros ekonomikos” laikais. Pasigaminame toli gražu ne visą mums būtiną produkciją. Jeigu vartotume vien tai, ką patys pasidarome, ko gero, Lietuvoje liktų tik žemės ūkis ir dar viena kita ūkio šaka. Sunku įsivaizduoti, kad skersvėjai, įsisukę į tarptautinę gamybą, aplenktų valiutų rinkas, o tada labai nelengva būtų išsaugoti stabilų mažos šalies piniginį vienetą.”

A. ABIŠALA: „Vienas langas mums 2005-2007 metais taip ir neatsivėrė – per plauką neatitikome Mastrichto kriterijų. Jeigu ir šįkart nepasiseks, sunku pasakyti, kada kita panaši galimybė pasitaikys. Ne vien nuo mūsų pastangų tai priklauso.” 

„ŪP”: „Lito komitetas 1992 m. spalio 30-ąją nurodė, kad teisėtai įgyti laikinieji pinigai – bendrieji talonai – į litus bus keičiami „vienodu santykiu“, tačiau kairiųjų valdžia nustatė kitokį kursą - vietoj 100 talonų žmonės bankuose gaudavo po 1 litą, po to beveik penkiolika metų įvairioms Vyriausybėms iš lėšų, gautų privatizavus „Mažeikių naftą“ ir kitus strateginius objektus, teko kompensuoti nuvertėjusius gyventojų rublinius indėlius, užuot investavus visus privatizavimo pinigus į Lietuvos ūkio ir socialinę plėtrą. Dabar lietuviai iš euro nepajus net psichologinio pasitenkinimo kaip latviai, nes vietoj turėtų 1000 Lt gaus tik apie 289 eurus (latviai vietoj 700 latų – 1000 eurų). Ar Lietuvos valdžioms vėl neteks daugybę metų iš skylėto valstybės biudžeto padenginėti nuvertėjusius žmonių turėtus indėlius litais?”

A. ABIŠALA: „Jūs tikriausiai neprisimenate, bet vyresnioji karta, be abejo, neužmiršo SSRS kompartijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo 1961 m. įvykdytos rublio denominacijos - nuo banknotų ir nuo kainų kortelių buvo nubrauktas nulis, taigi niekas nepasikeitė. Rublinių indėlių kompensacija - visai kita istorija. 1991 m. III Vyriausybės ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius visaip stengėsi atkalbėti žmones, kad jie nebėgtų į taupomąsias kasas atsiimti savo indėlių. Vyriausybė tada garantavo, kad nepaliestos santaupos bus keičiamos į litus santykiu 1:1.” 

V. SNIEŠKA: „Žmogui kur kas labiau turėtų rūpėti, ką jis galės nusipirkti už iškeistus eurus. Nė vienai į euro zoną įstojusiai šaliai valiutų pakeitimo mechanizmas jokių ypatingų nepatogumų, o juo labiau šoko nesukėlė. Niekas nesistengė keisti iki tol nusistovėjusio nacionalinės valiutos ir euro santykio. Nežinau, kokia katastrofa Europoje ir Lietuvoje turėtų įvykti, kad mums būtinai prireiktų tai daryti.“ 

A. ABIŠALA: „Kai paminėjote, kiek latviai gaus eurų, man staiga toptelėjo, kad mūsų broliukai, įstoję į euro zoną, visiškai nenukentės nuo kainų apvalinimo. Juk lato nominalas stambesnis negu euro. Atrodo, Latvija bus pirmoji tokia šalis, įstojusi į euro zoną. Net vokiečių markės kursas buvo du kartus mažesnis nei euro.” 

„ŪP”: ,,Tai kas iš tikrųjų yra toji narystė euro zonoje - prievolė, užsikrauta stojant į Europos Sąjungą, ar ekonominė nauda?”

V. SNIEŠKA: „Nebūna naudos be prievolių.” 

A. ABIŠALA: „Minkšta” prievolė. Aiškiai žinome, kada užsieniečiai galės pirkti Lietuvos agrarinės paskirties žemę. O įsipareigoti nuo konkrečios dienos įsivesti eurą nereikia. Bet jeigu nieko blogiau, nei dabar, neatsitiks - verta stoti į euro zoną. Didžiausia rizika - techninės pinigų įvedimo išlaidos. Jeigu euro zona subyrės, vienintelis nuostolis - apie 100 mln. Lt naujiems pinigams išspausdinti.”


Nuotraukoje: Apie jubiliejinį litą ir nesubrendusį eurą diskutavo verslo konsultantas, ekspremjeras Aleksandras Abišala (kairėje)  bei Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorius Vytautas Snieška. Debatų vedėjas – „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Arnoldas Aleksandravičius (viduryje)

Laimučio Brundzos ( UAB "Ūkininko patarėjas" ) nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)