2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Vidas BEITNARAS. TAPATYBĖS KRIZIŲ EPIDEMIJA ( II tęsinys)


Beitnaras_II.jpg„Etap“ viešbučio fojė rusų žurnalistas maigo savosios „Tošibos“ klaviatūrą, ant stalo prikrauta naujausių „Planeta Basketbol“ žurnalų, išsamiai nušviečiančių Rusijos krepšinio (vyrų ir moterų) situaciją. Sutinkam ir tėvynainių plunksnos draugų, bet jie nenoriai leidžiasi į šnekas. Ką čia kalbėsi, kai žaidimu viską pasakė rinktinė. 

Kai birželį gavom ketvirtfinalio, pusfinalio ir finalo varžybų bilietus, nustebom, kad lenkai pridėjo ir papildomus – į kovosiančių dėl 5 – 8 vietų ekipų rungtynes. Organizatoriai tartum nujautė, jog Lietuva gali patempti tiki iki antro ketvertuko. Tikrovė pasirodė besanti dar niūresnė Tragifarso natomis suskambo išankstiniai žurnalų viršelių bei puslapių šūkiai: „LAIKYKIS, LENKIJA, MES ATIENAM!“, „TIKSLAS – ĮVEIKTI VISUS!“

Nupėdinę iki skraidančią lėkštę primenančios „Spodek“ arenos, mėginame parduoti atliekamus bilietus. Kasa jų purtosi iš tolo, o perpardavinėtojai nesiūlo net pusės jų kainos. Kažkur kitoje sproto rūmų prieigos pusėje išvystame į save nebepanašų šlepečiuotą bekepurį Sėklą su keliais draugeliais. Nei džiaugsminga, nei grėsminga jų išvaizdos neoavadinsi. Ar jau nusiuntė jis Ramūnui Butautui žinutę, kad neatsistatydintų (kaip buvo pasielgęs anksčiau, po Pekino Olimpiados)?

Iš paskutiniųjų besistengiantys neprasti tapatybės geltonoje „Švyturio“ palapinėje siautėja uniformuoti mūsų aistruoliai: dunda du būgnai, ir apgirtusių kuopelė desperatiškai nirtulingai maždaug kas dešimt minučių užskanduoja: „Lietuva!“ Liovęsi „prakalinėti“ niekam nebeįdomius bilietus, per dvigubą apsaugos kordoną patenkame vidun. Vestibiulyje pro šalį prašmėžuoja neutraliai nusiteikusių Šarūno Kliokio, vėliau – Vygaudo Ušacko siluetai. Mūsų „nebieskame“ (žydrajame) sektoriuje toje pačioje eilėje pastebim juokauti šįsyk nusiteikusį Artūrą Orlauską (Zakarauską). Tačiau daug Lietuvos krepšinio gerbėjams skirtų vietų tribūnoje tuščios. Įdomu, ar jas kas nors užpildys?

Baigiantis Rusijos ir Serbijos rungtynėms tuščias vietas pamažu ima tvindyti Slovėnijos rinktinės gerbėjai. Norim mes to ar nenorime, bet tapatybę teks prarasti, nes jų, apsikausčiusių tautine amunicija ir skanduojančių savus šūkius – dauguma. Be to, ir patriotiškai pasipuošusių lietuvaičių dominuojanti aprangos spalva – žalia. Palaikomi dviejų šalių aistruolių, slovėnai dviem taškais įveikia kroatus.

Kitą dieną iki vakarinių ketvirtfinalio mačų išdumiame į Krokuvą, iki kurios nuo Katovicų apie 80 kilometrų. Dėl remontuojamų ruožų ir dėl to, kad reikia pamirkti (nuo prakaito) eilėje prie mokamo kelio kasų, Jogailos ir Jogailaičių amžinojo poilsio vietą pasiekiam tik po dviejų valandų. Krokuvoje, pasibastę po senamiestį (jame, palyginti su birželiu, visai kiti mimai ir gatvės muzikantai), pagaliau užčiumpame Žalgirio mūšio paminklą. Jame neišskobtas joks Vytautas Didysis, tik Jogaila. Jokio Vyčio, tik viena meška. Kantriai laukiam, kol viena po kitos ir visos kartu nusifotografuos aštuonios rusės.

Atgal į Katovicus, vengdami spūsčių, nusprendžiam grįžti šalutiniu keliu, tačiau nieko nelaimim – ridenamės dvi valandas ir keturiasdešimt minučių. Gyvenviečių pradžios ženklai (garantuotas 50 km per valandą greitis) kartojasi vidutiniškai kas du kilometrus. Ir tos pačios automobilių vilkstinės. Maždaug pusiaukelėje radijas praneša: vos už kelių kilometrų nuo Katovicų, Siemenovicų šachtoje, sprogus metano dujoms, žuvo 12 angliakasių, 18 sunkiai sužeistų (nuo 40 iki 90 procentų nudegimų), o aštuonių tapatybės nenustatytos.

Į Katovicus skubiai atvyko premjeras Donaldas Tuskas. Siemenovicų šachtų kuorai, jei neklystu, matomi pro „Etap“ viešbučio langus. Niekas negalėjo įtarti, kad tuo Lenkijos nelaimės nesibaigs. Po pusmečio su trupučiu Krokuvoje, mano antrą kartą per tris mėnesius aplankytoje Vavelio katedroje šalia karalių marmuriniuose karstuose amžiams atguls per lėktuvo katastrofą žuvę prezidentas Lechas Kačynskis su žmona. Dar po mėnesio gegužinio potvynio vandenyse ims skęsti Varšuva.

Vakare prieš likusias dvejas ketvirtfinalio rungtynes prie „Spodek“ arenos paaiškėja, jog ne tik keblu parduoti (net ir pusvelčiui) nebereikalingus bilietus, bet neįmanoma nei išsikeisti zlotų į smulkesnius banknotus, nei gauti grąžos metaliniais pinigais. Padavęs penkiasdešimtinę už koldūnų su varške porciją, iš laikinosios lauko kavinės padavėjos gaunu ne keturiasdešimt zlotų, bet dešimt eurų. Viliuosi, kad jie nepadirbti. Pastebiu, kad po manęs stovėjusiam ispanui lenkė irgi atidavė grąžą – dešimt eurų. Šalia „Spodeko“ verta saugotis ne tik kišenvagių. Vos spėjau nusisukti, o lėkštę su dviem likusiais koldūnais pastvėrė indų nurinkėja.

Pėdinam į „Švyturio“ palapinę paklausyti lietuvių liaudies būgnų muzikos ir mauktelti alaus (sporto rūmų viduje alkoholį pardavinėti uždrausta). Jeigu nenori keliais zlotais per prievartą sušelpti pilstytojų, privalai paduoti nurodytą sumą – grąžos jie neturį. Prie sporto arenos pastebiu visai nekeistą dalyką. Duodami grąžą, vietiniai valgio ar gėrimo pardavėjai eurą įvertina keturiais zlotais. Tačiau jeigu pats sumanysi pirkti už gautą iš jų bendrąją Senojo žemyno valiutą, vienas euras teprilygs... dviem zlotams. Intrigos sulaukiam tik turkų – graikų runtynėse. Prancūzai prieš ispanus beveik nepasispardo. Smelkteli liūdna mintelė – dar nepripratom, kad tarp stipriausiųjų nėra saviškių.

Šeštadienį keliamės ankščiau ir šiaušiam į Čekijos metalurgų centrą Ostravą. Sukam aplink miestą ratus, vadovaudamiesi rodyklėmis, tačiau niekaip nepatenkam į centrą. Vitkovicės rajone krematoriumus primenantys metalurgijos ir angliakasybos įmonių pastatai, išsiraizgę vamzdynai ir nė gyvos dvasios. Nejaugi visa Ostrava šitokia? Pamatęs čekų kelių policijos ekipažą esu ramus – jų lenkų kolegos prie Augustavo sąžiningai atliko pareigą. Po pusketvirto mėnesio (nuo 2010 – ųjų sausio pirmosios būtų dar ramiau dėl tariamo Kristianijos hipio užmaršumo: Čekijos valdžia apsisprendė leisti bet kuriam asmeniui legaliai turėti (vežiotis) iki 1 gramo kokaino, 1,5 gramo heroino, iki 15 gramų marihuanos, 5 kanapių kerus, 40 haliucinogeninių grybukų.

(Bus daugiau)






Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)