Katarie Paksą nuvertė, dabar niekap nenori jo prileist prie valdžios. Sako, kad prieitų, reikia keist Konstituciją. Tai kai Konstituciją turim runkase, maga padabat, ką joj reiktų keist. Vartinėjom, skaitinėjom, ale niekap negalėjom suprast, ką reiktų keist, kad Paksas būtų išvaduotas. Juozupas nesikišė, pašypsodamas tylėjo. Tik kai pradėjom skėsčiot, kad nerandam, ko ieškom, Juozupas pasakė:
–E jūs paieškokit, pagal kakį punktą anas buvo nubaustas, tai i išvyste, ką reiktų keist.
Puolėm ieškot. Suprakaitavom labiau ne valdžia, ieškodama pinigų. Nedaug tų pinigų, ale valdžia randa. E mes nė užuominos neaptikom, kad Konstitucinis teismas turi teisę nubaust. Skaityk iš vieno galo, skaityk iš kito, e išeina vis tas pats. Iš vieno galo: “102 straipsnis. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai — neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.” Iš kito galo: “105 straipsnis. Konstitucinis teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.” Apie baudas nė nė pusės žodžio.
Kai šite atsidūrėm kvailio vietoj, vėl prakalbo Juozupas.
–Neradot i neraste, aba Paksas nubaustas ne pagal kokį Konstitucijos punktą, e pagal Konstitucijos dvasią. Tai tą dvasią i reikia taisyt. E mes gi jau šnekėjom, kad paprastas žmogus dvasios negali matyt, tai negali i matyt, ką reiktų taisyt.
–E va Andriukaitis, ne Konstitucinio Teismo teisėjas, paprastas klystantis žmogelis, apsiputojįs aiškina, kad Pakso reikalą galima sutvarkyt, tik pakeitus Konstituciją, nu, išeitų, jos dvasią. Tai gal anas tą dvasią i mato? — parūpo Ignasiui.
–Suvis durnai nušnekėjai, — užprieštaravo Bronusis. — Andriukaitis ne paprastas klystantis žmogelis, e Seimo narys, iš mažumės politikas. Tik pamislyk: buvo paprastas Ignalinos daktariukas, e dabar šitokis išminčius, partijos šulas.
–Gal anas i partijos šulas, ale didžiausias ne išminčius, e plepys. Gal i apie Konstitucijos taisymą šneka bile šnekėt, kad kas neviršytų jo plepėjimų rekordo, — užginčijo Untanas. Kai nepasisekė surast i pamatyt Konstitucijos dvasios, pradėjom aiškinties, kas ti per žmonės, katarie jų mato.
Konstitucijos 103 straipsnyje, bra, pasakyta, kad Konstitucinio Teismo teisėju gali būti skiriami “nepriekaištingos reputacijos” Lietuvos piliečiai. Gerai, kad nepriekaištingos reputacijos. Gerai būtų, kad visa valdžia turėtų aukščiausią reputaciją. Tik visa bėda, kad ne visi vienodai tą reputaciją supranta. Dabak, vienas išgeriantis gina savo reputaciją, e kitam į reputaciją nusispjaut, kad tik būtų kas išgert.
Ko nežinom, tai nežinom, e apie Tamaros reputaciją tai girdėjom. Daug buvo rašyta i kalbėta apie jos knygą, nu, mokslinį darbą. Ana aprašė, kap kūrės bolševikinė Lietuvos milicija i kap ana išvien su stribais kovojo su banditais. I pati karininkišką milicininkės uniformą nešiojo. Rodė per televiziją. Mes, seniai, matėm Daugėliškio miestelio aikštėj per Sekmines išmestus keturius tokius “banditus”. Keturius jaunus pusnuogius vyrus, aptekusius kraujais, nusėstus musių.Tadu padorūs žmonės ašarojo, regėdami tokį nežmoniškumą, tokią neapykantą laisvės nuo bolševikų norinčiam lietuviui. I dabar sunku ašaras suvaldyt. E Tamara tikriausiai džiūgavo, su ažsidegimu rašė, kap “naikinami banditai”. Jei tuo metu būtų gyvenus, tai gal tep gulinčius būtų apspjaudžius.
Netiko jos reputacija i Seimui. Tik iš trečio karto Adamkus ją prakišo.
–Adamkus ją buvo pasiėmęs patarėja konstituciniais klausimais, — priminė Bronusis. — Ana gi išmanė, kap pagal bolševikinę Konstituciją reikia galabyt žmones.
–Adamkaus arkliukas iš viso buvo globot kagėbistus, — pridūrė Vitusis.
–Dėl Tamaros nepriekaištingos reputacijos tai visa kas aišku, — insiterpė Juozupas. — Ale kokia reputacija kitų aštuonių, jei nepasistengia išvalyt Konstitucinio Teismo nuo tokios reputacijos žmogaus?
–Algos, bra, didelės, darbas neatsakingas, niekam ataskaitų duot nereikia. Pasakė–kap kirviu nukirto. Anys gi dedas neklystantys. Suabejosi jų sprendimu, būsi apšauktas… Nu, kap kas norės, tep i apšauks.Tai kas iš šito teismo teisėjų rizikuos i aiškinsis reputacijas? — paaiškino Untanas.
–Vaikystėj,.–sakau, — kunigas mokė, kad popiežius, Dievo vietininkas žemėj, yra neklaidingas, nu, neklystantis. Buvo lyg i aišku: Dievas savo vietininką padarė neklystančiu. E kas Konstitucinio Teismo teisėjus padarė neklystančius? Patys save tokiais apsišaukė. Dabar popiežiai daug važinėja po pasaulį, ale negirdėt garsinunt, kad anys yra neklystantys Dievo vietininkai žemėje. E Konstitucinio teismo teisėjam atrodo, kad kai prisiekdami pasako “Tepadeda man Dievas”, tai Dievas iškart atsiliepia i padaro juos neklaidingus.
–E va jūs pasakykit mano durnai galvai, — sako Juozupas, — kap čia išeina. Konstitucinis Teismas Paksui davė pinkerius metus. Paskui apsmislijo i davė lig gyvos galvos. Europos teismas išaiškino, kad neteisinga duot iki gyvos galvos. Tai kap visa tai pavadint, jei ne klydinėjimais?
–Klydinėjimai klydinėjimais, ale gi niekur Konstitucijoj neradom parašyta, kad šitas teismas iš viso gali baust.– suabejojo Vitusis. — Išeitų, kad anas grubiai pažeidė Konstituciją.
–Praudų, sako Vitusis, — pritarė jo abejonėms Untanas.– Prispažintų, kad suklydo, tai i nereiktų paistalų apie Konstitucijos keitimą.
–Kai kam, bra, regis, kad klaidos pripažinimas baisus daiktas. Ne visi supranta, kad prispažinimas nuskaltus tik didina, nu, taiso, reputaciją, — ikišiau savo trigrašį i aš.
–Dieve mano, kap greit išsivadėja jūsų galvos! Išsiaiškinom gi, kad Paksas nubaustas ne pagal Konstituciją, e pagal jos dvasią, kad dvasias mato tik išrinktieji, tai paprastam kaimo žmogui, kap pasakyta, reikia tylėt i Dievą mylėt.Tai i tylėkim. Dėl Dievo–tai kaip kam išeina. –Baigė mūsų diskusijas apie Konstitucinį Teismą Juozupas.
Neliko noro kalbėt ne tik apie Konstitucinį teismą, ale i apie kitus teismus ar prokurorus.Tai i nekalbėjom.
Senyboj, bra, daug žmonių sirgdavo raupais. Juos atskirdavo nuo sveikųjų i vadindavo neliečiamaisiais. Paslietįs galėjai ažsikrėst i pasdaryt takis pat neliečiamasis. Raupsuoti bendraudavo tik su raupsuotais. Tai kai prokurorai i teisėjai padaryti neliečiamaisiais, gal anys, ti va, yra raupsuoti? Gal i jų darbai raupsuoti? Tai prie jų darbų niekam pirštų prikišt nevalia. Tegu anys gyvena kap nori, tegu dirba kap nori, tegu bendrauja tik tarpusavy.
Ale raupų liga, bra, buvo inveikta, neliečiamųjų kastos neliko. Reika inveikt raupų ligą i teisėsaugos sistemoj. Kad joje neliktų i nelečiamųjų, i neliečiamų jų darbų. E kas kitas, jei ne Konstitucija turėtų tai padaryt?!
Gal i gerai, bra, kad nuo Konstitucijos mus atitraukė paskelbti Lietuvos partijų sąrašai. Tų partijų, katarom leista dalyvaut rinkimuos. E jų velnio galybė, net trisdešims keturios. I primislyk jų šitiek! Visos mažiausiai po tūkstuncių savo partinių turi. Visiem partiniam Lietuva neapsakomai rūpi. E, bra, partijų pavadininmų yra labai interesnų.
Pirmiausia, Lietuvos žmonių partija. Lyg galėtų būt kitokios, ne žmonių partijos. Negali gi gyvuliai, paukščiai ar vabalai turėt savo partijų. Ale Bronusis su tuo nesutinka:
–Kade negali! Gali būt, sakysme, Lietuvos galvijų partija, Lietuvos kiaulių partija.
–Praudų sakai, — pritaria Vitusis. – Ar ne gražūs būtų pasakymai: „Lietuvos galvijų partija veržias prie lovio“ ar „Lietuvos kiaulių partijos negalima atgint nuo lovio“?
–Jeigu jau šite, tai ne prasčiau atrodytų, nu, skambėtų, pasakymas: „Lietuvos vištų partija kapstos politniam mėšlyne? – papildė Untanas.
–Žemaičiai, — sakau, — bra, šitokie vieningi i ambicingi, girdėjau, kad net savo respubliką sukūrė i pasus žemaitiškus nusipelniusiem žmonėm dalija. I kam jiem prireikė dviejų partijų?
–Gali būt, kad žemaičiai nesutaria, ką su ta respublika daryt. Vieni nori ją nepriklausomą padaryt, e kiti nori Lietuvoj likt, — pasvarstė Ignasius.
–Žemaičiai yra žemaičiai, — insikišė Juozupas,– jų partijos gerai apmislytos. Žemaitijos partija skirta visiem žmonėm, katarie gyvena Žemaitijoj. Žemaičiam i ne žemaičiam. E žemaičių partija skirta tik žemaičiam, gyvenuntiems visam pasauly.
–Žemaičiai žemaičiais, ale kam dviejų partijų prireikė į rusam, nar ne kažin kiek jų čia gyvena? – parūpo Vitusiui. – Kade anys nepolitikuoja runka runkan?
–Kad Lietuvos rusų sąjunga nori būt po rusais, nu, jų sąjungoj, tai labai aišku, — sako Untanas. –Ale negali žmogus žinot, nei kas tas aljansas, nu, rusų, nei ką anas norėtų su Lietuva padaryt.
–Žodis aljansas, braleli, priklauso prie nelietuviškų žodžių koncernas, oligarkas, kartelis, maksima… Kas jau vadinas šite, tai tam pirmiausia turtas rūpi. E politika jiem, valdiškai sakunt, tik priemonė turtam kraut. Tai i rusų aljansas derinas grobstyt Lietuvos turtą. Nu tą, kataro negalima išvežt. Ale Lietuvoj ne dvi, e keturios rusų partijos.
Suklusom, bra. Kapgi keturios, kai įrašytos tik dvi. Kur da dvi?
–Jei partijai vadovauja rusas, tai ko, jei ne rusų partija? Va, jūs tik pamislykit: jei partijai vadovautų čigonas, tai kuo anas pirmiausia rūpintųs? Aišku, čigonais. Tai būtų čigonų partija. E tas ruskelis moka mulkint žmones. Gieda, kad minimalią algą padidins iki pusuntras tūkstancias. E kap ją šite padidint, kai i dėl šimto litų dėjos tokios pjautynės.
–Senas monas, paskui sakys, kad daugumos jiem rinkėjai nepatikėjo, turėjo derinties prie kitų.
–Išvažiuotų tas ruskelius Rasiejon, tai i Rasiejai būtų geriau, i Lietuvai lingviau,– atsiduso Vitusis.
–Taigi kad Išvažiuotų! – pritarė Untanas. — Išmest neišmesi. E pats išvažiavįs pagyveno savo tėvynėj metelius i vėl Lietuvon patraukė.
–Galėtų anas, ti va, Rasiejoj valdžion grūsties, — paantrino Bronusis. — Rasiejoj yra tik du politiniai šulai. Valdo pasmainydami, vienas kitą paglostydami. Atsirastų trečias, būtų konkurencija, tai pabrauktų i prieš plauką. Pačiai Rasiejai būtų in sveikatos. Gal i dujos atpigtų.
–Dėl šito ruskelio visa kas aišku. E kur ketvirta partija?
–E kas, Romanovas ne rusas? Vienas du susorganizavo savo partiją i nori inlįst valdžion. Kai neseniai suskūrė, tai i neaišku, ką anas nori su Lietuva padaryt.
–E velniam reikia šitiek liberalų? — nesuprato Bronusis. — Masiulio liberalai… Čapliko liberalai… Zuokos liberalai…
–Buvo rašyta, kad didžiausias liberalas yra Kubilius. Runka runkan koalicijoj su liberalais dirbo. Tai i jo partija yra liberalinė.
–Ana vadinos konservatorių partija. Ale kai pamatė, kad su konservatizmu nieko neišeina, tai pasvadino Tėvynės sąjunga. I šliejas prie liberalų.
–Prie kokių liberalų?! Ana šliejas prie Maskvos.
–Velniai žino, prie ko ana šliejas, tik ne prie Maskvos. Visa jos politika kuo labiau sukiršint Lietuvą su Maskva. Kai pradėjo ruso neprileidimu prie vamzdžio, tai i varo…
–I dujotiekio rusam per Lietuvą tiest neleido. Būt nutiesę, tai i dujas pigias dabar turėtum, nereiktų sukt galvos dėl atominės elektrinės. Vokietis buvo razumnesnis, tai turi pigesnias dujas.
–Kai pažadėjo Putinas atvažiuot Lietuvon, tai partija iškart pragydo, kad reikia pateikt jam sąskaitą až okupacijų. Tai kap anas tadu gali važiuot.
–Durnystė, Rasieja niekakių kompesacijų nemokėjo i nemokės. Kam tampyt liūtą tai až uodegos, tai až ūsų. Ale durnystė nesbaigia. Vėl sudarinėjama komisija okupacijos žalai nustatyt.I norim, kad dujos atpigtų. Ar mes tokie durni, ar durnais dedamės? Ar rusus durnais laikom?
–Tai kam šita partija dirba?
Kam dirba, tai mūsų galvos neišneša. Tik aišku, kad ne Lietuvos labui. E su kaimynu, kad i kakis anas būtų, reikia stengties sugyvint gražiuoju, spjaudyties nereikia, paspūtimas toža nigdi niekur nieko gera neduoda. Gerai žinom, kad nei rusai, nei lenkai nigdi Lietuvai nieko gera nelinkėjo i nelinki. Ale gi anys mūsų kaimynai!
Bronusiui atrodo, kad apgalvotai sustvarkė Lietuvos tikintieji. Patys krikščionys prisišliejo prie Tėvynės sąjungos. E inkurton Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijon gali stot visi, kam patinka krikščioniška demokratija. Nebūtinai krikščionys. Gali būt i musulmonai, i čigonai.
Niekur, bra, nesdiesi, reikia suprast, kad visi, katarie nori patekt Seiman, labai myli Lietuvą. E labiausiai myli tie, katarie sąrašuos eina pirmu i untaru numeriu. Kitep nepasakysi. Reiktų tep organizuot rinkimus, kad Seiman patektų visų partijų pirmieji du numeriai. Būtų šešiasdešims aštuoni. Da pridėjus keletą aistringų nepartinių patriotų, tai i užtektų.Tai kai Seimą sudarytų tokie karšti tėvynės mylėtojai, kiltų tokis karštis, kad sudegintų visas valstybės bėdas.
Ale Bronusiui, bra, regis, kad nieko gera neišeitų. Sako, vieni kitiem gerkles perkųstų. Ažtat džiaugtųs Ignasius, kad smagu būtų dabat per televiziją tokius Seimo posėdžius.
(Bus daugiau)
