Pagaliau įriedame į trečio pagal dydį (po Prahos ir Brno) Čekijos miesto centrą. Nieko neprikibsi – švaru, tvarkinga, skoninga. Modernios skulptūros, suoleliai, subtilūs mažosios architektūros akcentai, fontanai. Metalurgijos ir angliakasybos kvapų kaip nebūta. Šalia naujosios Rotušės – vestuvių ceremonija. Jaunikis, kaip ir Lietuvoje, atlieka namų darbus: pjauna rąstą, kapoja malkas, nešioja nuotaką per dirbtines kliūtis ir aplink bronzinę legendinio Ikaro skulptūrą (irgi trečia pagal dydį Čekijoje). Liftu kylame į aukščiausią šalyje Rotušę (85,6 metro) su puse tonos sveriančiu 3,5 metro skersmens laikrodžiu. Ostravos turizmo informacijos centro, įsikūrusio ne pačiame bokšto viršuje, darbuotojas, nugirdęs kelias mūsų tarpusavio frazes, kreipiasi… lietuviškai. Išvirsk iš koto. Pasirodo, šis čekas Vilniaus universitete mokėsi lietuvių kalbos!
Sužinome, kad paskutinės anglys pačioje Ostravoje („plieninėje šalies širdyje“) buvo iškapstytos 1994 metais. 1998 – aisiais (dirbusi 162 metus) uždaryta Vitkovicės metalurgijos gamykla. Visos giluminės šachtos buvo užkoncervuotos, o tūkstančiai šachtininkų ir metalurgų persikvalifikavę tapo kitų sričių specialistais. Anksčiau visas suodinas (dabar tamsias dėmes pastebėjau tik ant bokšto pakraigės) miestas dabar išgražėjęs, nes namai rekonstruojami autentišku senoviniu stiliumi. Ostravą išgarsino bene trumpiausia pasaulyje opera. Vietinės Konservatorijos profesoriaus Leono Juržicos kūrinys „Varlės“ trunka 2 minutes ir 8 sekundes.
Pasidairę iš paukščio skrydžio traukiame Stodolni gatvės (joje ir aplinkui veikia per 80 klubų, restoranų ir kavinių) link. Pakėblinę gal tris minutes, pastebime keistą vyno parduotuvėlę. Ji panaši į savotišką diskusijų – degustacijų klubelį. Prie baro – prekystalio stovi pardavėja, šalia jos su mini taurele vyriškis, dar trys lankytojai sėdi prie staliuko, šalia lentynoje išrikiuotų įvairiausių vyno butelių. Už keturias kronas (apie 50 lietuviškų centų) miniatūrinėje (likerinėje) taurelėje gausi 50 gramų nepaprasto vyno. Pavaišinęs bendrakeleivius, aš tik pauostau, nes Čekijoje vairuotojo kraujyje, kaip ir kaimyninėje Slovakijoje, alkoholio negali būti surasta.
Mus išklausinėjusiems čekams nusistebime totalioje alaus šalyje radę tokį jaukų inteligentiškų vyno ekspertų užutėkį. Vienas iš mūsų naujųjų pažįstamų sėda prie pianino ir ima svajingai skambinti. Atrodo, ne Leono Juržicos „Varles“. Padėkoję už malonią kompaniją ir subtilią vyno ragavimo ceremoniją, išskubame link Stodolni. „Rožių namo“ kavinėje Algirdas su Viktoru (iš Tuniso parskridusiu bičiuliu) užsisako knedlikų, kurių kartais paragauja vienoje Vilniaus kavinėje, garsėjančioje čekiškais patiekalais. Prieš du dešimtmečius esu jų ragavęs ir Slovakijoje, ir Čekijoje, todėl nupasakoju, kas bus patiekta (apkepta ir specialiame padaže išmirkyta batono – baltos duonos riekė su garnyru ir kitais priedais). Viktoras tikisi virtinių stiliaus valgio (kaip yra įpratęs užsisakyti Vilniuje). Vis dėl to sulaukiame tradicinio, ne vilnietiškojo varianto.
1986 metais Brno rausėme tranšėją naujiems miesto vandens valymo įrengimams. Vieną mūsų studentų statybinio būrio narę „šefavo“ (gal buvo slapta įsimylėjęs?) ostravietis Richardas. Išvažiuodamas į Lietuvą, apsikeičiau su juo namų adresais. Įsiminiau gatvės, kurioje gyveno Richardo tėvai, pavadinimą – Podebradova. Atsitik tu man taip, kad iš Stodolni gatvės mes į ją įsukame ir net einame pro 62 – ąjį namą. Mintis, kad Richardas manęs nebepažins arba kad neturėsim vienas kitam ką pasakyti, sulaiko nuo galimybės pasibelsti į jo būsto duris. Gal jis čia seniai nebegyvena? Be to, laukia 90 kilometrų kelias į Katovicus, vakarinės pusfinalių rungtynės. Nors laikas spaudžia, užlekiu bent į vieną didžiausio Čekijos knugyno „Librex“ aukštą (jų – net penki, o devintus metus veikiančios knygų šventovės bendras plotas apie 3000 kv.metrų).
… Nujausdamas pragarišką triukšmą ir tikimybę pro šokinėjančius bei mosikuojančius slovėnus nieko nematyti, prieš Serbijos ir Slovėnijos rungtynes susirandu vietelę kitame „Spodeko“ sektoriuje. Kaip ir absoliuti dauguma lietuvių širdyje palaikau slovėnus, kurie, regis, nepaliks jokių šansų varžovams. Gal „žalieji“ per anksti patiki pergale arba pavargsta, todėl priversti vytis. Pratęsimas. Ir tik jo metu išaiškėja, kad juodai arba pilkai it užsimaskavę saugumo agentai apsirengę viena eile žemiau sėdintys ramūs jaunuoliai yra serbai. Jie ima šokinėti iš vietų, kažką rėkti gomuriniais balsais. Kur jau čia ištversi neišsidavęs – Serbija laimėjo 96 : 92!
Kur dingo visi aistringieji Belgrado „Partizano“ stiliaus rėksniukai? Į Europos Sąjungą jiems reikia vizų! Be to, tikriausiai Lenkija serbams pernelyg brangi šalis? O čia atvažiavo tik buvusių partinių bonzų ar naujųjų buržua sūneliai, kuriems nedera elgtis lyg plebėjams.
… Sekmadienio rytas. Patiems Katovicams apžiūrėti pasilikę dvi valandžiukes, šį kartą birbiam į Osvencimą. Palyginti su jau labai seniai aplankytu Buchenvaldu, čia kur kas daugiau išlikusių ar atstatytų barakų ir eksponatų. Šiurpu nukrato keliolikos kinučių trukmės dokumentinis filmas. Sterilizuoti koncentracijos stovyklos vyrai su padidėjusiomis krūtimis, kiti užkrėsti bakterijomis, išsekinti pasityčiojamo darbo ir bado. Iš Vengrijos čionai buvo suvežta daugiausia – 430 tūkstančių žydų, iš Olandijos – 60 tūkstančių, iš Norvegijos – beveik septyni šimtai. Kitų šalių skaičių nespėju užsirašyti, stenduose nerandu ir atskirų Lietuvos duomenų.
Maždaug 186 centimetrų ūgio plikai nusiskutęs mūsų gidas Voitekas savąja šukuosena tiktų į kompaniją Lenkijos krepšinio rinktinės aukštaūgiams Marcinui Gortatui, Maciejui Lampei bei Deividui Loganui. Turistų grupių tiek daug (mes pasirinkom lenkiškai suprantančiųjų), kad visi privalo užsidėti ausines, nusistatyti gido nurodytąjį kanalą ir neatsilikti vaikštant po teritoriją. Voiteko balsas ramus, bet labai išraiškingas. Viename pastate už stiklo sukrauta tonos vyriškų, moteriškų, vaikiškų rūbų, kitame – dantų bei drabužių šepetėlių, akinių, trečiame – iškankintį ir mirusių kalinių plaukų. Iš septynių tonų plaukų nuo karo pabaigos išliko dvi. Už vieną kilogramą fašistinės Vokietijos firmos mokėdavo po pusę markės. Sudegintų Osvencimo aukų pelenus nacių lėktuvai barstydavo kaip trąšas.
1940 metais vokiečiai Osvencime įkūrė Lenkiijos politinių kalinių kalėjimą. Netrukus čionai naciai ėmė vežti žmones iš visos Europos, daugiausia žydus, taip pat karo belaisvius iš TSRS, čigonus, čekus, jugoslavus, prancūzus, austrus. Kiekvienas atvežtasis būdavo fotografuojamas po tris kartus – tiesiai, profiliu iš dešinės, su galvos apdangalu pusiau iš kairės. Politiniams kaliniams prie dryžiuoto švarkelio prisiūdavo raudoną trikampį, žydams – šešiakampes žvaigždes, sudarytas iš geltono trikampio bei trikampio tos spalvos, kuri atitikdavo suėmimo priežastį. Juodus – čigonams ir tiems, kuriuos hitlerininkai laikė asocialiais. Šventojo Rašto išpažinėjai gaudavo violetinius trikampius, homoseksualai – rožinius, o kriminalininkai – žalius.
Keista, bet slaptažodžiais „Kanada 1“ ir „Kanada 2“ naciai vadindavo vertingus kalinių daiktus. Kitos gudrybės – tarkim, Graikijos ir Vengrijos žydams vokiečiai pameluodavo, jog veža juos pigiau nusipirkti realiai neegzistuojančių žemės sklypų, naujų būstų, parduotuvių arba pasiūlydavo pelningą darbą išgalvotose gamyklose. Žmonės su savim veždavosi vertingiausius daiktus, kuriuos netrukus prarasdavo. Einame ir einame per nesibaigiančius korpusus. Nuotraukos, aprašymai, schemos. Vėl krūvos geležinių dubenėlių, ramentų, protezų, barzdos skutimosi šepečių, lagaminų. Tarp jų pastebiu vieną su užrašu „M. FRANK 12 – 4 – 15 HOLLAND”. Gal čia Anos Frank giminaičio?
Ilgi koridoriai fotografijų su atvykimo ir mirties datomis. Naujai atvykusiems į stovyklą hitlerininkai liepdavo nusirengti ir eiti į pirtį. Požeminės patalpos lubose kaliniai išvysdavo dušų čiaupus, iš kurių niekuomet netekėdavo vanduo. Per juos esesininkai paleisdavo dujas „Ciklonas B“. Žmonės mirdavo per 15 – 20 minučių. Nužudytiesiems išraudavo dantis, nukirpdavo plaukus, numaudavo žiedus, išsegdavo auskarus. Nunuodytųjų palaikai konvejeriu keliaudavo į krematoriumo krosnis.
Vėl patenkame koridoriun su fiziškai išsekintų ir suluošintų kalinių nuotraukomis. Trisdešimt vienerių lenkės, atvežtos į Osvencimą 1943 gegužę (160 cm ir 75 kg). Išlaisvinta ji tesvėrė 25 kilogramus. 1944 balandį čia atsidūrusi Belgijos žydė (168 cm ir 60 kg) – 35 kg. Jos tautietė iš Olandijos (1944 spalis, 155 cm, 47 kg) – vos 23. nerealiai reali keturių berniukų su nupjautais lyties organais nuotrauka. Šalia krematoriumo Voitekas parodo kartuves, kur 1947 metų balandžio šešioliktąją buvo įvykdytas mirties nuosprendis pirmajam Aušvico (Osvencimo) KS komnedantui Rudolfui Hesui.
Viktoras jau nebeatlaiko vaizdų bei informacijos kraupumo ir pasilieka nusiraminti kavinukėje, o mudu su Algirdu sėdame į vietinį ekskursijų autobusą ir vykstame į Bžezinką (Birkenau) – antrąją Osvencimo stovyklą. Čia ant 1944 metais pastatytos geležinkelio platformos esesininkai rūšiuodavo atvežtuosius – galinčius dirbti siųsdavo į stovyklą, likusius – į dujų kameras. Anot Rudolfo Heso, myriop būdavo siunčiama 70 – 75 procentai atvykėlių.
Būsimieji koncentracijos stovyklos kaliniai iki Osvencimo neretai bildėdavo pusantro – du tūkstančius kilometrų – užkaltuose ir užplombuotuose prekiniuose vagonuose nevalgę ir negėrę. Prikimšti žmonių traukiniai kratydavosi Aušvico link septynias, aštuonias, o kartais net dešimt parų. Atidarius vagonus paaiškėdavo, kad dalis deportuotųjų – nebegyvi…
Tuo pačiu autobusu grįžtame į pirmąją stovyklą. Dar kartą žvilgteliu į cinišką metalo užrašą virš įėjimo į pagrindinę teritoriją – „ARBEIT MACHT FREI“ („DARBAS IŠLAISVINA“). Prieš beveik septynis dešimtmečius pro šiuos vartus kaliniai kasdien eidavo į darbą ir po dešimties valandų grįždavo. Mažame skverelyje greta koncentracijos stovyklos virtuvės orkestras grieždavo maršus, kurie turėdavo žvalinti pasmerktuosius ir palengvinti esesininkams juos suskaičiuoti.
Net galvon netopteli, kad visiškai netrukus (2009 12 18) šį užrašą, išniekindami šimtų tūkstančių čia gyvenimą ne savo valia anksčiau baigusių atminimą, nugvelbs dvidešimt pirmojo amžiaus neonaciai. Nejaugi jie susigėdo dėl idiotiško savo pirmtakų cinizmo? (Iki 65 – ųjų Osvencimo kalinių išlaisvinimo metinių – 2010 01 28m- užrašas buvo surastas – red.past.) Keliaujame atgal į Katovicus tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Jau žinome, kad rytoj, pagerbdama žuvusius Siemenovicų angliakasius, Lenkijos vyriausybė šalyje paskelbs gedulą.
O šiandien vakare – Europos krepšinio čempionato finalas. „Švyturio“ palapinėje mane kažkas pašaukia vardu. Atsisukęs pamatau jaunystės laikų draugą Gediminą. Kolegos lenkai jo įmonės darbuotojams nupirko bilietus į pirmenybių baigiamąją dalį. Tiesa, kauniečiai gyveną Krokuvoje (irgi „Etap“ viešbutyje), nes Katovicuose viešbučiai pergrūsti, ir kasdien važinėją į varžybas. Per apsinešusių kraštiečių keliamą triukšmą ir būgnų dundesį („LIETUVA! LIETUVA! LIETUVA!“) beveik neįmanoma susikalbėti. Merkiame šnipus į lenkišką alų (prie lietuviško nelabai prasibrausi). Įtariu, kad tuo visiškai prarasiu ne tik tapatybę, bet ir realybės pojūtį – kaip ir uolieji „bembačiai“. Gediminas, aptilus decibelams, rikteli: „Man jau dabar gana, o lenkai po finalo restorane rengia mums banketą su „Vodka Wyborowa“! Neįsivaizduoju, kas bus!“ Rytojaus dieną jo laukia kelionė iki Žešuvo, kur susitiks su šeima ir drauge vyks atostogauti į Bulgariją.
„Spodek“ arenoje tampame skirtingų stovyklų atstovais. Viktoras nepalaiko nė vienos komandos, Algirdas galvą guldo už Jono Kazlausko graikus, aš, nors nevilkiu žalios aprangos, nenoriu pamesti savo „slovėniškosios“ tapatybės. Nenoriu blaškytis nuo komandos prie komandos ir mintyse linkiu mažajai Slovėnijai sėmės. Visą čempionatą žaidusi lyg Lietuva 2003 – aisiais ir atrodžiusi galinti įveikti bet ką, ji, déjà, lieka be medalių. Graikai sugebėjo jiems primesti savo kibų gynybinį krepšinį.
Finalą stebiu abejingai, nes beveik nuo pat pradžių viskas aišku kaip ant delno. Ispanai vėl tapo ispanais. Nustebina „laikinieji tautiečiai“ slovėnai, tribūnose besiplėšantys už serbus, kurie išvakarėse juos nuskriaudė. Gal pasąmonėje žalieji dar neprarado jugoslaviškosios tapatybės? Antra vertus, ko tiems slovėnams griežti dantį ant Belgrado – prieš dvidešimt metų jų nei tankais traiškė, nei ašarinėmis dujomis nupurškinėjo; leido atsiskirti, ir tiek.
Po finalo kažkur dingsta Viktoras. Susitinkame tik gerokai vėliau viešbutyje. Pasirodo, jam pavyko ne tik gauti juodaodžio graikų milžino Sofoklio Schorcaničio autografą, bet ir su juo nusifotografuoti. Tarp sporto arenos ir mūsų viešbučio esančioje degalinėje krepšininkas norėjo nusipirkti gėrimo, čia Viktoras jį ir pričiupo.
Sėdime krepšinio suvenyrų bei autografų žvejo kambaryje, siurbčiojame ukrainietišką „piercovka z miodem“, o ausyse vis trata lietuviški būgnai ir aštrus salės komentatorius, keistai kirčiuojančio sportininkų pavardes, balsas: „RRRIKI RRRUBIO! NENAD KRRRSTIČ!”
x x x
Iki pasaulio krepšinio čempionato liko du mėnesiai. Jau seniai žinom, jog į Turkiją žiūrėti rungtynių nevyksim. Iki šiol niekas negali garantuoti, kad marškinėlius su užrašu „Lietuva“ apsivilks dauguma tikrųjų mūsų žvaigždžių ir kad rinktinės tapatybės krizė jau baigėsi.
Iki pasaulio krepšinio čempionato liko du mėnesiai. Jau seniai žinom, jog į Turkiją žiūrėti rungtynių nevyksim. Iki šiol niekas negali garantuoti, kad marškinėlius su užrašu „Lietuva“ apsivilks dauguma tikrųjų mūsų žvaigždžių ir kad rinktinės tapatybės krizė jau baigėsi.
2009 rugsėjis – 2010 birželis
(Pabaiga)
