Kaune, Laisvės alėjoje, kasdien galima sutikti rašytoją, žurnalistą Stanislovą Abromavičių. Ir nenuostabu, kad Laisvės alėja jo nuolatinė pasivaikščiojimų vieta, rašytojas čia ir gyvena – pačioje Kauno miesto širdyje.
Įsikalbėjus apie šį bei tą, prisikasiau ir prie švenčiausio rašančiam žmogui klausimo: kokį literatūrinį kraitį Stanislovas jau susikrovęs? „Bus per keturiasdešimt knygų, – sako p. Stanislovas. – Pusė jų – proza, kita pusė – eiliuota poezija, pamokymai vaikams.“ Kapitaline galima pavadinti vieną paskutiniųjų S.Abromavičiaus knygą „Tremties vaikai“. Šios knygos herojai – tremtyje kentę badą ir šaltį vaikai, dabar vaikaičių seneliais ir senelėmis tituluojami, buvę 1941-1952 m. tremtiniai.
Knyga „Tremties vaikai“ verta pagarbios vietos kiekvieno, kas ją įsigijo, namuose. Iš kiekvieno puslapio dvelkia skausmas, kančia, juodai-baltose nuotraukose – liūdni vaikų veidai, per stebuklą išgyvenusių vaikų ir jų tėvų istorijos. Tos istorijos skirtingos, o skausmas – tas pats.
Sunkiai įsivaizduoju, kokį milžinišką darbą atliko Stasys Abromavičius gavęs pirmuosius prisiminimus, nuotraukas. Reikėjo parengti rašinį, sudėlioti nuotraukas, kai kurie sutiko atsiųsti nuotraukas, bet parašyti tai jau – ne. Tegu pats ponas Abromavičius parašys. Jie mielai papasakos. Kiek laiko užima perpasakotas mintis sudėlioti į popieriaus lakštus, jau kita kalba. Tad knyga, kurioje 490 psl., bemaž visa Stanislovo Abromavičiaus parašyta. Skaitai dabar tuos prisiminimus ir ašarų negali sulaikyti. Meistriškai įvilkti į literatūrinį rūbą žmonių prisiminimai įgavo naujų spalvų ir antrą gyvenimą. Ir jau išliks amžiams.
–Per kiek metų pavyko surinkti tokį gausų literatūros derlių?– klausiu pašnekovo.
–Pirmoji knyga „Mano kaimo istorijos“ atsirado 1980-siais. O rašinėti apsakymus, eiliuoti, nedideles informacijas bandžiau „kurti“ dar mokyklos suole sėdėdamas.
–Esate daug parašęs apie pokario lietuvių patriotų kovas su okupantais, apie tikrą ir nenuginčijamą rezistenciją. Kas paskatino imtis šios skaudžios temos?
–Nieko naujo nepasakysiu, teigdamas, jog šios temos įsmigo į širdį tada, kai Lietuvoje atsirado Sąjūdis. Kai suėjimuose, mitinguose savo žodį tardavo buvę partizanai, jų artimieji ir visą tiesą kaip ant delno paklodavo. Pirmoji mano knyga apie karą po karo išėjo 1995 m. „Žalio Velnio takais“. Ši knyga apie Didžiosios Kovos apygardos – Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, Ukmergės, Jonavos, Kauno, Anykščių krašto partizanų kovas. Ir staiga pajutau, kad žmonės domisi pokario metų rezistencija, o ir man pačiam buvo ką veikti, kai tekdavo po kruopelytę rinkti informaciją, keliauti partizanų kovų vietomis, susitikti su likusiais gyvais to meto liudininkais.
Stanislovo Abromavičiaus knygų apie pokario realybę Lietuvos kaimuose išėjo jau ne viena ir ne dvi. Pats gimęs ir augęs Rumšiškėse, rašo tik apie Didžiosios Kovos apygardos (Aukštaitija) partizanų kovas. Jau vien knygų pavadinimai apie tai byloja: „Didžioji Kova“, „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“, „Žalio Velnio takais“, „Vieno gyvenimo istorija“, „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“.
–Ir tai ne paskutinė knyga, turiu omeny, „Tremties vaikus“ apie prarastus žmonių gyvenimus, ir laisvės siekį ?
–Tai jau tikrai! Ne paskutinė! – šypsosi Stanislovas Abromavičius.
–Gimėte, augote ir brendote Rumšiškėse. Šis skaudaus likimo miestelis, kur senųjų Rumšiškių takais vaikščiojo poetai Antanas Baranauskas, Jonas Aistis, kitos iškilios asmenybės, atsiradus Kauno marioms, savotiškai prarado savo geografiją. Išsikėlus gyventi ant kalno, jau buvo nebe tos Rumšiškės. Apie tai parašėte knygą „Pro metų šakas“.
–Šioje knygoje, dokumentinėje apysakoje „Nemuno potvynis“ (išleista 2007m.), rašau apie poeto, vyskupo Antano Baranausko jaunystės metus, kai jis 1851-1853 metais mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje, kūriau to meto galimą mokymo įstaigos atmosferą.
Apysakoje nuosekliai pasakojama apie jaunuolio iš Anykščių siekį mokytis, atskleidžiama to meto žmonių bendravimo kultūra, pirmieji būsimo poeto bandymai skambesį turinčius žodžius sueiliuoti. A.Baranauskas rašė apie bundančią gamtą, metų laikus, ir tėvams į Anykščius pradėjo eiliuotus laiškus rašyti. Būdamas uolus mokinys, pelnė miestelio šviesuomenės, mokytojų dėmesį. Jie ir retesnę knygą pasiūlydavo paskaityti, kurios taip traukė A.Baranausko dėmesį. Ypač jaunuolis vertino lenkų poetą Ignacą Krasnickį. Tačiau pirmuosius eilėraščius jaunasis A.Baranauskas rašė lenkiškai. Tie pirmieji eilėraščiai sudėti į Stanislovo Abromavičiaus knygos „Pro metų šakas“ apysaką „Nemuno potvynis“. Stanislovas juos išvertė į lietuvių kalbą. Rašytojo prielaida, kad tie pirmieji eilėraščiai, ypač kur aprašomi metų laikai, yra įžanga į poemą „Anykščių šilelis“.
„Puikioji saulė anksčiau jau kyla,
Laukus apšviečia, miškelių tylą.
Jau tirpsta sniegas, vanduo nubėga,
Grioviai patvinsta ir neša sniegą.“
A.Baranausko eilėraštis „Pavasaris“, parašytas 1852 m. vasario 5d. Iš lenkų kalbos išvertė Stanislovas Abromavičius.
–Kita ryški asmenybė, gyvenusi Rumšiškėse nedidelį laiko tarpsnį, nuo1907 iki 1913 metų – poetas Jonas Aistis. Jis baigė Rumšiškių pradžios mokyklą, šio krašto žmonės saugo pačius šilčiausius apie poetą prisiminimus. Kokius sentimentus jaučiate Jūs šiai iškiliai asmenybei?
–Pačius šilčiausius, – sako pašnekovas ir priduria – juk esu Jono Aisčio literatūrinės premijos laureatas. Man išties malonu, kad kraštiečiai įamžino Jono Aisčio vardą, įkurdami jo muziejų Rumšiškėse. Tuo pasirūpino Jono Aisčio klasės suolo draugo sūnus Vytautas Markevičius, iniciatyvos ėmėsi ir Kaišiadorių savivaldybė. Muziejus duris atvėrė 1997.07.12d.
Rašytojas Stanislovas Abromavičius Jono Aisčio literatūrinę premiją gavo 2005 m. birželio 19 dieną. Formuluotė buvo labai subtili: už aistišką dvasią rašytojo kūryboje.
Daug, labai daug šiltų žodžių Stanislovas Abromavičius savo knygose skiria kraštiečiams – poetei Eleonorai Pabiržytei, dailininkams Barborai ir Vladui Didžiokams, pasak jo, labai dažnai prisimena kunigą Joną Žemaitį, kuris išgelbėjo jam gyvybę. Dar paauglystės metais, atsitikus rimtai nelaimei, Stanislovą leisgyvį į Kauno klinikas klebonas nuvežė savo automobiliu (gal miestelyje tik vienas klebonas jį ir teturėjo) ir po ilgo gydymo, Stanislovas pasveiko. „Jei ne savalaikė kunigo pagalba, vargu bau gyvas būčiau išlikęs“,– sako Stanislovas Abromavičius.
Gimtajam kraštui daug šiltų žodžių supynė Stanislovas Abromavičius ir Gražina Meilutienė knygoje „Mėlynieji vaikystės šilai“. Remiantis archyvine medžiaga, liudytojų pasakojimais autoriai sukūrė penkių Aleksandravičių kartų gyvenimą, kuris slinko, tekėjo, bėgo, lyg srauni upė senajame Rumšiškių miestelyje, Gastilionių, Kampiškių kaimuose.
Skaitai Stanislovo Abromavičiaus knygas, ir pajunti, tarsi į gražią kelionę, per amžių sandūras būtum išsirengęs. Čia poetas Antanas Baranauskas, gyvenęs XIX amžiuje, čia – Jonas Aistis, jau XX amžiaus poetas, partizaninės kovos atspindžiai sudėti į XXI amžiaus literatūrinius lobynus. Skaitai, ir susigriebi: juk jau paskutinis lapas! Bet nieko, Stanislovas dar daug „užtaiso“ turintis rašytojas, (į Lietuvos rašytojų sąjungą įstojo 2004 metais), tad knygų dar sulauksime. Juolab, kad jau užauginti vaikai. Eglė – gydytoja, Sonata – teisininkė, Audrius – vadybininkas.
Visi užimti, retokai ir kartu pabendrauti visiems pavyksta, tad vakuumą užpildo žmonos Violetos draugystė ir malonus bendravimas. Juk humanitarinius mokslus baigusi Stanislovo žmona, geriausia pašnekovė literatūros ir poezijos temas analizuojant. O kai atsiranda daug, labai daug laiko, Violeta ir Stanislovas jį skiria vaikaičiams. Jų Abromavičiai turi net septynis! Tad Stanislovui dar ne vieną vaikišką knygelę teks parašyti, juk senelio knygutė – pati gražiausia!
