2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozas Kundrotas .Ar nepaseno padorumas? (Laimono Inio „Ilgas pabučiavimas prieš aušrą“)

Juozas KUNDROTAS, rašytojas ir žurnalistas, LŽS Kauno apskrities skyriaus senjorų klubo MES narys

Inis_kn._1_II_a__b.jpgPastaruoju metu mūsų literatūros padangėje vis labiau įsigali romano kultas. Madinga? Gal taip, gal ir ne. Romualdas Granauskas yra graudžiai pajuokavęs: „jeigu moki bent keturis šimtus lietuviškų žodžių, - jau gali varyt romaną.“ Novelių/apsakymų knyga darosi vis retesnmis įvykis. Ištikimųjų šiam žanrui, tokių kaip Juozas Aputis, mažai belikę. 

Todėl neseniai pasirodžiusi kauniečio rašytojo Laimono Inio novelių rinkinys „Ilgas pabučiavimas prieš aušrą“ (dailininkas Vladimiras Beresniovas), kelia nemažą smalsumą. Novelistikoje autorius nėra naujokas – 1982 m. skaitėme jo rinkinį „Sunkus dialektikos mokslas“. Po to metėsi į kitus žanrus. Vien per pastarąjį dešimtmetį išleido tris romanus, keletą stambaus formato sakmių ir legendų leidinių (taip pat ir vaikams), ne vieną poezijos knygelę, paskelbęs įvairaus pobūdžio tekstų... „Ilgo pabučiavimo ...“ pasirodymas sutapo su rašytojo jubiliejumi – balandžio 1-ąją sukako septyniasdešimt penkeri!

Kuo minta ir smaginasi Jubiliato plunksna- rašiklis (kompiuteriu nesinaudoja)? Kokias vertybes eksponuoja keturiolikoje novelių, parašytų, kaip pats sakosi, netyčia?

Yra kažkur apie knygos vidurį tokia „Laisvės alėja“, prasidedanti žodžiais: „Sakyk ką nori, vis dėlto jis kažkuo ypatingas“. Ypatingas – reiškia kitoks. Tai apie žinomą Profesorių – „tą magą, tą burtininką Juozapą Albiną Her.. Her... bačiauską“ (p. 113), galintį žmogų pavergti, apipainioti savo kerais, užburti. Sodriai dvelkteli mistika. Rašytojas savo personažų nespraudžia į kanoninius rėmus, leidžia siužetui šakotis, daryti „alkūnes“, lūžinėti. 

Pasiduodamas sąmonės žaismei ir šokinėjančiai ritmikai, pasitiki skaitytojo novoka, erudicija, intelektu. Tokiu skaitytoju, kuris gali nutuokti, kas gi tas Profesorius, kas tas Danilas ir kokią misiją jie savo laiku atliko. Kaitaliojami laikai, nors tarp jų ryškesnės linijos ar ribos nebrėžiamos. Tegu! Kam įdomu, tas supras, susivoks, o tingiam protui vis tiek neįpirši.

Noriu pabrėžti, kad pacituoti žodžiai –„vis dėlto jis kažkuo ypatingas“ – tinka visos L.Inio knygos tipažui nusakyti, charakterių išskirtinumui, gyvenimo būdui apibrėžti. Savo kitoniškumu išsiskiria gerąja prasme. Tai ir savo laiku buvusios garsios asmenybės, kultūros ar istorinės figūros, kartais palytėtos palaimingo Dievo ar angelo sargo sparno. O tokį, žiūrėk, ir „apima paslaptinga idee fix“ (p. 35). Jos apniktas ir architektas Marconis (novelė „Stebuklingas tiltas tarp „Žaliosios gebenės“ smuklės ir Baltojo dvaro“), turintis konkrečių darbų planų – pastatyti dvaro rūmus, užveisti parką, įrengti tvenkinius. Bet „Kartais mintys taip susivinkliuodavo, kad /.../ net nebeišmanydavo, ar gyvena realiame, ar svajonių pasaulyje“ (p. 37).

Inis_kn_2_il._IIa.jpg Paveiktas gamtos grožio ir visiškai atsidavęs vaizduotės galioms, išvydo efemerišką būtybę balta suknele Vokės vardu. Čia ją regi prie upelio, čia užsiropčiusią ant pakrantės akmens... Marconis trokšte trokšta, kad vizija tęstųsi ir tęstųsi. Autoriui svarbu ne obektyvaus gyvenimo vaizdas, bet vidinė būsena, jausmai, veikiami vaizduotės, pažadintos hiperbolizuotos gamtos. Vaizdavimo priemonės (sakmiškumas), tonacija primena poetinės prozos tekstą. Neabejojame, jog tokia estetinė žaismė patinka ir skaitytojui.

Savo stilistika, plastiškumu, kalbėjimo maniera sakmei artima ne viena novelė. „Žaidimų namai“ – irgi. Albertas Vijūkas, būsimasis istorikas mokslininkas, pasišovęs „suprasti, savo akimis pamatyti, savo kūnu pajusti, kaip viskas buvo. Kokiomis jūromis ir upėmis senų senovėje atplaukė mūsų protėviai į šį Dievo užmirštą pasaulio pakraštį ir kodėl mes čia apsistojome? /.../ Kodėl šį žemės kampą, tokį nuošalų, nepatrauklų, net atšiaurų pasirinkome savo Tėvyne? /.../ Kodėl galvas guldydami, kraują liedami šokome jos ginti, statyti pilis, puošti miestus ir kurti Didžiąją kunigaikštiją nuo jūros iki jūros?“ (p. 52).

Pasikliauta simboliais, mitais, alegorija. Daug ko reikia, kad Albertas Vijūkas, nors kilęs iš bajorų, susivoktų ir jo protinėmis galiomis būtų padaryta tai, ko niekas kitas dar nėra daręs. Kai žvitrioji moteriškaitė grakščiais pirštais užspaus jam akių vokus, jo darbus tęs, gilins, plėtos Teodoras Narbutas: jam išpuolusi „didelė laimė – parašyti tai, kas buvo po...po Alberto“ (p. 57). Subtiliai perteikta žmogaus misija veikia sąmonę: gera, kad yra tokių, kurie aukojasi, plėšia nuo Tėvynės veido užmaršties užklotą. Tuo rašytojas mums teigia dvasinės, kultūrinės, istorinės patirties prasmingumą, nenutrūkstamą praeities, dabarties ir ateities ryšį – kaip vientisumo pamatą. „Praeitis – tai mūsų patirtis, vadinasi, neatskiriama dalis to, kas esame šiandien, kas būsime rytoj“, - tai sakiusi Elena Bukelienė.

Ryškių asmenybių įkūnijimo, įasmeninimo tema L.Iniui nėra svetima. Garsių vardų likimai vinguriuoja daugelyje jo kūrinių. Rašytojo vaizduotė lengvai sklendžia virš veikėjų gyvenimų, estetiniu žvilgsniu stebi jų vingius, psichologiškai motyvuoja, audžia patrauklų vaizdą. Visokių deformavimų (lytinių, psichinių, dvasinių) ar blevyzgų nerasi nė su žiburiu. Brutali leksika jam setima. Tai ne kartą yra pabrėžęs ir susitikimuose su skaitytojais. Tarkim, net sąvoka „pamišėliai“, iškelta į knygos „Pamišėliai ir šventosios“ (2007) pavadinimą turi kitą kanotaciją, o iš tekstų visumos prasimuša išskaidrėjusi šviesa, personažų siekiai – kažką atrasti, sukurti naudina. 

Net novelė „Ilgas pabučiavimas prieš aušrą“, kur gali tikėtis visokių velniškų pagundų, neperžengtos padoraus elgesio ir kalbėjimo ribos: šešiems vyrukams staiga taip užkaista kraujas, kad „vienu kartu pabundant vyrišką nerimą ir smalsumą“ gražiajai lyčiai (p. 58) ir vieningai nutarė pasiieškoti sau mergiokių. Kas ieško, tas randa: šešios panikės kaip tyčia betrypinėjančios daržinės pasieny, „nematytos neregėtos toje pasvietėje, aiškiai iš toliau atklydusios, bet iš visko regėjos – gana drąsios, o ką jau kalbėti apie dailumą“ (p.60). Situacija smagi. Glaudžiai persipynusi nekandi ironija, lengvas sarkazmas, groteskas plevena tarp eilučių ir tampa pasakojimo varikliu, savita spalva spalvina personažų veidus, ryškina charakterius. Pasibučiavimų turbūt irgi būta. Būta ir gražių žodelių, žadėjimų. Jaunėlis ūkininkaitis, ko gero, drąsiausias iš visų, savai išsirinktajai žadėjo: „- Aš tave išbučiuočiau.. Saldžiai saldžiai... myluočiau ilgai ilgai... glostyčiau švelniai švelniai...“ (p. 62). Tai ir visa erotika. Jokių „zonų“ žemiau juostos, apie kurias nuolat tauškia mūsų „juokų karaliai“, „popsikai“ iš televizijų.

Inis_il._3_II.jpgLaimono Inio personažai, kaip sakėme, ryškūs individai. Jų autentika nulemta tam tikrų vidinių ir išorinių aplinkybių. Svarbi dvasinė būsena. Ji dažnai tampa centru, ašimi. Tai sakytina ir apie poetą Faustą Kiršą (novelė „Gluosnio lazda“), kuris net „drėgmės prisigėrusios skrybėlės nenusiima, net dar labiau užsismaukia ant kaktos – nenori niekam užkliūti“ (p. 79). Ne kur kitur – kavinėje. Aiškiai – vienišius. Čia, kankinamas ilgesio ir prisiminimų, ieško nusiraminimo. Jų fone išnyksta, ištirpsta individo tapatybė, savastis. Nenorėtų sutikti pažįstamų, nes „reikėtų kalbėti, tuščiai tarkšti“ (p. 80). Kai esi vienas, esi padėties šeimininkas. Tačiau oraus žmogaus laikysena daugiau išorinė. Valdo jausmų ir prisiminimų stichija, verčia pasinerti į savo sielos gelmes. Nutuokiame ištuštėjusią vidinę būseną, tolydžio gilėjant vienišystę. Mintys prieštaringos. 

„Manė, atsiskirs nuo visų, gyvens vienas. Užmirš viską, kas buvo, kas dirgino, žeidė, ką mylėjo ir ko neapkentė. Kaip vagą užvers praeitį ir pasiliks tik dabartį. O vėliau... vėliau vis pagalvodavo: nuo ko aš bėgu? Ar tik ne nuo savęs? Bet ar nuo savęs įmanoma pabėgti?“ (p. 80). Vidinis dramatizmas nesplopsta, gilėja. Nebenori kalbėti nei apie rašymus, nei apie svarbiausią savo knygą „Pelenai“. Bet autorius santūrus. Negraudina. Nežada jokių šviesesnių properšų, neveda į džiaugsmingą erdvę. Atkakliai laikosi savo: kuo aš čia dėtas, jeigu likimas mato kitaip ir brėžia kitas projekcijas? Likimas nepaiso nei rangų, nei sužvaigždėjimo, veda ten, kur turi nuvesti. Vieni priešinasi, kiti stoiškai suvokia: yra pradžia, yra ir pabaiga. Faustas Kirša – kuklaus nusiteikimo („nenori niekam užkliūti“), nusivylęs meile ir savo kūryba, personažas. Tapomas subtiliai, jaučiant jo prislpousią dvasią ir vidinę galią, vangų laiko ritmo plevenimą. Kuo poetas dar tiki (ir iš viso ar tiki?), - pamąstymai skaitytojui, kai Poeto sąmonėje tvinksi: „Iš pelenų į sielą pelenai...“

Per daiktus, lakoniškai sukurtą vaizdą, nenuvalkiotą dialogą skleidžiasi novelės „Rojaus prieangyje“ dramatizmas, vienišiaus likimo ir karo negandų nublokšto į svetimą ir tolimą šalį, gyvenimas. Vietinių vadinamas Pedro, bet greit sužinome, jog tai Petras Babickas (įvairiais talentais apdovanotas), leidžiantis paskutines savo dienas. Apibrėžtos veikimo ribos, regime aukštoką tvorą, už kurios, anapus, dažnai pasimato moters, vardu Rio, galva. Rašytojas estetiniu žvilgsniu pagaviai piešia vizualų skurdaus būsto vaizdą:

„Keistas tas namas, labiau primenantis paskubomis sudurstytą pašiūrę: ant keturių kampinių, grubiai aptašytų ir tarpais nukapotomis šakomis kyšančių stulpų, tarpusavy suraišiotų mazguotomis virvėmis, užklotas šioks toks stogas iš faneros gabalų, kartono atraižų ir sudžiuvusių trupančių palmės lapų, dieną pro visus plyšius negailestingai spigina saulė, o naktį, nusileidusios iš mėlynų aukštybių, sužiūri žvaigždės. Viena pašiūrės pusė gan neblogai sutvarkyta, yra net kelios šatragaliais paramstytos lentynos, prigrūstos įvairiausių, visokiausiais keliais atkeliavusių brangiausių daiktų: medinis Rūpintojėlis, liūdnaveidė Madona, Lietuvos kareivio kepurė, padrikai paberti smulkaus gintaro gabaliukai, gerokai nučiulptas kandiklis su emalės inkrustacija, įrėminti Dariaus ir Girėno portretai, dar ant gembių pakabintos tautinės juostos, lininis rankšluostis, o kas netilpo į lentynas, tiesiog pamesta ant žemės: kažkokio šventojo statulėlė nusilupusiais mėlynais ir raudonais dažais, vėjinio malūno maketas, nušleivinti ilgaaauliai batai, geležinė kaukė ir dar kažkokie gyvenimo pakelėse surankioti niekai“ (p. 99 -100).

Nesusilaikiau nepacitavęs ilgokos ištraukos. Vaizdas, man pasirodė, paveikus. Dar nematome žmogaus, susirietusio į kamuolį ir gulinčio po nudėvėtu apklotu, o mūsų galvas jau užplūsta minčių spiečiai. Nutuokiam, jog herojus nedūsta nuo „gyvenimo pakelėse surankiotų niekų“, kad viso to reikia jo širdžiai, palaiko jo gyvastį, primena tėvynę – vienintelę ir svarbiausią jo meilę (antroji meilė – vienatvė), apie kurias pats prasitars savo kaimynei Rio, dažnai jį aplankančiai, kartais ir duonos pasiūlančiai. Meilė Tėvynei – jo gyvasties ramstis. Kaimynei to neduota. Jai būtų neblogai savo pašonėje turėti Pedro, kad ir senyvą žmogų. „Tu esi vienišas kaip benamis šuo! – sako į akis Rio. – Ir tai tavoji išsilgalvotoji mylimoji... toji vienatvė... Išsižadėk jos!“ (p. 106). Pedro ištikimas savo principams, be jų nėra žmogaus, tik apvalkalas, paviršiai. Nors patirtis savo kaulėtais pirštais skaudžiai baksnoja, o į lūpas įspraudžia sakinį: „Aš tikėjau, kad pasaulį gali pakeisti ir vienas žmogus. Pasirodo, negali...“ (p. 108).

Bet vis tiek, kol tvinksi širdis, troškimas neapleidžia, tik vienintelis, apie kurį savo kaimynei prabils, kalbai pasisukus apie anapusinį pasaulį.

„ –Aš norėjau išeiti šiandien. Įlipti į medį, pažiūrėti į Lietuvą ir išeiti... toli toli... iki pat gimtinės... Aš taip pasiilgau geltonų purienų... „(p. 110).

Tekstas emociškai vientisas, į Pedro – Babicką pažvelgta be užuojautos, tartum iš šalies. Ką matė, ką girdėjo, tą ir parašė. Autoriaus „nesikišimas“, neutralumas suteikia tam tikrų prioritetų, pliusų.
Ką L. Inis bevaizduotų, kokios temos besigriebtų, kokiais personažų likimų vingiais bevaikščiotų, sąmonės įgalinimas tampa vienu iš esminių estetikos prioritetų ir galimybių vidinei ir juslinei patirčiai atskleisti. Išoriškumo ir vidinių būsenų lėkštės svyruoja netolygiai, dažniai svyra pajautų, individo mąstymo, autentikos paieškų, jų pavidalų išryškinimo pusėn. Bet pasaulis nuolat kinta ir jį suprasti mes pajėgūs per žodį, jo galią, metaforą, pažinimą.

Kunigaikštis Dangerutis (novelė “Likimo bokštas“) atkilęs iš giliųjų istorinių laikų (1213 m.). Kalinamas tamsiame kalavijuočių pilies bokšte. Jį saugo „šarvais barškantys sargybiniai:“ (p. 18). Virš galvos spurduliuoja juodi padarai. Klausa jautriai reaguoja į kiekvieną garsą, o rankos bematant susigniaužia, tarsi laikytų kalaviją („jis visą gyvenimą rankoje spaudė kalaviją“, p. 19). Bet vis tiek rūpi: koks žmogus buvo įvairiais amžiais, kaip kito jo sąmonė, būtis, moralinis kodas...

Inis_il._4_II.jpgRašytojo vaizduotė vinklioja tarp realiojo ir nerealiojo pasaulio. Norint pajusti tolimas atošaukas, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, būtina turėti amžių vaizduotę. Be tokios vaizduotės nenužengsi nei į istorijos gūdumas, nei mitines pradžias. Laimonas Inis istoriškumo kainą žino, yra ne sykį išbandęs savo plunksną, pajutęs, kad visais laikais žmogus troško būti laisvas. Ši tema lukštenama ir „Likimo bokšte“. Rutuliojasi dialogas su efemeriška būtybe: gal likimu moters drabužiais, gal vienuoliu su abitu... To iki galo nepasakyta. 

Autorius tarsi mus išbando: kiek mes pajėgūs suvokti istorijos rato inertiškumą ir žmogų, atlaikantį inertiškumo jėgą. Tamsiųjų ir šviesiųjų jėgų melancholijos, alegorija ir mistika, įvaizdžiai ir metafora žengia sutartinai koja kojon, praplečia pasaulėvaizdį, veikia samonę. Kai žmogus netenka laisvės, o ramybės dar neduoda juodi gaivalai ir nukankintojų sielos. Tada ir pradeda suprasti, jog gyvenanat būtina pirmiausia pažinti save, kad suvoktum, „kaip keičiasi siela, kas joje dedasi, kaip ji bręsta, auga, spurda“ ir kad būtina ją kurti! (p. 22). Vidinis pasaulis intensyvėja neaisvėje.

O kas gi tas vidinis pasaulis, kuo jis grindžiamas? To ne kartą klausė ir bandė filosofiškai atsakyti filosofai ir psichologai, rašytojai ir literatūrologai, filologai ir lyrikos tyrinėtojai. Mūsų jau cituota literatūrologė sako: „Tai žmogaus pasaulis, peršvietas – persunktas atskiros sąmonės, jos patyrimų, atsiminimų, pasirinkimų, apsisprendimų, erdvės, laiko jutimų“.

Šiuo atveju mums rūpi pasirinkimo, apsisprendimo imperatyvas. Tokių lemtingų akistatų, kai reikia rinktis, apsispręsti, L.Inio kūryboje apstu. Kunigaikštis Dangerutis renkasi garbingą mirtį, bet ne suderėtą laisvę.

Diametraliai priešingą gyvenimą gyvena estrados „liūtės“ ir advokatas (novelė „Trys moterys ir advokatas“). Pikantiškų kurortinių nuotaikų aidai, jų pasėkmės aptariamos advokato Valerijono Kirkučio kontoroje. Vyrauja aistros, kūniški geismai. „Gyvenimas trumpas ir iš jo reikia paimti viską“ (p. 160), - kaip kirviu kerta Monika Asta, nežinia su kuo susižvejojusi nesantuokinį kūdikį, kurį ir atsinešė į advokato būstinę. Visos trys moterys – Viktorija, jos duktė Monika Asta ir Inga – nepėsčios. Ir sijonus pačios užsiverčiančios. Visos vertinančios meilės malonumus. Tad ir vaikelis ant dukters rankų atsitiktinės meilės vaisius. Tai gerai supranta ir advokatas Valerijonas Kirkutis, smagiai leidęs laiką prie jūros ir jautęsis savo stichijoje. Tarp jų visų dar maišėsi ir plikis politikas, savo apsukrumu nenusileidęs Kirkučiui. Tad ir tas kūdikis – tikrų tikriausias nerimo ir paslapties kamuolys, bandantis advokato kantrybę: „jei dar valandėlę leisis į kalbas, iš to užmesto voratinklio vargu ar išsipainios“ (p.166).

Sustyguota stilistika, sutramdyti emociniai sprūdžiai neleidžia tekstui subanalėti, slysti paviršiumi. Vidiniam tuštėjimui atskleisti autorius sumaniai išlaiko intrigą iki galo. O finalas toks: kad ir neprastos pajūryje sutiktos estrados „liūtės“, bet sava sekretorė geriausia!

Inis 1 II_1.jpgLaimonas Inis yra prasitaręs, jog jam skaitytojai kartais papriekaištauja dėl retų, mūsų kasdienėje kalboje beveik nevartojamų žodžių, posakių. Būsiu atviras: man tai kelia nemaža žavesio, gyvybės. Argi nepraplečia mūsų vaizduotės, kai skaitome: žirk žirkt ir priėjo; šikšnosparnis ne kabo, bet spurduliuoja; švyst švyst – pasimatė ilgos kojo; saulė ne pateka ar kaip nors, bet staiga dangun pašoka; liepos krūpčiodamos virpuliuoja; moteris per tvorą ne perlipa ar perkopia, bet perplasnoja... Tekstas žodingas, sakinys vingrus, sklandus, dialogas gyvas, dinamiškas. Tai ir mums padeda, vieno šios knygos veikėjo lūpomis tariant, „geriau suprasti, savo akimis pamatyt, savo kūnu pajusti „kaip viskas buvo“ (p.52). Reti žodžiai, įvaizdžiai – ne dirbtiniai pasigauti, pritempti. Tad ir tekstui teikia daugiau gyvybės, o skaitytojui – jaukaus smagumo.

Fotografo Ričardo Šaknio nuotraukose knygos "Ilgas pabučiavimas prieš aušrą" autorius LRS ir LŽS narys Laimonas Inis; dailininko, LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo iliustracijos iš naujos L.Inio knygos

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)