2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas Jankus. LEGENDINIO SCENOS MEISTRO APOLOGIJA

Kultūros ir meno savaitraštis "Nemunas"

Masiulis_II_a.jpgAtrodytų, jau niekuo neverta stebėtis mūsų gimtojoje padangėje. Daug kas iki koktumo įkyriai kartojasi – laikraštinės antys, skandaliukai, „turtuolių verksmai ir dejonės“, politikierių bruzdesiai ir banalybių ir kvailinimo irštvų – TV nesibaigiantys „projektai“ ...

 Regis, tokioje masinio vartojimo ir riaugėjimo aplinkoje bet kokia prakilnesnė, taurinanti veika ar pastanga turėtų sulaukti dėmesio, paskatos, tačiau susidaro įspūdis, kad rimtų intelekto ir dvasios atradimų nebereikia, jie nutylimi arba užgožiami performansais ir neva moderniais plagiatais.

Keista, kad scenos menas (turi omeny tikrąjį, savo pašaukimą suvokiantį meną, o ne kosmopolitinį, destruktyvų ir žmogų niekinantį antimeną), pasiduoda bendrai tendencijai, koketuoja su banalybių šaukliais, paslaugiai linkčioja liguistai suvokto modernumo apraiškoms, ir nė nebando parodyti, kad yra mūsų padangėje visiškai priešingi požiūriai, kad teatras ir scena tampa tik tada misijos vieta, kada joje dažniau su atjauta kalbama apie žmogų, rodomas kelias į Viltį, Dorą, Kilnumą. Kad visu savo gyvenimu ir kūryba tai įrodė ir pagrindė mūsų didieji, jau mus palikę scenos meistrai. 

Vienas tokių didžiųjų, jau seniai tapęs scenos ir kino legenda, yra Algimantas Masiulis, mus palikęs 2008 metais. Žinoma, galima nedelsiant pridurti, kad atmintyje liko jo sukurti vaidmenys, jo įrašai... bet tai skamba banaliai. Atmintis blėsta, mažėja mačiusių didįjį Meistrą scenoje, jaunieji aktoriai ugdomi kitose mokyklose ir kitų autoritetų, su laiku viskas prisimiršta, išsitrina, tad ypatingai svarbu, kol dar gyvi jo amžininkai, kartu kūrę, buvę šalia įvairiais gyvenimo momentais, užfiksuoti betarpiškus įspūdžius, nuomones, liudijimus. 

Tokį darbą padarė teatrologė Elvyra Markevičiūtė, parengusi solidžią tyrinėjimų ir prisiminimų knygą „Algimantas Masiulis: Siela po teutonų riterio šarvais“. Neabejojant galima teigti, kad šis leidinys – ypatingas savo dvasia ir pakylėjimu. Visų pirma, jis persunktas masiuliška scenos meno samprata, dvasinio maksimalizmo ir pasiaukojimo mene motyvu. Aukštinantis, dorinantis knygos pobūdis suponuotas paties Meistro etiniais imperatyvais, itin aukštais jo reikalavimais aktoriui. Todėl ir pradėjau kalbą apie intelekto ir dvasios atradimus, kurie kažkodėl nutylimi. 

Tad tikrai belieka stebėtis tokiu atsainiu požiūriu, kuomet be jokio palydimojo geranoriško gesto (bent informatyvaus) knygą buvo galima pamatyti tik pačiame teatre apsilankius... o juk praleista puiki progas atskleisti tą nūnai itin retą tikrosios dvasinės aristokratijos ir talento dermę, sutvirtintą darbštumu ir ieškojimais, priminti užmirštamą teatrinę mokyklą – J. Miltinio mokyklą, kurios vienu ištikimiausiu adeptu pasiliko Algimantas Masiulis... galų gale jis Kauno dramos scenoje įsimintinus vaidmenis kūrė nuo 1978 metų, dirbo su J. Vaitkumi, G. Padegimu, V. Balsiu... Daugelio istorija tapusių teatro spektaklių sėkmė tiesiogiai susijusi su A. Masiulio vaidmenimis, galų gale jis gyveno šiuo teatru, sielojosi, kentė, džiaugėsi, nerimavo iki paskutiniųjų dienų. Kovodamas su pasalūnėmis ligomis, rasdavo jėgų gyvai domėtis savo kolegų darbais, repertuaro naujovėmis, jautė teatro pulsą...

Noriu tikėti, kad tai – laikini kultūrinio tarpuvaldžio riktai, kuomet ne vienas kultūrnešys kažkodėl spazmiškai sulinksta klaustuku „Ko pageidaujate?“ laukdamas naujų vadukų apsireiškimo. Žvelkite, jums panosėje guli atverstas scenos Apsireiškimas – A. Masiulio siela po šarvais... Joks trumpam šmėstelėjęs partinis parakultūrinis klerkas niekada neprilygs didžiam menininkui...

Teatrologė E. Markevičiūtė atliko didžiulį ir kruopštų darbą. Ji ne kartą rašiusi apie Meistro vaidmenis, jo kūrybinį kelią, yra parengusi visą eilę pokalbių ir prašnekinusi Aktorių įvairiomis temomis. Tačiau šioje knygoje ji užsibrėžė tikslą „nutapyti jo sielos peizažą, atskleidžiantį kokiu būdu ir iš kokios terpės gimė jį išgarsinę vaidmenys“. Tasai peizažas iš tiesų įspūdingas, žėrintis įvairove, nuomonių ir prisiminimų gausa, atviravimu, netikėtais vingiais. E. Markevičiūtė sugebėjo surinkti ir sudėlioti labai įdomią, niekur kitur neužtinkamą medžiagą, ir, kas svarbiausia, išvengti beatodairiško vienpusiško liaupsinimo ir panegirikos. 

Gausioje medžiagoje prieš mus iškyla itin žmogiškas, besisielojantis, pergyvenantis, nuolat nepatenkintas savimi, savo sukurtais vaidmenimis, daugiabriaunis, šakoto, sudėtingo charakterio kūrėjas. Intelektualas, nuolat siekiantis žinių, tobulėjantis, filosofuojantis, lankantis parodas, koncertus, kitų teatrų spektaklius. Unikumas ne tik tarp aktorių, tarp daugelio kūrėjų. Jau toks unikalus jis iškyla ir E. Markevičiūtės įvade – „Sielos peizažo tapymas“ , o ypatingai nelauktai atsiskleidžia reto atvirumo ir informatyvumo sklidiname jos pašnekesyje „Masiulis apie Masiulį“. 

Knyga suskirstyta Aktoriaus gyvenimo ir kūrybos etapais, tad natūralu, kad teatrinė biografija pradedama nuo Panevėžio dramos teatro, kuriame J. Miltinio pamokos įsirėžė visam gyvenimui, ir tos imperatyvios intelektualios ir etinės nuostatos niekada nebuvo išduotos. Savo prisiminimais dalinasi panevėžiečiai aktoriai, Meistro bičiuliai ir buvę kolegos. Turint omenyje, kad tasai periodas pačiam A. Masiuliui buvo nelengvas, kad ir po išėjimo iš J. Miltinio teatro kilo įvairiausių tarpusavio komplikacijų ir kibirkščių, ši dalis pakankamai subtili ir pakylėta. Juk Meistras niekada nėra menkinančiai ar kritiškai atsiliepęs apie savo didį Mokytoją J. Miltinį, o tik pabrėždavo, kad daugelį principų ir pozicijų gavęs būtent iš jo.

Daug vietos skirta Kauno dramos teatro periodui, visas būrys kolegų ir bendražygių pasakoja apie A. Masiulį, kiekvienas savo požiūriu, savo supratimu, savo rakursu, kalba teatro ir kino režisieriai, literatai, dailininkai. Itin jautrus ir atviras E. Markevičiūtės pokalbis su Aktoriaus žmona Gražina Masiuliene, jautrų, kenčiantį ir tikro stoicizmo kupiną parodo paties A. Masiulio paskutinis interviu su silpstančiu režisieriumi R. Vabalu.

Režisierių prisiminimai skiriasi. Nieko nuostabaus – Aktorius visą gyvenimą kovojo su kai kurių diktatu, besąlygiškais, dažnai nelogiškais reikalavimais, gynė savo meninę tiesą ir principus. Jei vieni (G. Padegimas) jautriai ir geranoriškai atsižvelgdavo, tai su kitais „sukibirkščiuodavo“ iki aštrumų, tačiau rezultatas buvo stebėtinai aukšto lygio. Bet kiek jėgų tai kainuodavo Aktoriui, kiek atimdavo dvasios ir materijos...
„Tikroji problema – režisierių problema. Ne aktoriai – jų vadinamas tamsumas, tingėjimas ir panašios „nuodėmės“ kalti, bet sistema, kada aktorius – vergas, o jo vadas režsierius – netalentingas ir amoralus“, - sakė A. Masiulis. Prieš tą vergystės sindromą jis visą gyvenimą kovojo. Ir teatre, ir gyvenime. 

O įdomiausia ir netikėta šioje E. Markevičiūtės knygoje mano manymu, yra tai, kad nepaisant įvairių, gan prieštaringų, kritiškesnių ar griežtesnių A. Masiulio vertinimų, nepaisant kai kurių amžininkų „krepštelėjimų“, nepaisant to daugiabriaunio objektyvumo, jis prieš mus iškyla tokia įsimintina majestotiška dvasios didybe, tokiu akivaizdžiu Romos patricijaus pranašumu, tokia kūrybine galia ir išskirtinumu, kad dar kartą suvoki, jog tikras didis talentas gyvas savo kūryba, kančia ir viltimi. Pasak jo, teatras turėtų nuolatos spręsti, ar verta gyventi, ar yra prasmė. Bet būtent tai nuolat skaudžiai sprendė pats A. Masiulis, kėlęs visų pirma sau aukščiausius reikalavimus, šit būtent tasai motyvas ir yra svarbiausias E. Markevičiūtės knygoje.

„Dažnai galvoju – ar mano gyvenimas turėjo (turi) kokią prasmę? Ar turėjo, davė kam nors naudos? Labai – ir skaudžiai – abejoju... Dažnai abejoju...“ 

Šiais A. Masiulio skausmingais žodžiais baigdamas, galiu tik teigti, kad neatsiras nei vieno, abejojančio šio didžiojo scenos Meistro gyvenimo prasmingumu. O jei kam nors dar sukirba koks miesčioniškai plebsiškas kirminėlis, pasiskaitykit E. Markevičiūtės Apologiją – „Algimantas Masiulis: Siela po teutonų riterio šarvais“. 







Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)