GEDIMINAS JANKUS. SOVIETMEČIO HEROJUS: NYKUMA IR BEPRASMYBĖ

„Nemunas”, Kauno kultūros ir meno savaitraštis

Is_tamsos_II.jpgJau pats pavadinimas pakankamai raiškus ir atitinkamai nuteikiantis – „Iš tamsos į tamsą“. Taip įvardinęs savo naująjį romaną prozininkas Petras Venclovas tarsi apsibrėžia, apsiriboja skeptišku požiūriu ir pozicija. Iš anksto nurodęs savo herojaus kelią, vėlei pranykstantį tamsybėse, autorius ir savo kūrinyje uoliai stengiasi tai pagrįsti, nuolat primindamas trumpo blyksnio – gyvenimo laikinumą, bet kokių pastangų bergždumą ir išankstinį pasmerktumą. 


Tokie „pesimizmo himnai“ , mano galva, būtų sunkiai suvokiami ir paaiškinami vientisumo ir harmonijos, rytiečių „laimės kelio“ ir apskritai humanistinės pasaulėžvalgos kontekste, tačiau rašytojas šį kartą, puolęs į determinizmo ir juodos nebūties – Niekio glėbį, su negailestinga patyčia ir ironija pateikia gyvenimo istoriją, nepalikdamas vilties nė pomirtiniame kelyje. 

Koks dar anapusinis, koks dar pomirtinis. Tamsus, beprošvaistis materializmas, kurio recidyvai, buvau tikras, likę tik socialistinio realizmo apologetų ir mūsų laikų „marksido“ – A. Šliogerio filosofiniuose darbuose, kur istorinis materializmas ir įžūlus dvasios ir idėjos neigimas pridengiamas tokio Niekio terminija.

Tasai paretušuotas marksizmas-šliogerizmas akivaizdus ir P. Venclovo romane. Kurį laiką net sunku buvo suvokti autoriaus kryčio priežasčių – kryčio juodon materialistinėn jovalynėn, juolab kad dar neišdilę įspūdžiai apie jo prieš keletą metų išleistą romaną ‚Kartybių taurė – iki dugno“, romantizuotą, pakylėtą, su stipriu idealistiniu užmoju bei tikėjimą teigiantį kūrinį, kur pokario partizanų pasiaukojimas nušvinta tamsybės ir nevilties realybėje.

Šį kartą P. Venclovas, talentingas meistras, įgudusiai „keičia stilių“ ir, manau, sąmoningai glumina skaitytojus pasirinkta forma ir kalbėsena. Visų pirma, stilistika kūrinio neįprasta, sudaryta lyg ir iš novelių, tampančių savarankiškomis ir netgi nesietinomis su bendru romano audiniu. Antra, pasakojimo giją laiko kažkoks „atsiminimų meisteris“, ar vidinis herojaus balsas, viską dėliojantis ir atsainiai ar įkvėptai primenantis svarbiausius to „trumpo blyksnio tarp dviejų tamsų“ epizodus. Taigi, pagrindinis personažas – neįvardintas, anonimas, apie kurio gyvenimėlį ir dėsto tasai Balsas iš aukštybių ar dvasios tamsybių.

Prieš akis gyvenimas nuo pokario laikų, vaikystė, mokslai, studijos Vilniuje, to „svajonių miesto“ praradimas, pergyvenimai, darbai darbeliai, nesusiklostęs šeimyninis gyvenimas, karuselė tarp moterų, pamaištavimai pašmaikštavimai, pamokslavimai, giminių sambūriai, bręstantys vaikai, 1991 metų Sausis, graužatis, senatvinis senjorizmas ir vėlei artėjanti tamsa… Papasakotas gyvenimėlis, tikrai nykokas, vietomis banalus ir tuščias, ir manau, kad autorius būtent tokią ir norėjo parodyti sovietinę kartą, retsykiais saikingai pamaištavusią, retsykiais užsispiriančią, tačiau vis tik gan sėkmingai užkrėstą homo sovieticus virusėliais ir dažniausiai nuolankiai tempusią kasdienybės vežimaitį. 

Žinoma, P. Venclovas nekalba apie to meto partinę nomenklatūrą, jo anoniminis herojus – ne koks aktyvistas komjaunuolis iš kokio CK, ir nūnai randantis priebėgą postsovietinėse valdžios struktūrose (apie tokias palankias likimo grimasas, manau, būtų įdomu pasiskaityti ir tų grimasų herojams „komsomolcams“). 

P. Venclovo herojus iš tiesų itin netolygus, toks šlubčiojantis, atsiliekantis, nerandantis nei tikslo, nei prasmės. Atrodo, to meto aplinkybių svaidomas herojus daugiau gyvena atsiminimais apie pergyventas ribines situacijas, apie mirties akivaizdą, apie Apvaizdą, gelbstinčią jį nuo pernelyg ankstyvos tamsos. Regis, belieka laukti herojaus atsivėrimo, prašviesėjimo, suvokimo, kad yra kažkas aukštesnio, kilnesnio, dieviško galų gale… 

Tačiau šio suvokimo ir šviesos nėra. Žinoma, sąmoningai užaštrinant ir atskleidžiant visą tokio buvimo – esimo beprasmybę. Autorius, mano manymu, itin aiškiai parodė netikėjimo pražūtingumą, juk keliose romano vietose samprotaujama apie Dievą, kaip simbolį, kuris palaipsniui pavirsta karikatūriška abstrakcija – šliogerišku Niekiu, dar kartą bylojančiu, kur veda tokia erzacfilosofija – į materializmo šlovinimą, marksizmo recidyvą ir žinoma, į juodžiausią tamsą.

O juk kokie poetiški ir pakylėti yra kai kurie knygos skyriai – kad ir pats Prologas – „1947-ieji. Užmigęs dauboje“ – lyg minėto romano „Kartybių taurė – iki dugno“ tąsa, „Nušvitimas“ – akivaizdus iššūkis brukamam Niekiui ir nihilizmui, kaip ir „Dzūkų moterys“ – jautrus ir meilės kupinas inkliuzas… 

Būtent šiuose skyriuose (ar novelėse) ir atsiskleidžia P. Venclovo stiprybė ir talento jėga, primenanti geriausius jo kūrinius rinkinyje „Susapnuoti gyvenimai“ bei romaną „Kartybių taurė – iki dugno“. Kituose naujojo romano skyriuose autorius neišvengė banalybių, moralizavimo, ypač gausu pigių žurnalistinių klišių pasakojimuose apie 1991 m. Sausio įvykius, Lietuvos laisvėjimą. Kai kur akis bado patetika (ypač kalbant su sūnumi), ar pigus savęs teisinimas ir kaltų ieškojimas (scenos su žmona, nesupaisysi, ar su buvusia, ar vėl esama).

Tačiau šiuos riktus užtikęs guodžiu save tik tuo, kad visa tai – vardan to besiskverbiančio ir mūsų dvasią užkratu naikinančio materializmo – kaipgi kitaip parodysi, kur nuveda netikėjimas, abejingumas Apvaizdai, dievams… juk nuveda į marksistinį šliogerinį Niekį, juk nuveda į Tamsybių tamsą. 

Ir ten Amžinoji tamsa jiems tešviečia. 

Panašūs straipsniai