2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Janė NARVILIENĖ; „Turbūt ir mirsiu kovodama“

Lina Bieliauskaitė, dienraštis

Narviliene_2_II.jpgPedagogė, politikė, žurnalistė, visuomenės veikėja - tokie įrašai asmeninėje „dosjė" byloja, jog kretingiškei Janei Narvilienei niekada nestigo aktyvios ir spalvingos veiklos. Nors šiandien ji mieliau mėgaujasi mamos, močiutės, mylimos ir mylinčios moters statusu, pašnekovė neneigė, jog tam, kas vyksta politiniame šalies gyvenime, turbūt niekada neliks abejinga. Kaip ir žmonėms, kuriems reikia jos pagalbos ar tiesiog draugiško patarimo. Aplinkinių Janina ar meiliai Janyte vadinama moteris ir šiemet savo vardo dieną švęs drauge su kraštiečiais. Kad jau daugelį metų visa miestelio bendruomenė susiburia linksmoje Joninių šventėje - taip pat nemenkas J.Narvilienės nuopelnas.




Su Jane Narviliene kalbėjosi dienraščio "Klaipėda" žurnalistė Lina Bieliauskaitė 

- Kadaise Klaipėdoje buvote labai ryškus žmogus, su jūsų vardu siejama viena pirmųjų komercinių televizijų mieste. Kuo ir kaip gyvenate šiandien?

- Neneigsiu - metai daro savo. Kai esi jaunas, bėgi, leki, galbūt kai kada esi ir per daug aktyvus. Tam tikru gyvenimo etapu jau daug ką vertini kitaip, galbūt pradedi labiau save saugoti. Klaipėdoje turbūt buvo patys aktyviausi mano gyvenimo metai. Su nepriklausomybės pradžia gyvenome gražiomis idėjomis, norais, laisve. Tada tapome tarsi išmesti iš laivo didelėje jūroje, nes tarybinės santvarkos buvome pripratinti, kad už mus viskas suplanuota, padaryta. Todėl labai norėjosi kalbėti apie žmones, verslininkus, kurie sugebėjo ne tik organizuoti kažkokią veiklą, bet ir padėti Klaipėdai. Labai džiaugiuosi, kad tuo metu buvau sūkuryje tokių žmonių, kurie labai išgyveno dėl savo miesto, stengėsi išlaikyti gamyklas, kurios buvo privatizuotos. Daugelis jų dar ir šiandien veikia. Kol vedžiau laidas, žinoma, buvau labiau matoma, bet iš tiesų nelabai mėgstu būti viešumoje, niekada ne- sibraudavau į pirmąsias gretas, bet taip jau susiklostė gyvenime.

- Kokiomis svajonėmis dabar gyvenate? Ar turite tokių?

- O kaip be svajonių? Turbūt visos jos susijusios su darbu. Dabar atostogauju, ruošiuosi anūkės vestuvėms, o paskui, nuo rudens, manau, reikės užsiimti kūrybine veikla. Bet ir anksčiau kokios nors veiklos nepritrūkdavau, prisigalvodavau visokių kursų.

Mano asmeninis gyvenimas susiklostė puikiai. Turiu nuostabią dukrą, su kuria gyvename viename name, tris anūkus, ištikimų, gerų draugų. Nors esu seniai išsituokusi, bet išsiskyrėme be muštynių ar barnių. Šiandien turiu puikų draugą, su kuriuo galime kartu keliauti, pasikalbėti. Visada dirbau tai, ką norėjau. Dabar norisi daugiau ramybės ir aš ją turiu. Norisi pakeliauti, bet labiau po Lietuvą - pasaulio jau esu pakankamai daug mačiusi.

Kai mintimis „pereinu" per savo yvenimą, dėkoju likimui, nors buvo visko, teko patirti nemažai vargo  ir matyti nemažai skausmo. Bet šiandien manęs neslegia jokios skolos, nei partiniai, nei jokie kiti įsipareigojimai. Miegu ramiai, nes mano sąžinė rami, nekankina negeros   mintys.

Daug skaitau, daug kuo domiuosi, išskyrus techniką ir karinius dalykus. Man įdomi net žvejyba. Štai šiemet pirmą kartą bandžiau su spiningu lydeką ištraukti, smagu, nors ir nepavyko.
Man kiekviena diena yra šventė. Gyvenk šiandien ir dabar, džiaukis gyenimu. O dažnai žmonės visai reikalo pykstasi dėl niekų.

- Politikoje esate ne naujoke. Ar nenusivylėte tuo, kas dabar vyksta politiniame šalies gyvenime?

- Išties esu labai nusivylusi politika. Dvi kadencijas - aštuonerius metus dirbau Lietuvos radijo ir televizi jos komisijoje, todėl negalėjau dalyvauti jokioje partineje veikloje, buvo sustabdyti mano įgaliojimai socialdemokratų partijoje. Bet labai gerai galėjau stebėti iš šono tai, kas darosi. Labiausiai piktina keisti mūsų politikos standartai. Eidami į politikai žada bet ką, bet tik iki tol, kol pakliūva į valdžią. Ir baisiausia, kad žmonės su tuo susitaikė.

Dabartinėje politikoje per daug oligarchų ir per mažai dėmesio paprastiems žmonėms. Nesmagu pripažinti, bet tie politikai kurie pabūna partijos vadais, nebegali antrais arba trečiais, ir dėl to nevyksta partijų susijungimai, atvirkščiai - skilimai, iš  to naudos nėra niekam. O jei tik partijoje yra žmogus, kuris turi savo nuomonę, nešoka pagal didžiųjų vadų dūdelę, toks nėra reikalingas. Aš tai patyriau savo kailiu, bet šia tema nesu linkusi diskutuoti. Ir dabar pastebiu, kad jei politikoje atsiranda aktyvių, ką nors darančių žmonių, jie labai greitai dingsta iš akiračio.

- Turbūt su tokiu atvirumu, tiesumu daug kam buvote nepatogi? Gal yra tekę dėl to nukentėti?

- Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės. Tai yra didžiulė mano yda. Bet jei aš matau, kad kažkas ne taip, kad tai nesąmonė, negaliu tylėti. Tas nutylėjimas, nieko nesakymas, susitaikymas, prisitaikymas tikrai nieko gero neduoda. Mūsų varomoji jėga yra kritika. Vien girti negalima, žmonės pripranta, giria vienas kitą ir paskui pasirodo, kad teisybės niekas į akis nepasako. Manau, kad negalėčiau visiškai niekuo nesidomėti ar į viską nusispjauti, turbūt ir mirsiu kovoda¬ma. Žinoma, ta kova ne ginklu.

Mane itin skaudina nesiskaitymas su žmonėmis. Pamenu, kai dar anais laikais į priėmimą užsirašydavo apie 30 žmonių, iš jų ne daugiau kaip kokių penkių problemoms išspręsti tikrai reikėdavo ministerijų, prokuratūrų ar kitų aukštesnių instancijų. O visus kitus reikalus būdavo galima išspręsti vietoje, rajone. Turėjau ne vieną, bet teisingą konfliktą, kai merui pasakydavau, kad dėl tokių dalykų žmonės negali būti varinėjami pas Seimo narį. Po litikai turi mylėti žmones, įsiklausyti į juos, suprasti. Kartais gal negali konkrečiai padėti, bet žmogui bent jau suteikti dvasinę ramybę.

- Jūsų veikoje ryškios kelios linijos, tačiau dažniausiai save įvardijate žurnaliste. Kodėl?

- Kai dėsčiau rusų kalbą ir literatūrą Žemės ūkio technikume, šiam darbui atiduodavau labai daug savęs. Bet nieko negaudavau mainais. Labai daug skaitydavau, stengdavausi, pateikdavau tokią medžiagą, kurios nebūdavo vadovėliuose. O moksleivis išeina atsakinėti ir sako: „A kam munei rėk tuos rusų kalbuos?“ Myliu tuos vaikus, mūsų labai gražūs santykiai, su kai kuriais bendraujame iki pat šiol. Bet nebegalėjau dirbti tokio darbo, nuo kurio pradėjau dusti, degraduoti. Norėjosi veiklos, kažko daugiau. Tada išėjau į Lietuvos radiją, ir čia man atsivėrė visai kitos platybės. Žurnalistika - tikrai mano stichija.

 Janės Narvilienės vizitinė kortelė

Gimė 1945 m. rugsėjo 20 d. Čiapiejuose (Ignalinos raj.). 
1975 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. 
1965 metais buvo laikraščio „Sovetskaja Litva" redakcijos darbuotoja. 
Dirbo Kretingos vidurinių mokyklų mokytoja, Kretingos žemės ūkio technikumo dėstytoja. 
Nuo 1980 m. - Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Informacijos redakcijos Kretingos rajono atsakingoji redaktorė, vėliau - Kretingos kabelinės televizijos redaktore, buvo bendrovės "5 kanalas" direktorė. 1996-2000 m. vadovavo Vakarų Lietuvos televizijai. 
Buvusi Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė, parlamentarė, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė.





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)