2020 m. spalio 23 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Sigitas KRIVICKAS. Kur slypi sėlio Viliaus Jasinevičiaus fotomagika

Laikraštis "Lietuvos žinios"

TMP000_470_II.jpgMa­lo­nu pri­tar­ti ko­le­gai, darbš­čiam fo­tog­ra­fui V.Ja­si­ne­vi­čiui, kad ro­kiš­kė­nai pel­ny­tai sa­ve kil­di­na iš sė­lių. Juk sė­liai – tai bal­tų tau­ta, ne tik gy­ve­nu­si Sė­lo­je (šių die­nų Lat­vi­jos Sė­li­jo­je, tai yra, į pie­tus nuo Dau­gu­vos upės), bet ir tu­rin­ti pa­li­kuo­nių Ro­kiš­kio, Ku­piš­kio, Bir­žų, Za­ra­sų sa­vi­val­dy­bė­se. Sė­liai kal­bė­jo sa­vo kal­ba, ku­ri jau yra mi­ru­si. Sė­lių kal­ba pri­klau­so In­doeu­ro­pie­čių kal­bų šei­mai, Bal­tų ­kal­bų gru­pei.





De­ja, sė­liai ne­pa­li­ko jo­kių raš­to pa­mink­lų. Ta­čiau jų pa­li­kuo­nis V.Ja­si­ne­vi­čius, mo­kan­tis ne tik sklan­džiai kal­bė­ti, bet ir aiš­kiai ra­šy­ti, at­ei­čiai pa­tei­kia di­džiu­lį švie­sos raš­to – fo­tog­ra­fi­nį – pa­li­ki­mą. Jo vien tik in­ter­ne­to laik­me­no­se, tvar­kin­gai su­skirs­ty­to­se į at­ski­ras te­mas, ga­li­ma pa­ma­ty­ti iki ke­tu­rių tūks­tan­čių kad­rų. Vie­ni nu­ske­nuo­ti iš se­nų ne­ga­ty­vų ar nuo­trau­kų, ki­ti jau šiuo­lai­ki­niai, da­ry­ti skait­me­ni­ne tech­ni­ka. Ge­riau­si iš jų 2013-ųjų pa­va­sa­rį eks­po­nuo­ti Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos (LFS) „Pros­pek­to ga­le­ri­jo­je“ ju­bi­lie­ji­nė­je par­odo­je.

Tai, pa­si­ro­do, bu­vo pir­mo­ji po LFS sto­gu šio au­to­riaus par­ody­ta eks­po­zi­ci­ja. Net ir Kau­ne, kur pra­ėjo di­de­lė V.Ja­si­ne­vi­čiaus kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo da­lis (apie pen­kio­li­ka me­tų), jis ne­su­ren­gė nė vie­nos sa­vo per­so­na­li­nės par­odos, nes dau­giau­sia lai­ko ir jė­gų sky­rė ki­tų au­to­rių kū­ry­bos vie­ši­ni­mui. Jam Kau­ne te­ko su­reng­ti dau­gy­bę Lie­tu­vos ir už­sie­nio au­to­rių par­odų dar ne­tu­rint fo­tog­ra­fi­jai spe­cia­liai skir­tos ga­le­ri­jos.

TMP_001_II.jpg


Popiežius Jonas II atvyko į Vilnių. 1993
Kū­ry­bi­nis de­biu­tas - miške


Nuo 1964 me­tų iki šių die­nų V.Ja­si­ne­vi­čius sa­vo dar­bus dau­giau­sia ro­dė ir te­be­ro­do bend­ro­se par­odo­se kaip jų da­ly­vis. Ne­ma­žai jo fo­tog­ra­fi­jų yra įver­tin­tos pre­mi­jo­mis ir dip­lo­mais. Pa­čią pir­mą­ją as­me­ni­nę eks­po­zi­ci­ją jis su­ren­gė 1994-ųjų lie­pos penk­tą­ją miš­ke ant Ne­ries kran­to ties Vil­niu­mi. Tė­vy­nės są­jun­gos va­ka­ro­nė­je, skir­to­je Vals­ty­bės die­nai, bu­vo par­ody­tos nuo­trau­kos, da­ry­tos per tra­giš­kuo­sius 1991 me­tų sau­sio įvy­kius. Tą pa­čią par­odą po po­ros me­tų taip pat miš­ke tarp me­džių su­ka­bin­tą ant vir­ve­lių V.Ja­si­ne­vi­čius par­odė gi­mi­nėms. Mat Ro­kiš­kio ra­jo­no poil­sia­vie­tė­je ties Vaid­lo­nų kai­mu, kur Vi­liaus tė­vo gim­ti­nė, kas­met pa­sku­ti­nį lie­pos sa­vait­ga­lį su­si­ren­ka gi­mi­nės iš vi­sos Lie­tu­vos.

Vė­les­nė­se V.Ja­si­ne­vi­čiaus per­so­na­li­nė­se eks­po­zi­ci­jo­se to­liau do­mi­na­vo pa­trio­ti­nė te­ma­ti­ka – per Lie­tu­vos per­sit­var­ky­mo są­jū­džio, ma­si­nių mi­tin­gų ir ki­tų svar­bių At­gi­mi­mo įvy­kių vaiz­dus. Jie ro­dy­ti Lie­tu­vos sos­ti­nės ir Vil­niaus kraš­to mo­kyk­lo­se, bib­lio­te­ko­se, per vie­šus ren­gi­nius.

Fo­tog­ra­fi­ja V.Ja­si­ne­vi­čiui, ga­li­ma sa­ky­ti, yra pir­mo­ji kū­ry­bi­nė mei­lė. Ta­čiau jai jis ne vi­sa­da ga­lė­jo skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko ir jė­gų. Juk po stu­di­jų rei­kė­jo iš­lai­ky­ti gau­sė­jan­čią šei­mą, o iš ne pro­fe­sio­na­laus fo­tog­ra­fo pa­ja­mų to ne­bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti. To­dėl Vi­lius dir­bo įvai­rio­se par­ei­go­se: in­ži­nie­riu­mi, ad­mi­nis­tra­ci­nį ir ki­to­kį dar­bą. Ir vis tiek jo li­ki­mas lem­tin­gai su­si­jęs su fo­tog­ra­fi­ja. Žvel­giant į Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos ju­dė­ji­mą, bū­tų su­nku vi­sa tai įsi­vaiz­duo­ti be V. Ja­si­ne­vi­čiaus. Vie­nas ryš­kiau­sių jo kaip or­ga­ni­za­to­riaus, kū­rė­jo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tis su­si­jęs su Kau­nu ir Kau­no fo­tog­ra­fi­jos klu­bu, nuo ku­rio įstei­gi­mo at­ei­nan­tį ru­de­nį su­kaks 50 me­tų. Me­tams bė­gant, V.Ja­si­ne­vi­čius vis dau­giau jė­gų sky­rė or­ga­ni­za­ci­niam dar­bui: bu­vo tarp Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos me­no drau­gi­jos (LFD) įkū­rė­jų, po to – pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, val­dy­bos pre­zi­diu­mo at­sa­kin­ga­sis se­kre­to­rius. Vis ma­žiau lik­da­vo jė­gų ir lai­ko pa­im­ti į ran­kas fo­toa­pa­ra­tą...



TMP_002_II.jpg

Brigadininkas 1962


Tik pra­si­dė­jus Lie­tu­vos At­gi­mi­mo są­jū­džiui, V.Ja­si­ne­vi­čius jau ne­be­sis­ky­rė su fo­toa­pa­ra­tu: fik­sa­vo Lie­tu­vos lais­vė­ji­mo epi­zo­dus, žmo­nes, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo dar­bą lem­tin­giau­sio­mis aki­mir­ko­mis, lais­vės gy­nė­jus. 

Jis drau­ge su kau­nie­čiu fo­to­me­ni­nin­ku Ro­mual­du Po­žers­kiu bu­vo Sei­mo rū­muo­se ir tra­giš­ką­ją 1991 m. sau­sio 13-osios nak­tį. V.Ja­si­ne­vi­čius ne tik at­spin­dė­jo tų Lie­tu­vai lem­tin­gų die­nų įvy­kius, bet ir už­fik­sa­vo jų dva­sią. Fo­tog­ra­fi­jos kri­ti­kas Skir­man­tas Va­liu­lis 1997 m., ati­da­rius V. Ja­si­ne­vi­čiaus ir R. Po­žers­kio fo­tog­ra­fi­jų par­odą, ra­šė: „Svar­biau­sia – vei­dai. Kiek jų daug ir ko­kie iš­raiš­kin­gi, be kas­die­nių po­zų ir kau­kių“. Taip tų die­nų žmo­nių vei­dai iš­liks at­ei­nan­čių kar­tų sie­los at­min­ty­je.

Gy­ve­ni­mo puslapiai

V.Ja­si­ne­vi­čius gi­mė 1933 me­tais Ja­vo­li­nė­je, da­bar­ti­nia­me Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Po elek­tro­tech­ni­kos stu­di­jų Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te dir­bo in­ži­nie­riu­mi įvai­rio­se pro­jek­ta­viū­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se. Vė­liau pel­nė­si duo­ną jau iš fo­tog­ra­fa­vi­mo Liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je, Pa­mink­lų kon­ser­va­vi­mo ins­ti­tu­to Kau­no sky­riu­je, Na­cio­na­li­nė­je M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je. Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos na­rys nuo 1970 me­tų, 1999-ai­siais jam su­teik­tas Tarp­tau­ti­nės me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos (FIAP) fo­tog­ra­fo me­ni­nin­ko (AFIAP) gar­bės var­das.

Try­li­ka me­tų (1964-1977) vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais ir ne­gau­da­mas at­ly­gi­ni­mo V. Ja­si­ne­vi­čius va­do­va­vo Kau­no fo­tok­lu­bui. 1979 m. Kau­no se­na­mies­ty­je ati­da­ry­ta fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja. Ini­cia­ty­va jai at­si­ras­ti pri­klau­so ar­chi­tek­tui Ži­bar­tui Si­ma­na­vi­čiui ir V. Ja­si­ne­vi­čiui, ku­ris dar ir iki tol kas­met Kau­ne vi­suo­me­nei par­ody­da­vo po 10–15 įvai­rių fo­to­pa­ro­dų. 1972 m. reng­to­je par­odo­je pir­mą kar­tą bu­vo mė­gin­ta be val­džios ži­nios pa­ty­liu­kais (ži­nant tik trims klu­bo na­riams) kar­tu su vie­ti­niais au­to­riais eks­po­nuo­ti ir iš­ei­vi­jos fo­tog­ra­fų Ka­zio Dau­gė­los, Mi­ka­lo­jaus Iva­naus­ko, Al­gi­man­to Ke­zio ir Vy­tau­to Vo­sy­liaus kū­ri­nius. Ban­dy­mas su­sig­rą­žin­ti jų kū­ry­bą į tė­vy­nę ta­da na­pa­vy­ko – par­oda bu­vo užd­raus­ta, ka­ta­lo­go spaus­di­ni­mas nu­trauk­tas.

Dėl sa­vo vi­suo­me­ni­nės veik­los V. Ja­si­ne­vi­čius tu­rė­jo ir dau­giau ne­ma­lo­nu­mų. Bu­vo per­se­kio­ja­mas, šmei­žia­mas ir net pa­kei­tė gy­ve­na­mą­ją vie­tą į Vil­nių. Aš­tuo­nio­li­ka me­tų (1978 – 1996) dir­bo Vil­niu­je Fo­tog­ra­fi­jos me­no drau­gi­jo­je (vė­liau pa­va­din­to­je Lie­tu­vos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­ga).


TMP_003_II.jpg





Močiutė. 1965.








Kū­ry­bos kraitis

Vi­liaus Ja­si­ne­vi­čiaus dar­bų krai­tis ti­krai įspū­din­gas. Pir­miau­sia mi­nė­ti­ni jo su­kur­ti fo­tog­ra­fi­jų cik­lai. Iš jų – „Žmo­nės Kau­no gat­vė­se“;„At­gi­mi­mas”; „1991 m. sau­sio įvy­kiai”; „Po­pie­žiaus vi­zi­tas Lie­tu­vo­je“; „Vil­niaus kraš­to lie­tu­viš­kos mo­kyk­los“; “Pro ma­no lan­gus”; “Eu­ro­po­je”.

Ti­krai il­ga len­ty­na kny­gų, ku­rio­se ga­li­ma pa­ma­ty­ti per be­veik še­še­tą de­šimt­me­čių da­ry­tas Vi­liaus Ja­si­ne­vi­čiaus fo­tog­ra­fi­jas. Tai: ”Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­ja“ (1967, 1969, 1971); „Lie­tu­vos lais­vės są­jū­dis“ (1988); „Lie­tu­va lais­va“ (2000); „Al­gir­das Bra­zaus­kas – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas“ (2000); „Bal­ti­jos ke­lias“ (2000); „At­gi­mu­si Lie­tu­va“ (2001); Vy­tau­tas Lands­ber­gis „Sau­sio 13-osios už­ra­šai“ (2001); „Lie­tu­vos mo­te­rys“ (2002); „Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­ja: va­kar ir šian­dien“ (1998, 1999, 2002, 2003); "Žio­biš­kis" iš se­ri­jos Lie­tu­vos vals­čiai (2000); „Lit­hua­nia: A. Su­ccess Sto­ry“ (2006); „Sau­sis. Lais­vės fo­tog­ra­fi­ja“ (2006); “Lie­tu­vos Sei­mo is­to­ri­ja XX-XXI a. pra­džia” (2009) ir dar ke­lios de­šim­tys.


TMP_004_II.jpg


Kolegos. Rimaldas Vikšraitis. 2008



Ko­kia jo ma­gi­jos paslaptis

Nė­ra leng­va ra­šy­ti apie ko­le­gą, ku­ris pa­žįs­ta­mas dau­ge­lį me­tų, su ku­riuo bend­rau­ta ir su­nkiais, ir švie­ses­niais lai­kais, tu­rė­ta bend­rų svar­bių rei­ka­lų stei­giant kū­ry­bi­nę fo­to­me­ni­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ją ir to­li­mes­nė­je jos veik­lo­je. Lai­mei – nie­ka­da ne­te­ko su­si­pyk­ti, nes V.Ja­si­ne­vi­čius re­to pa­kan­tu­mo ir kan­try­bės žmo­gus. Sa­ko­ma, kad chi­rur­gai sten­gia­si ne­ope­ruo­ti ar­ti­mų žmo­nių, nes ta­da ne­ga­li nuo jų at­si­ri­bo­ti. O mums nuo Vi­liaus ti­krai ne­rei­kia „at­si­ri­bo­ti“, nes mus jun­gia vie­nas įdo­miau­sių iš­ra­di­mų – fo­tog­ra­fi­ja. Už ją, pa­sak mū­sų ki­no kla­si­ko, ope­ra­to­riaus Jo­no Gri­ciaus, tik ra­tas yra dau­giau pa­si­tar­na­vęs žmo­ni­jai.

Daž­nai klau­siu sa­vęs, kur sly­pi V.Ja­si­ne­vi­čiaus fo­tog­ra­fi­jų ma­gi­ka? Pir­mo­ji ne­abe­jo­ti­na jų sa­vy­bė – siu­že­ti­nis aiš­ku­mas. At­ro­dy­tų, au­to­rius pa­tei­kia su­pran­ta­mus vaiz­dus. Ta­čiau esa­ma tam ti­kros pa­slap­ties, ne­tgi kar­tais žo­džiais ne­nu­sa­ko­mo ne­ri­mo. Ne­įman­tri, sklan­di kom­po­zi­ci­ja. Taip fo­tog­ra­fuo­ti, kai vaiz­dą su­vok­ti ne­truk­do for­ma­lios įman­try­bės, ga­li tik ge­rai vaiz­di­nę „fo­tog­ra­fi­jos gra­ma­ti­ką“ įval­dęs meis­tras. Nuo pat sa­vo kū­ry­bi­nės veik­los pra­džios V.Ja­si­ne­vi­čius su­bti­liai nau­do­ja dar Leo­nar­do da Vin­čio mėg­tą „auk­si­nės įstri­žai­nės“ ar „die­viš­ko­sios pro­por­ci­jos“ pri­nci­pą.

Ko­kia fo­tog­ra­fi­jos mi­si­ja?

Sė­di­me ant pa­to­gios so­fu­tės, var­to­me se­nus do­ku­men­tus, kny­gas, al­bu­mus. Gurkš­no­jant ar­ba­tą, ku­rią sa­vaip mo­ka už­vi­rin­ti Vi­lius, lė­tai ve­ja­me po­kal­bio gi­ją. Kaip se­ni ko­le­gos ir bi­čiu­liai, bend­rau­ja­me per vie­nas­kai­tą.

- Ka­da pa­ju­tai, kad ta­vo fo­tog­ra­fi­jos ga­li pa­sa­ky­ti dau­giau ar­ba gi­liau, ne­gu jo­se ma­to­me?

– Ar pri­si­me­ni 1969-ai­siais iš­ėjo toks ka­ta­lo­gas, ku­rį iš­lei­do Kul­tū­ri­nių ry­šių su už­sie­nio ša­li­mis drau­gi­ja? Ir ten bu­vo įdė­ta vie­na ma­no fo­tog­ra­fi­ja.

– Įstri­žai­nė la­bai gra­ži.

– Dėl to ją ir pa­da­riau. Tu­ri­nio dar yra šiek tiek. Tai ga­lė­jau pa­si­pūst ir ma­nyt: va, jau pa­da­riau kaž­ką. Nors di­de­lių am­bi­ci­jų ne­tu­rė­jau ir da­bar ne­tu­riu. Jei­gu ki­ti kaž­ką įdo­maus ar ver­tin­go ran­da, tai džiau­giuo­si.

– Ko­kią ma­tai svar­biau­sią fo­tog­ra­fi­jos mi­si­ją?

– Apie tai kny­gos pri­ra­šy­tos. Nuo do­ku­men­to prie sie­nos iki fi­lo­so­fi­nių samp­ro­ta­vi­mų. Da­bar net iki vi­so­kių „nuo­bo­du­lių“, ku­rių aš ne­sup­ran­tu ir ne­ver­ti­nu.

–.Aiš­ki ta­kos­ky­ra yra to­kia: vie­na – kad fo­tog­ra­fi­ja kaž­ką par­odo ir duo­da nau­jo su­pra­ti­mo, o ki­ta – kad per fo­tog­ra­fi­ją, kaip prie­mo­nę, ban­do­ma įgy­ven­din­ti kaž­ko­kius me­ni­nius ke­ti­ni­mus.

– Kaip kryp­tys, kaip ban­dy­mai – ko­dėl gi ne.


TMP_005_II.jpg




Kolegos. Vilius Naujikas. 2009.




Po­pie­žius ir Atgimimas

– O kaip tau pa­vy­ko bū­ti taip ar­ti po­pie­žiaus per jo vi­zi­tą prieš dvi­de­šimt me­tų?

– Ga­na pa­pras­tai. Ga­vau akre­di­ta­ci­ją, bet ar­ti ne­pri­leis­da­vo. Ta­čiau pa­vyk­da­vo pa­bū­ti ir ar­čiau. Nors Šiau­liuo­se mū­sų bu­vo ne­ma­žai nu­va­žia­vu­sių (ko­le­ga Juo­zas Po­lis ma­ne pa­ėmė su sa­vo au­to­mo­bi­liu), bet mes į Ši­lu­vą ne­tu­rė­jom lei­di­mo, tai pri­sig­re­ti­nom už ki­no stu­di­jos il­go so­vie­ti­nio at­vi­ro li­mu­zi­no ir nu­va­žia­vom. Ne­se­niai iš mi­li­ci­nin­kų at­si­ra­dę po­li­ci­nin­kai dar iš se­no įpra­ti­mo tam li­mu­zi­nui, pri­me­nan­čiam so­vie­ti­nių bo­sų au­to­mo­bi­lius, ati­da­vi­nė­jo pa­gar­bą ant kiek­vie­nos san­kry­žos. Ši­lu­voj ir­gi nie­kas mū­sų ne­stab­dė, tod4l pa­si­tai­kė prie­iti ir ar­čiau pa­ties po­pie­žiaus.

– Gar­sus ta­vo kad­ras, kur po­pie­žius Jo­nas Pa­ulius II ae­rod­ro­me bu­čiuo­ja Lie­tu­vos že­mę.

– Tas kad­ras da­ry­tas iš fo­tog­ra­fams skir­to „gar­do“, kaip ir ki­tų, bet kaž­ko­dėl dau­giau bu­vo nau­do­tas ma­na­sis.

TMP_006_II.jpg– Be­ne įspū­din­giau­sias ta­vo cik­las iš At­gi­mi­mo lai­kų.

– Psi­cho­lo­gi­nis At­gi­mi­mo po­vei­kis tiek ei­li­niam pi­lie­čiui, tiek fo­tog­ra­fuo­jan­čiam ir­gi tren­kia per gal­vą. Tuos vi­so­kius mi­tin­gus sten­giau­si fo­tog­ra­fuot.

– Mi­tin­gus fo­tog­ra­fa­vai dar ant juo­ste­lės?

– Taip. Ta­čiau ne­tru­kus at­ėjo skait­me­ni­nė fo­tog­ra­fi­ja ir to, kas ant juo­stos, be­veik ne­be­li­ko. Kad iš­li­kus bent šiek tiek dar gy­vu fo­tog­ra­fu, te­ko nau­jas „dė­žes“ įsi­tai­syt. „Dė­žės“ ta­da žiau­riai kai­na­vo. Aš par­da­viau že­mę, kiek iš tė­vo pa­vel­dė­jau, kad ga­lė­čiau nu­si­pirkt tas „dė­žes“ – ske­ne­rį, kom­piu­te­rį, skait­me­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą.


Šventėse. 1993.

– Ka­dan­gi esi in­ži­nie­rius iš pro­fe­si­jos, tau leng­viau su tech­ni­ka. Se­nas klau­si­mas: ar la­bai su­men­ki­na fo­tog­ra­fi­ją skait­me­ni­nė tech­ni­ka?

– Skait­me­ni­nė tech­ni­ka ga­li ją pa­ge­rin­ti. Nuo žmo­gaus pri­klau­so. Pa­žiū­rėk į se­nas fo­tog­ra­fi­jas, ar daug čia to džiaugs­mo ko­ky­bės at­žvil­giu? O pa­žvelk pas ma­ne kom­piu­te­ry­je ti­krai ge­riau at­ro­do. Va, tris­de­šimt tre­čiai­siais me­tais fo­tog­ra­fuo­tos ma­no se­ne­lio lai­do­tu­vės, man pu­sė me­tų. Ori­gi­na­las – pa­pil­kė­jęs nuo lai­ko.

TMP_007_II.jpg– O kom­piu­te­ry­je at­ro­do kaip va­kar...

– Kai pra­dė­jau ske­nuot se­nus ne­ga­ty­vus, man kom­piu­te­rio ga­li­my­bės lei­do iš juo­dai bal­tos fo­tog­ra­fi­jos pa­da­ryt ir spal­vo­tą.

– Ar čia ne ana­lo­gi­ja, kai ban­dy­ta su­spal­vin­ti Čar­lio Čap­li­no fil­mus ir jam iš­ėjo rau­do­na skry­bė­lė? Mat juo­dai bal­ti fil­mai, jei­gu ati­tin­ka­mai pri­tai­ko­mas ko­das, tai jų vi­si tie pus­to­niai yra pa­slėp­tos spal­vos. To­kių ban­dy­mų tu par­odei ir sa­vo ju­bi­lie­ji­nė­je par­odo­je Pros­pek­to ga­le­ri­jo­je.

Ro­kiš­kė­nų padėka

– O Ro­kiš­kis ta­ve vi­sa­da trau­kia, kaip ir vi­sus gim­to­sios vie­tos?

– Taip, ti­krai. Iš tų gim­tų­jų vie­tų, kur bu­vo Ja­vo­li­nės dva­ro pa­li­var­kas su se­na tro­ba, te­si­ma­to ply­nas lau­kas. Iš­li­ko ąžuo­las, ku­rį pa­so­di­no tė­vas, kai aš gi­miau, ir vie­na lie­pa – kai se­suo gi­mė. Tie me­džiai dar ir da­bar žy­mi ma­no gim­ti­nę.

TMP_008_II.jpgŠie­me­ti­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga V.Ja­si­ne­vi­čiui ypač ma­lo­nu bu­vo gau­ti Vil­niaus ro­kiš­kė­nų klu­bo „Pra­gied­ru­liai“ va­do­vų Al­gio Na­ru­čio ir da­bar­ti­nės pir­mi­nin­kės Kris­ti­nos Šma­go­riū­tės svei­ki­ni­mą: „Džiau­gia­mės Jū­sų reikš­min­gais dar­bais sie­kiant įam­žin­ti žmo­nes ir gy­ve­ni­mo mo­men­tus fo­tog­ra­fi­jo­se, iš­sau­gant at­ei­ties kar­toms. Dė­ko­ja­me už ak­ty­vią veik­lą ir par­amą Vil­niaus ro­kiš­kė­nų klu­bui „Pra­gied­ru­liai“, už su­stab­dy­tas klu­bo gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, su­kur­tą klu­bo fo­to­me­traš­tį."

Pel­ny­tas įver­ti­ni­mas, prie ku­rio, esa­me ti­kri, pri­si­de­da ir vi­si Vi­liaus Ja­si­ne­vi­čiaus ko­le­gos bei jo kū­ry­bos ger­bė­jai..



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)