2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Vidas BEITNARAS. TAPATYBĖS KRIZIŲ EPIDEMIJA


Beitnaras_II.jpg2009-ŲJŲ KELIONĖS Į EUROPOS KREPŠINIO ČEMPIONATĄ ĮSPŪDŽIAI 

Nioliktąjį kartą per visą gyvenimą kirsdamas Lietuvos – Lenkijos (kadaise TSRS – LLR) sieną, nebejaučiu jokio dvasios virpulio. Negriebia nė menkiausias džiaugsmelis ir dėl to, kad pirmąsyk gyvai matysiu Europos krepšinio čempionatą – lietuviai į finalinį etapą Katovicuose nepateko. Telieka pakeliui sužinoti, ar pavyko rungtyniaujant su serbais apginti trispalvės garbę.

Kažkuris ispanų laikraštis, nušviesdamas nemalonias saviškių krepšininkų metamorfozes, pavartojo terminą „tapatybės krizė“. Tokį patį, o gal net klaikesnį (tarkim, „tapatybės katastrofa“) galima prilipdyti ne tik prie Lietuvos rinktinės, bet ir prie mudviejų, automobiliu blerbiančių į Lenkijos pietus. Trečiasis „įgulos“ narys pažadėjo į Katovicus atskristi tiesiai iš atostogų Tunise, o ketvirtasis vietoj savęs nusprendė deleguoti keturių dienų varžybų bilietus, kuriuos turėsime parduoti sporto rūmų kasoje arba prie jos. Kurią komandą mes ten palaikysime? Neįsidėjau nei vėliavų, nei tautinių drabužių. Nemaga net mintyse šokti „Klumpakojo“ ar traukti „Ant kalno mūrai“.

Depresyvokos nuotaikos nepagerina ir tuoj pat už Augustavo dryžuota lazdele prie šalikelės mus prispaudę lenkų policininkai. Jie paprašo atidaryti bagažinę, pakilnoja kelionės krepšius, kruopščiai pabaladoja posparnius. Šmėkšteli mintis, kad ieško narkotikų. Žinau viena – mano automobilį Kauno turgaus perpardavinėtojas pirko iš kažkokio dano. Nejaugi iš apsirūkiusio Kristianijos rajono hipelio, kuris bagažo įrankių skyrelyje vežiodavosi kokainą?

Neradę draudžiamų preparatų anei ginklų, policininkai teiraujasi, kur važiuojame. Išgirdę atsakymą, užjausdami linkčioja: „Taip, taip, kažko silpnai šiemet Lietuva pasirodė...“ Noriu leptelti: „Kaip ir mes – tapatybę prarado!“, tačiau susilaikau. Nebenoriu papildomos apklausos.

Mazovijos Tomašuve, likus maždaug dviem šimtam kilometrų iki Katovicų, nukara iš nuostabos stalčius, kad viešbutyje nėra vietų. Juk iš Šiaurės mes čia vieni paklaikėliai, praradę identitetą, važiuojame spoksoti į svetimas komandas. Laimė, tas viešbutukas mieste ne vienintelis. Jau žinome, kad paskutinius garbės likučius Lietuvos rinktinei nuplėšė serbai. Bet dėl to tikrai nenusigersim.

Šį vakarą aiškiai prisimenu, kad dar prieš pusmetį, planuodami kelionę į Europos čempionatą, su buvusiu kurso draugu Algirdu nusprendėm, jog nuvykę į Lenkiją neskirsime viso laiko ir dėmesio vien krepšiniui. Žvalgysimės po apylinkes, nulėksime į gretimus didmiesčius, lankysime istorinius objektus ir muziejus. Dabar, kai Lietuvos rinktinė patyrė visišką fiasko, „kultūrintis“ teks dar labiau.

Rytojaus dieną laukia pirmasis objektas – šventoji Čenstochova. Ko gera, įžymioji jos dalis Jasna Gura nebūtų tokia įdomi, jeigu ant komplekso sienų kabėtų vien religinio turinio paveikslai ar stendai. Pirmiausia mane įsiurbia „Solidarumo“ istorijos nuotraukų (kai kurios – kelių kvadratinių metrų ploto) ekspozicija. Adamas Bujakas 1982 metais įam-ina „Solidarumo“ aktyvistų susirėmimą su milicija Krokuvoje. Stanislavas Markovskis tais pačiais metais nufotografuoja Bogdano Vlasiko, kurį nušovė UB (lenkų saugumo) agentas, epines laidotuves Nova Hutoje ir milicijos susidorojimą su nepritariančiais karinei padėčiai šalyje.

Įsimena dar viena šio autoriaus fotografija: tolimais 1983 metais Krokuvoje skausmo išvagotu veidu besimeldžiančio popiežiaus Jono Pauliaus II portretas. Vėlesnius, bet vis dar komunistinius laikus atspindi Kšyštofo Milerio „Pirmoji 1990 – ųjų pavasario diena“ (milicija suiminėja protesto akcijos dalyvius Varšuvoje). Kaip tik tais metais, tik birželį, su tėvais pirmą kartą aplankiau Čenstochovą. Niekaip neprisimenu, kas tuomet kabėjo ant šių sienų. Kvailai viliuosi, kad ne Voicecho Jaruzelskio munduriniai portretai.

Ilgokai tyrinėjam 1655 metų Jasnos Guros apgulties maketą ir Antonio Tanskio gigantišką (11 iš 3 metrų) paveikslą „Polonija“, tapytą devynerius (1929 – 1938) metus. Jame sutalpinti 192 istorijos veikėjai. Pagal legendą susirandu Adomo Mickevičiaus, Joachimo Lelevelio, Kazimiero II Teisingojo, Jano Mateikos, Frederiko Šopeno, Vladislovo II Jogailos, Stanislovo Moniuškos atvaizdus. Į muziejaus – šventyklos kompleksą iš miesto atžygiuoja atžygiuoja jaunų kariūnų (karo mokyklos auklėtinių ar kokios patriotinės organizacijos atstovų) būrys...

( BUS DAUGIAU)

Nuotraukoje: Kelionės įspūdžių autorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Vidas Beitnaras

                                                           Ričardo Šaknio nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)