2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS. SOVIETMEČIO HEROJUS: NYKUMA IR BEPRASMYBĖ

"Nemunas", Kauno kultūros ir meno savaitraštis

Is_tamsos_II.jpgJau pats pavadinimas pakankamai raiškus ir atitinkamai nuteikiantis – „Iš tamsos į tamsą“. Taip įvardinęs savo naująjį romaną prozininkas Petras Venclovas tarsi apsibrėžia, apsiriboja skeptišku požiūriu ir pozicija. Iš anksto nurodęs savo herojaus kelią, vėlei pranykstantį tamsybėse, autorius ir savo kūrinyje uoliai stengiasi tai pagrįsti, nuolat primindamas trumpo blyksnio – gyvenimo laikinumą, bet kokių pastangų bergždumą ir išankstinį pasmerktumą. 

Tokie „pesimizmo himnai“ , mano galva, būtų sunkiai suvokiami ir paaiškinami vientisumo ir harmonijos, rytiečių „laimės kelio“ ir apskritai humanistinės pasaulėžvalgos kontekste, tačiau rašytojas šį kartą, puolęs į determinizmo ir juodos nebūties – Niekio glėbį, su negailestinga patyčia ir ironija pateikia gyvenimo istoriją, nepalikdamas vilties nė pomirtiniame kelyje. 

Koks dar anapusinis, koks dar pomirtinis. Tamsus, beprošvaistis materializmas, kurio recidyvai, buvau tikras, likę tik socialistinio realizmo apologetų ir mūsų laikų „marksido“ – A. Šliogerio filosofiniuose darbuose, kur istorinis materializmas ir įžūlus dvasios ir idėjos neigimas pridengiamas tokio Niekio terminija.

Tasai paretušuotas marksizmas-šliogerizmas akivaizdus ir P. Venclovo romane. Kurį laiką net sunku buvo suvokti autoriaus kryčio priežasčių – kryčio juodon materialistinėn jovalynėn, juolab kad dar neišdilę įspūdžiai apie jo prieš keletą metų išleistą romaną ‚Kartybių taurė – iki dugno“, romantizuotą, pakylėtą, su stipriu idealistiniu užmoju bei tikėjimą teigiantį kūrinį, kur pokario partizanų pasiaukojimas nušvinta tamsybės ir nevilties realybėje.

Šį kartą P. Venclovas, talentingas meistras, įgudusiai „keičia stilių“ ir, manau, sąmoningai glumina skaitytojus pasirinkta forma ir kalbėsena. Visų pirma, stilistika kūrinio neįprasta, sudaryta lyg ir iš novelių, tampančių savarankiškomis ir netgi nesietinomis su bendru romano audiniu. Antra, pasakojimo giją laiko kažkoks „atsiminimų meisteris“, ar vidinis herojaus balsas, viską dėliojantis ir atsainiai ar įkvėptai primenantis svarbiausius to „trumpo blyksnio tarp dviejų tamsų“ epizodus. Taigi, pagrindinis personažas – neįvardintas, anonimas, apie kurio gyvenimėlį ir dėsto tasai Balsas iš aukštybių ar dvasios tamsybių.

Prieš akis gyvenimas nuo pokario laikų, vaikystė, mokslai, studijos Vilniuje, to „svajonių miesto“ praradimas, pergyvenimai, darbai darbeliai, nesusiklostęs šeimyninis gyvenimas, karuselė tarp moterų, pamaištavimai pašmaikštavimai, pamokslavimai, giminių sambūriai, bręstantys vaikai, 1991 metų Sausis, graužatis, senatvinis senjorizmas ir vėlei artėjanti tamsa... Papasakotas gyvenimėlis, tikrai nykokas, vietomis banalus ir tuščias, ir manau, kad autorius būtent tokią ir norėjo parodyti sovietinę kartą, retsykiais saikingai pamaištavusią, retsykiais užsispiriančią, tačiau vis tik gan sėkmingai užkrėstą homo sovieticus virusėliais ir dažniausiai nuolankiai tempusią kasdienybės vežimaitį. 

Žinoma, P. Venclovas nekalba apie to meto partinę nomenklatūrą, jo anoniminis herojus – ne koks aktyvistas komjaunuolis iš kokio CK, ir nūnai randantis priebėgą postsovietinėse valdžios struktūrose (apie tokias palankias likimo grimasas, manau, būtų įdomu pasiskaityti ir tų grimasų herojams „komsomolcams“). 

P. Venclovo herojus iš tiesų itin netolygus, toks šlubčiojantis, atsiliekantis, nerandantis nei tikslo, nei prasmės. Atrodo, to meto aplinkybių svaidomas herojus daugiau gyvena atsiminimais apie pergyventas ribines situacijas, apie mirties akivaizdą, apie Apvaizdą, gelbstinčią jį nuo pernelyg ankstyvos tamsos. Regis, belieka laukti herojaus atsivėrimo, prašviesėjimo, suvokimo, kad yra kažkas aukštesnio, kilnesnio, dieviško galų gale... 

Tačiau šio suvokimo ir šviesos nėra. Žinoma, sąmoningai užaštrinant ir atskleidžiant visą tokio buvimo – esimo beprasmybę. Autorius, mano manymu, itin aiškiai parodė netikėjimo pražūtingumą, juk keliose romano vietose samprotaujama apie Dievą, kaip simbolį, kuris palaipsniui pavirsta karikatūriška abstrakcija – šliogerišku Niekiu, dar kartą bylojančiu, kur veda tokia erzacfilosofija – į materializmo šlovinimą, marksizmo recidyvą ir žinoma, į juodžiausią tamsą.

O juk kokie poetiški ir pakylėti yra kai kurie knygos skyriai – kad ir pats Prologas – „1947-ieji. Užmigęs dauboje“ – lyg minėto romano „Kartybių taurė – iki dugno“ tąsa, „Nušvitimas“ – akivaizdus iššūkis brukamam Niekiui ir nihilizmui, kaip ir „Dzūkų moterys“ – jautrus ir meilės kupinas inkliuzas... 

Būtent šiuose skyriuose (ar novelėse) ir atsiskleidžia P. Venclovo stiprybė ir talento jėga, primenanti geriausius jo kūrinius rinkinyje „Susapnuoti gyvenimai“ bei romaną „Kartybių taurė – iki dugno“. Kituose naujojo romano skyriuose autorius neišvengė banalybių, moralizavimo, ypač gausu pigių žurnalistinių klišių pasakojimuose apie 1991 m. Sausio įvykius, Lietuvos laisvėjimą. Kai kur akis bado patetika (ypač kalbant su sūnumi), ar pigus savęs teisinimas ir kaltų ieškojimas (scenos su žmona, nesupaisysi, ar su buvusia, ar vėl esama).

Tačiau šiuos riktus užtikęs guodžiu save tik tuo, kad visa tai – vardan to besiskverbiančio ir mūsų dvasią užkratu naikinančio materializmo - kaipgi kitaip parodysi, kur nuveda netikėjimas, abejingumas Apvaizdai, dievams... juk nuveda į marksistinį šliogerinį Niekį, juk nuveda į Tamsybių tamsą. 

Ir ten Amžinoji tamsa jiems tešviečia. 

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)