2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Arnoldas Aleksandravičius. Kas labiausiai griauna lietuvių kalbos sistemą?


Snarskis_l.k._II_a.jpgKai kurios visuomeninės organizacijos, kryžiumi gulančios, jog Lietuvos piliečių asmenvardžiai oficialiuose dokumentuose visuomet būtų nurodomi valstybine kalba be jokių svetimų abėcėlių raidžių, nepastebi ar nekreipia dėmesio, kad jau daugiau nei dvidešimt metų nelietuviškos pavardės į Lietuvos Respublikos pasus ir asmens tapatybės korteles rašomos nusižengiant svarbiausiai lietuvių kalbos gramatikos taisyklei - be galūnių. Lietuvos įstatymai tai leidžia.

 „Ūkininko patarėjo“ pašnekinti lituanistai ir sociolingvistai linkę manyti, kad lietuvių kalbos sistemą labiau ardytų ne sugrįžusios lotyniškos, į lietuvišką abėcėlę kadaise nepatekusios, prie jos nepritapusios raidės, bet vyriškos giminės tikriniai daiktavardžiai nukirstomis galūnėmis, kurių neįmanoma linksniuoti. Lietuvos tautinių mažumų atstovai redakcijai tvirtino jau pripratę, kad jų pavardės sulietuvinamos, ir dėl to nesipiktinantys. 

Dideli nemalonumai dėl sulietuvintų asmenvardžių

„Asmenvardžiai – labai jautri tema. Jeigu žmogus aiškiai kilęs iš kitų kraštų, atvykęs iš svetur ir gavęs Lietuvos pilietybę, kažin, ar turime teisę keisti jo pavardę? Prie kai kurių užsienietiškų asmenvardžių net ir neįmanoma pridėti lietuviškos galūnės. Patarkite, kaip reikėtų taisyklingai sulietuvinti garsaus XX a. prancūzų kalbininko, šiuolaikinės sociolingvistikos pradininko Antuano Meije (Antoine Meillet) pavardę?“ - „Ūkininko patarėjui” sakė Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros lektorius Laimutis Laužikas.

 Lenkijos ambasadorius Vilniuje 2001-2005 metais Ježis Baras (Jerzy Bahr) labai supyko, gavęs iš privačios odontologijos klinikos sąskaitą, kurioje mokėtojas buvo nurodytas J. Bahras. Diplomato dantis taisiusi odontologė tvirtino, kad Lietuvoje jo pavardė rašoma būtent taip. Gerai lietuviškai mokėjęs ambasadorius visai nedžentelmeniškai pagrasino: „Tai ponią užguls dideli rūpesčiai, nes kažkoks Bahras jums bus skolingas nemažai pinigų“. Baigęs tarnybą Lietuvoje ir grįžęs į Varšuvą diplomatas dar ilgai Lenkijos užsienio reikalų ministerijos kavinėje visiems klausytojams plyštant iš juoko pasakodavo, kaip lietuvė dantų gydytoja žaibiškai išrašiusi naują sąskaitą su pavarde Bahr.

Turi įrodyti kilmę

Bet Pietryčių Lietuvos gyventojai, reikalaujantys dar labiau „patobulinti“ Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. patvirtintą kompromisinį nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase”, leidžiantį nesugramatinti užsieniečių pavardžių pagal lietuvių kalbos normas, savo lenkiškas, baltarusiškas ar rusiškas šaknis turėtų įrodyti, pasak lituanisto L. Laužiko, taip pat, kaip punskiečiai savąją lietuvišką kilmę Lenkijos valdžiai – tegul kloja ant stalo lenkiškus giminės dokumentus, tada ir galės pavardes rašyti Lenkijoje įprastomis lotyniškomis raidėmis. L. Laužikas įsitikinęs, kad retos, egzotiškos „w“ ir „q“ raidės Lietuvos piliečių pavardėse lietuvių kalbos pagrindų neišsprogdintų.

Nusikalbėjimo mados

„Mūsų kalbos sistemą labiau griauna beįsigalinti mada ištekėjusioms moterims pasiimti sutuoktinių pavardes neatmetus vyriškų galūnių ir vietoj jų nepridėjus moteriškų priesagų (pavyzdžiui, pasivadinti ponia Simutis) negu oficialiuose Lietuvos Seimo ar Europarlamento rinkimų dokumentuose įrašytas asmenvardis Tomaševski“, - tikino VU dėstytojas L. Laužikas. Lietuvių kalbos pamatus trupina ir nuolat iš TV ekranų, valdiškų dokumentų atakuojantys žodžių junginiai „pilotiniai projektai, gamtai draugiška veikla, mes mylime maistą” – skaitytojai ir klausytojai ne iškart supranta, apie ką kalba reklamų kūrėjai ir valdininkai: apie aviaciją, žmonių santykius ar apie kaimo plėtrą, aplinkosaugą, prekybą. 

Lietuviškas pavardes iškraipo neatpažįstamai

„Valstybinės kalbos įstatymas nurodo, Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja užsieniečių, kitų šalių politikų ar autorių pavardes rašyti su lietuviškomis galūnėmis. Deja, ne visada to laikomasi. Antra vertus, ne tik užsienio valstybių dokumentuose, bet ir Lietuvos bankų mokėjimo kortelėse matome savo vardus ir pavardes be nosinių, brūkšnių, paukščiukų”, - „Ūkininko patarėjui“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė, Lietuvių kalbos katedros profesorė dr. Ineta Dabašinskienė.

1978 m. Lietuvos sportininkė Vilhelmina „Vilma“ Augustinavičiūtė-Bardauskienė pirmoji pasaulyje iš moterų lengvaatlečių nušoko už 7 metrų ribos. Apie V. Bardauskienę tuomet rašė visa Europos ir kitų žemynų spauda. Čekų savaitinis sporto žurnalas „Stadion“ taip pat išspausdino apybraižą apie sovietų Lietuvos šuolininkę į tolį, pasiekusią pasaulio rekordą. Čekai įpratę prie užsieniečių moterų pavardžių pridėti priesagą „–ova“. Nors V. Bardauskienės pavardė jau ir taip rodė moters šeiminę padėtį, bet čekų žurnalo puslapiuose sportininkė virto Bardauskieneova, o jos vyras – Bardauskienu...

Nusikaltėlis ar auka?

„Mano vardas ir pavardė pase parašyti taip, kaip ir gimimo liudijime – be galūnės „-as“. Įvairių renginių programėlėse, taip pat laikraščio „Lietuvos totoriai“ (esu leidinio vyriausiasis redaktorius) metrikoje nurodoma sulietuvinta mano asmenvardžio forma. Mes, tautinių bendrijų atstovai, jau pripratome prie tokios rašybos ir susitaikėme su tuo. Juk taip rašyti pavardes reikalauja lietuvių kalbos gramatika“, - „Ūkininko patarėjui“ pasisakė Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus narys, iš Kazanės atvykęs totorius Galimas Sitdykovas. 

Įnikus kitataučių pavardes, ypač slaviškas, rašyti be galūnių, lietuvių skaitytojams iš kai kurių tekstų ir jų antraščių (tarkime, „Ivanov sumušė Petrov“) sunku iškart atskirti, kur nusikaltėlis ir kas auka. 

Be nosinių  nė iš vietos

„Tokiais atvejais, norėdami nesuklysti dėl „subjekto“ ir „objekto“ pozicijos, prisiminkime anglų kalbos taisykles (juk visi dabar ją mokame): veikėjas visuomet yra prieš veiksmažodį“, - naudingais patarimais, kurie galėtų praversti šifruojant šiuolaikinės žiniasklaidos straipsnius ir valstybės įstaigų pranešimus spaudai, pasidalijo lituanistas L. Laužikas.

Pasak VU lektoriaus, kai ką vargina, nervina ir lietuviškos nosinės. „Jeigu jos yra žodžių šaknyse (šąla, bąla) – dar galima diskutuoti, ar ne perteklinės. Bet galininko linksnio nosinių niekada nevalia panaikinti, kad ir kaip jos kam nors nepatiktų. Tada kalbą ištiktų mirtis – negalėtume perteikti sakinio veikėjų santykių, nesuprastume - „mamą pagyrė ar mama pagyrė“, - nerimaudamas perspėjo lietuvių kalbos sintaksės specialistas L. Laužikas.
Lenkiškų raidžių bijo, čekiškų - ne

Lietuvos visuomenė bijosi lenkiškų raidžių, o čekiškų - ne, nors dabartiniai mūsų diakritiniai ženklai pasiskolinti iš čekų rašto. Pirmąją lietuvišką abėcėlę 1547 m. parengė Martynas Mažvydas. Joje buvo 23 gotiškojo šrifto raidės be dabar mums įprastų č, š, ž, ą, ę, ė, į, ų, ū. Šiuolaikinę lietuvių abėcėlę pirmasis 1901 m. parašė Jonas Jablonskis (lietuvių kalbininkams išbandžius ir lenkiškus, ir vokiškus, ir angliškus rašmenis, bet galų gale pasirinkus čekiškus). „Kažkada oficiali valstybinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba buvo senoji slavų šnekta. Šiandien turime tokį oficialų, įteisintą raidyną, o jeigu kam nors dviguba vė yra negraži, tai dar nereiškia, kad ji lietuvių kalbą išniekintų“, - tvirtino kalbininkas L. Laužikas. 

Kuo pakeisti užrašą ,,WC“?

VU dėstytojo nuomone, mūsų valstybinės kalbos politika yra nenuosekli. „Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis pastebėjau, kad Lietuvos valstybėje niekas nedraudžia ant automobilių pasikabinti valstybinius numerius nelietuviškomis raidėmis. ES vėliava, santrumpa LT ir... dviguba vė. O ką daryti su užrašais „WC” ant viešųjų tualetų durų? Dviem nuliais pakeisti?.. Štai kaip komiškai gali baigtis svarstymai apie užsieniečių ir kitataučių pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos dokumentuose”, - juokėsi filologas L. Laužikas.

Geografines nuorodas reikėtų sukirčiuoti 

Dabar Lietuvos jaunimas gėdijamas, kad yra neraštingas, mobiliaisiais telefonais siuntinėja trumpąsias žinutes draugams be varnelių, nosinių, nors paaugliai gali atsikirsti, kad kaip tik yra didžiausi lietuvių kalbos patriotai - nenaudoja tarties, kirčiavimo ženklų, patekusių į mūsų raštą iš kitų kalbų. 

„Mūsų raštingumui kyla pavojus ne tik maigant mobiliųjų telefonų mygtukus, bet ir siunčiant elektroninius laiškus, pranešimus kompiuteriais, kurių klaviatūros neturi „papildomų“ lietuviškų raidžių – ypač kai tarpusavyje bendrauja ne humanitarai, firmos pristato visokių vaistų kainoraščius ir panašiai. O kirčiai - kas kita. Jie šiaip jau nežymimi, nebent specialiuose, tarmių tekstuose. Buvo siūloma, bandant pagerinti bendrąjį visuomenės išprusimą, sukirčiuoti vietovardžius, užrašytus ant kelio ženklų, be šis sumanymas neprigijo. O gaila...“ - atsiduso lituanistas L. Laužikas.

Šoka užuot mokęsi

Lektoriaus L. Laužiko nuomone, visų šunų karti ant „tėvų ir senelių kalbą paniekinusio, globalizacijos ištvirkinto“ jaunimo jokiu būdu negalima. „Juk pagal Švietimo ir mokslo ministerijos sudarytas mokymo programas mokyklose jie daugiau šoka ir dainuoja, negu mokosi lietuvių kalbos gramatikos taisyklių. Kalba šiaip jau turi būti priskirta prie tiksliųjų mokslų, nors, žinoma, lietuvių kalbos mokyklinės sąsajos su literatūra niekaip nenukirsime. Tačiau vis dėlto gramatika – tai aiškių, griežtų taisyklių rinkinys. Bet kai mokymosi procesą stengiamasi paversti žaidimu, taisyklių mokytis tampa nebemadinga“, - sarkastiškai kalbėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros lektorius L. Laužikas, ne vienerius metus per mokyklinius lietuvių kalbos brandos egzaminus vadovavęs mokinių darbus taisančių pedagogų komisijoms.

Suomių vaikų raštingumo paslaptis

Anot profesorės I. Dabašinskienės, suomių vaikai naujausiomis sudėtingomis technologijomis pradėjo naudotis anksčiau nei lietuviukai, tačiau tai nenuskurdino Suomijos jaunimo vaizduotės ir gimtosios kalbos žodyno. „Atvirkščiai, daugelis sociologinių tyrimų atskleidė, kad jaunieji suomiai yra patys raštingiausi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Suomijos vaikai taip pat junta dvikalbystės (švedų-suomių), anglų kalbos, interneto įtaką ir poveikį, todėl turime pripažinti, kad ne tai yra svarbiausia Lietuvos vaikų neraštingumo priežastis. Paaugliams būdingas kūrybingumas ir noras išsiskirti iš kitų bendraujant tarpusavyje. Bet tikrai netikiu, kad mūsų vaikai per lietuvių kalbos pamokas tyčia nerašytų nosinių ar raidę „š“ keistų dvigarsiu „sh““, - neabejojo VDU akademinės bendruomenės atstovė.

Padėtų nuodugnūs sociologiniai tyrimai

Sociolingvistė I. Dabašinskienė galvoja, kad tikrąsias to dažnai minimo Lietuvos mokinių neraštingumo priežastis atskleistų tik nuodugnūs sociologiniai tyrimai. „Kartais tėvai pasipiktina, kad mokyklose vaikų klausiama, kiek knygų ar skalbimo mašinų yra jų namuose. Bet tai juk padėtų atskleisti mūsų visuomenės narių socialinę-ekonominę būklę, o kitų šalių tyrimai rodo, kad jos įtaka vaikų raštingumui – labai didelė. Nemažai vaikų kalbos raidos, suvokimo, vartojimo sunkumų kyla, jeigu šeimos nariai retai bendrauja, neperka, neskaito knygų. Silpnai ištyrinėtas ir tėvų emigracijos poveikis mūsų vaikų išprusimui”, - tvirtino VDU profesorė I. Dabašinskienė.

Dailininko Algimanto SNARSKIO (laikraštis "Ūkininko patarėjas") piešinys



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)